342. Algimanto pamokomasis žodis – Tikslą formuoja Kūrėjas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2020 09 20

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, esam Gyvajame Kelyje, esame Tikrovėje.
Mano vardas Algimantas – kol kas. O šventovė yra vienintelė pasaulyje, gyvoji šventovė, Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo šventovė. Dabar čia esam Kaune. Šiandien dvidešimtųjų metų rugsėjo dvidešimta diena. Graži, saulėta rugsėjo diena. Iš tikrųjų tai nuostabu. Džiugu, kada yra širdyje saulė, bet čia yra emocija. Džiaugsmas yra emocija, ir jis yra kaip viršūnė tarp skausmo patyrimo akimirkų.
Kūrėjas sumanė Evoliuciją, kad mes vis daugiau kreiptume dėmesį į Jį Patį. Ne į mūsų džiaugsmą, mūsų spindėjimą, ir įvairius troškimus, kurių tarp kitko tiek daug, ir jie vis auga, auga nuo pat vaikystės. Kūrėjas sumanė, kad būtų harmonija, darna visoje žmonijoje. Ir ta darna iškyla iš paties Kūrėjo. Kūrėjas yra Darnos Šaltinis. Be Kūrėjo negali būti darnos niekur – nei žmonijoje, nei visuomenėje, nei šeimoje, nei asmenybėje. Žodžiu, mes turim galimybę patirti šitą darną pirmiausia savo viduje, o tada – savo gyvenime, o tada – jau artimiausių žmonių ratelyje, ką ir sudaro šeima. Ir kokia šeima, tokia bus vaikų – ateinančių kartų – aplinka, ir ypač koks bus Gyvasis Turinys tų vaikų viduje. Ir ypač svarbu, kokia darna vyrauja mokykloje. Jeigu mokykloje yra sujaukta, tai net ir šeimoje patiriama darna taip pat bus suaižyta, nes vaikas yra labai imlus išoriniams įvairiems pasireiškimams. Šeimoje jis matys ir jaus vienokį požiūrį į jį, tą mažylį, mokykloje – staiga pasikeičia, atsiranda svetimumas, atsiranda nepasitikėjimas to vaiko viduje, nes yra kitokie virpesiai. Jis nežinos apie virpesius gal tiek daug, kiek tėvai žinos, bet vaiko mąstymas nėra toks skvarbus ir abstraktus, todėl daugybę reiškinių jis negali abstrakčiai išmąstyt, suprast paaiškinimų, todėl jam daug – daug – bus sunkiau, jeigu mokykloje į jį bus kitoks požiūris negu šeimoje. Štai ta darna, atsinešta iš šeimos, mokykloje bus sulaužoma. Ir tai priklauso, kokie yra mokytojai. Jeigu mokytojai bus tie tėvai, kurie yra iš tikrųjų abu atradę Kūrėją savo viduje, natūralu, ir tas mokytojas su vaikais elgsis kaip su savo mažesniais dvasiniais broliais ir sesėmis. Toji klasė pasieks geriausių rezultatų.
Evoliucija Kūrėjo sumanyta visumos gerovei. Todėl bet koks varžymasis, kad aš geriausias – aš pirmas – netenka prasmės. Tada atsiranda varžymasis dėl to įvertinimo. O įvertinimas – tai yra tam tikras tos akimirkos rezultatas, bet jeigu tu nustoji dėti pastangas, tavo rezultatai jau gali smukt. Todėl būtina kreipt dėmesį į rezultato perdavimą Kūrėjui, o pačiam reikia mėgautis tomis pastangomis, kurias dedi, kad siektum kažkokio tikslo, kurį numato tiek individas, tiek visuomenė, tiek šeima, tiek žmonija. Įsivaizduokit, visuma turi turėt bendrą tikslą, jeigu nėra bendro tikslo, nebus darnos žmonijoje, visuomenėje, šeimoje. Bet tikslą formuoja Kūrėjas. Jisai yra Evoliucijos Autorius ir Režisierius. Tai reikia tą Režisierių atrast savo Širdyje, ir savo Širdimi – ne ritualų išpažinimu ir atlikimu, bet realiai Širdimi. Tai yra nuostabus pojūtis, kada tu atrandi Kūrėją savo viduje. Štai tada visuomenė gali per Kūrėją pajaust darną savyje ir suvokt, kad bendras siekis yra visumos Gerovė – visumos. Ne šeimos, ne atskiro individo – visumos – visos visuomenės. Jeigu visoje visuomenėje bus darna, bus darnios šeimos ir atskirai paimtos, nes tas vaikas, kuris gauna tą darną iš šeimos, ateis į mokyklą ir ten jaus darnumą. Nebebus prieštaravimų tiems teiginiams, kuriuos girdi šeimoje, bet mokykloje jie bus sustiprinami, nes gi ten mokytojai bus įvairių dalykų, ir ten visuomet bus pabrėžiama, nesvarbu kokį dalyką bemokytų toji šeima. Kada mes turim tokią visuomenę, kur vaikai namuose negauna darnos sąlygų, tada negali būt ir viduje to mažylio darna. Mažylis negali būt sveikas – jisai jaučia baimės virpesius. Baimės virpesiai yra ligų virpesiai. Žodžiu, tie mažyliai dėl to ir serga įvairiomis ligomis, ir dabar jauname amžiuje, dėl to, kad šeimoje nėra darnos, nėra atrasto Kūrėjo Širdyje kiekviename tėve ir motinoje, nėra Kūrėjo Meilės, kuri turi būt be jokio savanaudiškumo šešėlio. Vaikai turi būt ugdomi įtraukiant juos į bendrą veiklą šeimos-visumos Gerovei. Vaikai turi matyt tėvus taip pat veikiančius šeimos Gerovei, ir tuo pačiu visuomenės Gerovei. Mokykla didesnė yra dalis suėjusių žmonių negu šeimoje. Ta darna sunkiau pasiekiama, bet ir ten, kada yra Kūrėjas kaip pamatas kiekvienam – ir mokytojui, ir vaikui – Darna per Kūrėją bus toje mokykloje šimtu procentų. Ir ten vaikai ateis taip pat sveiki, ir mokykloje nebus jokio karantino niekada. Vaikai neturės jokios ligos. Štai apie tai reikia kalbėt. O šiandien Izraelis jau vėl visai valstybei įvedė karantiną – antrą karantiną – dėl to paties karūnos viruso. O priežastis taigi nešalinama. Izraelis – žydai, kurie save laiko išrinktąja Jahvės tauta, Dievo pasirinktąja tauta, na, taip, gyvena ne pagal Kūrėją, dėl to jiems reikalingas karantinas, dėl to serga. Jeigu gyventų pagal Kūrėjo Valią ir visiškai atsidavę Kūrėjo vedimui, iš tikrųjų būtų sveikas Izraelis, bet jiems yra didžiulių problemų iš praeities, nuo pat Kristaus nukryžiavimo akimirkos, kada jie atstūmė Kristų, patys pasmerkė savąją tautą kančioms, kurios tęsis toliau.
Sunku man žmonėms aiškint tai, kas iš tikrųjų yra taip akivaizdu, nes žmonės degraduoja juk. Vakar buvo vieno lygio, šiandien jau jų protas yra degradavęs, palaipsniui, nepastebimai, kaip liga paūmėja irgi palaipsniui, taip ir degradavimas vyksta kiekvieną akimirką. Todėl Šviesos aiškintojams, Dvasiniams Mokytojams, šiandien yra sunkios aplinkybės, nes tas protas, kurio yra kilmė gyvulinė-materiali, jis nenori užleist vietos dvasiniam, Kūrėjo suteiktos mums amžinosios dovanos – dvasinės asmenybės – dieviškajam mąstymui – dieviškajam protui, nenori šitos vietos užleist. Rytoj jis dar labiau bus įsikibęs tos savo sampratos, užsispyrusiai bus įsikibęs, ir jisai norės visą laiką išsaugot savo pranašumą prieš tuos, kurie mėgina jį apšviest. Po dviejų dienų tas protas dar daugiau degraduoja. Ir štai, kuo ilgiau ta dvasinė Šviesa nepasklinda į pasaulį, tuo bus ją sunkiau skleist praėjus kažkuriam laikui. Mes prisiminsime iš Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo Jėzaus gyvenimo ir mokymų aprašymą, perteiktą iš aukštesnių dvasinių asmenybių, ir matysime, kad Jėzaus laikais žmonės pakantesni buvo dvasinei Šviesai. Nors jie turėjo ritualus – žydai turėjo daug ritualų – bet jiems galėjai pasakot savo sampratą apie Dievą, savo pateikt Dievo sampratą – buvo įprasta diskutuot, aiškint apie Dievą. Šiandien tai jau nebe įprasta. Jau atsiranda konfliktinės situacijos. Tu nebegali kalbėt apie dvasinius dalykus, nes tas protas per du tūkstančius metų nuo Jėzaus laikų degradavo. O apskritai jis degraduoja jau du šimtus tūkstančių metų, kadangi buvo sukeltas maištas Liuciferio ir Šėtono Satanijos sistemoje, kuriai priklauso ir mūsų planeta, ir prie kurio prisijungė taip pat ir mūsų buvęs planetos dvasinis vadovas Kaligastija ir jo šimtinė, materiali šimtinė – tai atgabentų mirtingųjų, kurie buvo patyrę jau materialią mirtį kitose planetose ir jie buvo pažadinti jau sielos tapatybės morontiniu energiniu lygiu, ir jie ten gavo dvasinius mokymus, aukščiau, po prisikėlimo. Po prisikėlimo – įsivaizduokit – jau jie turėjo įvertint savo patyrimą, kad štai, buvo prisikėlimas, jų pasaulyje ištiko mirtis, bet prisikėlimas įvyko Satanijos sistemoje, Jaruseme – tiksliau gyvenamajame pasaulyje – Jarusemas yra Satanijos sistemos centras. Štai po prisikėlimo jau jie gavę mokymų ir dvasinių, ir praktinių, kad atliktų užduotis ir koptų ant aukštesniojo laiptelio, jie gavo pasiūlymą vykt į Urantijos planetą, padėt Planetos Princui, tai yra, dvasiniam tos planetos vadovui – padėt šviest tuo metu gyvenusius žmones, mirtinguosius toje planetoje. Ir taip penkiasdešimt buvusių vyrų, penkiasdešimt buvusių moterų buvo iš sielos tapatybės čia atgabenti į mūsų planetą, ir rematerializuoti tie materialūs pavidalai, panaudojant geriausių tuo metu buvusių įvairių gentainių – penkiasdešimties vyrų ir penkiasdešimties moterų – gyvybės plazmą, ir rematerializacija tų materialių kūnų – žmogiškųjų kūnų – tiems atgabentiems šimtui asmenų atliko mums nematomi tvariniai – Gyvybės Nešėjai, Energijos Reguliuotojai, ir Fiziniai Kontrolieriai. Tai štai, tie jau rematerializuoti čia tris šimtus tūkstančių metų dirbo, lavino žmones – lavino Šviesos keliu. Ir įsivaizduokit, kada Liuciferis su Šėtonu sugundė daugybę savo dvasinių brolių ir sesių prisijungt prie jų sukelto maišto prieš Kūrėją, prieš Tėvą – prisijungt prie maišto, ir labai daug tų atgabentų iš kitų planetų, tų rematerializuotų žmogiškuoju pavidalu šimtinės materialių pagalbininkų, tuometinio Planetos Princo, Kaligastijos, pagalbininkų, prisijungė prie maišto, kuris neigė Tėvo gyvą buvimą. Jie, patyrę materialią mirtį kitose planetose, patyrę prisikėlimą – jau vien tas patyrimas, kad įvyko prisikėlimas – jau mąstančiam tvariniui suteikia galimybę kosmine įžvalga suvokt – tai yra kažkokia Aukštesnė Jėga, kuri štai įgyvendino tą mano pažadinimą, kada materialus kūnas jau numirė. Ir štai jie vis tiek prisijungė prie to maišto. Dėl to buvo nutraukti visi dvasiniai mokymai visai žmonijai. Ir štai nuo tos akimirkos du šimtus tūkstančių metų ir vyksta žmogaus proto degradacija, ir biologinė degradacija. Iki to laiko žmonija kilo, kilo vis aukščiau į šviesesnę aplinką, per kartų kartas, tų pačių Planetos Princo šimto pagalbininkų, ir tų pagalbininkų padėjėjų iš geriausių gentainių, pastangų dėka. O prasidėjus maištui iki pat Kristaus atėjimo, kol truko maištas, tai štai dalis tų prisijungusių prie maišto padėjėjų – Planetos Princo padėjėjų – turėjo savo palikuonių, tie palikuonys turėjo savo palikuonių, ir taip per kartų kartas mes dabar turim ir jų tam tikrą geną – tarp šiandieninių mūsų dvasinių brolių ir sesių, kurie daro piktus darbus, kurie sukelia karus, kurie siekia visomis išgalėmis iškelt save, tapt turtingiausi, kad juos šlovintų kiti, kad juos įtrauktų į tuos turtingiausiųjų sąrašus. Ir štai dėl to yra tokia sukelta pseudopandemija. Ta grupelė laiko aštuonis milijardus įkaitais – per karus, per ligas, kad baimėj išlaikytų juos visus. Dėl to ir jų protas degraduoja, dėl to jų veiksmai aršėja, jų mintys, protas priima sprendimus vis ryškesnius tamsos labui – ne Kūrėjo labui, ne Meilės, ne Gėrio, Gailestingumo, bet priešingai – naikinimo, baimėje išlaikymo, bet demagoginiais lozungais pridengia – gražiomis frazėmis – kad jie neša demokratiją, kad jie rūpinasi žmogaus sveikata.
Jie rūpinasi tik savo kailiu ir pinigais, niekuo daugiau. Gobšumas jų nepažabojamas, savanaudiškumas nepažabojamas, nes jie yra atsidavę gyvulinio proto viešpatavimui jų pačių – kiekvieno – viduje. O dvasinė asmenybė ir jų dvasinis protas yra giliai po sąnašom – tamsos, blogio, savanaudiškumo sąnašom. Dėl to jų tokie buvo tėvai, taip juos išugdė, o genas sustiprino visą šitą poveikį.
Taip kad, mano mylimieji, dvasinei Šviesai skverbtis vis sunkesnės bus aplinkybės. Bet tai yra mūsų, Dvasinių Mokytojų, kuriuos aš ruošiu visam pasauliui, nepaprastai puiki galimybė grūdint savo charakterį. Grūdint tam, kad ateinantis iššūkis, aukštesnis laiptelis, kiekvienam iš mūsų, jau po prisikėlimo, mums garantuoja naują statusą – aukštesnio pasitikėjimo mumis, kurį parodys mums Kūrėjas, suteikdamas tą naują iššūkį, nes mes šituo dabartiniu gyvenimu esam patikrinti, ir mums įteiktas talentas bus mūsų kiekvieno padaugintas pagal mūsų gyvenimą visumos labui šitame pasaulyje – ryžtingai, drąsiai, visada išliekant savimi jau pažadintu asmeniu, pažadinta asmenybe, kuri visada yra ta pati, nekintanti. Kinta tik asmenybės tapatybė, o asmenybė išlieka ta pati. Ir ta asmenybė ryžtingai, drąsiai pasako – aš esu Kūrėjo sūnus – aš esu Kūrėjo dukra – nebijo šito ištart viešai, nebijo šitą pripažint. Štai yra ta būsena – tą sako būsena. Kol nebus šitos būsenos, tai aplinka jus baugins, ir jūs nedrįsit šito išsakyt. Tuo labiau, kad aplinka, kaip aš jau sakiau ne vieną kartą ir šiandien – jinai degraduoja vis stipriau į tamsą, todėl bus sunkiau ištart tuos pačius žodžius, jeigu nebus tos tvirtesnės vidinės būsenos. O tik būsena formuoja charakterį. Jeigu ji visuomet yra Šviesos pusėje nuspalvinta Kūrėjo Meile, tuomet charakteris atsispindės tomis Kūrėjo Amžinosiomis savybėmis – Meile, Gailestingumu, Teisingumu, Tiesa, Tikrove, Gėriu, Grožiu, Įžvalga, Išmintimi – visomis Kūrėjo Amžinosiomis savybėmis, ir puoselės šitas pačias Amžinąsias Vertybes visumos Gerovei – visumos labui – savo gyvenime, savo šeimos gyvenime, savo visuomenės gyvenime, savo planetos gyvenime, visos kūrinijos amžinybėje. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal