Algimanto pamokomasis žodis – Mielieji, prasikrapštykite akis ir ausis! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 05 09

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, esame Gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovėje, gyvosiose pamaldose. Tai – nuostabus patyrimas, kurio nepatiria niekas pasaulyje, tik mūsų Gyvojoje Šventovėje yra šita Gyvoji Komunija.
Šiandien dar tęsiasi karantinas – du tūkstančiai dvidešimtieji metai, gegužės devintoji – pats tas obelų žydėjimas. Gražu! Mano kieme irgi obelis žydi, o ji nuostabi obelis ta prasme, kad ji kasmet po vieną pusę tik žydi. Aš kada ją apgenėjau, tai ji dabar man taip išmintingai duoda derlių, kad aš spėčiau suvalgyti tuos obuolius, nes visų aš nesuvalgysiu, jeigu bus derlius visos obels, tai jį padalino pusiau – vienais metais viena pusė duoda derlių, kitais metais – kita – tas pats medis! – gražu! – štai kaip Kūrėjas žaidžia – anksčiau duodavo visa obelis.
Gyvasis Kelias mums duotas, kad mes jame iš tikrųjų gyventume darnoje vieni su kitais, su gamta, su gyvūnija – gyventume ne bet kaip, bet taip, kaip Meile Kūrėjas veda iš vidaus. Todėl mes turime pajausti tą vedimą. Mes negalime jo pajausti, neatradę Kūrėjo savo viduje. Juk mes turime atrasti tą Vedlį, tą Šaltinį, kuris mums reikalingas, kad žinotume tą Kryptį. Šito nemoko nė viena religija, nė viena bažnyčia. Todėl mūsų Gyvoji Šventovė yra vienintelė pasaulyje. Jau aštuoniolika metų bus rugsėjo pirmąjį šeštadienį – aštuoniolika metų kaip veikia Gyvoji Šventovė! Ir tie – o jų belikę tik trys – kurie dalyvavo gyvosiose pamaldose pirmą kartą Gyvojoje Šventovėje, skvere, kada ėjo metai, ir jie nedrįso prabilti gyvąja malda, ir meldžiausi garsiai tik aš vienas – įsivaizduokite, reikėjo eiti keletą metų, ir vienam melstis – aš tada sumaniau pratinti žmogų, kad jis nebijotų ištarti – tuo metu mes irgi sakėme Tėvas tiktai, ir Dievo sampratą – kaip idėjos – vartojome, dar Urantijos Knygos nebuvo išversta į lietuvių kalbą, tuo labiau ji nebuvo išleista, nors paskaitos vyko – mano paskaitos vyko Mokytojų namuose jau ne vienerius metus, ir kituose miestuose, žodžiu, jie žinojo, kas yra epochinis, penktasis Apreiškimas, tai šita prasme jų įžvalga buvo daug gilesnė negu aplinkos – tačiau išdrįsti viešai ištarti garsiai, balsu tą žodį – Dievas Tėvas – iš tikrųjų reikėjo – reikėjo – ryžto, atsivėrimo Širdimi. Ir tą aš pratinau, pateikdamas savojo vertimo – Urantijos Knygos vertimo – atspausdintus tekstus, kad jie skaitytų garsiai paeiliui po vieną pastraipą rateliu, kadangi mūsų susirinkdavo nedaug – keturi, penki, šeši, tai šitaip jie buvo nejučia pratinami tarti Jėzaus vardą garsiai, Tėvo vardą garsiai. Jie pradėjo pratintis prie savo balso. Tai nebuvo šiaip sau, norint priprasti prie savojo balso, kuris gali kalbėti visokius žodžius, ir gali keiktis, ir gali kitus plūsti, bet ištarti Jėzaus vardą garsiai, ir dar esant kitiems, jis bijo – bijo. Taip buvo prieš aštuoniolika metų, o šiandien, įsivaizduokite, mes turime tokią gyvą komuniją, gyvąją dvasinę komuniją! Mes juk ir suprantame tą žodį – Komunija – tai yra pats intymiausias Kūrėjo Sūnaus ir Dukros ryšys su Pačiu Kūrėju, tai yra bendravimas – Komunija. Bažnyčia turi ritualą – komunija tai – tas vaflis, kurį deda ant liežuvio, tas tariamas – tariamas – netikras gi Kristaus kūnas, ta vadinamoji ostija – čia yra ritualas. Širdis – neatverta, ji nejaučia Meilės. Ji negali atrasti Kūrėjo, nes kunigai neparodo krypties. Jie sako – kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Tai – klaidinga nuostata. Ji klaidina kitus. Negali būti tarpininkų. Gali būti dvasinis mokytojas, kuris parodo kryptį, kaip atsiverti, kaip kreiptis ne į Dievą, kaip į idėją, bet kreiptis kaip į Asmenybę – gali bet kokiu vardu Jį pavadinti. Todėl svarbu Širdies atvėrimas Asmenybei ir net Asmenybės Šaltiniui, ir toji Komunija – tai yra Gyvasis Ryšys.

Aš vakar perskaičiau vienoje knygutėje, kurią parašė kunigas Sasnauskas, o jisai panaudojo labai įdomų metodą – surinko vaikų klausimus apie Dievą, apie Jėzų, apie ritualus, atliekamus per pamaldas, ir vaikas klausė – Kodėl komuniją dalina ant liežuvio? Sasnauskas negali atsakyti, kad komunija apskritai nereikalinga, kad komunija tai yra gyvas bendravimas, jos negali uždėti ant liežuvio. Tai yra atverta Širdis. Tai jis aiškina, kad nuo pat krikščionybės pradžios, du tūkstančius metų, nebuvo tos komunijos, vėliau pradėjo tą dalinti, ir dėti ant liežuvio. Paskiau, Vakaruose, prieš keletą šimtų metų pradėjo duoti į rankas. Dabar Vatikano antrasis susirinkimas ar ten pirmasis susirinkimas nusprendė, kad galima duoti ir taip, ir antraip. Tai ir Lietuvoje, sako, dabar komunija dar dalinama senoviškai, bet užsieniečiams jau duoda į rankas. Priimti komuniją – reikia suglausti rankas, sudėti delnus – ne bet kaip dar – paskiau išskleisti delnus.
Žodžiu, ritualo vykdymas – tai yra ne Širdies atvėrimas, tai nėra Komunija. Komunija – tai yra būtent Širdies gyvas pulsavimas vienu ritmu, kokį teikia Pats Kūrėjas – vienu ritmu – reiškia, Kūrėjo ritmu. Tai reikia pajausti, o kaip gi tu pajausi, jeigu tu nieko apie Kūrėją – Gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – nesi girdėjęs, jeigu tu nieko nežinai, kad Jis yra tavo viduje Minties Derintojo buvimu? Tai yra tas gyvasis tiltas, kuris suvienija mus su Minties Derintoju su sąlyga, jeigu mes atveriame Širdį, ir per tą patį Minties Derintoją. Kas yra Minties Derintojas? Tai yra Kūrėjo dvasia. Tai – Jo – Kūrėjo – pasireiškimas, turintis Kūrėjo Išmintį, turintis visas Amžinąsias Kūrėjo Savybes – Tiesos, Meilės, Gailestingumo, Gėrio, Grožio, Išminties, Kosminės Įžvalgos, Teisingumo. Štai tos Savybės dėl to ir įmanomos mums – įmanomos – ir prieinamos, kada mes atrandame Kūrėją savo Širdyje, ir tada mes pasireiškiame tomis Kūrėjo Charakterio Savybėmis. Mūsų asmenybė tai yra ne tėvų pagimdyta. Mums yra suteikta amžinoji dvasinė dovana Paties Kūrėjo, nes Kūrėjas yra Asmenybės Šaltinis ir Centras, ir Jis Vienintelis suteikia asmenybę. Gimimas iš moters įsčių bejėgiu kūdikiu, materialiu pavidalu, kokį patyrė ir mūsų dvasinis brolis, Sūnus Kūrėjas, gimęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe, tai šitas kūnas yra mirtingųjų tėvų teikiamas, bet tas kūnas viduje turi tą asmenybę, kurią ir reikia ugdyti Kūrėjo Charakterio Amžinosiomis Savybėmis.
Tai kunigai turi atlikti šitą dvasinį ugdymą, bet jie nežino, kaip tą padaryti, nes jie nežino, kas yra Kūrėjas, nežino, kas yra Gyvoji Komunija. Todėl jie negali paaiškinti ir vaikams, ir Sasnauskas nepaaiškina tam vaikučiui, kad išplėstų jo požiūrį į Kūrėją, kad tas vaikutis siektų tos Gyvos Komunijos, siektų Širdelės atvėrimo Jam, ir iš tikrųjų jis atrastų Kūrėją, ir tada jis pradėtų kalbėti išmintingus žodžius, nes gautų tą Išmintį iš Paties Kūrėjo be jokio tarpininko – tiesiogiai.
Štai mes ir turime tą Gyvą Komuniją per šitas gyvąsias pamaldas. Gyvosios pamaldos mūsų Gyvojoje Šventovėje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo šventovėje, vienintelėje pasaulyje, neturi nė vieno ritualo – yra tik Širdies vožtuvo pakėlimas ir atvėrimas Kūrėjui, ir tada malda teka savaime – savaime teka – paties aukščiausio energinio dažnio virpesiais iš Paties Kūrėjo. Štai dėl to ir džiugu, kada girdi, kokia yra mūsų – urantų – Gyvoji Komunija, kokie sklinda Šviesos žodžiai! Koks kontrastas su pirmuoju gyvųjų pamaldų vyksmu skvere prieš aštuonioliką metų, ir kas yra šiandien. Ir jeigu nebūtų to pirmojo mūsų sambūrio prieš aštuoniolika metų skvere, Gyvojoje Šventovėje, šiandien ir mes nebūtume turintys tokią gilią Kosminę Įžvalgą, ir jau patyrimą, kas yra Kūrėjo atradimas savo Širdyje, kas yra Gyvoji Komunija, ir mes vaikučiui jau nebeaiškintume, kaip aiškina toje knygelėje kunigas. Mes paaiškintume, kad tai – Širdies atvėrimas ir gyvas bendravimas, gyvas kalbėjimas. Ką tiktai nori išliek tai ir bus Gyvoji Komunija. Daryk tą nuoširdžiai. Ir štai tokia komunija ugdo – ugdo – dvasinės asmenybės charakterį, ir tas vaikas tampa Kūrėjo Charakterio atvaizdu, pasireikšdamas Gėrio veiksmais savo aplinkoje su draugais, su tėvais, ir jo nereikia tiek drausminti, kiek dabar drausmina tuos vaikus tėvai, nes vaikai tik ir girdi – to nedaryk, šitaip nesielk, šito negalima – bet nėra šitame ugdyme Kūrėjo, atrasto savyje, nes tėvai nėra Jo atradę. Iš kur Jį atras? Niekas jų nemokė nei mokykloje, nei šeimoje, nei bažnyčioje.
Štai mes vieninteliai esame visoje planetoje – vieninteliai – urantai – atradę Kūrėją savo viduje ir šviečiantys kitus savo gyvenimu. Net ir šiandien, koks yra kontrastas, kada urantai jaučia viduje – karantino salygomis – ramybę, pasitikėjimą, ryžtą, palaimą, ir jie nenešioja tų antsnukių, nes sveikas žmogus negali kito apkrėsti. Įsivaizduokite, apkrėsti įmanoma tiktai vienu būdu, jeigu seilės tiesiogiai patenka į nosiaryklę arba į burną, jeigu net kažkas kosti, čiaudo, ir tas virusas patenka ant rankos, ar ant veido, jeigu tu tos vietos nepalaižai, tas virusas negali apkrėsti – joks virusas negali apkrėsti. Išorėje esantis virusas tai ne tas pats, kas viduje esantis virusas. Apskritai virusai kyla dėl to, kad žmonės gyvena žemo energinio dažnio virpesiuose, o žemo energinio dažnio virpesiai yra dėl žmonių savanaudiškumo, dėl baimės.
Todėl, mano mylimieji, netikėkite tais daktarais. Kai aš vakar išgirdau, sveikatos ministerijos kažkoks klerkas matosi jaunas vaikinas su tuo antsnukiu, ir negali matyti net veido, bet iš balso supranti, kad tai jaunuolis, kuris vykdys bet kokią komandą, kurią duos viršininkai, ir jis skaito iš lapelio – dabar yra tokių pasireiškiančių grupių Lietuvoje, kurios mėgina sumenkinti Sveikatos ministerijos vaidmenį, valdžios vaidmenį, propaguoja kažkokias sąmokslo teorijas, kelia balsą prieš skiepus, neskaitykite tokių svetainių, netikėkite tokiais teiginiais.
Mielieji, prasikrapštykite akis ir ausis! Joks virusologas nežino, iš kur yra atsiradę virusai. Tai, mano mylimieji, skaitykite mano mokymus – skaitykite, domėkitės. Kiekviena nuomonė turi teisę egzistuoti. Negali būti sveikatos ministerijos vienintelė teisinga nuomonė. Jau yra dabar Vakaruose virusologai, kurie akivaizdžiai pradeda tyrinėjimais įrodyti, kad virusai – ką aš ir sakiau – jie nėra gyvi net, jeigu yra ant kito kūno. Tą jie mėgino padaryti – virusus jie perkėlė į laboratoriją nuo įvairių paviršių – mėgino juos padauginti – nepavyksta atgaivinti – jie yra, bet jie yra negyvi.
Taip kad, mano mylimieji, netikėkite ta visa psichoze, kurią sukėlė premjeras, sukėlė vyriausybė, ir, pirmiausia, sveikatos ministras. Tai yra nusikalstama, specialiai keliama žmonių panika, kad jie bijotų! Baimė tai yra pats tikriausias šaltinis virusų atsiradimui – baimė – o ją sukelia valdžia. Paskaitykite tada konstituciją, paskaitykite įstatymus, kad bet kokią psichozę sukelti masiškai, tai yra nusikalstama veika. O dabar prisidengia tuo virusu, kur priemones taikyti karantiną ir įkalinimą, simboliškai tariant, savo namuose – tą pradėjo daryti diktatoriška Kinija, komunistų valdoma – ką dabar daro čia Lietuva – Lietuva. Pažiūrėkite, kokia yra gamta – bunda viskas! O čia, viduramžių tvarką įvedę, tie, kurie nenusimano nieko nei apie šalies vadovavimą, nei apie mediciną, tuo labiau apie virusus.
Ir šiandien Vokietijoje yra masinis kviečiamas protestas. Kviečia – kviečia tie, kurie nagrinėja ir virusus, nesutikti su tokia nuostata – nesutikti. Austrijos parlamente vienas parlamentaras pasakė – Kancleri, ką tu padarei? Žmones įvarei į psichozę, kad jie masiškai bijotų! Šitaip negalima elgtis! – Ir virusologai sako – Turi išklausyti ir kitą pusę. Negali priimti politikas, valdantis... o valdyti šalies išvis nereikia, reikia šaliai vadovauti. Valdymas tai yra komandavimas – čia ne kariuomenė. Šalis tai yra gyvi žmonės, kurie yra civiliai – Kūrėjo Sūnūs ir Dukros – vieni kitų broliai ir sesės dvasioje, ir jų nereikia komanduoti.
Ir Lukašenka, Baltarusijos prezidentas, pasakė išminties žodžius. Sako – Mes rengiame paradą šiandien, gegužės devintą, rengiame paradą. Karantino nėra Baltarusijoje. Aš negaliu įvedinėti karantino, nes priežasties tam nėra.
Žodžiu, kiekvienas žmogus turi protą, ir jis turi vadovautis savo išmintimi. Jis turi turėti teisę apsispręsti, ir toji teisė suteikta Paties Kūrėjo laisvos valios apdovanojimu kiekvieno viduje.
Žodžiu, mano mylimieji, jūs turite žinoti, Gyvajame Kelyje jūs esate gyvi Kūrėjo Sūnūs ir Dukros, ir esate gyvi tiek, kiek jūs esate gyvame ryšyje su Kūrėju – su Kūrėju – ne su valdžia, kuri vis daugiau nutols nuo Kūrėjo Gyvųjų ir Amžinųjų Charakterio Savybių. Ir jums teks vis daugiau rinktis, kas jūs iš tikrųjų esate – Kūrėjo Sūnus ar Dukra, ar alavinis kareivėlis manipuliuojančių pseudopolitokų rankose. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal