153. Algimanto patyrimas gatvėje, 2020 04 30

Prieš kelias dienas pamačiau pro langą gatve einantį vyrą, visiškai girtutėlį, kad vos jis laikėsi ant kojų, ir man net keistai pasirodė – kaukė-antsnukis jam nusmukęs po apatine lūpa ant smakro, ir jo galvoje jokio viruso baimės nebėra, o juk kol dar nebuvo girtas tai kaukę dėvėjo. Štai kada smegenys apramintos, tik, deja, ne Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meile, o alkoholio poveikiu, tai jis apie virusą nebegalvoja, baimės viduje nebejaučia, ir dėl to jam nebereikalingas ir baimės antsnukis-kaukė. Tik netikėtai man kilo mintis – o kaip jis sugeba išsilaikyti ant kojų kai visą laiką eina taip, tarsi jau virstų į priekį, ir vis dar neparvirsta – ar ilgai taip balansuos?
Kadangi žiūrėjau per internetą žydiškos radijo stoties Echo Moskvy laidą – Osoboje mnenije (Įpatinga nuomonė) – kurioje galiu sužinoti svarbiausias Rusijos prezidento Putino ar vyriausybės nuostatas ir problemas, nes į ją kviečia analitiškai mąstančius žurnalistus ir politologus, kokių nekviečia jokios kitos radijo ir televizijos kompanijos, tai maniau po šios laidos eisiu į parduotuvę už tilto. Bet netikėtai pats sau nusprendžiau eiti dabar, nes pamaniau, man viskas aišku, ką ten laidoje kalba, tad nėra reikalo klausyti iki jos pabaigos.
Išėjęs už kiemo vartų pamačiau gatvės viduryje gulintį kažkokį už asfaltą tamsesnį daiktą – gal už 50-60 metrų. Netikėtai toptelėjo – juk tai tas girtas vyras parvirto. Eisiu į priešingą pusę, nes ko ten prie tokio girto lįsti, tik laiką gaišiu, tuo labiau, kad per langą moteris kažką jam šaukia. Jau beveik pasisukau žengti į kitą pusę, kai man mintyse – bet gi tada tiek bus toli apeiti, nes reikės eiti į priešingą pusę iki pačios sankryžos, o tada grįžti atgal, o į kitoje pusėje esančią Maksimos parduotuvę eiti nenorėjau. Ir pats nepajutau, kaip kažkokios vidinės Jėgos pastūmėtas pasisukau ir nužingsniavau tiesiai gatvės viduriu prie to vyro. Besiartinant jau suprantu, ką šaukia rusiškai toji moteris per langą – Kelkis, tu gi guli vidury gatvės, dar mašina užvažiuos – o vyras vos pajudindamas kairę koją, guli visas išilgai gatvės ir mėgina sakyti lietuviškai – negaliu atsikelti, atėmė kojas. – Kelkis sakau, atvažiuoja mašina. – Aš nušliaušiu šonan. – Aš žingsnio nei spartinu, nei lėtinu, matau, kaip jis mėgina pašliaužti, bet nieko jam neišeina – perdaug asfaltas jį laiko prisitraukęs prie savęs – kaip priklijuotą. Jis vėl pajudina koją – ir viskas. Žvilgteliu atgal, nes mašinos garsas jau šalia, bet ji turi pirmiausia užvažiuoti ant manęs, nes aš jai užtveriu kelią. Vyras guli visu ūgiu išsitiesęs, drabužiai išpurvinti. Išgirstu, kaip už nugaros sušunka jau kita kaimynė – Aš jau paskambinau ir iškviečiau, kad atvažiuotų ir jį pasiimtų. – Kam ji paskambino, kas turi atvažiuoti, aišku, kad ne greitoji pagalba, kuri girto neims, o skambino, panašu, policijai, o ši jį nusiveš, dar karantino sąlygomis duos jam riebią baudą, juk reikia parodyti, kaip gerai dirba policija, kaip reaguoja į žmonių skundus, į žmonių budrumą, žmonių smalsų šnipinėjimą.
Nekreipiu dėmesio nei į sustojusią už nugaros mašiną, nei į tų moterų šauksmus, tarsi jų ir nebūtų, suėmiau už pažastų, o jis net nesujuda, visas kaip maišas, sunkus ir slidus, nes slidinėja drabužiai. Keliu ir galvoju, vis tik gerai, kad pasportuoju, kitaip niekaip nepajėgčiau jo pakelti. – Kaip čia tau taip išėjo parvirsti vidury gatvės, ir mašinų nebijai, kaip savam kieme? – Jis labai graudžiu balsu reaguoja – Nelaiko kojos, atėmė kojas. – Galų gale pastatau jį. Stovi svirduliuodamas. – O ką toliau daryti su juo? – tik paleisk, ir jis tuoj vėl pasibučiuos su asfaltu, o gal ant jo virusas, gal mašina jo neišskalbė, nes kasdien vis valo, vis purškia, o į mano kiemą taip ir neužsuka, nes tam purkštuvo vairuotojui svarbu tik asfaltą nupurkšti. – Einam, aš tave nuvesiu, kur nors į šalį iki medžių, kad galėtum atsirėmęs pasėdėti, prasiblaivyti. - Aš statybininkas, namo einu. – Mašina pro mus pravažiuodama piktai pasignalizavo – jauna moteris susierzino, kad nepuoliau tuoj pat patraukti šį vyrą ir jai užleisti kelią iš karto. Vyras gal 60 metų amžiaus, tvirto sudėjimo, tikrai gal dirba fizinį darbą, bet kad namo jis eina čia, tai nelabai panašu, kad gyventų kur nors netoli, nes visus gatvėje ir net kitoje gatvėje pažįstu, ir sveikinuosi su visais. Tarp tų visų šito vyro nėra. – Tai kur tave vesti? – Ten. – Ir ranką mosteli pirmyn, kiek jam išeina. Ko gero jis eina į gal už šimto metrų esantį namą, ten gyveno vienas toks, dažnai išgeriantis, tai gal ten ir nuvesiu. Suėmiau jam už rankovės ties dilbiu, ir vedu. Pradėjo eiti labai sunkiai, bet aš ėjau savo įprastu žingsniu, ir jis ėmė žengti vis lengviau, nors jo aš nebuvau suėmęs už pačios rankos, tik už striukės rankovės. Kada priėjome tą vietą, maniau, kad jis parodys į vartus, kai vėl paklausiau, kur dabar eiti, tai jis vėl mostelėjo pirmyn – Ten. – Matai, brolyti, tu labai neapskaičiavai su alkoholiu, išvertė tave iš kojų, turi būti atsargesnis. – Nesusilaikiau, statybininkas aš, alkoholikas. – Tai tuo labiau turi stebėti, kad nepadaugintum, kai tau daug išgerti net nereikia, kad nebepaeitum iš viso. – Taip, nesusilaikiau, padauginau, aš alkoholikas. Nuvesk mane namo. – Jo balsas buvo toks arti verksmo. Aš jau privedžiau jį prie sankryžos – Kur dabar sukti? – Ten. – Vėl mostelėjo ranka pirmyn. Bet ten jau kita sankryžos pusė, ir namai dideli, norint ten gyventi reikia jau didesnių pajamų, o jis nepanašus į tokį, turintį daugiau pinigų. Perėjome į kitą pusę, ir jau maniau gal parodys į vartus, vedančius į kiemą, kai jo paklausiau – O kur dabar eiti? – Jis vėl mostelėjo pirmyn. – Ten. – Vėl einame pirmyn, už kelių metrų kitas kiemas – Kur sukti dabar? – Ten. – Rodo vis dar pirmyn gatve. Ten jau kita sankryža, už jos Znamenskoje cerkvė ir senasis Žvėryno tiltas, ir ten arti namų, kur jis galėtų gyventi, tikrai nėra. Einame link tos sankryžos. – Tu mane vedi namo, bet koks tu geras, tokių žmonių nėra. Dievas man padeda. – Taip, Dievas tau tikrai padeda visada, ir Jis tau ir dabar padeda per mane. Jis pasiuntė mane, kad tau padėčiau. – Tokių žmonių gerų nėra. Tu mane vedi namo. Aš turiu du butus. – Priėjome ir kitą sankryžą. – Kur dabar, čia jau Vytauto gatvė. – Aš gyvenu čia. – Kur čia? Vytauto gatvėje? – Taip. – O koks namo numeris? – Šeštas. – Tai reikia eiti į kitą gatvės pusę, nes čia jau šešioliktas numeris. – Ne, ten. – ir vėl mosteli pirmyn. Aš žinau, kad šeštas numeris yra priešingoje pusėje negu mes pasukam. – Kur tu gyveni čia? – Aš vis klausiu, tikslindamasis, ar nepasakys, kad jau reikia pasukti į konkretų namą. – Aš turiu tris butus? – Tik sakei kad turi du, tai du ar tris butus turi? – Tris – vieną su žmona. – O dabar kur eini? – Einu pas žmoną. – Perėjome dar vieną nedidelę sankryžą. Matau mano pažįstamas, dirbantis foto laboratorijoje, iš jos išėjęs gatvėje su kažkuo šnekasi, negi iki jo reikės dar eiti, nors mano vedamo vyro žingsnis tapo net lengvas, tarsi jį kažkas vestų iš vidaus fizine jėga. Kada privedžiau iki mano besišnekučiuojančio pažįstamo, pasisveikinau su juo, jis taip nužvelgė mano vedamą vyrą, ir jo akyse pamačiau nuostabą, ką čia aš dabar darau? Šalia buvo ortopedijos prekių parduotuvė, prie įėjimo užvažiavimas vežimėliams ir turėklai, tai jis dar mėgino nusitverti turėklų, sako – pavargau – tačiau aš žingsnio nekeičiau, ir nesustojau, ir jis atsileido ir pasidavė, bet toliau žengė kaip visai nepavargęs, o aš stebėjau jo eiseną, nes buvau pasirengęs tuoj pat sustoti, jeigu tik jam būtų eiti per sunku, bet jo žengimas buvo gana lengvas ir tvirtas tokioj padėty. – Toliau buvo dar viena sankryža. – Tai kur dabar pasukti? – Ne, ten. – Bet ten – vaistinė. – Ten – ir rodo pirmyn. Praėjome vaistinę, ir už jos buvo siauras įvažiavimas į kiemą. – Čia. – jis parodė kieman. Kieme buvo statūs laiptai į antrą aukštą, bet tokie statūs, kad net blaiviam jais lipti pavojinga – jie – mediniai su turėklais iš abiejų pusių, ir net uždengti skardos stogeliu, kad lietui lyjant galima būtų lipti ramiai – jau namuose. Bet gi šiam vyrui vis tik tokia kliūtis bus neįveikiama. Aš vėl paklausiau – Kur dabar? – Ten. – Jis vėl parodė pirmyn, už laiptų. Pamačiau ten duris. Privedžiau jį prie durų, jis tuoj surado skambutį, tik sunkiai sekėsi pataikyti jį paspausti. Galų gale paspaudė, tik jokio garso nesigirdėjo, kad suskambėtų. – Koks tavo vardas? – išgirdau jo klausimą. – Koks tu geras žmogus, tokių nėra. Tu mane parvedei namo. – Vėl paskambino, vėl nieko nesigirdi. Aš jam sakau – Tu pastovėk atsirėmęs į duris, aš pažiūrėsiu per langą, pabarbensiu. – Priėjau prie lango, pabeldžiau, nieko per užuolaidas nesimato, nors saulė šviečia gana ryškiai iš tos pusės, dar tik šešios valandos vakaro. Dar pabeldžiau. Tyla. Sugrįžau prie jo. Jis sako – Aš pabelsiu. – Privedžiau jį prie lango, ir pagalvojau, kad jis gali taip pabelsti, kad langas subyrės, jeigu nesuvoks, kokia jėga galima belsti į stiklą. Jis beldžia ir šaukia – Stase, Stase, įleisk! Jau keliasi, tuoj įleis. Jai reikia garsiau belsti. – Tik jokia Stasė nesikelia, ir toliau – tyla, jokio judesio viduje. Vėl jį atvedu prie durų. – Koks tavo vardas? – vėl jis klausia. – Algimantas. – Algimantai, bet koks tu geras žmogus, parvedei mane namo, nėra tokių žmonių. Dievas man padėjo. – O koks tavo vardas? – Rimas. – Tai tu tikrai teisus, Dievas tau padeda. – Ar tikrai? – Taip, tikrai padeda, ir tam panaudoja kitus žmones. – Ar tikrai panaudoja žmones? – Taip, tikrai panaudoja, tu tik melsk Dievo iš širdžies, ir tau Jis padės, kaip ir aš tau padėjau Dievo pasiųstas. – Aš turiu raktą. – -Jis ėmė kišenėse ieškoti rakto. Galų gale surado, tik niekaip neišeina jam rakto ištraukti iš kišenės, už kažko jis užsikabino ir nepasiduoda, kad laisvai atsidurtų jo rankoje. Jis išvertė visą kišenę, kurioje buvo skylė, tad ir raktai keli sumauti ant žiedo, tuo žiedu ir užsikabino už prairusių aplink skylę siūlų. Galų gale jis plėšte išplėšė raktus. Labai sunkiai jam pasisekė įkišti raktą į rakto skylutę – tik raktas nė iš vietos. Sakau, gal kita puse reikia jį įstatyti. Pamėgino kita puse rakinti – raktas net nepajuda. Aš jam nenorėjau padėti atrakinti, nes juk vis tik nežinau, ar čia jo butas. Viską palikau jo paties valioje, mano reikalas buvo jį saugiai pristatyti į saugesnę negu gatvė vietą. Pamačiau šalia prie tų į antrą aukštą vedančių laiptų pastatytą kėdę ir suoliuką. Atvedžiau jį ir pasodinau ant tos kėdės, prieš jį pastačiau suoliuką – Gali čia sėdėdamas užsigulti ant suoliuko, tai net pasnausti galėsi, vis nors kiek prablaivėsi, taip ir sulauksi sugrįžtant savo Stasės. – Bet koks tavo vardas? – Algimantas. – Algimantai, bet man Dievas padėjo, kad tu mane atvedei namo. – Tave ir atvedė Dievas mano rankomis. Ir žinok, Dievas visada yra tavo viduje. – Aš jam norėjau jau pradėti mokymą apie Minties Derintoją jo viduje, kai pamačiau ateinančią moterį. Ji priėjo prie mūsų. Pasisveikino. Aš jos paklausiau, ar ji čia gyvena, ji pasakė, kad negyvena, atėjo pas draugę į svečius. Aš paklausiau, ar Rimas čia gyvena, ji patvirtino, kad gyvena. Aš jai pasakiau – Rimą radau vidury gatvės gulintį, negalintį atsikelti, tai parvedžiau namo, o dabar jį palieku jūsų globai. Ar gerai? – Gerai. – Palinkėjau jiems gero vakaro ir išėjau iš kiemo į gatvę.
Viduje jaučiau malonų pakylėjimą ir šilumą – jaučiau Meilę. Buvo gera, kaip po nuostabaus patyrimo. Eiti buvo taip lengva. Pamaniau, ko aš iš viso sumaniau eiti į parduotuvę, kai man nieko nereikia, visko turiu. Tačiau toks lengvumo ir pakylėjimo patyrimo jausmas buvo toks malonus, kad nusprendžiau pereiti per senąjį Žvėryno tiltą į kitą Neries pusę ir nueiti iki IKI parduotuvės, pats ėjimas buvo malonus tarsi tęsinys ką tik patirto gyvo epizodo, kurį savo viduje vėl analizavau.
Juk tai ir buvo iš tiesų mano sprendimas eiti į parduotuvę, kai man nieko joje nereikia, Minties Derintojo padiktuotas, kad padėčiau tam girtam vyrui, kuriam abi kaimynės padėti atsisakė – viena moralizavo, kad keltųsi greičiau, nes mašina dar suvažinės, o kita bijodama tam vyrui padėti jau paskambino, jau iškvietė, kad tą vargšą išvežtų. Ar toks yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU gailestingumas? Aišku, ne! Tai – baimė padėti, net ir matant į bėdą patekusį dvasinį brolį ar sesę – nesitepti rankų, kad neišsipurvintų. Beje, savo drabužius tikrai išsipurvinau, tačiau juk materialų purvą gai nusivalyti, bet dvasinio purvo savo viduje nenušveisi taip paprastai, su kempine, tam reikia jau Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės impulso, kurį pajaustum savo viduje. Kitaip nieko neišeis, baimės virusas yra stipresnis už karūnos virusą, o tuomet Brolystės nebus dar labai ilgai. Jos nesulauks dar daug kartų, kurios iš viso dar net šiandien neturi savo protėvių, kurie jau bent kūdikiais būtų šio pasaulio dabartinėje kartoje.

Štai kodėl ir Rimo nustebimas, kad jį kažkoks Algimantas parvedė namo, yra toks didelis, kad jis pasiekia savo nuostaba ir jo nuo alkoholio apsvaigusį protą. O juk tai normalus veiksmas – padėti dvasios broliui ar sesei, jeigu pateko į bėdą, ir nesvarbu girtas ar negirtas, juk jam reikalinga mūsų pagalbos ištiesta ranka. Ir už tai net dėkoti nereikia, jau nekalbant, kad dėl to reikėtų stebėtis. O jeigu net girtas stebisi, tai tikrai reikalai prasti šioj žemelėj.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas