161. Mano nuostabus patyrimas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Kaune ir sugrįžus į Vilnių. 2020 08 26

Mylimieji, tai bus tiek patyrimo aprašymas, tiek ir mokymas.

Po gyvųjų pamaldų Kaune rugpjūčio 23-čiąją nuėmiau nuo stovo vaizdo kamerą ir norėjau uždėti dangtelį, kad uždengčiau kameros objektyvo linzes – bet gi dangtelio niekur nebėra. Patikrinau visas kišenes, švarko, džinsų, kuprinės, visus kuprinės skyrius, niekur dangtelio nėra. Paprastai aš jį įsikišu į mažą švarko ar džinsų kišenuką, kuris yra didelėje kišenėje, tada iškart ir surandu., tuo labiau, kad išsivysto tam tikras net pasąmoninis veiksmas – automatiškai pasiekti tą kišenuką ir įsidėtą dangtelį ten, o tada ir žinai, kur būtent pasitikrinti, ar dar tebėra, koks nors mažas daiktelis. Aš jame ir mašinos raktelį laikau.
Ieškau ant grindų – po kėde, po stalu, ant stalo, mat stalas visas pilnas tarpelių – toks jau jo dizainas – gal per kokį tarpelį iškrito, nors jo ir nedėjau ant stalo, bet kai niekur kišenėse nėra, tai pradedi ir pats abejoti, tai kur galėjai jį įdėti ar padėti prieš pamaldas, kada paruošiu filmavimui vaizdo kamerą, uždedu vaizdo kamerą ant stovo ir nuimu dangtelį nuo objektyvo ir įsidedu į kišenuką iš karto, kad po Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagarbinimo būtų galima pradėti įrašinėti sakomą mano pamokomąjį žodį be gaišaties. O dar tuo pačiu metu reikia ir telefonu prijungti per Skype programą kitus garbinime dalyvaujančius urantus, bet esančius fiziškai toli nuo mūsų Kaune, ar Vilniuje, ar Pakalniuose, kai vedu gyvąsias pamaldas būtent iš ten, tai galvoje būna labai daug papildomų virpesių, ir ne tik aukšto dažnio – ar pavyks prisijungti ir pan. Ir kaip tik Kaune tądien man ir nepavyko įjungti telefono garsiakalbio, kad mes Kaune girdėtume urantus, garbinančius Kūrėją, o esančius kituose miestuose, tad gerai, kad buvo Vita, tai ji ir prijungė per Skype programą ir juos. Tai aš vis sugrįždavau prie tos pačios minties , net ir valgydamas, ir bendraudamas su urantais, nes ta mintis nustelbdavo kitas mintis – gal per tokią maišatį ir galėjau kur nors padėti tą dangtelį ne į kišenuką, tuo labiau, kad jis nedidelis plastmasės gabalėlis, ir tiesiog neatkreipiau dėmesio, kur jį nejučia ir padėjau, kai galva užimta kitomis mintimis – ne tas buvo man galvoje būtent tuo metu, kai vis mėginau surasti būdą, kaip įjungti telefono garsiakalbį.
Jau urantai valgė ir šnekučiavosi, o aš vis ieškojau vėl ir vėl to mažyčio, bet tapusio tokiu svarbiu, dangtelio. Švarko kišenuke tebuvo Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliukas, kurį laikau įsidėjęs, jeigu kam jo prireiktų, tai iš karto jį ir surasčiau.
Jau pavalgius, dar prieš pat išeidamas iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės, vis tikrinau, ar nesurasiu šįkart, nors kur jį surasi, kai žinai, kad taip atidžiai viską ištikrinai kišenėse jau ne vieną kartą. Dar turėjau vilties, kad gal negalvodamas galėjau įdėti kur nors į kuprinę, ko niekada nedarau, jeigu kalba eina apie mažyčius daiktelius, nes jau esu pasimokęs anksčiau, kad kuprinėje paieška tampa begalinė, čiuopinėji, tiesiogine prasme, jau kiekvieną milimetrą vėl ir vėl, ir vėl, ir vis negali patikėti, kad nėra ir čia.
Prieš išvažiuodamas pasakiau Reginai, jeigu kartais surastų dangtelį, tai kad žinotų, jog tai mano ieškomas dangtelis, bet dar pasižiūrėjęs į grindis, kur stovėjo kėdė ir staliukas, mačiau, kad toje vietoje kiliminė danga švari ir tuščia – jokio nė mažiausio daiktelio ant jos nėra.
Važiuodamas į Vilnių vis dėliojau mintyse tą epizodą, kai nuėmiau dangtelį, kur jis turėjo atsidurti iš mano rankų. Tačiau, kada pradedi suabejoti, tada tuoj pat atsiranda ir kiti įmanomi variantai, jog galėjau ir ten nejučia ir nesąmoningai padėti, o galėjau gal dar ir ten įdėti, manydamas, kad paskiau perdėsiu į kišenuką, kur paprastai ir įdedu.
Abejonės neleidžia ryškiai prisiminti paties veiksmo epizodo tokiu ryškumu, kad jis abejonę nustelbtų, ir ji išnyktų, o tada pats veiksmas taptų akivaizdus ir aiškiai prisimenamas. Šitaip energija švaistoma tuščiai.
Parvažiavęs ir vėl viską tikrindamas kišenėse, iškraustydamas viską iš kuprinės pamačiau, kaip vis tik svarbus yra tas dangtelis. Kameros objektyvas yra atviras, jo linzės tampa pažeidžiamos nuo šalia esančių daiktų paviršiaus prisilietimo, o ir dulkės taip pat darys savo poveikį, nes pateks iš visur, ir visada, kai apsaugos nėra. Jeigu būtų galima apsieti be dangtelio, tai niekas jo ir nedėtų net ir pačiame fabrike, nes niekas papildomų net kelių centų nemėto į kairę ir į dešinę šiaip sau. Štai čia verta urantams pasimokyti iš verslininkų, kaip ekonomiškai taupyti tokią brangią Kūrėjo mums teikiamą dvasinę Energiją ir Šviesą, ir kaip ją panaudoti prasmingai, kaip anie taip skrupulingai taupo savo pinigus, ir kaip jie juos taip tikslingai panaudoja, deja, tik savo naudai.
Prisimenat, kaip Jėzus savo apaštalams siūlė pavyzdį imti iš pagonių, kaip pastarieji su tokiu atkaklumu yra atsidavę savo sampratoms, tai kad ir apaštalai būtų tokie atsidavę, atkaklūs, ir entuziastingi Dangaus Karalystės įkūrimui savo Širdyje.
Mano ieškojimai tęsėsi dar kelis kartus, tikrinant visą kuprinę, jau kiekvieną milimetrą, ir vėl visas kišenes, ir kišenukus džinsuose ir švarke.
Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliukas buvo vienintelis daiktas švarko kišenuke. Aš pamaniau, kad geriau jau būtų tas ženkliukas išnykęs, o ne dangtelis. Ir tada man atėjo mintis – Aš jį įdėjau į švarko kišenuką, bet jis tiesiog Apvaizdos buvo dematerializuotas, tiesiog tarsi išgaravo, nes jo pėdasakų jokių nėra, o jo paties taip pat neliko niekur. Tai reiškia, kadangi dangtelis buvo dematerializuotas, tai reikia jį iš naujo vėl materializuoti, ir jokio kito būdo tiesiog nėra. Jeigu jau jis tikrai buvo dematerializuotas, o iš tikrųjų taip ir buvo, nes kitaip jį būčiau suradęs, tai viduje buvo tokia žinojimo būsena, kadangi aš jau savo patyrimu žinojau, kad ne vienas mano daiktas buvo anksčiau dingęs, kada paprastai dingti negalėjo, o tai tiesiog tie tariamai dingę daiktai būdavo Apvaizdos tiesiog dematerializuoti, kad mane paskatintų giliau susipažinti su Kūrėjo Energijos įsisavinimu. Ir kada man kas nors sakydavo, kad aš tikriausiai pats neprisimenu, kur tuos daiktus pasidėjau, todėl turėčiau dar atidžiau paieškoti, ir tikrai surasiu, kai aš puikiai žinojau, kiek aš jau daug kartų ir labai atidžiai išieškojau ir tų patarėjų siūlytose vietose, ir puikiai žinojau, kad tai Apvaizdos žaidimai, o ne mano kažkoks nenoras pripažinti, kad pasidėjau daiktą ir pamiršau, kur pasidėjau. Taip, būna, kad ir užmirštu, tačiau tie Apvaizdos įsikišimo epizodai mane priversdavo išieškoti visus kampus, ir po daug kartų, tad užmaršumo kokio nors net mažiausio nepatikrinto kampelio nebelikdavo, o daiktų vis tiek nerasdavau. Būdavo ir taip, kad kai kurie daiktai būdavo man vėl sugrąžinami, bet jau kitose vietose, net neįprastose vietose, bet ir kur anksčiau matydavau, kad ir ten jų nebūdavo, man jų ieškant.
Taigi, prieš kabindamas švarką į spintą, patyriau viduje tokią tvirtą būseną, ir toje būsenoje kilo mintis – Nieko kito nebeliko, kaip vėl dangtelį materializuoti iš naujo. Taip, kaip jis buvo dematerializuotas, ir išnyko, bet niekur aš jo tikrai nepamečiau, niekur nepasidėjau, kur būčiau užmiršęs tą vietą, viskas buvo patikrinta, visur išieškota, jo neliko, tad jis tikrai buvo dematerializuotas, tad tegu dabar vėl būna materializuotas, kad jis būtų savo vietoje, kur buvo ir padėtas.
Buvo viduje toks tvirtas žinojimas, kad tik taip ir turi būti, ir ne kitaip, jeigu įvyko dematerializacija, tai vėl turi įvykti ir materializacija.
Pakėliau švarką, ir lyg ir pasigirdo kažkoks netikėtai susilietusių kietų daiktų sukeltas kažkoks garsas. Gal tai buvo labiau vidinis virpesių pojūtis, o gal sustiprintas ir garsinis virpesių impulsas, kad mano dėmesį atkreiptų ir aš dar kartą patikrinčiau švarko kišenę. Ją čiuptelėjau iš išorės, ir pajutau šalia ženkliuko dar kažkas yra. Kišenuke šalia Rojaus Trejybės-AŠ ESU ženkliuko buvo dangtelis.

Padėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį patyrimą, pagarbinau Kūrėją, pasidžiaugiau Kūrėjo man suteikta ir gera pamoka – daugiau pasitikėk Kūrėju, bendradarbiauk su apvaizda su dar didesniu atsidavimu Kūrėjo vedimui iš vidaus, ir veik su stiprėjančiu Įtikėjimu net ir įsisavindamas naujus Kūrėjo Energijos įvaldymo žingsnius.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas