529. Algimanto pamokomasis žodis – Teisingumas yra iš Vieno Šaltinio – iš Kūrėjo – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2023 03 18

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Dabar esu Vilniuje, gyvojoje šventovėje, vyksta mūsų gyvosios pamaldos. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos. Vedu gyvąsias pamaldas – Gyvoji Šventovė neturinti ritualo, vienintelė pasaulyje. Ir būsena, kurią mes patiriame gyvųjų pamaldų metu, taip pat yra nepakartojama. Net ir mes būdami, sakykime, kitą dieną Gyvojoje Šventovėje, galime patirti dar gilesnę būseną, arba seklesnę. Visa tai priklauso nuo mūsų gyvo Širdies vožtuvo pakėlimo Kūrėjui. Kuo jis yra labiau pakeliamas, tuo į mūsų vidų įteka Kūrėjo daugiau energinių virpesių. Mus pakylėja, sustiprina, nuramina, jeigu būna nerimo viduje. Dėl to aš ir pavadinau šitą kelią – Gyvasis Kelias. Jisai kupinas mūsų gyvenimo. Bet jeigu mes gyvename su Kūrėju gyvenimą – mes turime palaimą, ramybę. Be Kūrėjo – mes turim įtampą, nerimą, daugybę stresų ir neišsipildžiusių troškimų-vilčių, kurios sudūžta, kadangi mes projektuojame gyvenimo posūkius patys, visiškai neatsižvelgdami į Kūrėjo Evoliucinį Planą, kuris numato Gerovės užtikrinimą visiems, per kiekvieno sūnaus ar dukros asmeninį indėlį. Štai dėl to ir reikalingos gyvosios pamaldos, kad žmonės patirtų tą vidinę būseną.
Kada aš visą laiką primenu, sakydamas savo mokymą, kad ruošiu Dvasinius Mokytojus, iš tikrųjų taip – tai yra manoji Misija šitame pasaulyje – bet ji turi projekciją šimtams metų į priekį. Dabar tų Dvasinių Mokytojų nebus užplūdusių šventovę. Ne. Bet tai, ką palieku ir dvasiniais mokymais, ir mūsų gyvųjų pamaldų Gyvojoje Šventovėje įrašais, kiti gali pasinaudoti jais, ir tuo pačiu patirti, kad mano sakomi žodžiai – Tikrovės išplėtimo samprata šią akimirką, kadangi mes aplinkoje nematom gausybės trokštančių eiti Gyvuoju Keliu, nes jie vadovaujasi materialiu gyvulinės kilmės protu. O šitas protas nenori nušvisti, jis nori viešpatauti kitų atžvilgiu. Dėl to kitus kritikuoja, nenori klausyti didesnės Šviesos, praplėsti požiūrį į platesnį kontekstą, jis iškart susierzina. Ir natūralu, toks mirtingasis į Gyvąją Šventovę ateiti negali. Šiandien. Bet kada praeis šimtmečiai – ateis – ateis, nes bus tas vedimas iš vidaus stipriau juntamas. O tą vedimą suteikia pats Kūrėjas, ne žodis, išgirstas per mano mokymą, bet tas mokymas, jeigu nuoširdžiai klausosi žmogus, net niekada nebuvęs šventovėje – jį vis tiek apramina, ir jis tada gali išgirsti tą impulsą iš Kūrėjo, kurį suteikia Kūrėjo ir jame esanti dvasia, Minties Derintojas. Juk ne veltui pavadintas tokiu vardu – jis derina mintis, mūsų visų – tam, kad turėtume supratimą, ryškesnį, gilesnį, kokia yra Tikrovė, kada nėra knygų, nėra paskaitų, nėra mokymų – Kūrėją reikia atrasti savo viduje – iš Širdies ir Širdimi. O kaip tą padaryti? Irgi, nėra mokymų be mano. Todėl natūralu, gyvulinis protas viešpatauja – viešpatauja visose sferose. Bet Kūrėjas yra Evoliucijos Šaltinis ir Centras. Reiškia, Evoliucija gali žengti į ryškesnę Šviesą, tiktai atradus Kūrėją savo viduje. Kitu atveju, na, kaip tu gali statyti namą be pamatų? Tu gali pastatyti, bet jis nebus ilgalaikis. Jis labai greitai pradės skylinėti, trūkinėti nuo įvairiausių pašalinių poveikių, atmosferinių poveikių, ir sugrius. Todėl pamatas yra namo pagrindas. Ir Gyvajame gyvenime, Gyvajame Kelyje, pamatas yra – Kūrėjas. Dėl to būtina Jį atrasti savo viduje, kad galima būtų priimti išmintingus sprendimus. Ne iškarto, palaipsniui. Vis išmintingesnius, kurie atitiktų Kūrėjo Evoliucinį Planą. Ne savo dienotvarkę, ne savo sudarytą kokį nors metinį planą – Kūrėjo Planą – kuris sumanytas visumai, kad būtų šviesiau visumai. Ir kaip gali savo asmeninį indėlį įnešti kiekvienas Kūrėjo sūnus ar dukra. Štai, čia sunkiausia tam einančiam Gyvuoju Keliu – patirti Kūrėjo Valią – patirti ją žinant, aiškiai žinant, kad būtent tokia Kūrėjo Valia yra, o ne kitokia. Ir to neįmanoma pasiekti be šventovės, be dvasinio Gyvojo žingsnio Gyvuoju Keliu. Be praktikos. Skaityti apie tą galima daug, ir mokymų, ir įvairių knygų, apreiškimų kokius suteikia Kūrėjas, bet vis tiek tai turi būti paversta gyvenimu-patyrimu. Kitaip tai bus tik teorija, kuri gali būti paskiau susieta su Kūrėjo filosofiniais samprotavimais ir teiginiais. Bet gyvuoju paverčia kiekvienas sūnus arba dukra, tiktai patys gyvendami Kūrėju, kuris jau atrastas savo Širdyje. Kito kelio Kūrėjas nenumatė – nenumatė. Kitas kelias yra – degradacija. Visiems, be išimties. Nė vienas negali išvengti degradacijos, jeigu jisai neieško, net turėdamas viduje mažytį impulsą. Neieško didesnio teisingumo, daugiau meilės – Visumai – ne sau. Visumai.
Štai, jeigu jis jau nori daugiau teisingumo, reiškia jis pajuto viduje impulsą iš Kūrėjo, iš Kūrėjo dvasios, kad kažkas aplinkoje nėra gerai. Tas impulsas yra iš tikrųjų realus, tikras, yra pažadinantis impulsas, jeigu ir toliau tas ieškojimas ir net analizavimas tai, kas vyksta aplinkoj, ir neatitinka teisingumo sampratos, kurią jaučia vidumi tas mirtingasis. Tas vidinis pojūtis neteisingumo, ir yra, iš Kūrėjo. Nes Kūrėjas yra Teisingumo Šaltinis ir Centras. Kūrėjas tik taip gali užtikrinti Teisingumą, net ir tam, kuris suteikia teisingumą mūsų visuomenėje – teisėją, arba šalies vadovą, arba šalies vyriausybės vadovą. Teisingumas yra iš Vieno Šaltinio – iš Kūrėjo. Be Kūrėjo, niekada negalima užtikrinti Teisingumo. Niekada negalima užtikrinti Gailestingumo, Meilės, Tiesos. Visa tai yra Kūrėjo sumanymas Jo Evoliuciniame Plane, kad Teisingumas įsiviešpatautų Gailestingumo pasireiškimu, Meilės Galia. Reiškia, karūna yra Meilė, ir tuo pačiu Meilė yra iš Kūrėjo. Reiškia, tas sostas ant kurio sėdi tas, kuris turi karūną – yra Kūrėjas. Kūrėjas yra tas Pagrindas. Ir kada ant šito Pagrindo, ant šito Pamato yra kiekvienas sūnus arba dukra, tada jo ir yra karūna ir Teisingumas ir Gailestingumas, ir Šviesa ir Tiesa. Visa tai yra Kūrėjo Evoliuciniame Plane sumanyta visai kūrinijai. O kūrinijoje nei daug, nei mažai – septyni šimtai tūkstančių vietinių visatų. Tai įsivaizduokite, kiekvienoje visatoje yra po vieną trilijoną planetų su žmonėmis – septyni trilijonai planetų. Supervisata – va šitas dangaus skliautas – talpina šimtą tūkstančių visatų, ir visur yra būtent tokia Kūrėjo Evoliucinio Plano pasireiškimo kryptis. Pamatas – Kūrėjas dvasioje. Veikimas – tiktai kaip veda Kūrėjas. Ir tada spindi ir Teisingumas ir Gailestingumas ir Meilė.
Mums yra pats pirmasis pradinis pasaulis. Mums yra sunkiausia, nes mes neturime patyrimo. Ir dabar mes turime tą patyrimą kaupti kaip aguonos grūdelį, po mažytį aguonos grūdelį, ir sudėti į didžiulį maišą – į didžiulį. Ir jame mes turime pririnkti tų patyrimų epizodų pilną maišą, šitame pasaulyje. Kada kiti dar tą maišą mėgina praplėšti, kad išbyrėtų tie mūsų Gėrio darbai ir Kūrėjo pojūtis. Kad mes neitume tuo keliu ir nerinktume tų aguonos grūdelių ir nedėtume į maišą, skleisdami tą Meilę į aplinką, kalbėdami apie teisingumą, apie Kūrėją, apie Meilę ir jos Šaltinį.
Taip, kad mums yra sunkiausia, palyginus su tais pasauliais, kurie yra jau mūsų ateitis po prisikėlimo. Bet, žinokit, šitame pasaulyje mes turime tą nuostabiausią pamatą, jau atrastą savyje, ir ryžtą, kuris visą laiką grūdinamas mūsų charakterio pasireiškimu, kada visos sąlygos yra prieš Kūrėjo Valią, o mes vykdom Kūrėjo Valią, nepaisant visų aplinkinių. Tai šitas mūsų charakterio užgrūdinimas mums duos atlygį po prisikėlimo. Mes esame tokiu laipsniu patikimi, kad kada aplinka bus palanki, mes nuversime kalnus, palyginus su tuo darbu, kurio mes negalime atlikti čia. O širdis trokšta atlikti, bet aplinka, ji kaip milžiniškas spaudžiantis įrėminimas – jis gyvena ne pagal Kūrėjo Valią. Ne šviesa, o degradavimo tamsa.
Tai štai, mūsų išlikimas Gyvajame Kelyje, šventovėje, šitokiomis aplinkybėmis, tai nuostabus yra atlygis vien tuo, net ir žinant, kad mus stebi ir visą laiką susirūpinimas yra – ar jie dar laikosi? Ar jie dar ištikimi šitam kelyje, kada viskas smenga į prarają, visame pasaulyje. O jie dar laikosi. Tai įsivaizduokit – Amadonas laikėsi, su Vanu. Bet Vanas jau buvo mirtingasis patyręs gyvenimo Vietinėje Sistemoje, o Amadonas buvo šitas mirtingasis iš šito pasaulio, ir jis Šviesos Kelyje išsilaikė šimtą šešiasdešimt tūkstančių metų, čia gyvendamas, kai aplinka tempė į prarają, į tamsą – šimtą šešiasdešimt tūkstančių metų. O mums čia, na, kaip Rojus palyginus su Amadonu. Bet taip pat, tada klausdavo – ar dar Amadonas laikosi? Ne Vanas ar laikosi – Amadonas – tas mirtingasis. Vanu daugiau pasitikėjo, nes jis turėjo didesnį patyrimą ir didesnį supratimą ir apie Vietinę Sistemą, apie kitus pasaulius. Amadonas to neturėjo, bet jis tikėjo Vanu, kaip savo vadovu ir tikėjo tai, ką pasakoja Vanas ir ką jisai pats patyrimu patvirtindavo, kad jo žodžiai teisingi. Štai kas išlaiko, net ir apaštalus išlaikydavo. Jų ryšys su Jėzumi energiniais virpesiais, ką pavadinti galima, na, meile Jėzui. Tai ir mes esame stebimi – ar dar urantai laikosi? Po visų pseudo pandemijų, karantinų, pseudo Ukrainos viso to konflikto su pseudo Rusija. Ar jie dar išlieka urantais, ar jau pasuko kita kryptimi? Ir štai tada jūs patirsite tūkstantkartį patikrinimą, koks jums bus kaip palaima.
Aš stebėjau tave ir Aš tau sakau nuoširdų ačiū, kad tu išsilaikei šitame Šviesos Kelyje. Ir tau bus toks atlygis, tą akimirką, kad tu nesuklupai, kaip Judas. Tu ėjai vis sunkėjančiomis aplinkybėmis – ėjai į Šviesą. Štai, charakterio grūdinimas. Ir jis turės vaisius po prisikėlimo, milžiniška išraiška. O dabar tai yra mums, tas namų darbas, kurį mes atliekam, kasdien. O egzaminas bus – jau po prisikėlimo. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas