416. Algimanto pamokomasis žodis – Be šventovės, negali būti ir gimimo iš dvasios – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2021 10 16

Mylimieji, mano vardas Algimantas, sakau aš dvasinius mokymus mūsų vienintelėje pasaulyje gyvojoje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo vardo šventovėje. Tie mokymai yra skirti visai planetai. Sakau lietuviškai, angliškai. Angliškai sakau įvairiose vietose, lietuviškai – mūsų Gyvojoje Šventovėje, mano paties įkurtoje, beveik jau prieš dvidešimt metų. Iš tikrųjų, Šventovė yra šventas reikalas. Be Šventovės negali vykti Evoliucija, ji prieina tam tikrą ribą, kada yra aklavietė. Yra daug įvairių dvasinių guru, kurie moko daugelio dalykų, yra daug bažnyčių – bet jos yra aklavietėje, remiasi ritualais.
Šiandien, per garbinimą – o mes Kūrėją garbiname, ir prašymų maldoje išreiškiame savo troškimus - tai štai, garbinimas yra kai išreiškiame savo nuostabiausias mintis, nieko neprašydami – o tada įsiterpia mano dvasinis mokymas – kad specialiai galėčiau atskirti tuos, kurie dalyvauja tiek gyvosiose pamaldose, tiek ir kurie klausosi mūsų įrašų svetainėje, kad jie giliau suvoktų – garbinimas neturi nė menkiausio savanaudiškumo – net ir gražaus prašymo garbinimo maldoje nėra – yra tik išraiška padėkos, išraiška to bendro Širdies balso Kūrėjui, o prašymų malda nukrenta į žemesnius virpesius, dėl to aš tai specialiai atskiriu savuoju dvasiniu mokymu, ir šiandien, garbinimo komunijos metu, man įstrigo dvi frazės – paskutinė valia Tavo, visada – paskutinė valia, ir – kūrinija valdoma.
Iš tikrųjų paskutinės valios nėra – nėra dėl to, kad mes žiūrime į kontekstą labai siaurai. Net kai sako – mirštantis išreiškia savo paskutinę valią, ir tam mirštančiam visuomet paskutinė valia turi būti įgyvendinta. Tai vėl, kada žiūrima į kontekstą siaurai, atrodo, kad yra paskutinis žodis, paskutinė valia, dėl to žmonės ir vartoja šitą žodį, sakydami – mano balsas paskutinis, nieko neturite priešintis šitam žodžiui. Kūrėjas paskutinio žodžio neturi, nes Jis yra Egzistencialus. Jisai neturi ir pirmojo žodžio, nes Jisai visą laiką buvo be pradžios. Pabaigos taip pat nėra - paskutinio žodžio nebus.
Kūrėjas paskleidžia aukščiausio energinio dažnio virpesius į kūriniją, Jis atiduoda savo galią Meilės aukščiausio dažnio energiniais virpesiais. Jisai žaidžia Evoliucijos žaidimą, sumanęs šitą Evoliucinį sumanymą, visų savo vaikų labui. Kūrėjas nekintantis, Jis yra konstanta, Jis laiko glėbyje save ir visą kūriniją. Tai štai, kūrinija nėra valdoma ir kūrinija neturi paskutinio žodžio, nes Jis išreiškia save tokio energinio dažnio virpesiais, kokio niekada, net ir tiesiogiai kilęs tobulas Kūrėjo sūnus arba dukra, tokio dažnio niekada nepasieks – niekada. Visuomet bus didžiulis – didžiulis - intervalas tarp paties Kūrėjo ir to tobulo - arba ištobulinto - sūnaus arba dukros. Ir kokia bebūtų ateitis amžinybėje, Kūrėjo tas paskutinis žodis niekada nebus ištartas, Jis duoda vaikams laisvą valią. Ir šitie vaikai turi tų tobulų sūnų, tiesiogiai kilusių iš Paties Kūrėjo - iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU - turi tą tobulą Išmintį, Kosminę Įžvalgą, pačią ryškiausią, ir jie suteikia savuosius mokymus žemesnėms kategorijoms. Visata turi atitinkamus segmentus, o tie segmentai turi savo energinį dažnį, ir štai tas energinis dažnis, kuo arčiau Kūrėjo, tuo aukštesnis ir ryškesnė Šviesa yra – ir štai tie vaikai žaidžia Evoliucinį žaidimą. Kūrėjas taip sumanė, kad mes žaistume šitą žaidimą, jausdami pasitenkinimą Evoliucija, ir joje jau nebėra to paskutinio žodžio. Kada mes nušvintame ryškesne Šviesa, ateina Kosminės Įžvalgos kokybinis šuolis, ir mes suprantame – štai taip ir geriau elgtis, štai taip ir išmintingiau priimti sprendimą, juntant Kūrėjo vedimą iš vidaus, susiliejant su Kūrėju. Tai išmintis mums diktuoja, ne dėl to, kad yra Kūrėjo paskutinis žodis – kurio iš tikrųjų nėra – dėl to, kad ateina mūsų ryškesnis konteksto supratimas, daug platesnis-gilesnis Įžvalgos pasireiškimas mūsų pačių viduje, mūsų pačių prote. Dėl to ir Kūrėjas nėra valdovas, Jis nieko nevaldo, Kūrinija nėra valdoma, kūrinijai – vadovaujama. Vadovas ir valdovas – du skirtingi asmenys. Valdovas valdo įsakymais, Vadovas yra kaip išmintingas Tėvas ir Motina. Šeimoje irgi turi būti – vadovas, bet ne valdovas. Dabar šeimose siekiama, kad būtų valdovas, turintis paskutinį žodį. Dėl to ir maždaug, na, su humoru - o kai kas ir rimtai - klausia – kas jūsų šeimoje yra galva? kas turi paskutinį žodį? Kūrinijoje šitaip nėra. Kūrinijoje visuomet yra išmintis, ir vis ryškėjanti išmintis. Ir štai pati ryškiausia išmintis – atradimas Kūrėjo savo viduje, ir dar aukštesnis laiptelis – gimimas iš dvasios.
Gimimas iš dvasios - tai yra Kūrėjo gyvųjų charakterio savybių atskleidimas savajame charakteryje, jau nebe potencialą mėginant atskleisti aktualu, o tiesiog pajuntant – štai tos savybės ir tapo realiomis – iš karto - visos savybės, tik jų laipsnis yra vis gilėjantis, besiplečiantis, stiprėjantis, bet jos jau pulsuoja, jos išsiskleidė dar gležnu žiedeliu, bet jau jos išsiskleidė, ir ydoms nebėra vietos, kur pasireikšti. Jų vietą užima Kūrėjo charakterio savybės. Ir tada ateina supratimas, kad tu save labiau kontroliuoji, tu save labiau drausmini, tiesiog tu supranti išmintingiau save, savo vietą aplinkoje, ir aplinkos vietą tavo atžvilgiu, ir tu supranti, kad aplinka yra kaip maži vaikai.
Nesvarbu, kokio mokymo būtų guru – tai yra mažas vaikas - jis nesupranta mano mokymų, nes jis net nežino, kad tokie mokymai yra – o turėtų žinoti. Net ir tie, kurie Mokymų Misijoje dalyvauja, jie turėtų susipažinti su mano mokymais, nes Mokymo Misija yra amerikoniška savo pakraipa. Ji yra, irgi, prieis aklavietę. Be Šventovės, be Kūrėjo atradimo savo viduje, jokia neįmanoma misija. Ir Urantijos Knyga atsidurs aklavietėje – ji jau yra atsidūrus - ji suteikia daug žinių, ji suteikia daug teiginių lavinti mąstymą, plėsti požiūrį, bet ji neatveria Širdies. Širdį atverti galima tiktai Šventovės dėka.
Kodėl neina į pamaldas tie buvę urantai? Dėl to, kad jų Širdis nėra atverta, jie nejaučia iš Kūrėjo to aukštesnio energinio dažnio virpesių, o žemesnis virpesių dažnis juos patenkina, ir tada jie nenori dėti pastangų, nejaučia to gyvojo impulso ateiti į Šventovę. Jeigu toliau jie nelankys Šventovės – štai taip patogiai per skaipą prisijungs – reiškia, įdės mažiau pastangų negu reikia atvažiuoti į Šventovę, atsikelti anksčiau – tuomet apsitrauks apnašomis jų pačių asmenybės pasireiškianti spindesio gama – apsitrauks - ji nebespindės taip, ir tada jau gimimas iš dvasios neįvyks.
Be Šventovės negali būti Gimimo iš Dvasios. Be Gimimo iš Dvasios – į aklavietę pateks, į ligas įžengs tas mirtingasis, arba turėdamas ligų – neišsigydys. Štai - problema – tai dar ateities problema. Todėl Šventovė yra nepakeičiama, ir Mokymo Misija pirmiausia turi turėti Šventovę - mūsų Gyvąją Šventovę – ji skirta visai žmonijai. Šita Šventovė yra viena visam pasauliui – nėra antros Šventovės – atverti Širdį, atrasti Kūrėją savo viduje – bet niekas šito nemoko, net ir Makiventa Melkizedekas šito nemoko. Jis moko su Minties Derintoju užmegzti ryšį, kad galima būtų priiminėti pranešimus - mokymus. Jie net tų pranešimų nevadina mokymu.
Žodžiu, aš dabar jums tą sakau labai atvirai – Mokymo Misija, jeigu neįžengs į Gyvąjį Kelią, ji yra tiesiog nulemta, kad patirtų pralaimėjimą! Tą aš sakau jums ir Kūrėjo vardu!
Manyje yra - kaip aš jums jau sakiau – Terijo Melkizedeko prote gyvenęs Minties Derintojas, todėl aš gaunu tuos mokymus iš Kūrėjo būtent tokius, kurie turi būti studijuojami ir Mokymo Misijoje dalyvaujančių žmonių. O dabar aš pasižiūriu į amerikonų tuos priimamus tekstus, viskas yra amerikonizmo išraiška, nes visi gi tekstai yra pereinantys per tą žmogiškąjį protą, ir jie neįsivaizduoja, kad kiti gali būti kažkur toli nuo Amerikos, su Kūrėjo Šviesa, kuri gali būti ryškesnė negu jų pačių.
Štai, mano mylimieji, turime Gyvąjį Kelią, ir jis yra vienintelis, ir visi sueis į tą Gyvąjį Kelią – ir musulmonai, ir krikščionys, ir budistai, tapsiantys urantais. Ir Urantijos Fondo, ir Fellowship‘o žmonės taps urantais. Ir Mokymo Misijoje dalyvaujantys taps urantais. Kitas kelias yra išnykimas iš kūrinijos, taip! Nebūtinai jie taps urantais šitame pasaulyje, galbūt kai kas taps po prisikėlimo. Po prisikėlimo mes juos mokysime, kaip garbinti Kūrėją Keturiuose Asmenyse, kaip atverti save Gyvojoje Šventovėje, šlovinant Kūrėją Keturiuose Asmenyse, kad Jis taptų Centru Širdyje kiekvieno asmeniškai, ir to segmento, kuriame mes pateiksime tuos mokymus.
Taip kad mano misija - skelbti Kūrėjo gyvąjį žodį – visam pasauliui, kad Jis užimtų visos žmonijos centrinę vietą. Štai tą aš ir darau, ir aš įgyvendinsiu savo Misiją. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas