Algimanto pamokomasis žodis – Ką mes išaukštinam, tas pasireiškia mūsų gyvenime, mūsų aplinkoje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 10 26

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, bendraudamas su mūsų Tėvais kasdien, ir šiandien, kada kalbėjau su Jais, tai Visuotinis Tėvas man pasakė pagrindinę Mintį – kalbėk žmonėm aukštindamas Mano Meilę, nieko daugiau – Mano Meilę.
Ir kada aš mąstau – iš tikrųjų, jeigu mes aukštintume Meilę, kokią suteikia Kūrėjas, reiškia, visur spinduliuotų Meilė. Ką mes išaukštinam, tas pasireiškia mūsų gyvenime, mūsų aplinkoje. Jeigu mes nesuvaldom savo pykčio, nes mūsų viduje nėra tokios Meilės – Gyvos Meilės – natūralu, pyktis sukelia pykčio atoveiksmį kitiems, ir nesvarbu, kur pasireikštų – darbe, gatvėje, namuose, tarp draugų. Žiūrėkit, kaip dažnai būna, kad draugai, na, ne visam gyvenimui, bet labai dažnai susipyksta dėl kažkokių nesusieinančių interesų – tai vienas pasakė per aštrų žodį, tai kitas ne taip suprato. O jeigu būtų viskas spinduliuojama Meilės aukščiausio dažnio virpesiais – nebūtų konfliktų. Įsivaizduokit žmogaus būseną, kada jame nėra konfliktinės streso situacijos – yra Palaima, Ramybė – ir dar Meilės virpesiais pripildyta. Tai yra paties aukščiausio energinio dažnio virpesiai. Kokia būtų savitarpio supratimo būsena kiekvienam! Iškart dingtų baimė – baimė – kad kitas gali juo pasinaudot, baimė, kad kažkas gali užimt kito postą – vietą – visuomet spinduliuotų vienas kitam tiktai Tėvišką Meilę – Tėvišką – kur nėra jokių sąlygų, nėra jokių reikalavimų, kad tu turi būtinai sugrąžint šitą Meilę. Bet jeigu ja spinduliuoja kiekvienas šeimoje – gavęs nuo pat gimimo – šeimoje pamokytas, kaip atrasti Tikruosius Tėvus savo viduje, ir tas tuščias vaikelio vidus – tas tuščias, tyras, švarus indas – būtų pripildomas Gyvojo, tyro Vandens – tyro, kurį vaikas galėtų patirti savo viduje nuo pat mažumės. Tai jis šitokiu būdu augdamas ir bendraudamas su Meile su tėvais taip, kaip tėvai demonstruoja Meilę ir jam, ir vienas kitam, jisai išaugtų kaip tiesus, tvirtas ąžuolas – tvirtas – kuris nepatirtų jokių audrų, kurios galėtų išrauti jį su šaknimis iš žemės, nes jo šaknys būtų įleistos į Kūrėją – dvasinė asmenybė iškart kiltų dvasiniu, tiesiu stuburu, nereikėtų mėgint ištiesint jau suaugusį. Pabandykit suaugusį medį ištiesint – neįmanoma – jauną, galima pakoreguot, ir jisai augs tiesus.

Aš per vieną Maskvos televizijos kanalą, vakar žiūrėjau man patinkančią laidą – Balsas – ir mane nustebino, nustebino iki ašarų – tie dainininkai, kurie sėdi komisijoj ir kurie atrenka sau į savo komandą narius, atėjusius pademonstruot savo balsą, klausėsi dvidešimt ketverių metų vaikino, kuris išėjo pasipuošęs fraku – nuostabi išvaizda, puikus balsas, genealus atlikimas, ir pati daina jaudinanti – nė vienas nepasisuko, kad norėtų šitą žmogų pakviest į savo komandą, nepasisuko. Ir jam paaiškino kompozitorius, kuriuo aš žavėjausi – Konstantinas Meladzė – rašo gan dainingas ir melodingas dainas, bet jis pasakė – jūs dainuojat gražiai, bet gi tai yra tarsi jūsų viduje būtų užšaldytos septinto dešimtmečio dainų melodijos, užšaldytos jos – sako – dabar gi kitoks laikmetis, kitokio ritmo reikia. Štai kompozitorius, kuris pats rašo dainas – tas, kas melodinga, atmeta – ne, duokit triukšmo, duokit trankios muzikos, duokit šėlimo, sako – na, ne tas tipažas.

Tai, matai, reikalinga prisiderint prie rinkos, prisiderint prie to jaunimo statuso poreikio, kuris galėtų melodiją išguit ir pakeist ją būgnų ritmais. Kada šitą girdi ne šiaip iš praeivio, ir ypač iš jauno žmogaus, bet iš subrendusio kompozitoriaus, gaila – gaila, kad šitokia nuostata – be Meilės, kadangi jis nėra atradęs Kūrėjo savo viduje, jis negali jaust Meilės – jis negali suprast, kas yra Meilė. Neatradus Kūrėjo viduje, tu negali patirt, kas yra Meilė, tu negali suprast, kad Meilės Šaltinis yra Kūrėjas – tave aprūpina tais Meilės virpesiais, tu tik Jam netrukdyk – ir tada bus melodingos dainos. Ir tada kiekvienas iš tų esančių komisijoj norės to jauno vaikino, kuriam pateikė tokią išvadą, kad jis sustingęs septinto dešimtmečio akimirkoj, kai jis gimęs tik prieš dvidešimt ketverius metus. Įsivaizduokit, koks neatitikimas to kompozitoriaus Širdies ritmo ir to jauno jaunuolio – vaikino to – kiek vaikinas pranoksta kompozitorių.
Štai kada tie vedliai, kada tie, kurie rašo dainas, mąsto šitaip, natūralu, Evoliucija yra stabdoma su didžiuliu lanku, su didžiuliu apvažiavimu, nes kompozitorius, jis turi būt tas vedlys, kuris kviestų jaunimą, kuris atsidavęs kokofoniniam triukšmui, kviestų į melodingą kryptį, kad jie klausytųsi melodingų dainų – o dabar jis pats tą jaunuolį, kuris pažengęs į priekį, nori sugrąžint į tą aplinką, kuri, deja, esant tokiems kompozitorių norams, degraduoja, ir degraduoja labai greitai.
Todėl nieko nuostabaus, kai aš išgirdau kitame pranešime, kad Jungtinėse Valstijose motina septynmečiui sūnui norėjo pakeist lytį iš berniuko į mergaitės, ir vardą jau sugalvojo jam mergaitės, ir suknelių pripirko – laiku įsikišo teismas, sustabdęs tokius motinos siekius. Motina savo septynmečiui sūnui nori pakeist lytį – ar jūs galit sugalvot didesnę beprotybę? Ar tokia motina gali mylėt savo vaiką, ar ji išvis supranta – kas yra Meilė? Ji nesupranta – kas yra Evoliucija, kas yra Kūrėjas – ji nesupranta – kas yra lytis, kokia Kūrėjo sumanyta Evoliucija dviejų skirtingų lyčių tarpusavio harmoningame ryšyje. Tiek to, tegu motina nesupranta, ji gali padaryt tokių neišmintingų žingsnių, bet kaip gali būt tokie gydytojai, kurie išdrįstų daryt tokią operaciją? Bet juk yra. Ir tai yra maištas prieš Kūrėją, maištas prieš Evoliuciją! Čia Meilės nebėra, visiškai nebėra jokios net nuoširdžios savitarpio supratimo išraiškos.
Liuciferis paliko tą milžinišką sėklą – maišto prieš Tėvą sėklą – ji įleido gilias šaknis per kartų kartas. Kristus, būdamas prieš du tūkstančius metų žmogiškuoju pavidalu, pasėjo Gyvąją Evangeliją – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – be šitos Evangelijos negali būti evoliucinės Šviesos visoje planetoje. Aš pasiūliau tą pirmesnį Kristaus Evangelijos Etapą – Kūrėjas yra Gyvas, Realus, Tikras kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti. Štai manąją Evangeliją įgyvendinus, tampa ir Kristaus Evangelija Tikrove – atradus Kūrėją savo viduje, Meilė pradeda pulsuot viduje, ir Brolystė ima pasireikšt Širdimi kiekviename gyvenimo epizode – Meilė – kuri yra Reali, Tikra – ne dirbtinė, neapribota, žmogaus samprata, tiktai biologinės šeimos aplinka arba, geriausiu atveju, dar įsimylėjus net ir iki tol nepažintą žmogų. Kiek yra tų jaunų žmonių, kurie nesuvokdami Meilės, tiesiog alpsta, kada žiūri įvairius koncertus populiarių dainininkų, išpopuliarintų iš tikrųjų tai gaivalo – Liuciferio išpopuliarintų – kur negali būt melodingų, ten sakykim, rokenrolo, metalo ritmų, kurie tiesiog plėšia stogą tose salėse – jiems reikalingi stadionai, ir ten jauni žmonės alpsta tvirtindami – mes mylim šituos dainininkus. Tai nėra Meilė. Štai toks jaunimas – suklaidintas – jis nežino, kad yra Kūrėjas, kuris skleidžia Meilę kas akimirką, bet ne tokią, kokią jie iškreiptai supranta. Meilė – tai apraminimas – kada yra abipusis Meilės pasireiškimas šeimoje, gatvėje, darbe. Visur, kur yra Kūrėjo Meilės aukščiausio dažnio virpesiai, yra Santarvė. Tada negali būt karų, negali būt ginklų. Štai toks prezidentas, jisai saugomas Apvaizdos Meilės Galia, pačia stipriausia Galia. Meilė – Kūrėjo Meilė – yra pati galingiausia – tai yra Evoliucijos Variklis – Meilė – Meilė – Kūrėjo Meilė. Mylėkit Kūrėją, tik tada mylėsit save, ne atvirkščiai.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal