262. Algimanto pamokomasis žodis – Lietuvoje gyvenimas prastėja – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 09 28

Mylimieji, gera būt Kūrėjo sūnumi, o kitokios galimybės ir nėra, kad mes nebūtume sūnumis ir dukromis. Tiktai mes galim šitą žinoti – ir pagal sūnystę, ir dukterystę gyvent, jausdami tą Meilę, vedimą, jausdami savo realų dvasinį statusą. Ir kada pajuntame atradę Kūrėją savo viduje – savo Tėvą ir Motiną – keičiasi mūsų vidinė būsena. Tai yra vadinama Kokybinis Šuolis – Kvantinis Šuolis – ir jis yra tikras, realus, energiškai pasireiškiantis viduje – Kūrėjo Charakterio Amžinosios Vertybės – Meilė, Teisingumas, Gėris, Grožis, Tiesa, Išmintis, Kantrybė – visa tai yra realios Amžinosios Vertybės. Jos nėra teoriškos – jas patiriam mes patys – patiriam, kada mes suvokiam – štai, atradom Kūrėją savo viduje. O jeigu dar įvyksta gimimas iš dvasios, tada keičiasi kiekvienos ląstelės pulsavimas – Ritmas yra Kūrėjo – ir gera gyvent tokį gyvenimą. Ir tada nesvarbu, kur tu esi, tu esi toks pat – nesikeičiantis – kaip ir Kūrėjas – keičiasi tavo tapatybės būsena – kiek ji daugiau yra atsivėrusi Kūrėjui, tuo pačiu daugiau jinai prisigeria Meilės virpesių iš Kūrėjo. Bet Meilė lieka ta pati, tik jos Galia padidėja. Mes tas charakterio savybes, iš Kūrėjo Savybes, įprasminame savo gyvenime, ir savo gyvenimu. Bet tas įprasminimas turi skirtingus lygius – jeigu mes turime gilesnį ryšį su Pačiu Kūrėju, mes tampame ryžtingesni, drąsiau veikiame, mažiau abejingi esame tam, kas mūsų Širdį gali sužeist – mes ieškome, kaip tą sužeidimą gydyt. Ir štai pati prieinamiausia priemonė, kai mes nieko kito negalim padaryt – Gyvoji malda – Gyvoji malda, kad ji gydytų tiek mūsų sužeistą Širdį, tiek ir kitų.
Aš jums daug kartų esu sakęs, kad dabar kepyklos nemoka iškept duonos, tiksliau moka, bet jos vagia iš mūsų pinigus, kada neiškeptą duoną pardavinėja slėpdami, kad tai yra pusfabrikatis, kur reikia dar namuose pabaigt kept – dėl to kaina turi būt pigesnė.
Aš vėl nusipirkau Norfoje Radviliškio duonos – forminė duona – visas kepalas, jį reikia pjaustyt, ir labai gerai, kad reikia pjaustyt, tada jis ne tiek džiūna, o supjaustyta duona džiūna – kad nedžiūtų, tada prideda chemikalų, ir stovi tada duona ilgai. Tai štai ta duona yra nuodinga – prieš Kūrėjo valią iškepta. Tai argi tai yra mokėjimas iškept duoną? Ne, šitaip negali būt duona iškepta. Raskit tą kepėją, kuris šitaip elgtųsi, jeigu jis kepa duoną savo šeimai – savo vaikams, savo žmonai, arba žmona vyrui – kur viešpatauja toje šeimoje Meilė? Jis niekada šitaip nekeps duonos – jis iškeps visą laiką tikrindamas – jeigu abejoja dar, kad ji gal neiškepusi, jis neištrauks prieš laiką duonos, kad ji būtų pusžalė. O dabar kepyklos ištraukia duoną pusžalę. Ir mane stebina – stebina, kai žmonės tiesiog perka tokią duoną – perka. Aš net klausiu, sakau – tai negi jūs nematot, kad tai neiškepta duona? Žiūri į mane nustebę, ko aš noriu iš jų, o mane stebina, kad jie nemato šito.
Paskambinu į Radviliškio kepyklą šią savaitę, sakau – mano vardas Algimantas – sakau – kodėl jūs apvagiat mane, kodėl? – Kaip, kas atsitiko? – Na – sakau – jūs pardavinėjat pusžalę duoną, o imat kaip už iškeptą, reiškia, turit mokėt man – sugrąžint tuos pinigus, kurie jums nepriklauso, jūs juos pavagiat iš manęs, ir iš visų tų, kurie perka jūsų duoną. – Pirmąkart girdžiu, kad kažkas būtų nepatenkintas. – Sakau – tai jūs girdit pirmą kartą, bet aš jūsų net kepyklai jau skambinu ne pirmą kartą, esu daug kartų skambinęs, ir viskas prastėja, o ne gerėja – ir aš žinau, kodėl taip vyksta – todėl, kad jūs norit sutaupyt – sutaupyt pinigų, kad pelnas jūsų nesumažėtų, ir tą darot vogdami – vogdami. – Tai aš taip pasikalbėjau su ta moterim. – Sako – na, aš nežinau – sako – mes taip kepam – sakau – tai jūs pati nemokat kept. – Na, jau nemoku, visą gyvenimą kepykloj dirbu. – Sakau – taip, jūs galit nemokėt kept ir kepykloj pradirbus visą gyvenimą – sakau – pirmiausia, žinokit, perpjaunat, įbeskit pirštą – paspauskit tą duoną – jūsų iškeptoj duonoj taip ir lieka įspausta duobutė, o ji turi sugrįžt į tą padėtį, kokia buvo prieš paspaudimą – štai tada yra iškepta duona – arba įkiškit pagaliuką į kepalą, ištraukit, jis turi būt sausas, niekas neturi būt prilipę. Štai va toks iškepimas jums kainuotų brangiau, tada sumažėtų jūsų pelnas, kadangi žaliavos brangsta, miltai brangsta, energija brangsta – o jūs tada imat, apkepat iš išorės, ir tai dar ne visiškai – nesusidaro tokia pluta – ir siūlot pirkėjams, tada jums reikia ir parašyt, kad čia ne iki galo iškepta, čia yra pusfabrikatis. – Tai – sako – skambinkit, vedėja bus po trijų dienų, skambinkit. – Sakau – tai aš matau, kad čia tas skambinimas jums nieko nepadeda, nes jūs pati nesuprantat – nesuprantat dirbdama šitą darbą – jūs paimat pinigus, savo atlyginimą, kurio neuždirbot, nes jūs neatlikot savo kepėjos pareigos, kaip iškept duoną.
Štai mūsų toks pokalbis. Ir aš žiūriu, kiekviename žingsnelyje – pažeidimas po pažeidimo, o žmonės nekreipia į tai dėmesio, jiems yra viskas gerai – asfaltą kloja – prastai kloja – jiems gerai. Aš sakau – tai kodėl jūs neišlyginat to asfalto su sena danga? Žiūri į mane, nesupranta tie patys, kurie kloja. Kodėl Vakaruose supranta, čia nesupranta? O gi todėl, kad čia iš tikrųjų dabar išaugusios yra jau kartos – kartos – kurios visą laiką gyveno ritualais. Ritualai – tai buvo visokios rikiuotės tarybiniais laikais mokyklose šlovint partiją, bažnyčioje – ritualai. Širdies vožtuvas nepakeltas – neatvertas – Meilės virpesių nejaučia, o ritualą atlieka. O tada buvo dvigubi standartai – valdžiai – vienokie, paprastiem žmonėm – kitokia produkcija, eksportui – vienokia produkcija, saviems – kitokia. Tai kaip galima kurt produktą, kuris neatitinka produkto pavadinimo? Jeigu jisai netinkamas, jis negali vadintis tokiu vardu, nesvarbu, koks gali būt tas produktas. O kadangi Vakarai iš vis augo be Dievo, nors jie sako – mes buvom laisvi, ir Dievą tikėjom, ir ant dolerio užrašėm – Mes tikime į Dievą – bet kuria viską laužydami Dievo valią – politikoj, ekonomikoj, moksle – viskas pagrįsta konkurencija, o ne bendradarbiavimu visumos labui – visumos Gerovei – viskas tiktai savo kompanijos gerovei.
Aš prisimenu, kada vaikas, Utenoj augdamas, su kitais savo draugais vaikščiodamas po apylinkes – mes vaikščiodavom praktiškai labai daug – ir karštą dieną išeinam, dar į mokyklą neidami, įsivaizduokit – tai iki septynerių metų amžiaus – mes vaikščiodavom aplink Utenos miestą – ir toliausia nueidavom – po keletą kilometrų – o nuo namų tai ten susidarys ir apie dešimt kilometrų – ištrokšdavom – karštos vasaros būdavo – ir mes užeidavom, paprašydavom atsigert vandens, ir išnešdavo atsigert mums kokiem penkiems-septyniems mažiems va tiems vaikams – išnešdavo vandens. Kitur matydavom kieme šulinį – mes patys pasisemdavome – visuomet buvo pritaisytas kibiras, tas besisukantis toks, na, kaip pavadinsi – ritinys – gal taip, taip. Žodžiu, pakeli, kadangi mes mažiukai, neturim tiek jėgos, tai trečdalį kibiro – nebūdavo puoduko – iš viso kibiro gerdavom. Kas tai buvo? Buvo natūrali aplinka toje visuomenėje, kuri dar buvo išlaikiusi tam tikrą supratimą, kad reikia kitam paduot vandens, jeigu prašo.
Juk ir Kristus, gimęs Juozapo ir Marijos šeimoje, buvo toj šeimoj, kai Juozapas su Marija susipažino, kai jam – Juozapui – Marija išnešė puoduką vandens, kada jis jos tėvui statė namą. Žodžiu, du tūkstančiai metų štai ta net ir Kristų iškraipiusi Evoliucija dar išlaikė, kad Utenoj būdavo tas supratimas – paduot vandens prašančiam. Dabar jūs pažiūrėkit, praėjo pusė tiktai amžiaus, raskit, kuris paduotų vandens prašančiam. Tada vandens nebuvo parduotuvėj, ir jo nereikėjo, o dabar pilna vandens, bet pirk vandenį – pirk.
Ežerai užteršti, upė užteršta – mes iš upės gerdavom vandenį – iš upės – iš upelių mažyčių. Reiškia, Širdies Vožtuvas jeigu nebuvo atvertas, tai net ir tai, kas buvo tyra, švaru, nebeišsaugota – nebeišsaugota – dėl to, kad atsirado godumas – nepaprastas godumas – ir tas godumas yra nepasotinamas gyvuliniam protui. O dvasinis Protas – dieviškasis – Kūrėjo suteiktas Išminties Protas – visas pastangas nukreipt – kaip ir Kūrėjas – visumos Gerovei negali – jis nepažadintas. Ir niekas nemoko be urantų, niekas nemoko, kaip pažadint tą dvasinį asmenybės dieviškąjį Protą. Tai jeigu šito nemoko vaikų – namuose, mokykloje – tai iš kur bus tada kepėja, iš kur bus teisėjas, iš kur bus politikas, prezidentas, kuris mokėtų atlikt savo pareigą? Jo gi niekas šito nemokė – o Širdies Vožtuvas nepakeltas. Tai jūs turit suvokt Įžvalga, suvokt Išmintimi – degradacija neišvengiama dar tolimesnė. Ir jūs gi patys žinot, kad degraduot daug greičiau – mažiau prireikia laiko negu žengt į aukštesnį laiptelį, o nuo jo vėl siekt dar aukštesnio laiptelio. Tai jeigu per penkiasdešimt metų mes praradom švaraus vandens puoduką, ištiestą iš Meilės ištroškusiam, tai dar po penkiasdešimt metų mes dar prarasim daug daugiau to, ką dar šiandien mes išsaugoję turim.

Aš, vaikas būdamas, stebėjausi mokykloj, kai per radiją išgirsdavau – Niujorke vaikai nežino, kas yra karvė, kas yra arklys, nes nematė. Galvoju – na, kaip nematė? – taigi va pilna arklių – važiuoja gatve. Aš gi pagal savo aplinką vertinau. O šiandien, pažiūrėkit – Lietuvoj, kiek vaikų yra nemačiusių gyvo arklio, gyvos karvės – pilna – bet matė Maljorką, matė Tokiją, matė Alpes. Tai yra degradacija – degradacija tėvų, kadangi jie nori dangoraižių. Aišku, dangoraižyje karvės neužauginsi – o pieno nori, varškės nori, sviesto nori. Sutrikdyta visa tarpusavio ryšių Gyvoji Sistema, kuri numatyta Kūrėjo. O jos nėra – ji sutraukiota – anksčiau ji buvusi – šiandien pačių žmonių sprendimais – klaidingais sprendimais – be Kūrėjo – yra visiškai sutraukiota.
Ir kada man sako, kad Lietuvoj – Lietuvoj – ekonomika auga, sakau – netiesa – kas taip sako – meluoja. – Parašyta – skaito man kaimynas laikraštį. Aš neskaitau jokių laikraščių, neklausau radijo, televizijos nežiūriu jau pora metų, kas dedasi Lietuvoj – bet aš nuėjęs į turgų, žinau, kad Lietuvoj gyvenimas prastėja – nuėjęs į parduotuvę aš matau pagal žmones – gyvenimas Lietuvoj prastėja. Ir prastės toliau dar daugiau, kol urantai nebus valdžioje. Bet jie nebus dar kartų kartomis – praeis kartų kartos – nes dabartinių urantų sampratų niekas nesupranta be pačių urantų – jos yra pralenkusios laiką šimtmečiais į priekį. Tai reiškia, tos kartos dar negimusios, o gi jos degraduoja visą laiką – tai jos dar mažiau supras – kaip ir dabar ta kepėja nesupranta, ką aš jai sakau – aš turiu aiškint kepėjai, kaip reikia kept duoną. Lygiai tas pats, aš aiškinu – ką reikia daryt pieninei, kaip varškė turi būt žymima, kad ten nebūtų tiek vandens už kurio svorį ima pinigus kaip už varškę.
Tai va – tai yra elementarūs dalykai, kada tu viską matai Kūrėjo Žvilgsniu, ir tada tu matai, kaip prasilenkia tų dirbančiųjų įdedamos pastangos su tuo, kaip jie turėtų dirbt su Kūrėju. Tai va – degradacija ir tęsis, nes jie savo ir vaikus mokina lygiai taip, kaip ir jie gyvena. Štai, pasižiūrėk, kaip jisai dirba – tas žmogus – ir tu žinai, kas yra toje šeimoje – kokie yra vaikai, kokie jų santykiai, kokios jų pažiūros – iš to, kaip žmogus atlieka savo darbą.
Gyvenimas yra Kūrėjo sumanytas, kad mes jį gyventume taip, kaip Kūrėjas sumanė. Nesvarbu, kad jums davė laisvą valią – ir mes ją galim panaudot prieš Kūrėjo valią – negalim panaudot prieš Kūrėjo valią, nes tada mes sulaužom viską, ką sumanęs Kūrėjas mums – galėjimas iš tikrųjų reiškia negalėjimą – nes jeigu mes galim pasirinkt išmintingą arba klaidingą sprendimą, tai kiekvienas išmintingas rinksis gi išmintingą sprendimą. Reiškia, jis negali pasirinkt klaidingo sprendimo, jeigu jo Išmintis yra giluminė. O jeigu nėra giluminės Išminties, reiškia, jis degraduoja, nes Išmintį teikia Kūrėjas. Ir kad būtų garantija, jog tu nedegraduosi, būtina atrast Kūrėją, kitaip, lietuviškai tariant – fiasko.
Va taip, mano mielieji ir mylimieji, gyvenkite tiktai su Kūrėju, priešingu atveju jūs patys turėsite daug skausmingų patirčių – bet liūdniausia, kad tos patirtys bus kartų kartoms į priekį. Ir jūs dabar, kiek turite problemų dėl to, kad ankstesni mūsų ainiai vieną po kito priimdavo klaidingus sprendimus be Kūrėjo – dėl to jūs turite tokią padėtį, kai duonos niekas negali iškept, kai gatvės yra prastai tvarkomos, kai pinigai yra išvagiami iš biudžeto, kai medicina bejėgė, kai mokytojai bijo mokinių, kai mokiniai tatuiruoti, ir su auskarais, ir su dabar elektroninėm cigaretėm vaikšto į mokyklą. Štai jie kuria ateities kartų karčią gyvenimo iliuziją – mes kuriam, kaip Bendrakūrėjai su Kūrėju – Evoliucinę Tikrovę – Lietuvoje, Urantijoje.
Na užteks, tam kartui tiek.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas