269. Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas sumanė dvi lytis - negalima jų pakeist ! Neįmanoma ! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2019 10 27

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, mes einam Gyvuoju Keliu, pirmeiviai jame, tuo džiugiau mums. Bet kada žvelgi į aplinką, džiugesys išblėsta. Išblėsta dėl to, kad mes neturim to pavyzdžio, kuriuo gyventų mūsų aplinkoje esantys – mes esame vienintelis pavyzdys.
Įsivaizduokit – mes eidami, bet kurioj vietoj, esame Kūrėjo sūnūs ir dukros. Pripažint šitą teiginį nedrįs nė vienas katalikas. Nedrįs dėl to, kad jiems baugu pripažinti save lygiu Jėzui. Tai dėl ko tada Jėzus buvo atėjęs į šitą pasaulį, koks jų tada tikslas?
Jeigu jisai ateina, ir sakytų atėjęs – neimkit iš manęs pavyzdžio, jūs vis tiek manęs negalėsit pasiekt – aš esu Dievo sūnus, o jūs gi esat žmonės, kokie jūs Dievo sūnūs, nesiekit manęs, aš esu dieviškas, o jūs žmogiški – būkit savo vietoj.
Bet gi jis kalbėjo apie Dievo Tėvystę, žmonių brolystę, kada jie atranda Dangaus Karalystę Širdyje. Štai tada jie ir pajunta – savo būsena – kad jie yra Dievo vaikai, Tėvo sūnūs ir dukros, mes dabar sakom – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo – sūnūs ir dukros! Reiškia, net ir katalikai Jėzaus evangelijos nesupranta, jie nežino, kokia ta evangelija. Dėl to jie nedrįsta, nes pilni baimės, dėl to vieni kitus vadina dievobaimingais. Tai koks gali būti sūnus, bijantis savo tėvo? Kokia gali būti dukra, bijanti savo motinos? Reiškia, baimė stingdo tą troškimą būti panašiam į Kūrėją, nes iškart nuslopina bet kokį Šviesos siekį – ne, negalima, reikia bijot Dievo, dar nubaus. Siekti Šviesos galima, bet jeigu tu sieksi tokio, koks yra Dievas, tu būsi pilnas puikybės, nekilk per daug, kad nenukristum.

Štai kai tokia yra aplinka – bet ji yra visam pasaulyje, ne tik Lietuvoje – tokia aplinka per kartų kartas, jinai nėra išsaugota net iš ankstesnių laikų, jinai vis daugiau degraduojanti. Todėl jeigu gentis kariaudavo prieš gentį – akmenų pagalba, kirvių pagalba, iečių pagalba, strėlių pagalba, dabar kariauna kaip elektroniniais žaidimais – sukūrę bepiločius lėktuvus, mėto tikras bombas, o valdo tą bepilotį lėktuvą, žmogus sėdintis už tūkstančio ar kelių tūkstančių kilometrų, ir ekrane žiūri, kaip atrodo toji aplinka, kur vyksta žudymas. Jam – kompiuterinis žaidimas, o ten – bombos užmuša fizinius kūnus jų pačių brolių ir dukrų – to paties Kūrėjo vaikų.
Kada aš žiūriu į bet kokioj sferoj mūsų veiksmus, jie visi prasilenkia su Kūrėjo Meile. Ir mane liūdina, kad tie, kurie save laiko vedliais – tai politikai, arba net mokytojai mokykloj – jie neturi to Šviesos Gyvo užtaiso, neturi to energinio užtaiso, kad jie siektų patys Šviesos – savo viduje pirmiausia.
Aš šiandien Kaune vaikščiojau, ir man kažkaip buvo keista žiūrėt prie Akropolio – ten statomas didžiulis daugiaaukštis namas, aštuonių aukštų, bet aukštai yra daug aukštesni negu įprasta – ir aš žiūriu – lyg tai kreiva atrodo viena kolona, ten trečiam aukšte. Ir paskiau žiūriu, kad iš tikrųjų – statomos kolonos kreivai. Galvoju – tai kaip jie išlaikys tą svorį? Bet pasirodo čia yra architekto mėginimas nustebint, štai kokia yra architektūrinė mintis, kad šitaip būtų pakreiptas tas polius, ta kolona, ant kurios laikosi to atitinkamo aukšto viena iš dalių.
Tai kaip sau nori, bet egzistuoja atitinkami materialūs dėsniai – tiktai statmenai pastatytas polius yra stipriausias ir atspariausias bet kokiam spaudimui iš viršaus. Jau pakrypęs per kažkokį, net ir menką laipsnį, neturi tos galios. Aišku, aš suprantu, kad architektai turi apskaičiuot su didžiule atsarga, bet vis tiek tai yra sumažinto atsparumo to poliaus padėtis. Vardan to, kad architektas nori formom nustebint, ne turiniu, ne idėjomis nustebint. O galų gale, kam reikia stebint, kam reikalingi tokie daugiaaukščiai?
Man, pavyzdžiui, labai patinka Laisvės alėjoj, ten yra žemi pastatai. O šiuolaikiniai – jie slegia. Vilniuje pastatė, Žalgirio stadione, įsivaizduokit, stadioną užstatė pastatais, ir jie visi juodi, kadangi pavyzdį davė generalinės prokuratūros pastatas, kuris juodas visas, o langai įstriži. Reiškia, tas pats teisingumas yra kreivas, ir juoda – juoda siela, juodas vidus, jiems patinka, kadangi atitinkamo dažnio virpesiai viduje taip pat linksta prie atitinkamų atspalvių. Ir žiūriu, kiti pastatai tame kvartale taip pat yra irgi juodi.
Ir kada važiavau su dviračiu vakar, žiūriu – toks nykus ir sunkus vaizdas žiūrėt į tuos juodus daugiaaukščius. Atrodo tarsi būtų ten gyvenančios tos, na, iš žemės neišėjusios sielos. Vėlės – čia labiau tinka tą kvartalą pavadint – nepakilusių vėlių kvartalas. Dabar, ypač prieš vėlines, kada lėks katalikai kurt laužų kapinėse. Tai va, dar vienas ritualas, kada nėra pakeltas Širdies vožtuvas.
Ir šiandien ryte, aš žiūriu, ne, vakar gal vakare, vieną laidą iš Maskvos. Tai prieš tai dieną aš jau tiktai per žinias vieną reportažą buvau išgirdęs ta pačia tema. Bet aš tą suminėjau vakar šventovėje, šitą noriu pasakyt ir jums.
Jungtinėse Valstijose motina reikalavo savo septynerių metų sūnui, Džeimsui Jangeriui, pakeisti lytį – nupjauti berniuko lytinį organą, leisti hormonus, ir padaryti mergaitę. Ir kas liūdniausia, kad prisiekusiųjų teismas, kada tėvas, kuris gyvena atskirai, padavė į teismą, kad nedarytų tokių dalykų mažyliui, teismas – prisiekusiųjų teismas – priėmė nuosprendį palaikyti motinos sprendimą. Tada tėvas kreipėsi į aukštesnį teismą ir ten teisėjas sustabdė šitą sprendimą. Tėvas apsidžiaugė. Bet liūdniausia, kad prisiekusiųjų teismas – ten gi jų yra keliolika, kurie nėra teisėjai, bet jie sprendžia pagal tą gyvenimo ritmą – jie priėjo minties – turi vaikas galimybę pakeist lytį.
Kūrėjas sumanė dvi lytis – negalima jų pakeist – neįmanoma! Bet beprotybė, kada ji pripildyta smegenyse, štai jinai ir sukelia tokius sprendimus. Tai argi gali jaust palaimą, kada yra tokia aplinka?
Parodė du – du ar dvi – iš tikrųjų – dvi – dvi seserys – dvynukės – kurios Amerikoj gyvena, bet jos jau užaugusios, jiems, tariamai, pakeitus lytį – pakeitus iš berniukų į mergaites. Tai kaip? – amputavus jų varpas, ir leidžiant moteriškus hormonus. Ir visą gyvenimą jos turi leist hormonus moteriškus. Ir kada jie kalba vyriškais balsais, bet išvaizda jų moteriška, nors veidas, dabar gi vėl tokia mada – pūstos lūpos – tiesiog stebėtinai. Ir jos abi, jos dvynukės ar dvynukai – ir štai, kada tu žiūri į juos, atvirai pasakius – šlykštu žiūrėt. Tai yra išsityčiojimas iš Kūrėjo! Išsityčiojimas iš Jo Meilės! Išsityčiojimas iš medicinos! Kaip gali medikai atlikt tokius dalykus! Tai – nusikaltimas! Tuo labiau – tai yra maištas prieš Kūrėją!
Ir ta mažylio istorija, Džeimso Jangerio, dar nesibaigusi. Motina nesutinka, ir ji gali teistis, iki tas vaikas taps pilnamečiu. Įsivaizduokite. Tėvas nežino, ką daryt. Jį parodė besimeldžiantį prieš ikoną. Sako – aš turiu tiktai galimybę kreiptis į Dievą, kad šitą beprotybę sustabdytų!
O šitos, ar šitie dvynukai, dabar, tariamai, tapę – hormonų dėka – mergaitėmis, jos sako – štai mus gydė, na, ne gydė, bet tyrė ir psichiatrai, bet nenustatė, kad mums yra šizofrenija.
O tai – akivaizdi šizofrenija, bet daktarai irgi turi šizofreninių polinkių, todėl jie nieko ir nesako. Jie bijo – pilni baimės. Dėl to, kad per kartų kartas į jų vidų buvo diegiama ne Kūrėjo Meilės virpesiai, bet ritualai. Nebuvo mokytojų, kuriems atvertų pasaulėžiūrą, kokią teikia kūrinijos pažinimas, atradus Kūrėją viduje. Nebuvo tokių mokytojų.
Štai jūs esate pirmieji Mokytojai, bet jūs neturite prieš save ėjusiųjų pavyzdžio. Todėl jūs esat tas pavyzdys. Pagal jus kiti spręs – štai – urantas, ar urantė. Štai kokie jie yra, kaip jis gyvena.
Štai kokia yra mūsų – pirmeivių – ir vertybė, ir prasmė, ir galų gale atsakomybė prieš ateinančias kartas! Per šimtus tūkstančių metų tos kartos ateityje dėkos jums, dėkos, kad jūs buvot tie, kurie neišsigandote ir nesusitapatinote su iliuzine tamsa ir ritualais, kad jūs ištarsite žodį – negalima pakeisti lyties, atsikvošėkite, mielieji – ir daktarai, ir tie tėvai, ir tie vaikai!
Ir ten parodė laidoje – sako – galima psichologiškai paveikt vaiką darželyje žaidžiantį. Berniukas puola prie tanko, prie ginklų, mergaitė – prie lėlių, bet jeigu pradeda jiems diegt nuostatą, psichologinę, kad labai svarbu lėlės ir panašiai, berniukas numeta tą tanką – žaidžia su lėlėm. Mergaitė, kada išgirsta, kaip svarbu gint šalį, kaip reikalingi ginklai, jinai palieka lėlę, žaidžia su tankais.
Tai buvo tas eksperimentas padarytas tam, kad būtų parodyta – vaikai labai imlūs, ir ką teigia tėvai, jie patys pradeda atkartot. O teisme sako – reikia pažiūrėt, o ką vaikas sako – ar jis nori pasirinkt tą lyties pakeitimą. Ir mergaitė, gal būdama aštuonerių metų, sako – aš noriu būt berniuku. O kodėl, sako, tu nori būt berniuku? – todėl, kad mama sakė, kad aš turėčiau būt berniuku, arba atvirkščiai!

Štai ką reiškia tėvų degradacija!

O aš jums jau sakiau ir sakau, ir sakysiu ateityje – degradacija vyksta kas akimirką. Jos sustabdyt negali niekas. Tai ir tėvai gi, kurdami šeimas, būsimieji tėvai, jie gi savo protu degraduoja. Ir paskiau tokias pradeda skleist erezijas, ir vaikus pripildo tokių kamšalų, kad jie nepatenkinti savo lytimi – nepatenkinti tuo, kuo yra – ir nori sujaukt viską.

Čia galima kalbėt labai ilgai – tragedija dar neprasidėjo.

Štai, urantų Gyvasis Kelias – tam, kad atskleistų platesnį požiūrį į Tikrovę, į Kūrėją!


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal