Algimanto pamokomasis žodis – Šiandien – devyniolika metų, kai renkamės garbinti Kūrėją! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 09 04

Spausdinti
Ankstesnis dokumentas | Kitas dokumentas
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, esam Šventovėje, kaip ir kiekvieną šeštadienį Vilniuje, Kaune – kas antrą sekmadienį – Rojaus Trejybės, ir Visuminės Dievybės AŠ ESU vardo Šventovėje. Šiandien – devyniolika metų, kai renkamės garbinti Kūrėją! Iš tikrųjų tai buvo - kad skaičiuot lengviau tą laiką – tai buvo pirmasis rugsėjo šeštadienis – o kadangi yra visą laiką kintantys tie skaičiai, kuri būtent diena, tai tuo metu buvo rugsėjo 7-oji prieš devyniolika metų. Šiandien – rugsėjo 4-oji – reiškia mūsų jubiliejus išsitęs iki 7-osios dienos, pradedant šia diena. Ir tai buvo unikalus dalykas! Štai aš jums parodysiu, kokie mes tada buvom prieš devyniolika metų skvere, prie senojo Žvėryno tilto, Vilniuje, prieš cerkvę. Nuostabus skveras, tokio skvero Vilniuje daugiau nepamatysit. Štai tada aš parašiau tokį laišką tiems, kurie buvo pirmą kartą Gyvose pamaldose – parašiau rugsėjo 12 dieną –
Dieviškuosiuose Archyvuose 2002 metų rugsėjo 7-oji bus užfiksuota, kaip toji diena, kada aštuonių mirtingųjų grupė pirmą kartą Urantijos istorijoje garbino Dievą Tėvą, Jo vardu pavadintoje Šventovėje – Dievo Tėvo, ir Jo Sūnaus Jėzaus Šventovėje – ir dar viešai skvere, Vilniuje. Te stiprėja jūsų Meilė Dievui Tėvui, ir Jo Sūnui Jėzui, ir mūsų Visatos Motinai Dvasiai. Tai Jie sutvėrė mūsų Visatą ir visą gyvastį. Tarnaukite Jiems, tarnaudami savo sielos broliams ir seserims Kristuje. Šitoji tarnystė jus stiprins, ir teiks Džiaugsmą, kuris pavirs į nuolatinę palaimingą būseną.
Telydi jus Ramybė su Broliška Meile.
Algimantas.
Vilnius, 2002 metų rugsėjo 12 diena.
Šitą laišką aš parašiau, ir kiekvienam dovanojau po nuotrauką kartu su šituo laišku. Taip jau būna kartais, kad iš tų aštuonių likome trise tiktai – Violeta - dabar Ukmergėj, Adolfina – Vilniuje, aš – Vilniuje, greit būsiu Kaune, kiti, deja, pasitraukė – neužteko Įtikėjimo, pirmiausia – Įtikėjimo, kita vertus, neužteko ir noro – kada smunka Įtikėjimas, noras taip pat subliūkšta. Dvasinis Gyvasis Kelias – jis yra ryžtingų, drąsių Kūrėjo sūnų ir dukrų Kelias. Tai nėra tiems, kurie netiki Kūrėju, kurie abejoja savimi, nepasitiki savimi – jiems bus per sunku – per sunku žengti tiesiog esant saujelei – ne minioms, bet tik saujelei, kada minios eina kiekvienas sava kryptimi.
Krikščioniška religija - kaip motininė religija - daugiau nebeegzistuoja, ji susiskaidė vien į sektas. Ir tie ritualai ir suskaldė, nes krikščioniška religija buvo žydiška religija – visi ritualai buvo tokie, kokių laikėsi žydai. Jėzaus pasekėjai lankė sinagogas – žydų sinagogas. Nors Paulius paėmė daug ką iš savųjų sampratų, bet jis daug ką paėmė iš žydų, net iš pagonių vėliau atsirado įvairių papildinių. Tai štai, ta krikščionybė susiskaldė į daugiau nei į dabartinių keturiasdešimt tūkstančių sektų. Katalikai yra pati gausiausia sekta – turi daugiau negu milijardą tikinčiųjų. Na, kokie jie tikintieji? Jie iš tikrųjų - tai ritualistai – tikėjimo Širdyje jie nedaug teturi. Jeigu jie turėtų tikėjimo Širdyje, dabartinis chaosas pasaulyje negalėtų kilt – o kyla dėl to, kad nėra atverta Širdis. O atvert Širdį ne kiekvienam įmanoma, nors gali kiekvienas, bet ne kiekvienam įmanoma – daug kam tą stabdo vidinė baimė, pasėta per kartų kartas. Kadangi Gyvasis Kelias yra Dvasinis, o darbai - materialūs – štai mums reikia ateiti į Šventovę materialiu savo žmogiškuoju pavidalu, mes turim būt tarpusavyje kolektyviniame garbinime, kad galėtume pamatyti vienas kito akis, kad galėtume pajausti tą gyvąjį petį, ir tada reikalinga fizinį kūną atgabent į šitą dvasinę Šventovę. Vita su vaikais atvažiuoja iš Kauno su trim vaikais, net ir tokiom aplinkybėm, kada dabar yra suvaržytas judėjimas – ir taip jau devyneri metai. Įsivaizduokit, kokios tai yra fizinės, emocinės, materialios pastangos – tai kainuoja, bet Dvasia viduje yra tiek pažadinta, kad jinai nugali tas kliūtis. Ir Kūrėjas taip suriktuoja aplinkybes, kad ji gali atvažiuot dirbdama taip, kad būna ir savaitgaliais darbas. Ir tarp kitko, jos mažoji dukrelė Kotryna šiandien irgi pasakė – Aš atvažiavau į gimtadienį Šventovės – devyniolika metų – gimtadienis! Taip kad, mano mylimieji, Kotryna bus šitame Gyvajame Kelyje, bus, ir bus iškili Kūrėjo dukra, nes ji dar įsčiose buvo Šventovėje! Ir tai yra nuostabu stebėt tuos mažus vaikus, kurie vedami čia į Šventovę stiprėja – stiprėja savo fizine sveikata, stiprėja savo žvilgsniu, supratimu. Ir kuo daugiau jie auga, tuo vis artėja prie suaugusiojo mąstymo daug sparčiau negu aplinkiniai to paties amžiaus vaikai.
Aš buvau savo klasiokų susitikime vakar, Utenoje – susirinko devyni. Viena išsigandusi negali važiuot – bijo apsikrėst, bijo išeiti į parduotuvę, į gatvę – kita ten sako, kad jau pasenom, na, ką ten važiuosi. Bet bendras laukas būnant toje aplinkoje iš tikrųjų yra milžiniškas kontrastas - ką aš jaučiu viduje, ir tai, ką aš girdžiu iš jų lūpų – tai yra skirtumas, kaip diena nuo nakties. Mes susitinkam kas penkeri metai – praėjo penkeri metai – aš matau jų degradavimą, kokio dar nebuvo prieš penkerius metus – ir smukęs net ir jų fizinis kūnas nepaprastai. Aš visąlaik kalbėjau, kad tarp mūsų atotrūkis visą laiką augs – einantys Gyvuoju Keliu, ir neinantys. Kuo ilgiau jūs nematysit tų mirtingųjų, ir susitikę po ilgesnio laiko pamatysite, kad jums sunku atpažint – jie baimėje gyvena, įtampoje, o tada ligos užpuola. Pokalbiai prie stalo – ligos, ligos, ligos – tai išprotėt galima tarp tokių susirinkusių. Ir jeigu tai būtų ne devyni, o - na, aš buvau ne prie jų – aštuoni lieka – tai štai, jeigu susirinktų milijonai tokių, kokia būtų žemų virpesių išraiška! O jeigu šitaip gyvena žmonija ne vien tik sirgdama, bet dar manipuliuojant kitų protus, prievartaujant vakcinuotis, arba siekiant juos nužudyt - kiek karų vyksta – tai ten žemų virpesių dažnis yra toks tirštas! Visa tai pasklinda į pasaulį! Ir tada ta žemų energinių virpesių įtaka yra kiekvieno protui – ir degradavimas dar spartesnis tiek biologinio šito pavidalo, tiek mąstymo, intelekto. O kada tai ima sutrikt, centrinė nervų sistema negali atlaikyt tokios įtampos – žmogus praranda nuovoką – praranda.
Man labai įsiminė vakar dar vienas susitikimas. Aš po susitikimo su savo klasės draugais, užvažiavau pas auklėtoją, kuri iki pusės paralyžiuota guli. Jai – devyniasdešimt penkti metai. Ir man buvo malonu su ja pabendraut. Jie su savo klasės draugais susitikinėja kasmet iki šiol, įsivaizduokit – kasmet! Čia sakė pora metų nebuvo. Tai kadangi ji iki pusės paralyžiuota – susirinko aplankyt jos tie, kurie atvažiavo – gal penki žmonės. Bet dabar jau buvo po septyniasdešimt šešerių metų baigus mokyklą – ir šitaip kasmet. Mūsų po penkiasdešimt, jau iš esmės, pusė tiktai pasirodė. Tiesa, mūsų baigė dvidešimt du – dvylika vaikinų, dešimt merginų – dabar penki iškeliavo į morontinius pasaulius. Ir kas iškeliavo? Vyrai. Dabar rezultatas yra moterų – dešimt, vyrų – septyni – nebe mūsų naudai. Kodėl? Rūko, geria – verslininkai gi tapo - įtampa – politikai - apgaudinėja kitus – visa tai atsispindi fizinio kūno nesveikata. Kūrėjas sumanė, kad sveikas kūnas yra tiktai tada, kai vykdai Kūrėjo Valią. Ją vykdyt atrodo paprasta, bet iš tikrųjų labai sunku, nes be urantų niekas nežino, kas yra Kūrėjo laisva valia mums suteikta – ir kas yra Kūrėjo Paties Valia, numatyta mums ją vykdyt – kad būtų užtikrinta ir sveikata šitam materialiam kūnui. Tai štai, mūsų Gyvasis Kelias ir yra mūsų pačių patyrimų įgijimas - net ir išbalansavus na, per netinkamą mitybą. šito kūno energinę pusiausvyrą, turime ją atstatyt su Kūrėju! Viena klasiokė – Rūta – daktarė, jinai man sako – Parodyk liežuvį – sako – Tu mažiausia pasikeitęs iš mūsų visų – parodžiau liežuvį. – O, apnašų nėra – nustebo. – Kitas priėjo, sako – O mano liežuvis? – iškišo. – O – sako – ateik pas mane, reikės daryt procedūras. – Ir tas klasės draugas grįžo iš Vilniaus po procedūrų – turi tokią ligą, kuri labai rimta – jis neįvardino kokia, bet iš jo būsenos supratau, kad tai yra labai, labai tragiška liga. Štai, kai tu neini Gyvuoju Keliu anksčiau ar vėliau ateina pasekmės. Aš jam apie tai kalbėdavau – kalbėdavau, kada tiktai atvažiuodavau kas penkeri metai. Ir dabar pajuokaujant Rūta sako – Nu, jau garuoja šampanas, pakelkim. – Sakau – Rūta, lukterk valandėlę, pagarbinkim Tėvą. – Nesakiau kitų Šaltinių ir Centrų įvardijant Juos – Motina – tuo labiau Visuminės Dievybės vardo neatskleidžiau, bet – Tėvą pagarbinkim. Ir garbinau Tėvą, ir ilgai garbinau. Žodžiu, tai vis tiek duoda tuos virpesius, ir tada sakau Rūtai – Dabar jau siūlyk savo tostą. – Štai, vis tiek, kada tu matai tą stalą, nukrautą valgiais, kurie kenkia kūnui, bet neįtikėjusiam - tai maistas, kuris papildo Energija – kitas maistas yra per daug lengvas, nenustelbiantis alkio jausmo. Bet tai yra kryptis į ligas - anksčiau ar vėliau - čia jau genetinis paveldėjimas taip pat turi didžiulės įtakos.
Todėl aš labai džiaugiuosi Šventovės buvimu. Jeigi ne Šventovė, aš irgi negalėčiau pajausti to kontrasto, kokį aš jaučiu tiek susitikęs su klasės draugais, kas penkerius metus, tiek ir žmonijoje – aprėpdamas tą žmoniją Kūrėjo Žvilgsniu. Padovanojau savo klasės draugams po Knygą – Gyvoji Tyla – tai priešpaskutinė Knyga. Ta pačią Knygą padovanojau auklėtojai. Mane žavi, kad jinai rašo knygas, žavi – devyniasdešimt penkerių metų, pusiau paralyžuota apatinė dalis – pasiverst pati negali – negali, ją reikia paverst - bet ji dirba – dirba, kiek ji gali, ne taip, kad graužia save – jinai pilna optimizmo. Ir aš meldžiausi, meldžiausi prie jos, ir jos dukros, žento. Štai malda sustiprina dvasioje, bet reikia pajaust būsena šitą sustiprinimą – Kūrėjas duoda viską nemokamai – pinigų nereikia mokėt, bet reikia įdėt pastangų, kurios yra materialios, intelektualios, ir dvasinės – be jų neįmanoma judėt į priekį. Civilizacija neįmanoma be Įtikėjimo ir Kūrėjo atradimo savo viduje. Civilizacija naikinama per tūkstančius metų – naikinama civilizacija – dėl to ir žlunga civilizacijos - viena po kitos – šimtai civilizacijų. Ir dabartinė – visą laiką aš šnekėjau – ji išnyks, nes ji - prieš Kūrėjo Evoliucinį Planą! Viską daro žmonės, kurie nėra atradę Kūrėjo savo viduje, todėl daro prieš Kūrėjo Meilės pasireiškimą, kuris yra visiškai ne toks, koks dabar – materijos gausa apipiltas pasaulis, bet vieni badauja - milijardas su viršum badaujančių yra! Tai ne šiaip pasakymas – badauja – jie neturi duonos kriaukšlės, trupinio, kad įdėtų į burną - ir Širdį – jie miršta iš bado! Kiti sugalvoja iš kitų žmonių atimt žemes, valstybę užgrobia, naftą pumpuoja – pinigai jiems teka. Koks kontrastas! Ar gali būt tokia civilizacija Kūrėjo sumanyta? Ne!
Štai ir yra Gyvasis Kelias, Gyvoji Šventovė tam, kad visa tai, kas dabar yra dabartinis pasaulis, būtų Kūrėjo Meilės Vandenynu nuplautas - kaip Potvynis! Ir bus potvyniai – jau pastebit jūs - kurie nuplaus – nuplaus labai daug materijos, paskandins daug fizinės gyvybės – audros, speigai, drebėjimai. Žemės pluta dar nesusiformavusi – ji juda.
Taip kad, mylimieji, turim nuostabų dvasinį Pamatą – Gyvąją Šventovę – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo Šventovę! Ir be Šventovės – saulė dar degs šešis milijardus metų – šita planeta negalės išsilaikyt be Šventovės kaip civilizacija! Bet Šventovė yra! Ir reiškia, šita civilizacija, kurią kuriam mes – urantai – bus amžina su Kūrėju, nes tai yra Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo esminė dalis per kolektyvinį garbinimą! Ir mūsų materialūs darbai yra visumos Gerovei – visos žmonijos Gerovei, Visatos Gerovei, kūrinijos Gerovei Kūrėjo Gerovei, ir mūsų kiekvieno asmeniškai Gerovei! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas


Ankstesnis dokumentas | Kitas dokumentas
Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal