429. Algimanto pamokomasis žodis – Kiekviename iš mūsų viešpatauti turi – visumos interesas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2021 12 12

Mylimieji, esame, iš tikrųjų, patyrimų Kelyje-mokymų Kelyje. Net šitas epizodas, kur sutrikdė šventovės gyvą prisijungimą – nekantrumas – nekantrumas kai kurių urantų, kurie skambina ir sujaukia visą ryšį. Kantrybė – yra ta Kūrėjo charakterio savybė. Ir negalima siekti tuo pačiu, kad būtų du Vedliai, nes tada jūs nesutarsite tarpusavyje. Turi būti – vienas Vedlys – tas šviesiausias, ryškiausias. Net ir dabar, kada kiti mėgina taip pat šventovę prijungti – trukdo štai šito šventovės prisijungimo ryšiui – noras padėti, bet be išminties, pakenkia visiems. Štai, Įžvalga, Kantrybė reikalinga visur. Mes dažnai savo norą paverčiame mūsų gyvenimo siekiu-tikslu, o kas yra visuma – apie tai nemąstome, kadangi mūsų niekas šito nemokė – platesnio požiūrio. Ir be mokymų suvokti, kad mūsų gyvenimas tai yra Prasmės gyvenimas, kada visumai mes pašvenčiame savo visą ateitį – visumai – ne savo šeimai, biologine prasme – ne savajam asmeniui, net ir dvasine prasme, kuris yra amžinas, Kūrėjo padovanojimas, bet – visumai – pradedant pačiu Kūrėju. Atiduoti savo gyvenimą Kūrėjui, reiškia patirti kiekvieno žingsnio su Kūrėju Prasmę-Šviesą – patirti, kad tai yra Tikrovė, ir mūsų sprendimai tada atitinka Tikrovę, mes esame patys tada Tikrovės dalis, nes ji yra Kūrėjo sumanymas ir mes tuo pačiu esame tikri, bet ne iliuziniai Kūrėjo vaikai. Visa tai sumanyta mūsų labui, paties Kūrėjo, kad mes patirtume save be baimės – mūsų charakterio savybių atkartojimą, kokį mums suteikia kaip potencialą Kūrėjas, kad nebijotume būti mylinčiais ir tuo pačiu ryžtingais, veikliais.
Kada mes esame veikiami baimės, iš tikrųjų mes nebesame tas Kūrėjo sūnus, nes Kūrėjo sūnus baimės neturi, ar Kūrėjo dukra, nes tai yra asmenybės pabudimas, tegu ir gležnu daigeliu, bet asmenybė baimės neturi. Asmenybė yra dvasinė. Asmenybė jaučia savojo Šaltinio trauką, ir atsiduoda tai traukai. Kūrėjas netraukia baimėje, Jis traukia Meilę, tai yra aukščiausio energinio dažnio virpesiai. Baimės virpesiai yra iš gyvulinio prado, kurį jaučia materialios smegenys, turinčios daug teršalų iš praeities ir net iš dabarties. Ir pranokti aplinką, pranokti baimę Meilės Galios Šviesa, ir reikalingas tas gyvas komunijos ryšys su pačiu Šaltiniu – kūrinijos Šaltiniu. Ir šitas gyvas ryšys Kūrėjo yra sumanytas ir suteiktas, užtikrinti visiems Gerovę. Mes Gerovę galime suprasti siaurąja prasme. Kūrėjas apima visą kūriniją, ir Jo Evoliucija pranoksta kūriniją, net ir ateitį Jisai turi dabartyje. Ir tos visatos, kurios dabar išorinėje kosminėje erdvėje dar tik kuriamos, dar materija nesukurta – Kūrėjas jau rūpinasi tų savųjų vaikų, kurie ten bus-veiks, Gerove. Jisai jau šitą Gerovę šiandien, Tikrovėje patiria. Ir mes – kada aš šito siekiu, kad taip pat projektuotume savo požiūrį – apimtume, dvasine prasme ir tas būsimąsias visatas – ten bus mūsų dvasiniai broliai ir sesės, ir mūsų veiklos arena. Ten mes galėsime išsilieti brolystėje mūsų net ir aukštesnio statuso sukurtiems mirtingiesiems, kadangi gyvybė kuriama siekiant pagerinti iki tol buvusia, žmogiškąją išraiška.
Štai mes ir dabar galime būti tokie, kurie mylime tai, kas dar šią akimirką kūrinijoje nepasireiškia. Bet jeigu mes projektuosime vidinę projekciją, kad apkabintume visą kūriniją ir tas dalis, kur dabar veikia Rojaus Jėgos Organizatoriai, patys energiją įsukdami į sūkurinius ūkus – mes jau Meilę paskleidžiame tiems, konkretiems asmenims, kurie energiją sumodeliuoja į sūkurinius ūkus – einančią iš Kūrėjo, iš Rojaus. Bet ir taip pat pranokime ir tą etapą – apkabinkime tuos būsimuosius Kūrėjo vaikus, mūsų dvasinius brolius, kurie jau ten bus nusistovėjus tų milžiniškos galios ir karščio liepsnų uraganams-viesulams, iš kurių atsiras ir tokios apgyvendintos planetos, kaip ši, mūsų, evoliucinė planeta. O architektūrinės sferos bus tiesiogiai sukurtos iš energijos, kitų Kūrėjo vaikų, turinčių žemesnį statusą už Rojaus Jėgos Organizatorius, nes bus nusilpninta ta galia tos energijos iki tų vietinių visatų poreikių. Štai, išplėskite savo glėbį ir sampratą apkabindami ir tuos, kurie bus tada, kada jau materija nusistovės – bus ta akimirka. Dabar jau yra net trilijonus metų iki tos akimirkos – bet ateis tie trilijonas metų, kuris suteiks mums veikimui pradžią.
Kada – Algimantas padaro pauzę – aš vėl susieti noriu su mano būsimuoju, gyvenamuoju namu. Kada aš mačiau pamatus – man jie tapo brangūs – tarp šešių pamatų, ten, kur bus – mano erdvė. Bet aš tada jau projektavau tą statinį, kokį aš mačiau pastatytą šalia. Ir kaip sunku laukti, kantriai – nu nevyksta statyba – sutrikdytas medžiagų tiekimas, o tu nori – nori – išsiveržti iš tos aplinkos, kuri tave varžo. Tu nori turėti savo kūrybinę erdvę ir joje kurti, bet tu negali paspartinti, nuo tavęs niekas nepriklauso, išskyrus – malda, malda. Spartinau – ir Apvaizdos veikimą, kad sklandus būtų ir medžiagų tiekimas, bet ėjo viskas taip lėtai – bet tai ugdė kantrybę – lauk, lauk, lauk, lauk. Ir dar prasitęsė – dabar iki sausio vidurio, prasitęsė – o ką daryti? Jau atrodo paskutinės dienos turėjo būti – taip sunku jų sulaukti – nes tu nori tiesiog ten atsidurti, ir negali, bet tai nėra – nėra be Prasmės – yra Prasmė. Ta kantrybė tampa tokia, kad ji taip pat pasireiškia ir kitose sferose – čia yra tai, ko Širdis geidžia savojo kažkokio kūrybinio erdvės ploto – su Kūrėju – bet ir kituose reikaluose tada tu tampi, vis tiek, kantresnis.
Ir visa tai, vėl, yra iš Kūrėjo, nes jeigu tu turi tą dar augantį Įtikėjimą ir ryšį su Kūrėju, tai iš Jo pildaisi kantrybės, bet, tas žemiškasis gyvulinis protas – jis nėra kantrus, ir tie susidūrimai tarp dieviškojo kantraus ir išminties kupino proto ir gyvulinio proto – kuris turi stipresnę galią, nes dvasinis dieviškasis protas yra be tokių patyrimų, kokius turi gyvulinis protas, per kartų kartas sukauptas, ir savo stiprybę, natūralu, kad tie susidūrimai duoda ir asmenybės tapatybei tam tikrą virptelėjimą, ir tada kantrybė trupučiuką užgožiama, darna šiek tiek išderinama.
Tai va, ir šitas, šiandieninis ryšys, jis buvo išderintas tų nekantrių urantų, ir tada jis sutrauko visą ryšį ir mus net paveikia, kadangi ir mes negalime toliau tęsti komunijos, tada ir čia – Algimantas parodo į telefoną – mėginu įjungti – neleidžia įjungti – tiesiog išmeta ir garsiakalbis neįsijungia. Visur turi būti Darna ir vienas Vedlys, kad nebūtų tampymo, tai į vieną pusę, tai į kitą pusę, nes Vedlio skvarba visada turi būti kuo stipriau susieta su pačiu Šaltiniu ir Centru, ir tas suliejimas, jisai skirtas visumos Gerovei – o kada yra, pavyzdžiui, konfliktinė situacija – ne vienodai visumą mato – ir dėl to negali būti dviejų Vedlių, nes bus tada – ypač pradiniame statuse, kur yra susidūrimas tarp gyvulinio ir dvasinio proto – bus sujaukta energinių virpesių erdvė ir nebus Ramybės, Palaimos, Darnos, žengimo į priekį kaip suteptais ratais, bus girgždėjimas važiuojant pripiltais žvyro į guolius ratais, ir guolius pažeis, ir judėjimas bus menkas. Todėl, tai yra Tikrovės pasireiškimas, dėl to aš jus ir ruošiu Dvasiniais Mokytojais, kad jūs suprastumėte kuo platesnį, gilesnį kontekstą ir tuo pačiu išmintingai panaudotumėte savo laisvą valią visumos Gerovei, suvokdami, kad viešpatauti turi – visumos interesas. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas