Tėvo dvasia, Minties Derintojas, mokymas, iš pradžių parodytas Minties Derintojo vaizdine projekcija, o vėliau paaiškintas, apie oro sroves ir žaliuojančias dykumas, 2008 02 06

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mano mylimieji, prieš kelias dienas, (2008 02 06) Tėvas, mokydamas mane matyti per atstumą, Minties Derintojo projekcija, suteikta mano protui, parodė tokius du vaizdinius.

 

Pirmasis vaizdinys buvo nuostabi ir labai gaivi ryškiai žalios spalvos žolė, auganti nedideliais kuokšteliais, o tarp jų – dykumos geltoni smėlynai. Tokių žolės kuokštelių buvo tūkstančiai, tačiau jie nebuvo tokie, kad būtų tarpusavyje kur nors suaugę į nors kiek didesnį plotą.

Vaizdas buvo labai ryškus. Mačiau šalia manęs esančių šitų kuokštelių švelnios, labai jaunos žolės gaivumą, kokį matau pavasarį, kada žolė sulaukia ir šilumos, ir drėgmės, ir jau matosi, kad atgijo po žiemos savo švelnia žaluma.

Tačiau aplink kuokštelius vien tik geltonas smėlis. Ir jokio vandens telkinio, tik žali kuokšteliai pilni gyvybės smėlynuose.  

 

Jokio paaiškinimo nebuvo.

 

Po šito vaizdinio labai greitai man buvo parodyta antroji Minties Derintojo projekcija.

 

Antrasis vaizdinys buvo parodytas iš viršaus: milžiniškomis bangomis putojantis vandenynas. Vanduo buvo tamsiai tamsiai pilkas, beveik juodas.

Virš jo, įvairiomis kryptimis, netaisyklingomis, laužytomis trajektorijomis, ir iš esmės staigiais judesiais, panašiai kaip naktį į šviesą staigiais judesiais skraido vabzdžiai į visus šonus – į viršų, į apačią, artyn į šviesą, bet greitai ir tolyn nuo jos, nors tą patį akimirksnį ir vėl atgal į šviesą – čia skraidė baltoko atspalvio milijardai įvairiausių dydžių stačiakampių – vieni siauresni, kiti platesni, vieni ilgesni, kiti trumpesni, vieni – kaip labai siauros ir trumpos juostelės, kiti, kaip platesnės juostelės, dar kiti, iš viso kaip siūlai, labai ploni stačiakampiai, dar kiti – kaip dideli ir tvirti stačiakampiai.

 

Vaizdas buvo pritrenkiantis, jis gniaužė kvapą, nes buvau tarsi pats tarp šitų stačiakampių ir virš šėlstančio vandenyno. Jausmas buvo panašus į tokį, kada tenka važiuoti naktį smarkiai sningant didelėmis snaigėmis, kurios, apšviestos mažinos lempų, atrodo, kad krenta be pabaigos, be galo, ir nebematai net kelio krašto, viskas susilieja – kelio pakraštys, baltas kelias, dangus. Ir turi net pristabdyti mašiną, kad susiorientuotum, kur esi.

 

Tik man parodyto vaizdo atveju, aš žvelgiau iš viršaus. Ir tolokai apačioje mačiau putojantį tamsų tamsų vandenyną.

 

Jokio paaiškinimo nebuvo ir aš nesuvokiau, kas tai, bet buvau pakerėtas viso matomo vaizdo. Tačiau tas susižavėjimas buvo labai trumpas, vos kelios sekundės. Vaizdas išnyko.     

 

Kada išnyko šis vaizdas, tada paklausiau Tėvo, ką šitie abu man parodyti vaizdai reiškia, jeigu jie turi kokią nors gilesnę mokomąją prasmę.

 

Tai, ką man paaiškino Tėvas, buvo tikrai nuostabus mokymas, kuris išplės ir jūsų visų sampratas, jeigu jas išdrįsite plėsti.

 

Tėvas man pasakė, kad Jis man parodė realų vaizdą, kad aš galėčiau pats jame pamatyti užuominą apie tolimą ateities vaizdą mūsų planetoje. Ateis laikas, kada visos planetos dykumos pavirs žaliuojančiomis pievomis.

Tėvas man aiškino, kad Jis sukuria savo kūriniją, kad joje visa gyvybė turėtų malonią ir erdvią aplinką, kad būtent tokioje aplinkoje žmonės galėtų harmoningai gyventi, dalindamiesi Jo meile. Dėl to planeta įgaus visiškai kitokią aplinką, kurioje bus gausu žalumos, be jokių dykumų.

Ištirps visi dabartiniai ledynai, nebus nei Antarktidos, nei Arkties ledynų. Dėl to labai smarkiai pakils vandens lygis, milijonai Jo vaikų neteks fizinės gyvybės dėl potvynių.

 

Visi dabartiniai žemynai susijungs į vieną sausumą, aplinkui skalaujamą vandenyno. Pasikeis klimatas.

Nors tai bus už milijonų metų, tačiau žmonija turės, po didelių sukrėtimų, savitarpio supratimo ir savo gyvenimui palankias sąlygas, kuo geriau atsiskleisti savo dvasiniam ir fiziniam vystymuisi puoselėjant meilę ir vystant civilizaciją visumos labui.  

 

Tėvas paaiškino, kad dabartiniai mūsų pastatyti miestai visiškai netinka žmogaus gyvenimui. Tai žmogaus susvetimėjimo ir ydų sankaupos koncentruotos vietos dabartiniu metu gerai bet tik materialiai išsivysčiusioje civilizacijoje, kurios materialus išsivystymas visiškai neigė dvasinį žmogaus vystymąsi su Tėvu. Dėl to žmonija ir pasistatė sau tokius savo civilizacijos spąstus, kad dabar susvetimėję žmonės gyvena aukštuose namuose, kurie kenkia žmogaus sveikatai ir trukdo dvasiniam vystymuisi. Todėl net viename daugiaaukštyje gyvenantys žmonės tarpusavyje nebendrauja ir nesiunčia meilės virpesių ne tik iš savosios sąmonės, bet ir iš pasąmonės, nes nebendrauja su Juo, Tėvu, ir dėl to neatsiveria Jam, ir neprisipildo Jo meilės virpesių. Ir Tėvo šitokie meilės virpesiai nepasklinda po visą namą, po miestą, po pasaulį, kad realiai apjungtų žmones kaip visos žmonijos brolystės įkūnijimą.

Namai turėtų būti tik gamtoje, ir neaukštesni už medžius. Jokių miestų, kuriuose būtų tokia sankaupa gyventojų neturėtų būti iš viso, nes jie sutrikdo natūralų žmogaus gyvenimo ritmą ir tarpusavio ryšį. Dėl to mes ir neturime jokių alternatyvių energijos šaltinių, nes dabartiniai šaltiniai yra ir nepatikimi, ir panaudojami neveiksmingai, ir juos turi tik saujelė žmonių savo rankose. Visa tai atves prie katastrofiškų problemų ateityje.

 

O kitą vaizdinį Tėvas man šitaip paaiškino.

 

Tai, ką aš mačiau, kaip milijardus įvairių dydžių stačiakampių – yra mūsų mintys,

kurios visą laiką iš mūsų pasklinda materialiais energetiniais virpesiais, net ir tada, kada jų neišsakome niekam, net iš mūsų pasąmonės sklindančiais energetiniais virpesiais.

Jos man buvo parodytos taip akivaizdžiai lekiojančios tokiais siaubingais šokinėjimais, trūkčiojančiais judesiais, ir nerealiomis trajektorijomis.   

Tėvas pasakė: “Tai yra jūsų mintys. Ir būtent jos sukelia oro sroves ir audras.“

 

Ką Tėvas aiškino toliau, pranoko mano visas ikišiolines sampratas.

Planetai sukantis aplink savo ašį tolygiai, vandeniui garuojant, iš debesų būtų laistomos visos planetos vietos irgi tolygiai, jeigu žmonių mintys būdų šviesios, švelnios, ir kupinos meilės ir gėrio. Tada jos atitiktų Tėvo siunčiamų meilės virpesių dažnį ir labai subtiliai apgaubtų visą planetą švelniu, bet kylančiu į kosmosą, šydu, kuris visiškai derintųsi tiek su planetos judėjimo aplink savo ašį tolygumu, tiek ir su iš planetos kylančiais, dėl jos karšto branduolio veikiamo milžiniško spaudimo, šiluminiais virpesiais.

Tačiau dabartinių žmonių savanaudiškos, tamsios, piktos, neužbaigtos, trūkinėjančios ir šokinėjančios mintys, savo žemo dažnio virpesiais pasklinda į išorę chaotiškai. Ir jos kaip peiliu aižo, pjausto, raižo, plėšo visiškai net nepanašiais į tolygius judesius savo staigiais ir neužbaigtais judesiais, kurie, dar daugiau negu diena ir naktis, kontrastuoja su tuo tolygiu planetos judėjimu aplink savo ašį ir vandens garavimo ir jo iškritimo kritulių pavidalu nuosekliu judėjimu.

Tokios savanaudiškos mintys pažeidžia tolygų oro srovių judėjimą tiek, kad jis visiškai praranda bet kokią taisyklingą konfigūraciją. Tokių žemų virpesių chaotiškas įsiveržimas panašus į virusų įsiveržimą į organizmą. Jie ir pradeda laužyti savo netaisyklingomis chaotiškomis formuotėmis tolygų ir tarpusavyje susijusį planetos judėjimo aplink savo ašį bei aplink saulę bei vandens garavimo judėjimą ir tuo pačiu sukelia chaosą ir šitose oro srovėse, kuriose palaipsniui ima formuotis audrų, viesulų, uraganų oro srovių judėjimai, kurie dėl to vis labiau dažnės ir plis, o jų pasekmės bus vis skaudesnės.

 

Taigi, mes, kiekvienas, savo mintimis galime arba dar labiau didinti oro srovių chaosą, stiprinti uraganus, audras, ir viesulus arba priešingai, savo šviesiomis, kupinomis Tėvo meilės ir šviesos mintimis, atradus Tėvą savyje, užmezgus GYVĄ ryšį su Juo, net ir dabartinėmis sąlygomis, šitokias chaotiškas oro sroves raminti.

 

Atsiminkite: KIEKVIENO iš jūsų KIEKVIENA mintis, kurioje vyrauja Tėvo meilės aukšto dažnio virpesiai yra REIKALINGA.

Būtent nuo jūsų, JAU DABAR, priklauso tas metas, kada dykumos pavirs nuostabiomis lankomis, kuriose gyvens žmonės, ganysis gyvuliai; kada audros, uraganai, ir viesulai su potvyniais bus minimi tarp ateinančių kartų tik kaip jų tolimųjų protėvių sunkios gyvenimo aplinkos tolimi istorijos aidai.

 

Telydi jus ramybė.

Su broliška meile,

Algimantas       


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal