Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie pasididžiavimą ir orumą

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie pasididžiavimą ir orumą.
Rimanto pasiūlytas diskusijai klausimas yra labai gilus ir tuo pačiu labai subtilus, nes labai lengva žmogui orumą supainioti su pasididžiavimu. Dėl to man norėjosi Tėvo požiūrį pajusti šituo labai svarbiu žmogui klausimu. Dėl to su Tėvo leidimu, siūlau jūsų dėmesiui šitą man suteiktą Tėvo mokymą.
-------

     Šiandien, pagarbinęs Tėvą, paklausiau Jo dvasios, savo Minties Derintojo, kas yra pasididžiavimas ir kas yra žmogiškasis orumas, kurį turėjo omenyje Jėzus?

***

     Mano mylimas sūnau, pasididžiavimas yra sielos nuodai, dėl to niekada nesididžiuok, niekada nesijausk didesnis už savo šešėlį.
     Tas, kuris yra didis, niekada į šešėlį nesilygiuoja, jis jo neturi iš viso. Jeigu tik kas nors pradeda manyti, kad jis yra pirmesnis ir geresnis už kitą, tai netiesa. Aš padovanojau kiekvienam iš jūsų asmenybės dovaną. Ir ji yra visoje kūrinijoje nepakartojama ir unikali.
Tad kaip gi tu gali save iškelti aukščiau manosios dovanos savuoju pasididžiavimu, kada sakai, kad esi už ką nors geresnis. Juk Aš ir kitam padovanojau asmenybės dovaną. Ir lygiai tokią unikalią ir nepakartojamą. Tai kodėl tu manai, kad tau padovanojau geresnę dovaną negu kitam? Dėl to, niekada nelaikyk savęs didesniu už kitą.
     O kad neapsiriktum, visada būk toks, koks esu Aš. Aš juk nesakau, kad esu didesnis už tave, nors esu visatos Šaltinis ir Centras. Jeigu Aš didžiuočiausi, tai su Manimi negalėtų bendrauti nė vienas tvarinys, nes nuolat jaustų nepilnavertiškumą savo atžvilgiu. Bet Aš tiek sumažėju, kad prisiderinu prie kiekvieno iš jūsų ir kiekvienam surandu tinkamą paramą. Net ir tiems, kurie yra išdidūs ir iškelia save aukščiau Manęs paneigdami Mane iš viso kaip tokį, su kuriuo galima bendrauti.
     Dėl to, pasididžiavimas yra tokia asmenybės charakterio savybė, kuri apipila pačią asmenybę apnašomis, kad nebesimato pačios asmenybės tyrumo, nuoširdumo, gailestingumo, tikrumo.
     Kada Jėzus kalbėjo apie gimimą iš dvasios, tada jis turėjo omenyje, kad tyra siela, būdama su Tėvu širdyje, niekada nesididžiuos savo darbais prieš kitus, kad jos darbai yra vertingesni už kitų darbus. Priešingai, jis visada jaus tikrąją tų darbų priežastį - meilę. O meilė pasididžiavimo neturi. Ji yra spontaniškas šaltinis, kurio negali užtvenkti jokia kita galia, kada toks iš dvasios gimęs mirtingasis yra nuolatiniame ryšyje su Manimi. Ir tik toks iš dvasios gimęs mirtingasis pajus, kas yra orumas. Jis niekada nenusileis į tokį lygmenį, kad save pradėtų kelti virš kitų, aukštinti, o bus natūralus savo elgesiu su Manimi ir su kitais, be jokio veidmainiavimo, be jokios apgaulės, be jokio išskaičiavimo.
     Tokia natūralaus ryšio su Manimi būsena yra žmogiškasis orumas, kada žmogus aukštai pakelia galvą ir žvelgia į Mane iš Meilės Man ir jausdamas Mano meilę savyje. Jis nekeliaklūpsčiauja įsiteikdamas, bet širdyje atsiduoda Mano virpesiams ir dėl to drąsiai braukia skaisčias ašaras. Tai orus Mano ir Mano vaiko ryšys, kada jam gerklę spaudžia meilės pojūčio gumulas, ir jis auga pajusdamas Mano tikrumą savo viduje ir tikrą kėlimą į polėkį daryti Man gerus darbus darant juos kasdien savo sielos broliams. Ir jis visiškai užmiršta, kad žmogaus gyvenime yra toks reiškinys, kaip didžiavimasis savuoju aš. Dabar jis drąsiai imasi bet kokių darbų ir jaučia didžiulį pasitenkinimą dėl tokių žingsnių. Jis nesijaučia, kad būtų prislėgtas sunkios naštos, kad kentėtų, ar būtų menkas. Jis jaučia galingą antplūdį pasitikėjimo Manimi ir savo jėgomis. Tai ir yra žmogiškasis orumas, kokį turėjo savo galvoje Jėzus.
    
     Klausimas: Tėve, ar orumas nepavirs į pasididžiavimą, kada atsiras toks ryšys su Tavimi?

***

     Mano mylimas sūnau, juk orumas nėra tokia savybė, kuri būtų įgyjama ar prarandama. Orumas tai yra būsena. Ar gali būti vergas, bijantis šeimininko, orus? Baimė iškart sunaikina orią būseną. Orumo būsena atsiranda iš Manosios meilės. Manoji meilė suteikia tvariniui tokį pojūtį, kad jis yra mylimas, kad jis yra vertinamas, kad jis gali daug prisidėti prie kūrinijos vystymo, kad jis kuria, kad jis auga ir nėra menkas, apgailėtinas, ir nevykęs.
     Orumas būtent pačiu paprasčiausiu palyginimu pateiktas jums yra įtikėjimas į Mano raginimą: "Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš." Tokį nurodymą Aš daviau ne dėl to, kad jus prislėgčiau dar vienu iššūkiu, dėl kurio kiti jus kaltintų akiplėšiškumu, kad galite lygintis su Manimi, o dėl to, kad užbėgčiau tokiems neteisingiems ir orumą žeminantiems svaičiojimams. Orumas yra tokia būsena, kada iš Meilės Man ir visiems galite atlikti tokius neįsivaizduojamai gerus darbus su galingu įtikėjimu į Mane. Bet nerodyti nė menkiausio pasididžiavimo, kad tu ar kitas esate geresni ir vertingesni.
     Orumas yra natūrali žmogaus būsena. Pasididžiavimas yra dirbtinis elgesys, kurį diktuoja per daug į save sukoncentruotas protas, ego.

     Klausimas: Mylimas Tėve, ar orumas yra taip pat kintantis, kaip ir mūsų pačių augimas?

***

     Mano mylimas sūnau, orumas, nepriklausomai nuo savojo dvasinio augimo, yra viena ir ta pati tvarinio natūrali būsena. Jeigu tik nors kiek susilpnini ryšį su Manimi, pradedi mažiau pasitikėti Manimi, imi per daug suabejoti, ar verta kokį nors veiksmą atlikti, nors lyg jau ir buvai priėmęs sprendimą dėl to veiksmo, tuoj pat prarandi orumą. Prarandi savo natūralią būseną, savojo aš pusiausvyrą. Orumo niekas nepamatuos jokiais matais. Tu pats junti savo viduje, kiek ir kur nebesijauti natūraliai. Kitas to išoriškai gal ir nepastebės, bet tu pats pajutai, kad kažkas net ir menkiausiu laipsniu tave išmušė iš vėžių. Ir tavasis orumas dingo. Nes tada imi rūpintis, ar kas nors pastebėjo, ar galima kaip nors nepastebimai viską užglaistyti.
     Jeigu išliejai puoduką arbatos, tuoj pat prarandi pusiausvyrą. O dėl ko? Ar padarei ką nors blogo sąmoningai, tyčia? Aišku, ne. Tai kodėl turi iš karto sunerimti ir prarasti pusiausvyrą. Juk tu gali atsitiktinai ką nors sudaužyti ir tuoj pat imti atsiprašinėti. Bet daiktas vis tiek jau sudaužytas. Ir vienas atsiprašinėdamas, kitas tuos atsiprašinėjimus priimdamas praranda orumą. Jie vienas į kitą žvelgia nebenatūraliai. Ir tik būdamas ryšyje su Manimi, dvasiškai, žmogus, net ir sudaužęs daiktą, ne puls atsiprašinėti, bet nuramins kitą, kad tai jokia bėda. Materialus daiktas nepatikimas, sudūžta, štai dėl to reikia savąjį aš susieti su tvirtesniu pagrindu, su dvasiniu augimu atsiremiant į Mane. Ir šitoje situacijoje žmogus išliks orus, jis nereaguos taip tarsi bandytų pats sulįsti į nematomą futliarą dėl patiriamo nepatogumo savajam aš. Ir tai yra dėl to, kad jūs esate praradę žmogiškąjį orumą, todėl vieni ką nors padarę ne taip, kaip įprasta, bet padarę netyčia, tuoj pat prarandate savo natūralumą, o aplinkiniai lygiai taip pat praranda orumą, sutelkdami visą dėmesį į tą netyčinį veiksmą. Ir tik su Manimi ir vieni ir kiti išsaugoja orumą tam veiksmui nesuteikdami JOKIO DĖMESIO.
     Klausimas: Mylimas Tėve, ar nepagalvos kiti, kad čia pasireiškia žmogaus ne orumas, o negailestingumas, šitaip nekreipiant dėmesio į akivaizdžiai daugumai netinkamą elgesį?

***

     Mylimas sūnau, kas yra natūralumas, ar kreipti dėmesį į kitų samprotavimus, ar likti visą laiką nuoširdžiam ir tuo nuoširdumu gyventi? Jeigu tu manai, kad atsiprašymas dėl netyčinio veiksmo kaip nors pakeis žmonių nuomonę, tai labai klysti. Nuomonė yra suformuota iš anksto tų, kurie vadovaujasi ritualinėmis elgesio taisyklėmis. Jeigu žmogus nesilako tų taisyklių, tai jis nėra vertinamas kaip išsilavinęs ir kultūringas visuomenės narys. Dėl to, netyčia padaręs kokį veiksmą, kuris sulaužo tas dirbtines taisykles, yra visų arba pasmerkiamas arba išteisinamas, priklausomai nuo jo elgesio. Bet ką tai turi bendro su prieš tai įvykdytu netyčiniu veiksmu? To veiksmo pasekmė juk nepasikeitė! Tas veiksmas, jeigu kam suteikė nepatogumų, tai tik jo materialiai mąstančiam aš, kuris tuoj pat viską vertina pagal esamas ir sutartas elgesio taisykles. O Aš jums, kiekvienam, siūlau, kad visada būtumėte su Manimi, ir tada niekada nesijausite praradę orumo. Net ir tada, kai kiti siekia jus pažeminti, siekia, kad jūs prarastumėte orumą ATSIPRAŠYDAMI. Aš jūsų neprašau, kad Manęs atsiprašytumėte net tuomet, kada nuo Manęs nusigręžiate, kada Mane keikiate. Aš vis tiek jums lieju tą pačią meilę, kaip ir tiems, kurie Mane myli ir Manąją valią vykdo. Tai kodėl gi jūs nenorite sekti Mano mokymu ir nepaminti savo brolio orumo tikėdamiesi iš jo atsiprašymo. Ar jūs save laikote vertingesniu už Mane? Siekdami atsiprašymo, jūs tuo pačiu paminate savo orumą. Jūs tampate NEBENUOŠIRDUS. Jūs siekiate savo ego patenkinimo.
     Todėl orumas yra tokia būsena, kada žmogus lygiuojasi į Mane, o ne smunka ten, kur jo nepamatytų kiti dėl to, kad jis galėjo ką nors netyčia padaryti ne taip, kaip numato jūsų sukurtos elgesio taisyklės.
     Kada atrasite, kiekvienas, Mane savyje, tada jums nebereikės jokių garbės kodeksų, jokių orumo pamynimo atstatymo teisminių procesų, jokių ginčų, kas kieno ir kokiu laipsniu pamynė orumą ir kiek jis įvertinamas pinigų išraiška. Atradę Mane, ir ne anksčiau, jūs pajusite savo žmogiškąjį orumą.
     Ir tik tada suvoksite, kokį žmogaus orumą atėjo atstatyti Jėzus.
     2006 01 23 23.45

-------------
Mielieji tikrai yra dėl ko susimąstyti. Kaip atstatyti orumą kiekvienam iš mūsų visam likusiam gyvenimui amžinybėje...
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Algimantas
2006-01-25 15:12

Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal