259. Algimanto pamokomasis žodis – Vidinė būsena liudija asmenybės dvasinį nušvitimą, ar priešingai - tamsumą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2019 09 15

Kada šiandien važiavau iš Vilniaus į Kauną autobusu, tai stotyje pasiėmiau laikraštį – Vilniaus Diena – jis nemokamai dalinamas. Ir ten didžiulis yra interviu su paskirtuoju kardinolu Tamkevičium. Aš jį visą laiką laikiau dar prie Sladkevičiaus, kada Sladkevičius buvo gyvas kardinolas, kad Sladkevičius yra pats savo fizine išvaizda mažiukas, bet kokia jo yra nuoširdi, kupina Meilės, galinga mintis – ji pranoksta visą Lietuvą. Ir kadangi su juo ne kartą teko daryti su įvairiom užsienio televizijos kompanijom interviu, kiekvieną kartą jis mane žavėjo – žavėjo savo Galybe Meilėje, būdamas toks mažiukas fizine išraiška. Tamkevičius man buvo priešingas, jis toks prisitaikėlis, na, aš jį tada vadinau – pilkasis kardinolas yra Tamkevičius. O Sladkevičius yra tikrasis kardinolas, nes jam Lietuva buvo svarbiausia, dėl to ir gyveno mažyčiam namelyje Kaišiadoryse. Ir va dabar skaitau tą interviu, kada jau Tamkevičių paskyrė popiežius kardinolu, ir na, žodžiai teisingi, bet man jie nepripildyti Meile – ir tada yra iškeliama bažnyčia – štai jis nori būt ištikimas bažnyčiai. Didžiausias ten per du puslapius interviu, ir nėkart nepaminėtas – nepaminėtas – Tas Tėvas, kurį gi jie turėtų garbint, iškelt kaip Centrą, kaip Šviesulį, kuriame jisai pats jaučia Meilę ir pats nori, kad kiti pamiltų tą Tėvą – Asmenį – Tą nuostabų kūrinijos Šaltinį ir Centrą – o jisai kalba apie bažnyčią – tarnaut bažnyčiai. Na, kokiai bažnyčiai? Bažnyčia yra institucija.
Taigi reikia pabust tai Meilei, kuri yra iš Paties Meilės Šaltinio, iš To Asmenybės Šaltinio. Kaip bažnyčia gali patraukt kitus? Ji nepatrauks. Kūrėjas tiktai savo virpesiais pritraukia. Tai reikia mokyt žmones atsivėrimo Kūrėjui, atradimo Jo viduje. Bet jis pats neatradęs. Jo klausia – tai, kaip jūs dabar tas pareigas naujas vykdysit? – Tai jeigu Viešpats padės, tai vykdysiu viską taip, kaip reikia kardinolui vykdyt.
Jeigu padės – reiškia, tu nepasitiki, tu netiki Tuo Viešpačiu, o tu gi esi visos Lietuvos dabar dvasinis vedlys, nes kito veikiančio kardinolo taigi ir nėra, Bačkis jau ten kažkur, aš nežinau, dingęs. Bet tai dar kartą rodo, kad visa ta institucija, jinai skiria tuos visus rangus, titulus.
Tai jo klausia – tai kaip jūs dabar, štai būdamas kardinolu, kokį turit savo kunigo gal pavyzdį, ar šventojo? – Tai – sako – aš ten, kada praeinu – yra ten jau dabartinių laikų buvusios tokios disidentės – kaip ir jis buvo tarybiniais metais disidentas prieš tarybų valdžią – tai jis sako – yra tų žmonių, kurie buvo kaip dar nepaskelbti šventieji, bet jie jau palaiminti – kandidatai į tuos paskelbtuosius šventuosius – ir sako ten, kur jisai gyvena, yra du paveikslai – sako – aš visuomet praeidamas visąlaik sakau – tai štai gal ir jūs galit padėt man ten. Žodžiu, į tuos portretus kreipiasi.
Taigi kreipkis į Patį Tą Viešpatį, ko gi tu nesikreipi, jeigu tu Jam jau atstovauji kaip kardinolas? Tai ne – štai vis tiek susigūžęs, reiškia, baimės – viduje. – Į Tėvą kreipkis, Jisai gi myli visus, tai nebijok Jo! Koks gi vaikas, jeigu jis myli tėvą, tai argi jis bijos tėvo? Jis pribėga – Meilė jį tiesiog pritraukia. O Tėvas gi yra Meilės Šaltinis!
Ir kada tu skaitai, tu tiesiog, na, netiki jo žodžiais, nes nėra tų virpesių, kurie būtų Gyvi. Tai tada tu gali pasakyt puikiausius žodžius, bet jie nepavirsta Kūnu – nepavirsta Gyvastimi. Tai kaip jis tada gali vest dvasinius vaisius? Reikia būt laisvam. Jis kalba apie laisvę – reikia būt laisvam – bet laisvę gali pajaust tiktai atradęs Tėvą ir Motiną savo viduje, Tą visų Tėvą, visų Motiną – atradus savyje, štai tada nustoja egzistuot bet kokia bažnyčia.
Mes ir Šventovė, kuri yra Gyvoji – vienintelė pasaulyje – mes ją turim Gyvą dėl to, kad mes turim atvertą Širdį Gyvajam Tėvui ir Motinai – ne Šventovei – nes Šventovė esam mes – mes – Šventovės negali būt be mūsų. Bet mes gi tai atveriam ne Šventovei save, o Pačiam Kūrėjui, esančiam mūsų viduje. Štai tada mes esam tikri savimi, kai turim Gyvą Komuniją su kūrinijos Šaltiniu ir Centru – ne su Šventove. Mes tos Šventovės tai neišaukštinam, kad jinai turi reikalaut mūsų garbinimo – ne – Kūrėjas tiktai Meilės virpesiais mus pritraukia. O Šventovė, tai va – mūsų viduje! Jau yra atsivėrimas – mes jau tampame Šventove!
Tas pats ir bažnyčia. Bažnyčia – tai yra visi tikintieji – bet tai tikintiesiems nereikia atsiduot tai pačiai institucijai, o Tam, kuris yra kūrinijos Šaltinis ir Centras – štai Jį reikia atrast savyje! O jeigu tu atrasi, tada gražiai dar negautą kardinolo, ten taip parašyta – štai šita violetinės spalvos dabartinė vyskupo sutana ir kepuraitė, ir apjuosta ten tokia plati juosta, bus pakeista į grynai kraujo spalvos ir tą sutaną, ir tą kepuraitę, žodžiu, tada jis gražiai šitą sutaną sulankstytų ir pasakytų popiežiui – mylimas mano broli dvasioje, ačiū už pasitikėjimą, bet aš atradau Patį Kūrėją – aš nebetelpu šitoj sutanoj, man ji yra per ankšta, aš išaugau – staiga – dvasioje aš pakilau – išsilaisvinau iš to drabužio – jisai man nebereikalingas, o kardinolo titulas man yra per ankštas taip pat – bažnyčia manęs nebe sutalpina – aš esu Tėvo ir Motinos sūnus – man išoriniai visi tie sakramentai nebereikalingi, ritualai – taip pat vakar dienos slenkstis – aš jį peržengiau, perlipau – šiandien aš esu Gyvas sūnus – ir šiandien aš ir tau sakau – Pranciškau, atrask viduje Tėvą, ir tu sulankstysi savo popiežiaus sutaną, gal dar išlyginsi, kad nebūtų raukšlių kitam popiežiui, kuriam dar tas slenkstis reikalingas, o šiandien tu tapai irgi Kūrėjo sūnumi – būk pasveikintas!
Štai aš tokio norėčiau, kad būtų Lietuvoje nors vienas toks. Tai va tada yra vedlys, kuris jaučia tą Ganytojo kryptį iš vidaus – iš Kūrėjo – kadangi Kūrėjas yra Gerasis Locmanas, davęs Savo Dalelę, kad nepaklaidintų, o apsaugotų mūsų protą nuo klaidingų sprendimų, kad mes būtume įžvalgūs – toli žvelgiantys – ir, galų gale, numatantys mūsų gyvenimą keliems šimtams metų į priekį, kad mes galėtume šviesint žmones – šviesint ilgiau užsilaikydami negu aplinkiniai gyvena. – Tai dabar jūsų tas rangas jus įpareigoja? – Tai ne – sako – čia man tie dzinguliukai nebedomina, aš esu tokiame amžiuje, kad jau aš, jau su Viešpačiu turiu kalbėtis apie susitikimą su Juo jau nebe šitam pasauly.
Ne, mano mielas Tamkevičiau, tu esi dvasios brolis. Jeigu tu tiki savo Tėvu ir mano Tėvu – visų Tėvu – Širdimi – tada – ilgalaikis gyvenimas – bet tada be sutanos tas turi būt gyvenimas. Rinkis – ilgalaikis gyvenimas Šviesoje ar sutana – kas tau brangiau? Štai aš ir siūlau pasirinkimą – išlaisvėk – išsilaisvink iš sutanos.
Per Rusijos televiziją mačiau gražią laidą, vadinasi – Golos 60 + , tai yra, lietuviškai – Balsas 60 +. Dalyviai – daugiau negu šešiasdešimties metų, dainuoja nuostabiai, o atrodo dar nuostabiau. Išeina moteris, kuri taip dainuoja galingai. Sako – kiek jums metų? – Devyniasdešimt antri. Va, sako – kaip jūs taip išsilaikėt? – Mane daina palaiko, daina – nes daro viską su įtikėjimu – daina. Išeina jaunuolis maždaug dvidešimt penkerių metų. – Kiek tau – sako – metų, kiek jums metų? – Šešiasdešimt penkeri. – Kaip taip gali būt? – Daina viską daro. O aš sakau, ne daina – tas įtikėjimas – tai, kuo jie gyvena – jie atsidavę dainai. Bet jeigu dar atrastų jie Kūrėją, jie dar galingesni būtų, ir daina būtų dar subtilesnė, ir tuo pačiu galingesnė – jaudintų.
Štai va šitokia turi būt ir Lietuva! O dabar dainos nunyko, nebėra melodijų, viskas išnyko – kur jos? Nėra Vedlių, nėra Dvasinių Mokytojų, apskritai nėra mokytojų. Mokytojai susigūžę – mokinių bijo. Kokie jie mokytojai? O jie nebus kitokie, jie dar daugiau bijos, nes nėra atradę Kūrėjo savyje, niekas jiems nesuteikė dvasinio Polėkio – Sparnų jie neišskleidžia, tai kaip jie patrauks mokinius? Aišku, mokiniai iš jų ir tyčiosis, tai neišvengiama – ir visą laiką bus aštresnės patyčios.
Kitoj laidoj – tai yra bloga tendencija – bet ji visame pasaulyje. Dabar tuokiasi žmonės, kur Meilė turi spinduliuot, tai atvažiuoja į sutuoktuves kuo labiau, kad panašėtų į zombius – kaukės. Tai jaunasis, jaunoji užsidėjusi kiaulės, kiti – asilo ir asilės – na, visiškai veidas uždengtas. Tai apie kokią Meilę galime mes kalbėt vienas kitam – štai atvažiuoja asilas su asile? Gali, aišku, pajuokaut tarp savų, bet tą rodo televizija, ne bet kokia – valstybinė – tas kanalas. Reiškia, tokie sėdi žmonės, kurie tokius dalykus praleidžia. Sako – cenzūra nereikalinga. Cenzūra nereikalinga tada, kada yra dvasiškai nušvitęs žmogus, ir jis pats žino, ką galima sakyt, rodyt viešai, kaip patraukt gali jaunimą, kuris dar nesubrendęs, ir ko negalima. Tai jeigu šito nėra, turi būt išmintingas cenzorius. Galų gale net Urantijos Knygoj mes gi skaitom – štai šitoj Knygoj (Algimantas paima į ranką ir parodo apreiškimo Knygą) – Urantijos Knygoj – autoriai turi statusą – Visuotinis Cenzorius. Tai ką, tada išeitų jau viskas, jau blogai, čia cenzūruoja? Ne – išmintis, kada renka įvairius paliudijimus, štai tas Visuotinis Cenzorius irgi atstovauja net Mobiliuose Teismuose – atstovauja įrodymų surinkimui. Kada jis surenka įrodymus ir pateikia Tribunolui, jis niekur neprasilenkia su Tiesa. Tai cenzorius ir yra tas, kuris išmintingai viską pateikia išmintingai.
Aš tą Knygą sutraukiau, kaip cenzorius – iš dviejų tūkstančių šimto puslapių aš sutraukiau beveik į septynis šimtus puslapių – Urantijos Knygos santrauka. Bet ji buvo dviejų metų darbas, kur kaip mikrochirurgas, kokią praleist pastraipą, kokią palikt, kodėl būtent tokią, o ne kitokią, be ko gali apseit – be Absoliutų, be panašiai tokių štai intelektualių dalykų – kuriems tai svarbu, štai ten parašyta – Dokumentas visas praleistas – štai pagal turinį žino, kad yra šitame nesutrumpintame variante viskas – jeigu nori, ten gali plačiau paskaityt, o čia yra praleista, jis nėra toks aktualus šitam pasaulyje. Štai dveji metai darbo kaip cenzoriaus. Tarp kitko, žuvo tas darbas, neišeis išleist – dingo iš kompiuterio archyvų.
Tai štai, cenzorius reikalingas, juk yra savivalda, na, kas yra savivalda? Kai patys gali valdyt save. Tai jinai Tikrovėje pasireiškia pasiekus Havoną, o Havona – tai kas? Jau dvasinis mūsų išsiskleidimas asmenybės – negrįžtamai į degradavimą, jau pasiekus tokį nušvitimą. Tai štai ten ir prasideda tikroji savivalda. Ir ten jau nebėra užsiėmimų klasėse, tik – individualus – štai kiekvienas mes turėsim po Mokytoją individualiai. Dabar štai jūs mane turit kaip atskira grupė, kada pažadins, mes turėsim irgi dvasinius Mokytojus kaip grupė – tai iki pat Havonos eisime klasėmis, laikysime egzaminus individualiai. Reiškia, kvalifikacija suteikiama aukštesniam laiptely individualiai, nes mes negalim už kitą perengti špargalką – palengvint jam bet kokio egzamino išlaikymą – ne, viską lemia virpesiai – būsena.
Taip kad, mano mylimieji, esam šitame Kelyje pradiniame etape. Planuokit ilgalaikį gyvenimą, bet aktyvų, prasmingą visų Šviesos labui, ir turėsit atlygį iš Kūrėjo.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas