Urantų našta – 2019 06 19

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Šiandien urantai sudaro žemės Druską, kuri ir suteikia žmonijai gyvenimo Prasmės Skonį. Žmonija to dar nejaučia, nes mūsų Druskos Žiupsnelis yra perdaug mažas, kad skonį pajaustų žmonija. Bet urantai jį jau pajuto. Tuo tarpu žmonija yra be galo be krašto užsiėmusi savojo lygio žaidimais, turi savo prisikurtų problemų dėl neteisingų sprendimų ir jų įgyvendinimo be Kūrėjo, atrasto individo viduje. Žmonija jaučia gyvenimo jai diktuojamų išorinių poveikių spaudimą, ir savo naštą neša taip, kaip išmano – vieni lobsta kitų išnaudojimo ir apgaudinėjimo, apvogimo ir manipuliavimo kaina, kiti gi jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti, todėl laukia kasmet vis kokio nors stebuklingo pagerėjimo, valdžios praregėjimo ir atsigręžimo į jų interesų pusę – ne tik turtingųjų ir stipriųjų nuolatinį maloninimą. Argi ne taip buvo ir Jėzaus laikais Urantijoje prieš du tūkstančius metų? Turtingieji ir galingieji taip įpratę gyventi ir bendrauti tarpusavyje, jie nenori ir pagalvoti, kad galėtų nupulti į tų, kuruos jie išnaudoja, spaudžia, apvagia beviltišką lygį, dėl to visomis išgalėmis stengiasi organizuotis į savas grupuotes, klanus, ir gimines, kad reikalui esant galėtų pasinaudoti jų valdžia ir galia, o kasdienybėje rūpinasi tik savo interesais, bet ne visuomenės – ne žmonijos, ne visumos, nors pasidemonstruodami dalyvauja ir labdaros akcijose – tikri fariziejai. Toks jų mąstymas, tokia jų našta, kuri juos spaudžia nepaprastai stipriai, ir tuo pačiu sekina jų centrinę nervų sistemą. Kiti gi mano kad jiems yra geras gyvenimas, jie visko pertekę. Taip gali atrodyti tik iš išorės. O jeigu perskrostumėte jų gyvulinį protą, nes tik tokiu savanaudišku protu jie ir gyvena, pamatytumėte, kad jų smegenys visos įkaitusios tiek, kad net čirška – stresas valgo juos iš vidaus nuolat. Dėl to jie ir stengiasi pabėgti nuo savęs, nuo savo minčių, nuo apmąstymų vienatvėje, jiems reikia judėjimo, kad tik nereikėtų suvedinėti savo sąskaitų su sąžine. Būtent dėl to jie ir organizuoja susiėjimus tarp savų, įvairias šventes, jubiliejus, ir šiaip susigalvoja kokias nori progas patys, sakykim, skrybėlaitės vakaras, kad tik galėtų pabūti šalia panašių į save interesų siekiais, ir tuo save patenkinti, pasidemonstruojant savo turtus ir galią. Tačiau vis tiek įtampa nedingsta niekur – priešingai ji tik kaupiasi, ir nerimas bei baimė nepalieka, ji įsiviešpatauja pasąmonėje taip giliai, kad labai dažnomis akimirkomis prasiveržia į sąmonės paviršių ir centrinę nervų sistemą sutrikdo iš viso, ir tokiomis akimirkomis prarandama bet kokia net ir išorinė ramybė, net savitvarda, tuomet gali kilti agresyvus elgesys, isterija, ir net širdies priepuolis. Tokia yra turčių našta.
Ne mažesnė našta yra ir tiems, kurie dėl nuolatinio nepritekliaus negali sudurti galo su galu, todėl jų įtampa yra nuolatinė tiek viduje, tiek ir išorėje – kaip ištverti tokiomis sąlygomis, ir kaip išmaitinti visą šeimą, kai vaikai auga, jų poreikiai auga taip pat, norai dar labiau kelia įtampą tėvams., kad nebegali patenkinti vaikų interesų, net ir pačių minimaliausių, kai jau ir vaikai ima skųstis klasės draugų menkinančiu požiūriu. Ir visa tai tęsiasi metai iš metų. Mirtingasis save tiesiog išsekina, ir centrinė nervų sistema visiškai išsiderina, dėl to nuotaika vis prastėja, fizinis organizmas prieš laiką išsieikvoja, taip kad sulaukus šimto metų visiems atrodo – koks jis ilgaamžis, kad man taip nugyvenus. – Ne, mielieji, jis nėra išvis ilgaamžis, nes Rojaus Trejybė numatė, kad mirtingasis prasmingai gyventų po 300-400-500 metų, ir tik tada paliktų planetą ryškesnėje Šviesoje negu ją gavo iš ankstesniųjų kartų. 

O tai jau urantų Gyvasis Kelias su Rojaus Tėvais – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – su Kūrėju, atrastu savyje. 

Gyvais Kelias – tai mums Kūrėjo suteikta Evoliucija, į kurią turime įnešti mums Kūrėjo sumanytą asmeninį indėlį Meilės motyvu ir Turiniu visų Gerovei. Ir toks Gyvenimas turi remtis vien tik į Kūrėją, kad Jis įsiviešpatautų Širdyje iki galo. Štai tada prasideda Evoliucijos Plano įgyvendinimo teikiami malonumai ir pamaloninimai kaip mūsų įgyvendintų – ar dar įgyvendinamų – sprendimų pasekmės. Tačiau kodėl nematyti urantų švytinčių pasitenkinimu veidų, kodėl jų gyvenimas pilnas tokių problemų, kokios juos slegia iš vidaus ir neleidžia jiems patirti gyvenimo polėkio ir atgaivos? 
Urantai dar tik įžengė į Gyvojo Evoliucinio Kelio pačią pradžią, jie dar ir patys nėra tikri savyje, koks gi šis Gyvasis Kelias. Gera kalbėti gražius žodžius, kol uranto aplinkoje yra santykinė ramybė, kol nėra konflikto tarp aplinkos ir uranto. Tačiau net ir tokiu atveju, uranto pasąmonėje glūdinti galinga baimė trukdo būti savimi, nors asmenybei taip norisi išsivaduoti iš aplinkos poveikio ir nusimesti visas kaukes, bet pabandyk tą padaryti, tuoj susilauksi aplinkos įvertinimo – kas čia dabar toks atsirado? Buvo kaip visi, o dabar jau šventuoliu tapo, nieko sau šventuolis, matėm tokių šventeivų? – Ir kaip taisyklė visada bus pašaipa, ir visų strėlių laidymai, ypač iš giminių ar bendradarbių. Ir jie bus nuolatiniai, o ne vienkartiniai – tol, kol nepamatys, kad jau nieko jie pakeisti nebegali. Niekas tavęs nepalaikys, jeigu tu pradedi elgtis ne taip, kaip elgiasi visi. O visi elgiasi prieš Kūrėjo valią, prieš Evoliucijos Plano įgyvendinimą, prieš tavo tapimą savimi, prieš tavo laisvą valią, kuri tegali būti tik tokia, kaip aplinkos, ir jokiu būdu neišsiskirianti iš bendro srauto. Išorės spaudimas yra kaip kūjo smūgiai į tavo smegenis, kad tik pažeistų tavo ryžtingą siekį būti savimi be kaukių, kad tu atsisakytum bet kokio kitoniško elgesio ir mąstymo – sistema negali taip lengvai atsisakyti ir paleisti savo sraigtelio, nes ji pati susilpnės, ir iš viso sugrius, jeigu leis taip lengvai ištrūkti visiems to norintiems. Aplinka gąsdins ir perspės, kad tik jis netaptų kitokiu, kaip tai pavojinga, kaip praras viską, ir negaus vietoje prarasto nieko. Urantai tą suvokia, ir net patiria, todėl to ir bijo, bijo ir išsišokti, kad būtų savimi. Spaudimas daro savo, kas gi nori atrodyti…nenormaliu. O kada aplinka visa nenormali, tai būti nenormaliu – normalu, ir priešingai – būti savimi - nenormalu. Kvailystė – akivaizdi kvailystė, prieštaraujanti Kūrėjo Meilei ir Šviesai, kada Kūrėjo Meilė ir Gėris turi slėptis po kažkokia svetima kauke. Uždegta lempa paslepiama po lova – argi taip protinga? Urantui tai yra didžiulė našta atlaikyti aplinkos spaudimą. 
Urantams, visiems be išimties, pradinėje stadijoje iškyla dar ir papildoma baimės naštą, kaip priekalas viduje, kuris vis stipriau spaudžia iš vidaus Kūrėjo Amžinųjų Vertybių spaudimu – spaudžia, kad vis tik pradėtum šitomis Kūrėjo charakterio savybėmis gyventi kasdien, o ne tik atėjęs tarp kitų urantų į Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, kur gali be jokios baimės pateikti savo supratimą apie Gyvojo Kelio Prasmę ir Svarbą tiek sau, tiek ir visiems, kur tavęs nelaikys kažkokiu nenormaliu, o priešingai, jausi pritarimą ir sustiprinimą dėl tavojo pagarsinto patyrimo, ar kokių nors pareikštų minčių. Ir atrodo, kaip būtų gera, kad tokia aplinka būtų visur ir visada. Deja, kol kas aplinka yra tik akivaizdi tamsa ir iliuzija be Gyvojo Kūrėjo, atrasto savyje. 
Tai kaip gi atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus, kad pradėtum Jo Amžinosiomis Vertybėmis ir Savybėmis gyventi nuolat? Esi toje aplinkoje vienas, niekas tau negali padėti - tik Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Bet gi Rojaus Trejybės-AŠ ESU ne tik nežino aplinka, bet ji net nenori nieko apie tai sužinoti, o toks aplinkos nenoras dar labiau didina urantui baimę būti savimi. Tagi, jis gyvena tarp priekalo ir kūjo. Ir kuo ilgiau tokia neapibrėžta padėtis tęsis, tuo sunkiau bus įveikti sustiprėjusią pasąmoninę baimę. O juk kito kelio Rojaus Tėvai nenumatė, kad kas nors patirtų Meilę be įdėtų nuoširdžių ir ryžtingų pastangų, o būtent Meilė ir tirpdo baimę viduje. Tad akivaizdu, kad be Meilės būsenos mirtingasis negali jausti Palaimos ir Ramybės, dėl to ir protas jaučia nepasitikėjimą ir įtampą, o tokioje būsenoje negali pasireikšti Kūrėjo Išmintis ir Kūrėjo numatytų iššūkių sprendimai, perduodami kiekvienam iš vidaus. Dėl to mirtingojo nuolat priimami klaidingi sprendimai ir jų įgyvendinimo pasekmės yra skaudžios ir graudžios. Ir jos vis kartosis, vis tęsis, ir bus net dar skaudesnės ir graudesnės tol, kol vis tik urantas savo valios galia išdrįs jam skirtą Kūrėjo iššūkį priimti ir įsisavinti visu asmenybės atsidavimu. Niekas šito nepadarys už urantą, kuriam atrodo yra dar sunkiau negu tiems turtuose paskendusiems, kurie apie jokias Kūrėjo Amžinąsias Vertybes net negalvoja, apie jas nieko net nežino, o urantas turi susitvarkyti ne tik su kylančiomis materialiomis problemomis, bet ir su savo vidinėmis baimėmis per kuo gilesnį atsivėrimą Kūrėjui, kuris kito kelio nenumatė nė vienam mirtingajam – patinka gyventi baimėje, pasilik joje, bet, žinok, pasekmės bus vis blogesnės ir blogesnės – graudžios ir skaudžios, santykiai taps vis prastesni ir prastesni, kad susikalbėjimas bus tiesiog nebeįmanomas, nes degraduoja iš baimės vengdamas iššūkio urantas, o dar labiau degraduoja aplinka – nenori šitokių pasekmių, tuomet privalai perlipti savo valia per baimės slenkstį ir priimti suteiktą Iššūkį iki galo pasitikėdamas Kūrėju ir stotis ant dvasino kelio abiemis kojomis, ir nieko nebijoti – kas bus, tas bus. Ir tik tada išsispręs visos problemos, visos, ir iki galo. Štai tada ir bus Gyvojo Kelio Gyvenimo teikiamos pamaloninančios pasekmės – ir nuolat. 
O tada ir įsisavinamo iššūkio našta taip pat teiks pasitenkinimą ir Meilės Potvynį, kad būti savimi, ar bijoti, ir save paslėpti po kauke, tokio klausimo nebekils – aišku, kad būti vien tik savimi – Kūrėjo sūnumi ar dukra, ir tą net ir kitiems išpažinti ryžtingai ir su Meile. Ir tai yra tikras ir prasmingas Gyvenimas visų Gerovei. Ir tik tada pasitrauks aplinkos iki tol buvęs kūjis. Išnyks ir Kūrėjo Amžinųjų Vertybių spaudimo keliama baimė gyvuliniam protui, nes viešpataus asmenybės dieviškasis Šviesos ir Išminties protas, kuris leis asmenybei pasireikšti ryžtingai ir drąsiai drauge su Kūrėju visų Šviesos labui taip, kaip Kūrėjas asmenybę veda iš vidaus kaip savo mylimą vaiką, ir net kaip Bendrakūrėją – Gėrio ir Grožio.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal