Tėvo dvasia, Minties derintojas, mokymai, bendraujant su grupe, 2007 12 04

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Tėvo bendravimas, per Algimanto Minties Derintoją, atsakinėjant į Dalios, Violetos, Editos, Antano, ir Marijos pateiktus klausimus. Bendravime su Tėvu dar dalyvavo ir Birutė.

Bendravimas vyko pas Antaną, kur vyksta ir gyvosios pamaldos mūsų šventovėje – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje.

 

Vilnius,                          

2007 12 04                                                                                                  17.00 -18.22

 

Algimantas: - Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu atveri mūsų sielą, kad pritekėtų Tavoji meilė į vidų, kad šitie Tavieji meilės virpesiai mus dar labiau kviestų susilieti su Tavimi, patirti Tave, ir pajausti, kokia yra palaima, kada atsiveriam Tau, per Komuniją su Tavimi, garbinimo metu.

Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus vedi, kiekvieną, tobulėjimo keliu, nes Tu esi nurodęs, kad būtume tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esi Tu pats.

Mylimas Tėve, aš garbinu Tave, kad šitoji nuostabi būsena, kada siela atsiveria Tau, yra iš Tavęs. Tai yra patyrimas, ateinantis iš Tavęs per gyvą ryšį su Tavimi, ne su savo klaidžiojančiu, kupinu kančios protu, bet su Tavo ramybe, kuri priteka virpesiais, atsivėrusiai sielai.

Mylimas Tėve, aš garbinu Tave iš meilės Tau, laisva valia, gauta iš Tavęs.

 

Manoji valia, kad būtų Tavoji valia.

 

Sūnau Kūrėjau, Visatos Motina Dvasia, Tėve, ačiū Tau už mūsų atsiveriančias sielas, ir susibūrimus, kad mes pajaustume dvasinę Komuniją tarpusavyje, vis gilesnę, brolystės ryšiu apjungtą, kada mūsų sielos atsiveria Tau, mylimas Tėve, ir pajunta meilės virpesius.

Ir tada mes esame VIENA dvasioje: ir Tu, Sūnau Kūrėjau, ir Tu, Visatos Motina Dvasia, ir visi tarpusavyje, kaip sielos broliai ir sesės, turintys vieną ir visų Tėvą, visos Kūrinijos Pirmąjį Šaltinį ir Centrą. Tegul mūsų siela, atsiverdama Tau, mylimas Tėve, vis daugiau patirdama Tave savo viduje, lygiai taip pat auga savo pažinimu, ir tarnavimu Tau, darydama gerus darbus.

Tegul ir šitas mūsų susibūrimas būna naujas patyrimas kiekvienai sielai per bendravimą su Tavimi.

Mes šiandien susibūrėme tam, kad pabendrautume, mylimas Tėve, su Tavimi, kad išgirstume Tavo mokymus, kurie padėtų mums taip pat pažvelgti į aplinką giliau, šviesiau, ir taip pat į Tave, ir save.

 

Mylimas Tėve, aš dabar norėčiau Tavęs paprašyti, kad tu pateiktum mano sielos broliams ir sesėms Savo mokymą, kaip Tu pateiki man, kad išgirstų, ką Tu nori pasakyti jiems, kad jie išgirstų per atsivėrusią mano sielą.

 

Tėvas: Mano mylimi vaikai, esu jūsų visų vienintelis Tėvas, visos kūrinijos Tėvas, kuris teikia palaimą visai kūrinijai.

Nėra palaimos be Manęs, kaip ir nėra kūrinijos be Manęs.

Jūs turite žinoti, kad Aš esu Visagalis ne dėl to, kad visos galios išplaukia iš Manęs, bet dėl to, kad Aš jus myliu begaline meile, nes šitoji meilė užlieja visą kūriniją, ir dėl to kūrinijoj nebetenka prasmės daryti blogį, ir šitaip meilė visa savo galybe nugali bet kokį blogį, nes nėra galingesnės jėgos už meilės virpesius, kuriuos Aš paskleidžiu; ir, jeigu Aš nebūčiau Meilės Šaltinis, Aš negalėčiau būti Visagalis.

Tiktai meilė yra visagalė. Nėra kitos galingesnės jėgos, kuri pranoktų ją.

Dėl to Aš jums sakau, Mano mylimi vaikai, atsiverkite Man, patirkite Mane kasdien savo atsiveriančia siela.

Bendraudama su Manimi, siela prisipildo Manęs, ir pajunta savyje galią. Ji pajunta galią, bet ne taip, kaip ją supranta žmogus, kad ta galia būtų panaudojama griovimui, naikinimui, ir savęs iškėlimui, bet kad šitoji galia būtų skleidžiama meilės virpesiais, sustiprinant, paguodžiant, tarnaujant visiems, visų labui, Mano labui, ir tuo pačiu, kiekvieno iš jūsų labui.

Šita prasme, jūs tapsite galingiausi šitos nuostabios planetos mirtingieji, kada eisite Mano meilės virpesių vedami iš vidaus, nes Aš jums suteikiau savo dalelę, kurią jūs pavadinote Minties Derintoju. Ji ir yra tokia dalelė, kuri derina mintis, kai jūsų sąmonė yra atjungta miego metu, bet kada jūs atsiveriate Mano dalelei, esančiai jūsų viduje, tada šitoji dalelė tampa jau jūsų minčių nebe derintoja, bet kontroliuotoja. Ji kontroliuoja jūsų mintis, nes šitos mintys tampa jau daug anksčiau suderintomis. Jų nebereikia derinti, jos tampa jau kontroliuojančiomis. Jos jau veda jus, kaip suderintos.

Ir dėl to Manoji dalelė ir skirta jums, kad jūs galėtumėte patirti Mane, patirti iš vidaus.

Patirti šitą meilę iš vidaus tam, kad galėtumėte ja pasidalinti su kitais, o pasidalindami, pajausti palaimą, ir palaimą pajunta jūsų vis labiau atsiverianti siela. Pajunta dėl to, kad yra gyvas ryšys su Manimi, nes palaimą Aš suteikiu jums.

Ji tiesiog išteka iš Manęs, ir atiteka į jūsų atsivėrusią sielą.

Ir palaima yra jūsų gyvas patirtinis ryšys su Manimi.

Jeigu jūs juntate palaimą savo viduje, reiškia, jūs juntate gyvą ryšį su Manimi.

Jeigu jūsų siela nejaučia palaimos – kupina skausmo, kančios, prisirišimo – reiškia, jūsų šitas latakas – neišvalytas.

Valykit jį kasdien, bendraudami su Manimi. Paskirkite tam laiką.

Paskirkite šitą laiką, padarykite šitą laiką svarbiausia savo dienos dalimi.

Nėra svarbesnio laiko, kaip bendravimas su Manimi. Jūs patys paskirkite šitą laiką, bet būtinai kasdien.

Įpraskite dvasiškai praustis, kaip esate įpratę fiziškai praustis.

Dvasinis vanduo yra iš Manęs, ir jūs pajusite, kaip Aš nuprausiu jūsų sielą, kaip Aš išvalau šitą lataką, kad galėtų atitekėti juo Manieji meilės virpesiai, ir jūsų siela pajaustų palaimą savo viduje, o jausdama palaimą, ji pati sau patvirtintų, kad esu gyvas, ir ne tik gyvas, bet esu jos viduje, ir šitas patyrimas ją stiprintų, ir augtų pasitikėjimas Manimi.

Ir tada nebūtų jokios šalutinės jėgos, kuri nustelbtų jūsų gyvą ryšį su Manimi.

Bet kokiam tvirtinančiam, kad Aš esu išgalvotas, kad Aš esu religinis-dogmatinis Tėvas, jūs pasakytumėte: „Oo, aš patiriu Jį, patiriu savyje Gyvą, ir tu gali tą patirti, jeigu atsiversi.“

Ir jums nereikia nieko niekam įrodinėti, kaip ir Aš neįrodinėju, bet Aš, paprasčiausiai, skleidžiu Save tiems, kurie nori atsiverti, ir jūs lygiai taip pat skleisit meilės virpesiais Mane tiems, kurie nori atsiverti.

Bet niekam neįrodinėkit, kad Aš egzistuoju.

Jūs patiriat savyje Mane, esantį gyvą, tikrą, ir vis labiau kviečiantį jus bendravimui, artimesniam ryšiui, ir šituo patyrimu jūs sau kaskart patvirtinate, kad šitas patyrimas, gyvas ryšys su Manimi, ir jums tampa toks pat reikalingas, kaip kūnui fizinis vanduo.

Taip jūsų sielai Aš tampu Gyvuoju Vandeniu, ir girdau ją; ir šitas Gyvasis Vanduo šitą troškulį visą laiką malšina, bet siela yra taip pat gyva, ir ji nori vis daugiau ir daugiau gerti šito Gyvojo Vandens iš Manęs, nes Aš suteikiau šitą Gyvąjį Vandenį, ir sielą suteikiau Aš.

Dėl to, ir viena, ir kita suteikti iš Manęs negali egzistuoti atskirai. Tai yra tarpusavyje susieti du dalykai, Mano Gyvasis Vanduo, Aš Pats, ir Mano jums padovanota asmenybė, kuri ima pasireikšti pradiniu pavidalu kaip sielos atsiradimas, kada Mano Dvasia, esanti jumyse, prisibeldžia prie jūsų aukštesnio proto.

Mano mylimi vaikai, Aš žinau, kad jūs norite išgirsti tai, kas neramina jus, kiekvieną, asmeniškai, ir Aš jums suteikiu šituos atsakymus, kuriuos norite išgirsti. Klauskite, nebijokite. Jeigu ko nesuprasite, klauskite antrą kartą. Jeigu jūs esate nepasirengę išgirsti Mano atsakymo, o Aš žinau jūsų vidų geriau, negu jūs patys žinote, Aš jums šito atsakymo nepasakysiu tokio, kuris jus išgąsdintų. Aš pasakysiu tokį atsakymą, kuris sustiprintų, ir dar labiau kviestų atsiremti į Mane, patirti Mane iš vidaus.

Nebijokite bendravimo su Manimi. Aš tam ir pasirinkau savo vaiką, jūsų sielos brolį, Algimantą, kad jis galėtų žmonėm perteikti tai, ką Aš jam leidžiu perteikti visiems. Dėl to, galite pasitikėti jo atsakymais lygiai taip pat, kaip ir Mano meile, kurią jūs patiriate, atsiverdami Man.

 

Algimantas: Ačiū Tau, Tėve. Kokius tik norite klausimus klauskite.

 

Dalia: Šiom dienom mano seseriai nustatė auglį, žarnyno, bet, kokį, dar neaišku. Tad, jinai prašė paklausti, ką Tu galvoji apie eutanaziją. Šitai yra praktikuojama: ir Šveicarijoje, ir Olandijoje, rodos, Prancūzijoje. Aš būčiau už tai dėkinga. Kiek kartų pas mane buvo tokių situacijų. Aš prašiau Kristaus, jeigu gali, palaikyk mane dar, kad aš aukščiau dvasiškai pakilčiau, bet, jeigu negali, tada paimk mane greitai. Aš nenoriu būti suparalyžuota, arba visai proto netekusi, arba, kaip kažkoks gabalas bereikalingos mėsos gulėti, kuris apsunkina: ir šeimą, ir vaikus, ir visus žmones dirbančius, ir tie žmonės net ne su meile tą viską daro. Jie nori, kad tik greičiau tas žmogus nusibaigtų. Kartais net su tokia neapykanta su jais elgiasi. Argi čia yra gerai? Ar būtinai toks kūnas turi gyventi, ir kam jis reikalingas?

 

Tėvas: Mano miela dukra, šitas klausimas jus neramina, kadangi jūsų civilizacija yra iškrypusi iš doros ir tiesos kelio. Dėl to, jūs patys esate pasimetę, nežinote kaip vieni su kitais elgtis.

Jūs net nemokate elgtis su sveikais, nemokate elgtis su tais, kurie yra kupini jėgų, nemokate elgtis net su tais, kurie – kupini šviesos ir nori skleisti meilę vieni kitiems.

Dėl to, šitas kelias, kuris dabar šiuolaikinėje planetoje yra tik praminamas, ir, kurį kai kurie mėgina pavadinti per ankstyvu išėjimu iš šito pasaulio eutanazijos pagalba.

Jūs turite suvokti, kad gyvybė, padovanota iš Manęs, nėra šitas judantis, ir jūsų akims matomas, kūnas. Šitas kūnas gali nejudėti, bet gyvybė yra, ką fiksuoja smegenų veikla.

Smegenų veikla yra iš Manęs, kiekvienas impulsas, net ir paralyžuotas žmogus, jisai yra Mano sūnus, arba dukra, ir Aš lygiai taip pat jį myliu, kaip ir jūs turite jį mylėti.

Jūs turite jam skleisti meilę.

Jūs net nesuvokiate, jeigu jūs atsivertumėte meilės virpesiais tam, paralyžuotam, jūs paralyžių išgydytumėte, nes Aš meile gydau visus.

Aš galiu padaryti stebuklus, bet tai nėra stebuklas. Jeigu Aš išgydyčiau paralyžuotą žmogų, ir jam neturės prasmės šitas išgydymas, kokia prasmė dar toliau šitam kūnui vaikščioti?

Bet šitas išėjimas – paankstintas išėjimas, kada smegenys veikia puikiai, kada smegenys, iš tikrųjų, gali prašyti iš Manęs ko tiktai nori.

Tas vidinis gyventojas, nesvarbu, kad kūnas yra paralyžuotas, bet smegenys veikia lygiai taip pat, kaip ir pačio stipriausio kūno, kuris gali pasiekti jūsų tokius įprastus fizinius rekordus, smegenys yra lygiai tokios pačios.

Jeigu smegenys yra sutrikdytos, Aš negaliu prie jų prisibelsti, bet šalia esantys žmonės, jie turi smegenis, jie turi egzistuojantį ir nepažeistą kūną, jie turi parodyti šitam, esančiam šalia, tokį pat gailestingumą, kaip ir rodo jie gyvūnui, kuris turi lygiai taip pat smegenis, bet neturi žmogiškojo proto, jis negali suvokti, kas esu Aš, kaip nebegali suvokti ir tas, kuris yra praradęs normalų asmenybės mastymą, negali suvokti, kas esu Aš.

 Jam – dar blogiau, jis yra paralyžuotas, jo kūnas nebejuda, bet šalia esantys, turi galimybę pareikšti savo gailestingumą ir globą šitam, nebejudančiam kūnui, ir praradusiam net ir, jūsų supratimu, žmogiškąjį mastymą.

Tai dėl to jūs turite patys augti. Šita aplinka skirta visų jūsų augimui, kiekvieno iš jūsų augimui. Ir jūs neturite kelti rankos nė prieš vieną.

Argi Aš jums nesakiau:“ Nežudyk! Nė vieno nežudyk!“

Net jūs neapykanta žudote!

Aš jums sakau, mylėkite, mylėkite vienas kitą, mylėkite be perstojo, nesustodami nė akimirkai!

Mylėkite, koks bebūtų žmogus, paralyžuotas, beprotis, jūsų supratimu, mylėkite, ir atiduokite savo jėgas, tarnaudami jam.

O jūs žudote, žudote neapykanta, žudote nepasitikėjimu, žudote pašaipomis.

Jūs žudote, sveiki sveikus.

Aišku, šita civilizacija negali per akimirksnį prieiti prie vieno bendro sutarimo, kaip elgtis su tais žmonėmis.

Dėl to jūsų susiskaidžiusioje žmonijoje, kurią jūs pavadinote atskiromis tautomis ir valstybėmis, yra savi papročiai, savos tradicijos, ir ką jūs sugalvojate, savi įstatymai. Ir vieni gali pripažinti tokį išankstinį išėjimą iš šito pasaulio, kiti gali tam prieštarauti.

Aš jums sakau, visa tai yra iš jūsų pačių. Jūs sukūrėte dabartinę padėtį. Jūs sukūrėte tuos, kurie netenka proto, kuriuos paralyžiuoja aplinka.

Dėl to Aš jums sakau, mano mylimieji vaikai, gydykite vieni kitus tiktai meilės virpesiais.

Žinokite, nėra galingesnio vaisto už meilės virpesius, kuriuos skleidžiu Aš, ir, kuriuos jūs taip pat gaunate, kada atsiveriate Man.

Pasiųskite juos ir tam, kuris yra paralyžuotas, ir tam, kuris yra beviltiškai gulintis ligos patale, ir jūs šituo prisidėsite daugiau, negu ateinantis su neapykanta prie ligonio daktaras, turintis, jūsų supratimu, autoritetą ir įgaliojimą gydyti, bet jūsų meilė bus galingesnis daktaras, negu to daktaro autoritetas, jeigu tas daktaras ateina su neapykanta, su savanaudiška nuostata.

Dėl to jūs žinokite, nesmerkite nė vieno, neteiskite nė vieno.

Priimkite kiekvieną akimirką su džiaugsmu ir palaima, o kad ją patirtumėte su palaima, jūs turite atsiverti Man.

Ir neskubinkite gyvenimo nė vienam.

Gyvenimas, tai nėra kūnas.

 

Dalia: Ačiū Tau, Viešpatie.

 

Violeta: Mylimas Tėve, aš noriu paklausti apie sielą. Dabartinė idėja, kuri daugybę amžių yra įsišaknijusi daugybės žmonių sąmonėje, tai reinkarnacijos idėja. Prieš kelias dienas perskaičiau forume vienos savo sielos sesės tokią mintį, kad mes, žmonės, gauname ne naują sielą.

 

Tėvas: Mano mylima dukra, asmenybė, kaip dovana, gauta iš Manęs, yra amžina. Jinai nesikeičia.

Jinai negali keistis, nes Aš ją padovanoju kiekvienam iš jūsų su visu, per amžinybe, atsiskleisiančiu potencialu, ir šito potencialo jūs negalite atskleisti per akimirką.

Kada Aš, kaip visatos ir visos kūrinijos Tvėrėjas, kuriu joje gyvybę, Aš kuriu gyvybę tokią, kokia yra amžina.

Aš negaliu sukurti nieko, kas nėra amžina.

Viskas, kas yra kuriama iš Manęs, yra amžina.

Ir mano dvasios, kurios yra sukurtos, jos visos yra amžinos.

Tačiau, Aš suteikiu kūrybos laisvę toms dvasioms, kurios yra Mano sukuriamos, kad jos galėtų kurti ir moduliuoti gyvybės rūšis nuo paties žemiausios, ir šitos dvasios, kurios sukuria materialią gyvybę, šita materiali gyvybė vis tiek gauna iš Manęs amžinybės dovaną, dvasios dovaną, asmenybės dovaną.

Tačiau, šitoji asmenybės dovana nėra pripildyta visa asmenybės dovanos pilnatve, kadangi ji savo kelią į amžinybę pradeda nuo paties žemiausio laiptelio, materialaus tvarinio, turinčio iš Manęs padovanotą laisvą valią, ir materialus tvarinys per visą kūriniją, per visą gausybę planetų, kuriose materialūs tvariniai gyvena, negali pasiekti amžinosios dvasios pasireiškimo pakopos, neperėjęs sielos augimo gausybės įsikūnijimo formų.

Sielos įsikūnijimai tai nėra tai, ką jūs vadinate reinkarnacija.

Sielos įsikūnijimai, tai yra tarpinė grandis tarp jūsų mirtingojo materialaus pavidalo ir būsimojo, amžinojo aš, dvasios pavidalo.

Tačiau, tie įsikūnijimai, kurie yra sielos pavidalu, jie išlaiko lygiai tą patį savąjį aš, tiktai jis įgauna naują kūną, naują formą, aukštesnio energetinio virpėjimo, ir šitas aukštesnis energetinis virpėjimas yra pritaikytas aukštesnių virpesių sąmonei, jūsų aukštesniajam aš, ir lygiai taip pat tas, jūsų aukštesnis sielos aš, kad galėtų bendrauti su aplinkoje esančiais, aukštesniais pavidalais, taip pat turi turėti ir aukštesnių energetinių virpesių formą.

Šitoji forma atitinka tą aukštesnio energetinio virpėjimo pasaulį, kuriame ji toliau tęsia savo apmokymą ir tarnavimą.

Siela tai nėra tai, ką jūs vadinate, naujas įsikūnijimas žmogaus pavidalu.

Žmogaus pavidalu įsikūnijate jūs vieną ir vienintelį kartą, pradinį kartą.

Ir šitas pradinis lygmuo yra kaip jūsų atspirties taškas į amžinybę. Man nereikia jūsų tikrinti daug kartų.

 Kiek jūs galėtumėte nugyventi šitų atspirties taškų, persikūnydami iš vieno mirtingojo į kitą, kad galėtumėte tobulėti šitame pasaulyje?

Tobulėjimui ribų nėra. Jūs turite atspirties tašką į amžinybės tobulėjimą.

Dėl to man tereikia jūsų atsivėrimo ir įtikėjimo šitame atspirties taške, kad Aš galėčiau suteikti jums prisikėlimą sielos tapatybės pavidalu, ir šitas pavidalas turės tolimesnį augimą aukštesniu lygiu, aukštesnės sąmonės lygiu, ir aukštesnės energetinės išorinės formos lygiu; o kad jūs galėtumėte dar kartą sugrįžti žemesniuoju materialiu lygiu, kaip žmogiškuoju įsikūnijimu, taip, jūs galite sugrįžti į šitą planetą net kaip ir žmogaus įsikūnijimu, jeigu jūs gausite tokią misiją.

Ir šitoji misija yra tada, kada ją yra numatęs jūsų vietinės visatos Sutvėrėjas, Mano Dangiškasis Sūnus, jums žinomas Jėzaus iš Nazareto vardu.

Jis, valdydamas savo visatą, po savo septintojo, paskutiniojo, savęs padovanojimo, kuris įvyko žmogiškuoju pavidalu, gavo valdžią visai savo vietinei visatai, ir ją valdo taip, tarsi, valdyčiau ją Aš, asmeniškai būdamas šioje visatoje kaip asmuo.

Aš esu šitoje visatoje, kaip ir visose kitose visatose, pasireiškiantis pasireiškimais, ir valdau ją, būtent, per savo dangiškąjį Sūnų, Šeimininką Sūnų Kūrėją.

Ir Šeimininkas Sūnus Kūrėjas gali nuspręsti, bet visada nusprendžia niekada neprieštaraudamas Mano valiai, nuspręsti koks naujas dangiškasis Sūnus gali ateiti žmogiškuoju pavidalu su savo misija šitoje planetoje.

Ir jisai, atlikdamas savo misiją, gali turėti lygiai taip pat ir materialių pagalbininkų, kurie gali palaikyti dvasinį ryšį tarp eilinių mirtingųjų, toje planetoje.

Ir šitie ryšininkai gali taip pat būti parinkti iš šitoje planetoje gyvenančių mirtingųjų, kurie yra pasiekę aukštesnį dvasinį lygį, ir tokie mirtingieji, vykdydami šitą misiją, gali šitoje planetoje gyventi kelis šimtus metų, ir jie, iki šitos misijos įgyvendinimo pradžios yra parengiami, jie yra lavinami, ir jie yra tikrinami, kad būtų parengti šitokios misijos įvykdymui.

Ir lygiai taip pat šitokiai misijai gali būti atgabenti ir po mirties prikelti sielos pavidalu mirtingieji. Tai šitokiu pavidalu jie būtų tarsi vėl sugrąžinti į ankstesnį žmogiškąjį pavidalą.

Tačiau, šitas pavidalas jau yra suteikiamas tiktai tam, kad jie galėtų atlikti tą misiją, kuri yra numatyta Šeimininko Sūnaus Kūrėjo kažkokiam Mano dieviškajam sūnui, atėjusiam į šitą planetą.

Tai nėra toks naujas mirtingojo įsikūnijimas antruoju gimimu, kaip jūs suvokiate reinkarnaciją.

Reinkarnacija, jūsų supratimu, kuri paskleista Vedose, neegzistuoja.

Aš nesu kankintojas, kuris reikalautų patirti mirtingąjam daugybę įsikūnijimų tam, kad jis sukauptų vis daugiau ir daugiau patyrimų, kad jis daugiau dvasingėtų, ir augtų, ir, kad tik tada, Aš jam suteikčiau įėjimą į Mano dangiškąją dvasinę šeimą.

Aš nesu toks kankintojas. Aš nesu toks žiaurus.

Man užtenka menkiausio jūsų širdies virptelėjimo, kad jūs tikite Manimi, kad Aš galėčiau jus pažadinti, kada jūsų materialus kūnas išeikvoja visą energiją, ir jam nebėra prasmės likti šituo pavidalu.

Aš jam turiu suteikęs daugybę kitų buveinių, kuriose jis toliau gali siekti, jau aukštesniu sielos pavidalu, savo aukštesnio lygio įprasminimo, siekiant įvykdyti Mano duotą nurodymą: Tobulėkite visi, ir kiekvienas.

Tobulėkite per visą amžinybę, kad galėtumėte tapti ištobulinti, net ir tokie, koks esu Aš, esantis Rojuje, ir laukiantis jūsų pasirodymo.

Laukiantis, nors jūs Man esate jau dabar Mano akivaizdoje.

 

Violeta: Aš tikiu Tavimi, Tėve, ir ačiū Tau už šį mokymą.

 

Dalia: Aš noriu paklausti, Tėve. Ar gali būti sunaikinta dvasia?

 

Tėvas: Mano mylima dukra, Aš suteikiau laisvą valią visai kūrinijai.

Kiekviena asmenybė turi iš Manęs padovanotą asmenybės dovaną, ir joje pasireiškiančią laisvą valią.

Šitos dvi dovanos yra iš Manęs, ir nė viena dvasia nėra sunaikinama prieš jos valią.

Tiktai jūs, kiekvienas asmeniškai, ir laisva valia galite pasirinkti savęs susinaikinimo kelią. Jeigu jūs pradėsite kelti maištą prieš Mane, ir visą laiką tvirtinsite, kad atsisakote eiti Mano Meilės ir Šviesos Keliu, ir tada šitą laisvą jūsų apsisprendimą patenkinsiu.

 

Dalia: Ačiū, Tėve. Taip ir galvojau.

 

Edita: Mylimas Tėve, norėčiau Tavęs paklausti. Aš jau daug kartų klausiau, bet, aišku, ir aš atsakymo neišgirdau, ir nesupratau iki šiol. Aš esu kryžkelėje dėl to, kad, kiek atgyvenau, užsiėmiau visokiom veiklom, ir iki šiol neatradau savęs. Nesupratau kaip ir ką aš galėčiau geriausiai padaryti ne tik sau, ir kitiems. Kokia darbine veikla man užsiimti šiuo metu? Esu baigusi konkretų mokslą, buhalteriją, bet ar tai mano pašaukimas? Ar eiti tuo keliu, ta kryptim, ar kažko ieškoti kito? Gal yra kita veikla, kuri padarys mane laimingesne? Yra galimybė dirbti pas vyrą, bet aš labai sutrikusi, abejoju. Aš nežinau ar man eiti tuo keliu? Aš norėčiau daugiau dirbti su žmonėmis, jiems padėti. Aš norėčiau, kad Tu man padėtum.

 

Tėvas: Mano mylima dukra, visi ieškojimai, kurie yra išorėje, jie suteikia tiktai dar didesnį susipainiojimą, ar pasimetimą. Jie nenuramina tavo vidaus, kurį suteikiu Aš, nes vidus yra tikrasis tu, ir šitas tikrasis tu, yra iš Manęs. Tai būtent yra Mano tau padovanota asmenybė. Tiktai šitą asmenybę tu turi dabar kaip savo aš, kuris pasireiškia tavo aplinkiniams matomais darbais per matomą veiksmą, kurį atlieka matomas materialus pavidalas, kurį jūs pavadinate kūnu. Tačiau šitas pavidalas yra labai laikinas. O palaimą, pasitenkinimą jaučia ne kūnas, o tai, ką Aš suteikiau, kas gyvena jame. Šitas vidinis gyventojas yra iš Manęs.

Dėl to, jeigu tu iki šiol ieškojai vien tiktai išoriniuose pasireiškimuose nusiraminimo ir pasitenkinimo vidiniam gyventojui, jis niekada neatras, arba atras labai trumpai akimirkai, pasitenkinimą, kur labai greitai vėl patirs nusivylimą, ir vėl ieškos kažko naujo, nes tas, kas gyvena viduje, ir turi ieškoti ryšio su Tuo, kuris taip pat yra viduje. Ir šitas vidinis gyventojas yra Mano dalelė, suteikta kiekvienam iš jūsų, ir tu turi ieškoti šito gyvo ryšio su Manimi. Tik per šitą gyvą ryšį tu pajausi kaip tavo siela prisipildo Manosios meilės, ir tada ji žinos, kas yra ta palaima, ir žinos ką jai toliau daryti. Ji žinos tada. Ne anksčiau.

Jeigu Aš tau dabar pasakysiu, pasirink išorinį darbą, tu pasirinksi ir liksi nepatenkinta labai greitai, o kada Aš tau pasakysiu, tu nesirink šito darbo, tada tu sau pradėsi priekaištauti, o gal būčiau laimingesnė jį pasirinkusi. Dėl to Aš tau siūlau giluminį kelią.

Aš siūlau Patį Save! Atsiverk Man, kad tavo siela pati per šitą gyvą ryšį su Manimi jau matytų šitą pasirinkimą. O gyvas ryšys – tai, ką jums aiškina Algimantas nuolat – per kasdienį bendravimą, savais žodžiais, ir savomis mintimis, su Manimi.

Kalbėkis su Manimi vis daugiau ir daugiau. Atsiverk vis daugiau ir daugiau, kad patirtum, kad šitas atsivėrimas tave apramina, ir per šitą nusiraminimą skaidrės tavo protas.

Tik skaidrus protas gali priimti tavo sielai priimtinus sprendimus.

Aš turiu daugybę savo vaikų, kurie jums suteikia daugybę apsisprendimui sankryžų, ir šitose sankryžose jūs turite priimti sprendimą, kuris patenkintų Mane, o sprendimas, kuris patenkina Mane yra tas tikrasis, kuris suteikia palaimą tavo vidiniam gyventojui. Ir kol tavo vidinis gyventojas yra apsitraukęs pelėsiais, voratinkliais, kol tu nenuvalai visų kampų, tol jis ir nejaučia pasitenkinimo, kurį suteikiu jam Aš.

Valyk šituos voratinklius, kad pamatytum, koks yra spindėjimas tavo viduje. Spindėjimas, kurį suteikiu Aš.

Jis tave stiprins ir ramins. Nebus nieko galingesnio, kuris galėtų tave tiek sustiprinti, kiek šitas gyvas ryšys iš tavęs su Manimi, nes šitą ryšį tu užmegsi iš savo pusės, o Aš jau užmezgiau iš savo pusės, atiduodamas savo dalelę tau. Ir šitoji dalelė visą laiką tave skatina iš vidaus. Net ir tai, kad tu jauti, kad tu nori dirbti su žmonėmis, jau yra suteiktas Mano paskatinimas tau iš vidaus, ir šitas paskatinimas tau yra tikras, per bendravimą su žmogumi, per bendravimą, dalinant žmogui Mano meilę.

Ir tada siela jaučia palaimą. Jaučia pasitenkinimą, dirbdama bet kokį darbą, nes šitas darbas yra sielai suteiktas pasireiškimas, kad šito darbo atlikimo metu, jinai galėtų spindėti, spindėti visiems, kuriuos ji sutinka šito proceso metu.

Dėl to, mano mylima dukra, atsakymas yra Mano vienas: atsiremk į Mane, kad tvirčiau jaustumei Mane, ir per šitą atramą tu pradėsi jausti didesnį pasitikėjimą Manimi. Ir kuo daugiau pasitikėsi Manimi, tuo labiau skleisis tavo sielos rožės žiedas.

Ir jis sužydės.

 

Edita: Ačiū, Tau Tėve.

 

Antanas: Mylimas Tėve, prieš keletą mėnesių pradėjo reikštis mano pasąmonė, iš pradžių, labai žiauriais pavidalais. Aš gavau iš Tavęs, per Algimantą, nurodymus, patarimus, kaip reikia elgtis, kad ji nusiramintų. Tačiau, ji iki šiol vėl pasireiškia geranoriškai teikdama įvairią informaciją, bet ji dažniausiai būna klaidinga, o kartais ir agresyvi. Ir aš norėčiau šiandien sužinoti konkrečiai, ką aš darau ne taip, ir nepakankamai darau? Norėčiau dar sužinoti, ką aš turėčiau daryti, kad toliau galėčiau dvasiškai augti?

 

Tėvas: Mano mylimas sūnau, dvasinis augimas – tai nėra nustatytas tikslas, kaip Himalajų viršukalnė. Kaip jūsų alpinistai kopia, turėdami matomą viršūnę, ir žūt būt siekia ją pasiekti, o paskiau grįždami, labai dažnai žūsta, nes nusileidimas yra lygiai toks pat procesas, net pavojingesnis, bet jų yra daroma klaida, jie mato, ir siekia viršūnės, o visą kelią laiko, kaip kančią, vardan tos viršūnės.

Tu darai lygiai tokią pačią klaidą. Tu sieki viršūnės, bet tu nesimėgauji visu šituo žingsniu. Tu turi džiaugtis visa šita eiga, siekti bendravimo su Manimi, per nuoširdų atsivėrimą. Nesiekti ryšio su Manimi kaip viršūnės, bet savo bendravimu, savo nuoširdumu, kasdien, šitą ryšį palaikyti, ir nesvarbu, kad tu jauti, kaip tavo siela, vis labiau atsiverdama, gauna mokymus, kuriuose yra daug priemaišų iš tavosios pasąmonės, sukauptos per daugybę dešimtmečių, iškraipymų, baimių, savojo gyvulinio ego pasireiškimų, ydų.

Tačiau, tu gauni daug šviesos. Ir tą, kas yra tarp tos šviesos, agresyvaus, kas yra juodo, užteršto, visa tai palik nuošalyje. Nekreipk dėmesio. Tegu tai lieka tavo praeičiai, o kas yra švaraus, tave stiprinančio, auginančio, tą panaudok savo tolimesniam augimui.

Kiekvienas mokymas iš Manęs, visuomet yra suteikiantis dar naują, papildomą, žingsnelį jums į priekį, sustiprinantis, kviečiantis nebijoti ir žengti, atsiremiant tik į Mane, bet, jeigu tarp šitų žodžių, kuriuos tu girdi, persismelkia priešingi šitai nuostatai, žodžiai, virpesiai, garsai, juos atmesk, kaip einančius ne iš aukštesnio šaltinio, kaip einančius ne iš Manęs. Tegu jie nekankina tavosios sielos, nes dabar pasąmonėje tavo yra gausybė baimių.

Tai yra tavo baimių Himalajai, bet juos įveikti gali bendraudamas su Manimi, kaip ir kiekvienas Mano vaikas, nuoširdžiau, atkakliau, ir dažniau, savais žodžiais, savomis mintimis, ir nesistengiant vien tiktai išgirsti iš Manęs mokymą. Net ir Man kalbėdamas, tu ramini savo sielą. Kada tu klausaisi, kada kalbu Aš, tu išgirsti daug, ir išgirsti tai, kas yra iš tavo pasąmonės; ir tai, kas yra iš tavo pasąmonės, atima tau pasitikėjimą net ir Mano šviesos, tau suteiktu, mokymu. Tada tau kyla naujos, ir dar didesnės, abejonės. Ir šitos abejonės sumažina pasitikėjimą ir Manimi, ir tavo pačiu pasirinktu keliu.

Dėl to, dabartiniu metu kalbėkis su Manimi. Tegu tai būna kalba Man. Kalbėk Man, nesiekdamas, kaip tikslo, kaip tų Himalajų viršūnės, išgirsti Mane, o kada tu atsiversi vis daugiau ir daugiau Man, tavo siela raminsis, ir tada, kada pradėsi girdėti Mane, joje nebeliks priemaišų. Tada ji girdės Mano nuskaistintą balsą.

Mėgaukis procesu, kaip ir kiekvienas iš jūsų turite mėgautis gyvenimu kiekvieną akimirką, kiekvienu žingsniu. Kiekvienas žingsnis turi jums tapti ne skausmu, bet palaima, per gyvą ryšį su Manimi.

 

Marija: Aš norėjau sužinoti, Tėve, iš Tavęs išgirsti, koks yra mano dvasingumo lygis, ant kurio laiptelio aš stoviu? Ir malda mano, kuria aš meldžiuosi, kuria meldėsi mano tėvai, ar pasiekia Tave? Ir aš esu tokioje kryžkelėje, kad man, vis tiek, norisi lygiai taip pat melstis. Man yra sudėtinga kreiptis į Tave savais žodžiais. Bandau aš. Tai yra mano pirmieji žingsniai. Ar ta malda, kuria aš meldžiausi anksčiau, pasiekia Tave?

 

Tėvas: Mano mylima dukra, Mane pasiekia ne tavo žodžiai, bet tavo virpesiai, ir Man visiškai nesvarbu, kokius tu tari žodžius. Man svarbu, kiek atsiveria tavo siela. Ir nematuok savo dvasinio vystymosi laipteliais.

Jūs visi esate pačiame pradiniame laiptelyje į amžinybę. Aš visus vienodai myliu: ir tuos, kurie yra šalia Manęs, ir jus, kurie tiktai pradedate šitą žengimą pas Mane. Šitas žengimas yra numatytas per visą amžinybę. Jūs niekada nepasieksite dvasinio suaugimo, kuris būtų užbaigtas, kad galėtumėte pasakyti, jog tolimesnio žingsnio nebebus. Dėl to, jūsų dabartinis žingsnis šitame pasaulyje, ir šituo pavidalu, nėra tas žingsnis kurį galėtumėte vadinti dvasiniu ūgtelėjimu. Tai yra tiktai parengiamasis laiptas visiems mirtingiesiems.

Man svarbu – jūsų atsivėrimas Man, nuoširdumas, nes nuo šito priklauso, ar jūs trokštate iš visos sielos patirti prisikėlimą, ar jūsų siela iš tikrųjų yra aptraukta pelėsiais, kad ji negali pati išsilaisvinti iš šitų voratinklių. Man visiškai nesvarbu jūsų tariami žodžiai. Man svarbu jūsų atsivėrimas Man, svarbu jūsų sielos nuoširdumas, jūsų tikėjimas, nes jūsų sielai bus suteiktas prisikėlimas tiktai tada, kada ją virpins Mano meilės virpesiai iš vidaus.

Jūs turite suvokti vieną dalyką, nei protėvių, nei tėvų, nei dabartinės maldos, net ir tos maldos, kurios yra jūsų šventovėje, sklindančios iš sielos, jos negali atstoti jūsų įtikėjimo, kuris turi būti iš jūsų kiekvienos asmeniškai sielos.

Jūs turite suvokti, kad Aš suteikiu prisikėlimą ne už jūsų maldas, kad ir kokiais gražiais žodžiais jos būtų ištariamos. Aš suteikiu prisikėlimą kiekvienam, kuris šito nuoširdžiai trokšta. Jeigu jūsų siela trokšta šito prisikėlimo, jinai patirs šitą prisikėlimą.

Jūs turite suvokti, kad Aš suteikiu prisikėlimą net ir tam, kuris abejoja. Net ir abejojančiam Aš suteikiu galimybę prisikelti.

Tiktai tas, kuris asmeniškai, ir galutinai, apsisprendžia laisva valia, gauta iš Manęs, kad jis nenori eiti Manuoju Meilės ir Šviesos keliu, tiktai tada Aš jam suteikiu jo laisvos valios sprendimo įgyvendinimą, kad jis nebūtų prikeltas.

 

Violeta: Gerasis Tėve, Tu viską žinai apie mane. Tu žinai mano mintis, Tu atpažįsti mane pagal manuosius virpesius. Tėve, kai aš šiandien meldžiausi Tau, aš uždaviau sau tokį klausimą, kokį uždavei ir Tu praeitame mokyme: Tai kodėl gi jūs nenorite tapti mano ambasadoriais? Kodėl? Kodėl mano materialusis protas stabdo sielos polėkį būti Tavo ambasadore, nors žinau, kad jau yra tokie momentai, kai mano protas nori to paties, ko nori siela? Ir, aišku, tai mane labai liūdina, bet aš žinau vieną dalyką, ir prašau Tavęs, Tėve, visą laiką, kad Tu dar daugiau įsilietum į mane ir sustiprintum norą vis daugiau atsiverti Tau, kad tapčiau Tavo ambasadore, nes aš gi jaučiu sielos troškimą, kad visiems būtų gerai, kad visai kūrinijai būtų gerai, kad būtų Tau gerai, Tėve.

 

Tėvas: Mano miela dukra, tavo meiles virpesiai pasiekia Mane, kaip ir kiekvieno kito Mano vaiko, kuris atsiveria Man, ir Aš vedu kiekvieną, kaip ir tave, link Savęs.

Tavo siela trokšta, tačiau, tavo protas neleidžia jai pasireikšti tarnavimu, kad tas tarnavimas atitiktų sielos troškimą. Protas nustelbia sielos pasireiškimą gėrio darbais aplinkoje, ir tai yra pagrindinė kliūtis, kad šiandien šitas įgaliojimas dar negali būti suteiktas tau, nes jis bus suteiktas visiems, kurie eis, nebodami nieko, į aplinką, eis nešdami Mano Gyvą Žodį, ir liudydami Gyvą Mane. Net jeigu reikės paaukoti gyvybę, jie tą darys.

Ambasadoriaus rangas nėra tas rangas dėl kurio reikėtų kovoti. Tai yra sielos atsivėrimas, ir sielos tarnavimas Man. Kada niekas daugiau nebeegzistuoja, egzistuoju tiktai Aš, tada Aš pradedu veikti per tą žmogų taip, kaip veikčiau Aš, būdamas asmeniškai Jėzaus iš Nazareto pavidalu, atėjęs tarp jūsų, ir būdamas vienas iš jūsų šiais laikais.

 

Edita: Tėve, norėčiau dar paklausti. Aš taip jaučiu, kad dabartinė padėtis su mūsų mašina yra susijusi su mano vyro kažkokiu ar tai netinkamu elgesiu, kažkokiais motyvais gyvenime ar, na, kažką ne taip jis daro gyvenime. Ar teisingai mąstau? Ar tai visai su tuo nesusiję? Ar tai jam ženklai tokie duodami, kad jis kažką gyvenime suprastų?

 

Tėvas: Mano mylima dukra, Aš turiu gausybę savo vaikų, kurie suteikia jums nuostabių išmėginimų, kad jūs galėtumėte priimti sprendimus.

Tačiau, Man nereikia jokių kitų mechaninių priemonių, kurių dėka Aš galėčiau jums suteikti kažkokius ženklus, nes Aš kiekvienam iš jūsų padovanojau savo dalelę, ir beldžiu kiekvienam iš vidaus.

Beldžiu kiekvienam vienodai, nė vieno nenuskriausdamas.

Dėl to ir Mano sūnui, tavo vyrui, Edvardui, Aš lygiai taip pat beldžiu kaip ir tau.

Aš negaliu per jokius kitus ženklus prisibelsti, vien tiktai savo meilės virpesiais. Ir nereikalingi niekam jokie ženklai. Beldimasis yra iš vidaus.

 Ir tu gali belstis lygiai taip pat į jį savo meilės virpesiais, o mechaniniai dalykai yra ta mechanika, kurią reikia mokėt tvarkyti tiems, kurie sugeba tą tvarkyti.

 

Edita: Ačiū, Tėve.

 

Dalia: Man visai neseniai pateko į rankas žurnalas, ir pamačiau didžiausiom raidėm parašyta, kad gyvuliai laukia jūsų visų pagalbos. Ir straipsnyje buvo parašyta apie žmones, kurie yra, nežinau, gal žiaurūs, gal ne visai pilno proto, renka daug visokių gyvulių, kačių, karvių, ožkų, šunų, ir laiko juos žiauriausiose sąlygose, ir tie gyvuliai ten baisiausiai kenčia. Ir, jeigu sužino kaimynai ir praneša, tada atvažiuoja gyvulių apsaugos tarnyba, atima juos ir išsiveža, bet juos reikia gydyt, nes jie yra baisiam stovyje, bet tam trūksta lėšų, ir ten yra prašymas padėti. Krauju širdis plūsta, kai aš girdžiu apie gyvulių ka


Spausdinti
Grįžti atgal