Algimanto pamokomasis žodis – Pats žmogus pirmiausia savyje turi sumodeliuoti sveiką gyvenimą, nesiekiant paimti kitą, nužudžius jį, ir padedant ant stalo, kad save pasotintų – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 09 26

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, esame Vilniuje, Gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje – esame dėl to, kad trokšta mūsų Širdis, atverta Kūrėjui, Gyvosios Komunijos, gyvojo bendravimo su Kūrėju. Tai yra toji Meilės proveržio galia, kuri yra mūsų viduje virpesiais – būsena. Ir mes turime šitą troškimą ne įtaigotą, ne išmoktą, bet iš tikrųjų pripildytą Kūrėjo Meilės Virpesių Banga.
Šiandien aš sapnavau tokį sapną, kadangi aš niekada nesapnuoju sapnų, tai pabudęs ir pradėjęs bendrauti su Kūrėju, aš klausiau – Ar šitas sapnas yra kažkokia Tavo Dvasios – Minties Derintojo – projekcija man kaip mokymas, ar tai yra mano teršalai iš pasąmonės, kas jau seniai nustojo vykti? Ir man buvo paaiškinta, kad – Taip, Aš mėginu tau perteikti tokius mokymus, net ir vaizdiniais, kada tavo pasąmonė, atjungta, sąmonė, atjungta. pasąmonė įsijungia – ir kuo švaresnė pasąmonė, tuo labiau galima pripildyti ją Šviesos iš Kūrėjo virpesiais.
O sapnas buvo toks keistas – aš matau gulintį šviesiai pilkos spalvos, na, pasakyčiau gal žaltį, mano supratimu, bet jis per stambus žalčiui, gyvatė irgi būtų per smulki, ir jis taip žiūri. tokiomis pilnomis nerimo akimis į mane, padėjęs galvą ant žemės, o aš garbinu Kūrėją – garbinu – pasižiūriu į jį, ir jis man nekelia nei baimės, nei nieko, kol netikėtai šalia savęs, iš dešinės, išgirstu išgąsčio kupiną šauksmą – Žiūrėkite, kas čia yra?! Kaip jūs galite būti šalia šito?! – ir tas ramiai gulėjęs, susirangęs, ilgas, tas roplys, pakelia galvą, išsižioja plačiai, akys visiškai kitokios, ir jis jau rangosi, pasirodo, kad tai didžiulis smauglys, ir jis žiūri į mane kaip kobra, ir iškart mano viduje atsiranda nerimas, ir aš išgirstu jo virpesių kalbą – virpesių kalbą – kuri sako – man skauda, man skauda, skauda man viduje... – kažkokia yra išnara, ir jis čia atšliaužė pagalbos. Aš Meilės Galia artinuosi prie jo, ir suimu rankomis jo kūną, jis ima rimti, ir aš laikau, tarsi ieškodamas, kur ten gali būti skausmo vieta – jis rimsta. Bet paskiau man kyla mintis, kad reikia kviesti daktarą – jam reikia operaciją daryti. Atsiranda baltą chalatą dėvinti moteris, ji klausia manęs – Kas įvyko? – aš sakau, kad jis skundžiasi, kad jam yra kažkas negerai, reikia žiūrėti. Ji pradeda stebėti tą smauglį, paskiau dingsta, nueina, ir aš visą laiką jį laikau tarp savo delnų – jis nurimsta visiškai. Ir tada man kyla mintis – kažkur dingo ta chirurgė, bet juk pats geriausias gydytojas yra Kūrėjas – ir aš pradedu gydyti tą smauglį Kūrėjo Meilės Galia, ir tas smauglys iš tikrųjų junta palengvėjimą – jo vėl žvilgsnis tampa toks, koks buvo iš pradžių. Ir aš paskiau jam sakau – tai yra virpesių kalba – Tu turi taip pat nustoti maitintis kitais kūnais, kuriuos tu pasismaugi ir suėdi, tu turi pereiti prie augalinio maisto mitybos. Tu šitaip būsi visiškai kitoks – būsi saugus, niekas tavęs nepalies. Dramblys juk minta šakelėmis, lapais, jis kitų žvėrių nežudo, Žirafa – koks galingas kūnas! – minta augmenija, bet ir arklys šienu minta, tik jį dabar prijaukino, jis priklauso nuo šeimininko, netgi laukiniai mustangai – dar galingesni arkliai – jie patys maisto susiranda, nežudydami kitų. Ir tu turi pereiti prie tokio maisto!
Ir štai šiandien, kai aš kalbėjau su Kūrėju, ryte, Jis man ir pasakė – Šitas sapnas ir yra Mano mokymas. Visa gyvūnija pasikeis, reaguodama į žmonių skleidžiamus virpesius.
Reiškia, žmonija pati turi atsisakyti žudymo žvėrių, gyvūnų, turi atsisakyti mėsos, kad galėtų gyventi ramybėje ir taikoje visi gyvūnai – atsisakyti žuvų. Tai reiškia – pats žmogus pirmiausia savyje turi sumodeliuoti sveiką gyvenimą, nesiekiant paimti kitą, nužudžius jį, ir padedant ant stalo, kad save pasotintų. Toks bus Kūrėjo sūnus sveikas, ir jo viduje nebus agresijos. Visiškai kitokie politikai bus – vegetarai. Jie nebus tie, kurie keltų karinius konfliktus tarp šalių, nebus tie, kurie mėgins varžytis su kitais, net ir politinių partijų išraiška. Agresija tarp įvairių grupių išnyks. Žmogus viduje bus šviesesnis vien tik atsisakęs mėsos ir žuvies. Tai visomis prasmėmis svarbus kiekvienam žmogui sprendimas. Žmogus nepasitiki, jam atrodo, kad jis alkanas bus, stigs energijos dirbant sunkų fizinį darbą, bet jis nesuvokia, kad energija gaunama iš mėsos, iš žuvies, tai yra, kitiems dalyvaujant žudant šituos gyvūnus, paskleidžiamas tuomet žemų energinių virpesių bendras laukas, ir jame žmogus sveikas būti negali! Dėl to žmogus gyvena trumpą gyvenimą šitame pasaulyje – keliasdešimt metų. Žmogus turi gyventi kelis šimtus metų! Bet turi būti vidus Šviesus, su Kūrėju, Meilę spinduliuojantis aplinkui visiems, tuo pačiu ir žvėrims, ir gyvūnams.
Štai, kada žmonija nesiskverbs į atogrąžų miškus, naikindama juos, ir tuo pačiu naikindama teritoriją, kurioje gyvena daugybė žvėrių, kada Afrikoje brakonieriai neieškos dramblių, kad nužudytų vien dėl dramblio kaulo ilčių, kol tigrai bus naikinami, tai jokios permainos ir žvėrių pasireiškime, kad jie būtų visą laiką romūs, neplėšrūs, tokios mutacijos neįvyks. Mutacija įvyks tada, kada iš žmogaus jaus visiškai kitokius virpesius – bendrą tą lauką – kada jie savo realiai atgyvens tokį natūralų gyvenimą, koks yra sumanytas tai gyvūnų rūšiai, žvėrių rūšiai, Paties Kūrėjo tame konkrečiame laiko tarpsnyje. Bet mes turime tą tikrąjį, Kūrėjo suteiktą, abstraktų mąstymą, mes numatome daug toliau į ateitį, ko joks žvėris, kad ir koks protingas bebūtų, numatyti negali, nes jis gyvena instinktais, ir patyrimu išmoksta, atlikdamas tuos pačius veiksmus daug kartų, ir jie tampa automatiniai, o medžioklės instinktas yra jų praeityje gautas iš ankstesnių jų kartų, bet įvyksta kokybinės mutacijos visame Evoliucijos procese, kada kokybiškai pasikeičia ir augmenija – iš vienos rūšies atsiranda kitos rūšys, ir nėra jungiamųjų grandžių, taip ir iš žvėrių vienų rūšių atsiranda kitos rūšys be jungiamųjų grandžių, taip ir jų tas grobuoniškumas, priklausomai nuo bendro energinio virpesių lauko dažnio, skleidžiamo visos žmonijos, mutuos iš plėšrūnų į romius, ir taip pat gyvenančius ne žudant nei kitų žvėrių, nei paties žmogaus! O dabar tiek daug būna žmonių aukų, gyvenančių tose vietovėse, kur yra plėšrūnai. Viskas tarpusavyje yra susieta.
Bet žmogus, eidamas Išminties, Proto, ir Kūrėjo vedamas, Gyvuoju Keliu, jis turi suvokti, kad jo gyvenimo darna priklauso nuo Gyvos Komunijos su Kūrėju, nuo Gyvo Ryšio Juo, ir nuo tos būsenos, kurią jis junta savyje, kada jis, atsivėręs Kūrėjui, pajutęs tą būseną, ją perkelia į savo sprendimus, į savo veiksmus, įgyvendinant tuos sprendimus, ir visi sprendimai bus visumos Gerovės kryptimi, kada viduje bus pajuntama ta Ramybė. Valgantis gyvulinį maistą, kada reikia nužudyti kitą, tokio subtilaus bendravimo, tokios subtilios komunijos negali patirti, nes jiems dar reikia apvalyti save, atsisakant šito maisto. Ir tada bus sprendimai visumos Gerovės labui. Iki tol visi politikai darys, deja, klaidas. Visi daktarai, deja, darys klaidas. Visi mokytojai iki tol, deja, darys klaidas, ir mokiniai, valgydami mėsą, žuvį, deja, negalės įsisavinti ir tų dalykų, kuriuos jie gauna mokykloje – įsisavinti taip, kaip norėtų mokytojai. Bet liūdniausia, kad mokykloje nėra vaikai – mokiniai – mokomi gyvenimo, kaip gyventi! Dėl to, kad jie per daug užteršta pasąmone gyvena per kartų kartas, ir dėl to nėra Šviesos Mokytojų, nėra Dvasinių Mokytojų.
Tai pati pradžia, kurią aš pradėjau prieš daugiau nei dvidešimt metų, atėjus tam impulsui viduje iš paties Kūrėjo – tas tamsos labirintas gali būti apšviestas iš vidaus, pradedant tiktai Dvasinių Mokytojų rengimu. Tai pati pradžia – be Dvasinių Mokytojų negali egzistuoti darna visuomenėje, šalyje, bet kuriame kontinente, ar visoje planetoje – neįmanoma! Kūrėjas sumanė Evoliucinį Procesą, kurio vedliai yra Dvasiniai Mokytojai – patys gyvenantys dvasiniais mokymais, patys palaikantys gyvąją komuniją su Kūrėju, ir tada jie savo gyvenimu yra pavyzdys kitiems – ne kopijuoti tą Dvasinių Mokytojų gyvenimą, bet susimąstyti – ar jie patenkinti savuoju gyvenimu, savąja aplinka, ar jie norėtų turėti viduje Palaimą, Ramybę, sveikatą, pasitikėjimą, ir tą sprendimą – visumos labui – kurti Gėrį, kaip pagrindinį Energijos Šaltinį iš Kūrėjo – gyventi taip, kaip sumanė kiekvienam Kūrėjas, suplanavo kiekvieną akimirką, kad Jo būtų įgyvendintas Evoliucinis Planas, Jo milžiniškas Sumanymas visos kūrinijos Dvasinės Šeimos nariams? Ir mes esame pilnateisiai tos Šeimos nariai – ir per šituos vaikus Jis įgyvendina savo Evoliucinį Planą. Tai štai mes galime įnešti savo prasmingą indėlį, pirmiausia, ką mes mažiausiai galime save nuskriausdami, o šiuo atveju net ne nuskriausdami, o papildydami save, padaryti, tai tie, kurie vartoja gyvulinį maistą, atsisakyti jo, palikti bent tai, kas yra iš gyvulio, jo nenužudant, bet jį su Meile puoselėjant, tai – pieno produktus, ir tai, kad tai būtų tikri, ne iš parduotuvės, reiškia, neperdirbti.
Visa tai neatsitiks greitai. Čia jau – ilgalaikis procesas. Ir Evoliucijai nesvarbu, kiek užtruks bet kokie nukrypimai nuo Kūrėjo Plano. Evoliucijai nėra emocinių jokių pasireiškimų. Jinai yra toji Upės Vaga, kurią sumanė Kūrėjas, o vandens srovė yra Paties Kūrėjo nešimas tas ta Jo sumanyta Vaga, o mes esame toje gyvojoje Upėje, ir jeigu mes atsiduodame tai Srovei, o ta Srovė ir yra – gyventi Kūrėjo kupiną Meilės gyvenimą, ir būtent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. O jeigu mes toje Srovėje mėginame eikvoti energiją prieš Kūrėjo Valią, ir prieš Srovę mėginame plaukti, mes eikvojame energiją, pavargstame, susergame, ir labai anksti paliekame šitos Upės Srovę čia, šitame pasaulyje. Deja, kiekvieno sprendimas yra asmeninis. Šitos Upės Vagos mes nepakeisime niekada, net visa kūrinijos šeima! Tai – Kūrėjo sumanymas! Ir šitos vandens Tėkmės mes niekada neįtakosime, kad ji keistųsi – ji sumanyta Kūrėjo Valia. Ir jeigu mes esame išmintingi, mes atsiduodame jos nešimui – Kūrėjo vedimui iš vidaus – ir tada mes žinome, kad Kūrėjas mus atveda ten, kur turėtume pasireikšti visų Gerovei, savais patyrimais pasidalindami, sustiprindami kitus, ir tuo pačiu patys matydami, koks yra Palaimos nuostabus pasireiškimas, kada tu atsiduodi šitai Kūrėjo Upės Tėkmei – Kūrėjo vedimui iš vidaus – kada tu jauti Kūrėją, savyje atrastą, gyvą, realų, tikrą. Tavyje yra ta Energija, kurios Galia tu ir galėjai nugyventi prasmingą gyvenimą, ir būtent tiek, kiek sumanė Kūrėjas – šimtmečius! Ir be jokių ordinų už nugyventus – virš šimto metų – tuos metus. Tai yra paprasta akivaizdi Tikrovė. Ir šiandien ji atrodo tarsi stebuklas, tarsi tokie žodžiai, kuriuos girdite iš manęs, tai yra fantazija mano – fantazija – tai neįmanoma pasiekti.
Su Kūrėju viskas įmanoma! Su Kūrėju įmanoma viskas, kas atitinka Kūrėjo Valią! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal