146. Algimanto mokymas-atsakymas Vaidui pagal jo pasiūlytą temą - koks turėtų būti santykis tarp smerkimo, teisimo, ir kantrybės - 2019 11 14

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, Vaido pasiūlyta tema yra nevisiškai urantų tema, nes urantai jau savuoju patyrimu, palaikydami komuniją su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – tiek asmeniškai, tiek ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, ir veikdami drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU visų Gerovei, jau dabar gyvena Meilės ir Gėrio Gyvenimą kasdieną, ir apie jokias smerkimo, teisimo, ir kantrybės proporcijas net nemąsto, nes jiems tai būtų nenatūralus gyvenimas – suskirstyti proporcijomis Kūrėjo Meilę, patiriamą savo viduje visiems, kurioje jokio smerkimo nėra iš viso, tuo labiau nėra jokio teisimo, kurį vykdo kolektyviai Rojaus Trejybės Trys Asmenys ir iš Rojaus Trejybės kilę Dienų Senieji, kurie po tris administruoja ir teisingumą užtikrina Supervisatoje ir visuose Supervisatos mažesniuose dariniuose. Būtent dėl to, kad Dieviškasis Teisingumas yra kolektyvinio, o ne vieno asmens nuosprendžio priėmimas ir jo įgyvendinimas, todėl kūrinijos mastu jį užtikrina Rojaus Trejybės Trys Asmenys, o Laiko ir Erdvės Visatose – trijų Dienų Senųjų Teismas. Būtent trijų Dienų Senųjų Tribunolo nuosprendis ir mums suteiks prisikėlimą.
Tačiau iš Vaido temos aš matau tolimos praeities mūsų Forume aidą – o būtent išskirtinai intelektualių teorinių sampratų pateikimą, o ne urantų lygio dvasinių samprotavimų, grindžiamų mūsų kasdieniu patyrimu, dėstymą. Būtent tokie mūsų dvasiniai broliai ir sesės, vien tik intelektualiai susipažinę su Urantijos Knyga, mane Forume užsipuldavo nuolat ir trukdydavo visam ramiam ir tolygiam dvasinių mokytojų rengimo procesui, kada aš ištrindavau jų komentarus, nukreiptus prieš asmenis, o ne nagrinėjančius pačią temą, ir šitaip trikdančius visą Forumo harmoniją, ir trukdančius visiems ramybės atmosferoje studijuoti dvasinius apreiškimus. Dėl to jie klaidino ir kitus, jog aš tarsi netoleruoju jų pasisakymų, dėl to esu diktatorius, ir jie – dėl savo neišmanymo, o kai kurie sąmoningai padarė nuodėmę – net sukėlė kerštavimo prieš mane maištą, ir kažkur susikūrė savo Forumą – kaip jie vienas kitą drąsino – tame Forume bus laisvė rašyti, ką tik nori.
Tie Urantijos Knygos įkaitai visiškai nesuprato nei manęs, nei Urantijos Knygos teiginių giluminės prasmės, nei šio epochinio apreiškimo vertės Gyvajam Keliui, nes Gyvojo Kelio ir Gyvosios apreikštosios Rojaus Trejybės-AŠ ESU religijos ir šventovės iš viso nepripažino. Jie nebuvo atradę Rojaus Trejybės-AŠ ESU savyje, ir net nesiekė Kūrėją atrasti savyje, todėl ir šmeižė mane ir tyčiojosi iš mano nuoširdžių pastangų atskleisti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, mano jau seniai atrastą savyje ir seniai jau man gimus iš dvasios. Būtent dėl to, kad jie nebuvo gimę iš dvasios, jie ir nenorėjo išgirsti mano Meilės žodžių apie Rojaus Trejybę-AŠ ESU mano realiu patyrimu, liudijančių mano naujos kokybės buvimą planetoje Meilės motyvu.
Aš dar prieš daug metų iki tų mano dvasinių brolių ir sesių maišto prieš mane sakiau, kad patys pavojingiausi Kūrėjo Šviesai bus tie mūsų dvasiniai broliai ir sesės, kurie bus prisiskaitę, bet nesuvokę – dvasine prasme – Urantijos Knygos teiginių, tai jie puls ir šmeiš urantus, einančius Gyvuoju Keliu. Jie man pranašavo, kad nuo manęs pasitrauks visi, ir aš liksiu vienas, net nesuvokdami, kad prie manęs trauks vis daugiau nuoširdžių urantų, kurie bus atvėrę savo Širdį Kūrėjui, dėl to jie ir jaus mano virpesių panašų dažnį į jų Širdies dažnį, nes mes vis daugiau atsiveriame mūsų visų Tėvui ir Motinai, ir būtent per Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir veikia energiniais virpesiais ta stiprėjanti trauka ir prie manęs. Jeigu aš negyvenčiau Kūrėju, tai prie manęs tikrai neliktų nė vieno, ir aš pats tokiu atveju kalbėčiau visiškai kitaip – vien tik atsargiomis intelektualiomis frazėmis ir citatomis iš Urantijos Knygos, ir jokioje nelikčiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje aš pats, nes nenorėčiau joje likti. Dabar gi aš kalbu visada savo Širdimi, todėl mano žodžiai ir yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvieji Žodžiai.
Na, o kad patvirtinčiau savo teiginius, aš paimsiu Vaido temoje jo pateiktus teiginius iš eilės ir šalia jų parašysiu, kur jis klysta, ir kaip yra iš tikrųjų.
Taigi pats pavadinimas – Koks turėtų būti santykis tarp smerkimo, teisimo ir kantrybės? – yra parašytas dviprasmiškai, nes Vaidas neparašė kablelio prieš jungtuką – ir – o juk turėjo jį parašyti, o šitokiu būdu jis suteikė savo temos pavadinimui kitokią prasmę, nes dabar yra kitoks žodžių sugrupavimas – apie tai aš aiškinau ir to tolimo Forumo aido metu, nes būtent tokia ir yra skyryba visoje Urantijos Knygoje, bet kaip ir mokykloje yra blogų mokinių, taip yra blogų ir Urantijos Knygos skaitytojų, kuriems aiškink neaiškinęs, jie laikosi savo -- dėl neišmanymo. Dar kartą paaiškinu – jeigu nėra kablelio prieš jungtuką – ir – tuomet du žodžiai yra sugrupuoti draugėn ir tuo jungtuku sujungti į vieną kalbos vienetą, ir tik jie abu kartu yra lygiaverčiai prieš tai einančiam žodžiui, nuo kurio atskirta ši grupė kableliu – taigi šiuo atveju, koks turėtų būti santykis, iš vieno pusės, smerkimo ir iš kitos pusės esančio teisimo ir kantrybės, ir šiuo atveju kantrybė yra tik teisimo atžvilgiu, bet ne smerkimo atžvilgiu, kaip ir teismas yra susietas tik kantrybės atžvilgiu, o ne smerkimo atžvilgiu, o jau jie abu – teisimas ir kantrybė kaip vienas vienetas bendrai yra išreiškiamas smerkimo atžvilgiu. O kada yra kablelis prieš jungtuką – ir – tuomet visi trys žodžiai yra lygiaverčiai vienas kito atžvilgiu, tuo tarpu pats jungtukas – ir – tik parodo, jog baigiasi šių lygiaverčių žodžių išskaičiavimas. Tad jeigu Vaidas būtų parašęs kablelį, tuomet šie žodžiai būtų buvę lygiaverčiai, o dabar visoje temoje būtina turėti omeny, kad jo samprotavime smerkimas yra lygiavertis savo išraiška tik kitų dviejų žodžių apjungtos grupės atžvilgiu.
Tai čia, kas susiję su skyryba, to vieno mažo kablelio vartojimu – ir milžiniška jam suteikiama svarba. Neužmirškite šito – smulkmena dažnai pakeičia didžiulę prasmę.
Na, o dabar pati tema yra ne vietoje urantams, kuriems toks segmentavimas – jau sena praeitis. Šiandien urantai kalba apie savo Tėvą ir Motina – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – atrastą savyje, apie viduje patiriamą Meilės iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU būseną, apie atsidavimą Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus, apie savosios valios suliejimą su Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia. Tai koks gali būti urantas, kad jis apskritai savo mintyse turėtų tokią nuostatą, kaip smerkimas ar teisimas? Na, nėra tokio uranto. O jeigu kas nors kada nors pradėtų, ką nors smerkti, tuomet visiems urantams yra žinomas Didysis Vektorius – atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU dar stipriau, giliau, ir nuoširdžiau, ir bet koks smerkimas ištirps Rojaus Trejybės-AŠ ESU patiriamoje Meilėje – aukščiausio dažnio energiniuose virpesiuose, kurie yra ir pajuntami uranto viduje – patiriami būsena.
Vaidas taip samprotauja –

Iš vidaus jaučiu, kad smerkimas ar kitų žmonių vertinimas, teisimas - nėra geras dalykas. Bet kai kurie taip daro, ir galvoja kad svarbu parodyti savo teisumą, savo žinias nekreipiant jokio dėmesio į tai kiek tas žmogus užaugęs, ar be jokio gilinimosi į koks to žmogaus artimiausias laiptelis.

Iš to, ką perskaičiau, matau, kad Vaidui yra tas pats vertinti ir teisti, nes jam tai nėra geri dalykai. Tai kaip gi tu gali gyventi nevertindamas? Iš kur ir kaip gi tu nevertindamas sužinosi, kuris žmogus yra geras, kuris yra blogas, kuris yra vertingas, kuris nevertingas, kurio motyvai yra geri, kurio – blogi, o kaip gi tu sužinosi, su kuo geriau bendrauti, o su kuo atsisakyti bet kokio bendravimo, jeigu nevertinsi. Tik nebeturintis normalaus proto mirtingasis nevertina kitų. Tu kasdien tokius vertinimus atlieki, bet kokius veiksmus stebėdamas – sakykime – parduotuvėje prie kasos – ilga eilė, o kasininkė dirba išsijuosusi, ir žvelgdamas į jos darbą, į savo laikrodį, vertini, ar ji dirba greitai, ar lėtai, patyrusi, ar nepatyrusi, ar daug pasižiūri kodų lentelėje, ar žino jų daug iš atminties, ar pinigus atskaičiuoja pirkėjas juos pasiruošęs jau iš anksto, ar tik pradėjęs jų ieškoti po kišenes, kai kasininkė pasako, kiek mokėti. Bet tai nėra smerkimas – tiesiog matymas daugelio niuansų – net pagalba kasininkei, jeigu visus su brūkšniniu kodu produktus padėsi taip, kad jie būtų viršuje ir kasininkei nebereikėtų jų ieškoti, sukinėjant patį produktą ar kitokią prekę. Ir tą tu padarai savo asmens atžvilgiu, jau turėdamas gilesnę-skvarbesnę Įžvalgą, ir iš Meilės dirbantiems kasoje, ir taupydamas visų laiką ir energiją, o ne smerkdamas kitus, kad jie šitaip nesielgia, tu įvertini jų menką įžvalgą ir Meilės stoką.
Vertinimas yra būtinas – be jo neįmanoma gyventi.
Kita vertus, nevisada ir urantų Įžvalga yra gili, tuomet jis gali sulaukti iš kitų ir neigiamos reakcijos į savo pasakytus žodžius. Tačiau tai nėra blogio motyvas – tai yra tiesiog klaidingas sprendimas ir to sprendimo įgyvendinimo veiksmas su neigiama emocine klausančiojo reakcija-pasekme. Tai irgi mokymo proceso dalis, kuri moko patį urantą. O kaip gi jis galės geriau koreguoti savo paties veiksmus, jeigu visą laiką tik ir bijos pasakyti žodį, nes mat kitas gali jo nesuprasti.
Urantams jau seniai nebeliko jokių norų save aukštinti ir džiūgauti dėl savo pranašumo, tačiau tai nereiškia, kad urantas nemato savo pranašumo prieš kitus. Ir tai, kad jis tą mato, yra labai gerai, reiškia jo Įžvalga yra irgi gilesnė – tai kaip gi jis gali nematyti savo pranašumo – argi abiturientas nemato savo pranašumo prieš pirmoką – bet jis tą matydamas ir gali tuomet prisitaikyti prie kito žmogaus dvasinio ar intelektualaus laiptelio, kad jam atskleistų prieinamu lygiu ryškesnę Šviesą. Ir jeigu tas žmogus bus nuoširdus, tuomet pokalbis vyks nuoširdžiai, ir vienas, ir kitas norės daugiau pabendrauti, ir net ne vieną kartą, o jeigu jis nebus nuoširdus, tai joks urantas dėl to ašarų nelies, ir daugiau su tokiu nenuoširdžiu žmogumi nebebendraus, nes jau žinos tokio bendravimo tuštumą ir nebeeikvos energijos tuščiam plepėjimui. Ir tai yra tiek vertinimas, tiek ir savojo patyrimo koregavimas, kaip bendrauti toliau tarp nepažįstamų žmonių. Svarbu nebijoti klaidų, ir nelikti klaidoje, o būti gyvame ryšyje su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir kuo gilės ši komunija, tuo mažiau bus klaidų.
Kita Vaido pastraipa –
Tiek kiek žmogus sugeba priimti tiesą - rodo jo sielos brandą. Bet dauguma spėju nėra tam pasirengę. Jeigu kažkam grubiai numetama tiesa be paaiškinimo - manau toks žmogus tik susiformuos savo griežtą antipatiją tam teiginiui ir tai turės priešingą rezultatą nei galbūt buvo siekta.

Aš ką tik prieš šią pastraipą aiškinau – nuoširdus žmogus – o nuoširdumas yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU charakterio savybė – niekada nejaus nepasitenkinimo, kad jam kažkas aiškina tai, ko jis nežino, priešingai, jis norės dar ir daugiau sužinoti. Ir nuoširdumas paprastai eina drauge su kita dieviškojo charakterio savybe – kantrumu – tad toks žmogus kantriai ir išklauso, net nepertraukinėja, kai jam aiškini, o tas kuris pertraukinėja, jau yra pasirengęs bėgti tolyn, nes jį valdo kiti interesai. Tad tegu ir bėga...
Vaidas rašo, kad jis tik spėja, kad dauguma žmonių nepasirengę priimti Tiesos. Žodis – spėju – ir paliudija jo menką Įžvalgą, nes visa žmonija Tiesos nenori, jeigu ji norėtų Tiesos, tuomet visi būtų urantais, nes dabar Tiesos nori tik urantai, ir niekas daugiau, nes Tiesa yra tik Rojaus Trejybėje-AŠ ESU, o ne žmoguje, ar kitos kategorijos asmenybėje, ir kiek ta asmenybė yra save susiejusi su Rojaus Trejybe-AŠ ESU savo nuoširdžiu atsivėrimu, tuo didesnė Tiesos dalis yra toje asmenybėje, ir tuo teisingesnė yra toji asmenybė savo sprendimais ir veiksmais. O neigiama reakcija į nuoširdumo ir Meilės žodžius liudija tokios asmenybės nusigręžimą nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU, todėl jai dar anksti išgirsti tokius Gyvus Žodžius – dirva dar neparengta sėklai.
Toliau Vaidas taip samprotauja –
Didžiausias augimas yra kai yra mažiausia įtaka iš aplinkos - kai žmogus pats prieina išvadų, pats ieško atsakymų, pats mąsto, bando rasti. Todėl bendraujant, kaip ir šita tema daro, pirmiausia siekiama iškelti klausimų, tam kad žmogus susimąstytų, paklaustų savęs. Tada su tokiu dėmesingumu gali kilti idėjos ar prisimintos susijusios žinios.
Man kyla klausimas – atsakymą – neigiamą – aš jau žinau, bet pateiksiu ir klausimą – ar Vaidas iš viso giliau susimąsto, kas gi yra aplinka? Iš to, ką jis rašo toliau, aišku, kad jis nesuvokia, nes viską suvelia į tikrą jovalą, kuriame prieštarauja jau net ir pats sau. Tai tik rodo, kiek urantai toli pažengė Gyvajame Kelyje, kad tokių sujauktų teiginių seniai neberašo – na, pamėginsiu išpainioti, ir parodyti Vaido prieštaravimus sau pačiam tame pačiame teiginyje – tiesiog kaip tais senais-prastais ano Forumo aido laikais.
Kaip gali būti aplinka kažkokia teorinė, kuri nedarytų įtakos, kad žmogus prieitų išvadų pats. Tokio reiškino būti tiesiog negali, kad žmogus pats sau išsimąstytų išvadas. Kaip žmogus gali mąstyti, kelti klausimus, jeigu jis nebūtų nieko skaitęs, nieko girdėjęs, nieko regėjęs, nebūtų aplinkos poveikio patyręs, tai jis turėtų gyventi vienas ir dar kažkokiame vakuume, ir tai būtų jam to vakuumo poveikis. Visi proto šviesinimo ir šviesėjimo patyrimai ir augimas yra vien tik aplinkos poveikio dėka. Argi Urantijos Knygos studijos nėra aplinkos – Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos – mums suteiktos pagalbos poveikis mūsų žengimui Gyvuoju Keliu, kada Apvaizdai teko net 400 metų ruoštis tokios Šviesos apreiškimo perteikimui, kad jis patrauktų žmogų prie Rojaus Trejybės-AŠ ESU, bet jo neišgąsdintų, argi Minties Derintojas nėra Kūrėjo Aplinkos Poveikis mums iš vidaus per mums suteiktą apreiškimą apie Tikrovės Šaltinį ir Centrą ir Tikrovę – anot Vaido, tegu žmogus išsimąsto savo išvadas pats sau. Taip nėra, ir tuo labiau nebus, nes žmogus Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanytas kaip visuomeninis asmuo, veikiantis visuomenei ne izoliacijoje, o visuomenėje. Net ir pats Vaidas be aplinkos poveikio negalėtų kelti jokių evoliucinių klausimų, teikti jokių sampratų, kad žmogus turėtų prieiti išvadų pats – visą pamatą iki šiol jis gi ir gavo iš aplinkos skaitydamas kitų parašytas knygas, mokydamasis mokykloje, žiūrėdamas spektaklius, filmus, klausydamasis dainų, anekdotų, kitų samprotavimų apie Kūrėją, apie Tikrovę, ir visa tai buvo poveikis jo pasąmonei ir sąmonei. O dabar jis daro išvadą, kad žmogui nereikia jokios pagalbos, tegu išsimąsto pats sau, tik tada jis bus dėmesingas, tik tada jam kils idėjos ir bus prisimintos su ja susijusios žinios – o iš kur gi atsiras jam tos žinios, jeigu niekas jomis nesieks pasidalinti, nes visi galvos kaip siūlo Vaidas – tegu sau susimąsto ir išsimąsto patys savo išvadas. Tada turėtų sustoti visa Evoliucija, tada turėtų sugriūti visa kūrinija, tada Kūrėjas būtų niekam nebereikalingas. Štai taip Liuciferio-Šėtono sėkla – asmenybės laisvė, ir nieko daugiau nereikia, nereikia jokio Kūrėjo, asmenybė pati savaime yra aukščiausia – duoda filosofavimo vaisių šiandien.

Kitos Vaido mintys liudija, kad jis nesuvokia – gilumine prasme – to, ką teigia jis pats –
Ar jūs patys susitinkate su žmonėmis kurie smerkia ir teisia, ar atvirkščiai vietoje to kad smerktų turi kantrybės kreiptis į žmogų pagal jo dabartinį lygį ir parodyti ką jis gali pasirinkti teigiamo, vietoj to kad akcentuotų ką jis blogai daro?
Vaidas pateikia teorinio lygio sampratas, bet nerodo savo patyrimo, kuris kaip tik patvirtintų jo teiginių veiksmingumą ir aktualumą. Urantai bendrauja su įvairiais žmonėmis, tačiau neįsivaizduoju nė vieno uranto, kuris smerktų kitus – urantas jau seniai vertina kitų veiksmus pagal motyvus, todėl vėl reikėtų perskaityti, ką aš prieš tai ką tik rašiau apie veiksmų vertinimą, kuris nėra smerkimas, net prieštaravimas blogiui nėra paties blogio veiksmo atlikėjo smerkimas, nes visada aš urantus mokiau atskirti blogio veiksmo atlikėją nuo paties blogio veiksmo. Tačiau ir vėl kartoju, ši tema yra grynai teorinė, nes nėra nė vieno uranto, kad jis asmeniškai imtų akcentuoti, ką tas daro blogai, juk urantas stengiasi atsiduoti Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus, jame yra Įžvalga ir Išmintis, bet ir blogiui nelieka abejingas, ir jį taiso Išmintimi ir Meilės Galia iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Vaidas teigia --
Jeigu žmogus yra įklimpęs purve, ar jo dėmesį vis reikia kreipti į tą purvą, ar atvirkščiai į kelią kuris padėtų jam išeiti iš jo? Urantijos Knygoje rašoma apie tai kad nuolatinis blogio apmąstymas naikina sielą.
Lygiai taip pat niekas iš urantų nekreipia to, kuris yra įklimpęs į purvą, dėmesio į tą purvą – tai lygiai tokia pat teorinė mintis, teorinis teiginys. Ir nėra teisinga teigti, kad turėtume mes užsimerkti prieš blogį, neanalizuoti, dėl ko jis yra kilęs. Juk ir pati Urantijos Knyga perteikia Dokumentus apie Liuciferio maištą, o kam tą daryti, juk tai – naikina sielą. Arba kam aiškinti apie Adodo ir Ievos žlugusią misiją Urantijoje – tai irgi blogis. Ir vėl mes turime sugrįžti prie to, ką aš tik rašiau apie aplinkos poveikį – poveikis yra ir bus, nors Vaidas, nesuvokdamas Urantijos Knygos teiginių gilumine prasme, mano, kad žmogus gali išmąstyti išvadas pats savaime – tad jis ir praryja kupranugarį, o užspringsta uodu – juk jis skaito ir apie Liuciferio maištą, ir apie Adomo ir Ievos žlugusią misiją, ir apie blogus fariziejus, ir apie Jėzaus persekiojimus, ir apie jo mokymų nesupratimą ir jo atstūmimą net ir jo paties šeimoje, išskyrus mažąją Rūtelę, ir apie Jėzaus tariamą teismą pas Pilotą, ir apie žiaurų Kristaus nukryžiavimą, ir apie Jėzaus Evangelijos iškraipymus tiek jo apaštalų, ypač Petro, tiek Pauliaus, ir būtent ypač Pauliaus, tai ir bus vis blogio apmąstymai – ir jie iš tiesų gali susilpninti žmogaus įtikėjimą-sielą, kada nukrenta rožiniai akiniai, kad ir aukštesni tvariniai ir klysta, ir maištauja, ir kelia sumaištį, ir jokiu būdu nėra vien tik tobuli, tad ramybės ir anapilyje nebus, nors kunigas ir linki prie karsto – ilsėkis ramybėje anapilyje – todėl žmogui įtikėjimas irgi jam nebeatrodo toks stiprus, gilus, ir visada vienodai išgelbstintis. Tai gal viso šito ir nevertėjo rašyti – atskleisti žmogui – nes žmogus gali išsigąsti ir nebenorėti Gyvojo Kelio? Bet ir čia viską lemia kiekvieno mirtingojo gyvasis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Taip kad blogio apmąstymas yra ne toks ir baisus ir pražūtingas, kada viskas yra daroma su Rojaus Trejybe-AŠ ESU augant Meile ir Gėriu iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ir tik tada bus siela-dvasia saugi ir besivystanti visų Gerovei.
Tolimesnė Vaido pastraipa tokia --
Angelai kiek suprantu ir esu susidūręs irgi nesikiša į žmogaus laisvą valią, ir padeda jam tiek kiek žmogus paprašo. Tai kiek mes turime būti mandagūs ir kantrūs gerbdami kitus žmones? Ar prieš ką nors aiškindami turėtume atsiklausti ar tai yra jo valioje? Manau, kad būtent nekreipiant dėmesio į kiekvieną žmogų tai parodo nemeilę jiems, ir žmonės natūraliai tada atmetą bet kokią žinią. Ir atvirkščiai. Kol kas tiek.
Meilę žmogus gauna iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, todėl be Rojaus Trejybės-AŠ ESU, atrasto savyje, žmogus mylėti negali – tiesiog nemyli dieviškąja prasme, jis myli tik biologine prasme – savo biologinės šeimos narius, ir tai su sąlyga, jeigu nebuvo skriaudžiamas tų pačių šeimos narių. Ir vėl, atradęs Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, žmogus virpesiais jaučia, kaip ir ką sakyti pirmą kartą sutiktam broliui ar sesei dvasioje. Ir ateis dar artimesnis gyvasis ryšys tarp Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir mirtingojo, ir tada žmogus prabils Rojaus Trejybės Gyvuoju Žodžiu.

Štai, Vaidai, apie ką mąsto ir kaip veikia urantai, tad tavo tema visiškai iškrenta iš urantų sampratų, nes jos jau iš senos praeities, tad tavoji tema ir sugrąžino mane į anų laikų Forumo aidą, kuriame tu taip pat intelektualiai dėstydavai tas pačias mintis – tad kur tavo dvasinio augimo per tuos daugelį metų vaisius, kada šį Gyvąjį Forumą palikai – kodėl jo nesubrandinai, kodėl Klaipėdoje iširo Urantijos grupė, kodėl nebeliko Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės gyvųjų pamaldų? O gi todėl, kad tavo teiginiai kaip buvo – pozityviai mąstykime – taip ir liko negyvybingi – manau, kad nekreipiant dėmesio į kiekvieną žmogų, tai parodo nemeilę jiems – tai liudija, kad seniai laikas apsispręsti tau pačiam – su kuo tu – su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ar vienas sau, teoriniuose tariamuose savo išsimąstymuose be aplinkos poveikio, laikas stotis ir eiti Gyvuoju Keliu, kuriame urantai pažengė pirmyn milžinišką žingsnį, ir ne vieną, Širdimi ir Išmintimi.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal