530. Algimanto pamokomasis žodis – Yra kryptis Kūrėjo sumanyta visumai, kad būtų Šviesa – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2023 03 19

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Ruošiu aš Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos, sakau dvasinius mokymus Gyvojoje Šventovėje lietuviškai, angliškai – bet kur aplinkoj. Ir dabar mes esame gyvojoje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tai yra Kūrėjo vardo šventovėje. Tai yra apreikšta šventovė iš Kūrėjo, ir apreikštoji religija – Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija.
Be religijos neegzistuoja jokios civilizacijos. Civilizacija, kokia bebūtų primityvi, ji vis tiek turi religinę išraišką, nes net ir gyvūnai turi Kūrėjo suteiktas Penkias Pagalbines Proto Dvasias. Žmogus turi dar papildomai dvi. Tai tos Pagalbinės Proto Dvasios yra Drąsos, Intuicijos, Žinių, Supratimo, Patarimo, ir žmonėms dar yra, kaip asmenybėms – Garbinimo ir Išminties. Ir štai, kada mes turime Garbinimo ir Išminties Dvasią, štai ir veda, kad mes ne vien tiktai materija pasitenkintume – kad mes siektume kažkur pakelt žvilgsnį aukščiau esančio planetos paviršiaus! Ir kokį mes bekurtume primityvų darbo įrankį – akmeninį kirvuką, ar atskeldami titnago kokią nors plokštelę, lazdelę – mes kuriame atitinkamą materialią civilizaciją. Ir štai atsiranda reiškinys – ugnis – kuri nepažini tuo metu aplinkai dėl savo menko išsivystymo, bet jau tada ugniai suteikiama didesnė galia, kad ji gali būti sauganti, kadangi stipri yra – nuo žvėrių apgina, ir tuo pačiu naikinanti, sudegina bet kokią pašiūrę, reiškia ji pranoksta žmogaus galią – žmogus gali nusideginti pats nuo ugnies. Reiškia ji yra nepavaldi žmogui savo pasireiškimu ir galima ją iškelt į aukštesnį statusą, tiesiog pradėt garbint ugnį. XI-ame amžiuje pagonys dar iki dabar laiko tą ugnį šventa.
Tai štai civilizacija, ji turi kultūrą ir religiją. Kultūra – primityvi, religija – primityvi, primityvus mirtingasis – bet jis pats labiau pažindamas aplinką, tikrovę, atitinkamai transformuoja ir kultūrą, ir religiją. Atsiranda poreikis aukštesniam vieno Dievo supratimui – nebe gamtos reiškinių, nebe kokių nors augalų, žvėrių garbinimui, bet poreikis Dvasiai – Dvasios Jėgai. Štai ir tada Pats Kūrėjas padovanoja Savo Dvasią, pavadintą – Minties Derintoju. Minties Derintojas žadina Dvasinį Protą, Dieviškąjį Protą, natūralu, nuo to keičiasi ir gamyba. Materiali civilizacija nėra žmogaus proto sumąstyta. Tai Pagalbinių Proto Dvasių veikla ir Minties Derintojo pasireiškimas, Šventosios Dvasios poveikis, Kristaus Tiesos Dvasios poveikis, Angelų poveikis, Tarpinių Būtybių, kurių nematom mes kol kas, taip pat milžiniškas poveikis. Taip kad ir kultūra, ir civilizacija yra Kūrėjo sumanyta. Dar daugiau, kas dešimta planeta su žmonėmis, iš septynių trilijonų planetų su žmonėmis visoje kūrinijoje – kas dešimta – yra eksperimentinė. Eksperimentinė, reiškia yra gyvybės plazma eksperimentuojanti, tiksliau pasakius, eksperimentuoja tie, kurie dirba su gyvybės plazma, kurie atlieka įvairius bandymus su ja. Tai gyvybės plazmai duodamas didesnis nukrypimo diapazonas nuo įprastinių standartų – tame pasaulyje gali pasireikšti kaip ir milžiniškas proveržis Šviesos, arba nukritimas į didesnę tamsą – tomis aplinkybėmis yra sunkiau gyventi, jeigu nuopolis į tamsą, bet yra charakterio formavimui geresnės sąlygos.
Kūrėjas veda visą kūriniją. Žmogus yra pati žemiausio statuso asmenybė turinti materialų apvalkalą, bet viduje yra dvasinė asmenybė, tas aš – suvokiantis, suprantantis, turintis savimonę, savo tarpusavio ryšių suvokimą su kitais mirtingaisiais. O urantai turi jau supratimą, ir patyrimą, kas yra Pats Kūrėjas – jau dvasia yra pažadinta – ir Kūrėjas būdamas Dvasios Šaltinis, jau mums yra suprantamas kaip Keturios Asmenybės, kaip mus iš vidaus vedantys. Ir tą Dvasią – Minties Derintoją – mes suprantam ne kaip kažkokią tai pasakos fėją, kuri atlieka gerus darbus, bet kaip mūsų asmenybei suteiktą milžinišką Dovaną, kad ji taps mūsų asmenybės dalimi susiejus savo valią su Kūrėjo Valia – Kūrėjas sulies ikiasmenį Savosios Dvasios padovanojimą – Minties Derintoją – su mums taip pat Kūrėjo padovanota dvasine asmenybe. Jis – ikiasmenis – o mes turim dvasinę asmenybę. Bet pradėjom nuo gyvulinio statuso, ir iki šiol mes priimdavom sprendimus daugiausia gyvulinės kilmės materialiu protu, o Kūrėjo sumanymas – pažadint štai tą nematomą pusę, kuri yra Dieviškojo Proto, padovanoto dvasinei asmenybei – valdymo centras – šitam materialiam kūnui pradiniame pasaulyje! Dėl to mes turime daug ligų, daug konfliktų, karų, nesugyvenimo, daug turime senbernių ir senmergių neturinčių šeimos. Ateis akimirka, kada žmonės pabus dvasioje dėl to, kad yra urantai – kad yra Dvasiniai Mokytojai jau skleidžiantys savo gležną žiedą. Ir jie pradės mokyt, kad reikia virpesiais pajausti tau Kūrėjo Apvaizdos atvedamą vyrą arba merginą – kad virpesiais, o ne akimis lakstytų ir pagal madą spręstų – šitas dabar bus su draugais labai gerai nuvedus į kompaniją, o šitas ne, arba šita jau gerai, šita ne. Ir tada pagal madą renkasi, tada atsiranda plonų mada, storų mada, štai Rubenso laikais tai buvo storos moterys labai populiarios, dėl to jo drobėse jos taip ir nutapytos, atėjo manekenių metas, tada visos atrodo kaip gaišenos – bet tai madinga, nors kenksminga. Bet bus ta akimirka, kada virpesiais pradėt pažint vaikystėje tėvai išmokę vaikus atrasti Kūrėją savo viduje nuo pačios jauniausios stadijos to mažylio – ir bus natūralu per kartų kartas, kai vaikai atras. Tada bus jautrūs virpesiams, ir jie žinos, koks yra partneris atvestas Apvaizdos, kad būtų tos šeimos, nes vaikų ugdymą turi patirt mirtingasis šitame pasaulyje, kol jis turi materialų apvalkalą. Bus ta akimirka, kai bus planeta nušvitusi, ir visi tuoksis, turės šeimas, tose šeimose bus Darna, bus tarpusavio bendradarbiavimas Brolystėje. Tėvai su vaikais bendradarbiaus kaip Kūrėjo vaikai su Kūrėjo vaikais, nors jie bus gimdytojai materialia prasme, bet jie suvoks, kad čia yra tiktai pradinis pasaulis Gėrio darbams. Ir ypač, kada šeimoje artimiausi yra ryšiai, santykiai, kur yra tas atviras Meilės pasireiškimas, kur tu gali priglaus, paglamonėt tą vaiką – gatvėj to nepadarysi, kadangi yra tam tikri visuomenės, na, ne vienoda visuomenė išsivysčiusi pagal individus, ne pagal vieną lekalą avys nukerpamos – todėl visuomenė turi savus standartus. Bet vis tiek dvasine prasme ji bus suvienyta tarpusavyje Kūrėjo. Ir baigsis ligos, baigsis įvairios avarijos tiek pramonės įmonėse, tiek keliuose, tiek ore, tiek jūroje, vandenynuose, baigsis tie ieškojimai – bergždi ieškojimai – kokios nors civilizacijos arba ten po tuneliu mėginti atkartoti kūrinijos didįjį sprogimą, ir tada tas greitintuvas, kažkodėl jį vadina anglišku žodžiu – kolaideris – ir leidžia milijardus – nereikalingi tokie išlaidavimai – karai baigsis, konfliktai baigsis. Tai štai tokioj aplinkoj, kas yra žiedas? Kūdikis – kūdikis – nes jį gali pripildyt eliksyru, o gali pripildyt degutu. Ir štai tos šeimos pripildys savo mažylius eliksyru, dėl to gyvens jie šimtus metų. Ir ta civilizacija, ir kultūra skleisis be sienų – politinių sienų – bet išsaugant tautas su savo kultūra, savitumu, nes įvairovė yra gražu! Bet nėra tikslo šokinėt po pasaulį, kaip narkomanui gaut didesnę dozę – akims paganyt ir smalsumą patenkint, kaip gyvena kiti. Ne. Tai bus kūryba toje aplinkoje, kur tu gyveni! Ir šitas toks gyvenimas, koks dabar yra, jis bus nesuprantamas toms kartoms, nes tos kartos gyvens toliau projektuodamos ateitį kitoms kartoms ateityje – ir tos kartos realiai jaus ateities kartų pulsavimą potenciale.
Dėl to aš vakar sakiau Šventovėje, kada aš maždaug keliems šimtams metų į priekį žiūriu ruošdamas Dvasinius Mokytojus, kaip jie galės pasireikšt po kelių šimtų metų. Jeigu šito aš nedaryčiau dabar, tai tada ta tamsa užgožtų viską, ir mes neturėtume net ir tokių patyrimų atradus Kūrėją savo Širdimi, ir Širdyje – neturėtume supratimo, kas yra Kūrėjas. Mes turėtume nuostabų, dvasinį, epochinį Apreiškimą – Urantijos Knygos visą Informaciją – bet ji būtų teorinio lygmens, nebūtų paversta gyvastimi, mūsų gyvenimu. Ir vis tiek tada reikėtų kažkam žengti tą pradinį žingsnį įkuriant Šventovę, Apreikštąją Religiją – vis tiek nebūtų galima išvengt šito pradinio laiptelio. O be šito pradinio laiptelio nebus tų ateities kartų, kuriose bus visi susituokę ir turės vaikų, ir tas kūdikis bus šeimoje centras, ir jam bus skiriama viskas. Ir vaikų bus daug, nes nebus to savanaudiškumo – aš noriu patogiai gyvent ir turėt daug laisvo laiko, ką aš čia dar kapstysiuosi darže, susipurvinsiu, aš geriau gastronome nusipirksiu visko. Tai štai tada bus mityba kitokia, nes bus kitokie poreikiai, visiškai kitokia bus pramonė, klestės žemės mažytės, sakykim, bendruomenės – žemės ūkio bendruomenės. O miestai irgi bus nedideli. Visų šitų siaubūnų, kurie sukelia visas problemas visuomenei nereikia – visuomenei reikia patogaus, šilto, bet dvasine prasme šilto gyvenimo tarpusavyje sutariant.
Aš vakar, kada važiavau į Vilnių, jau įvažiavus į Vilnių – man skambina kaimynas Andrius, sako – Algimantai – sako – Ką daryt, tavo garažas atidarytas? – Sakau – Aš Vilniuje jau atvažiavau. – Tai ką – sako – aš galėčiau eit uždaryt, bet tada pradės kaukti signalizacija. – Tai aš iš vis – sakau – kaip jinai nekaukė iki šiol, jeigu langą palieku atvirą, tai ji kaukia, o čia dabar garažo vartai. Bet kaip aš užmiršau uždaryt? – Užmiršau, nes galva jau užimta Šventove Vilniuje – štai ta gyva būsena! Ir aš išvariau mašiną, dar įjungiau signalizaciją įėjęs, išėjau, apėjau aplink mašiną, susikroviau daiktus, ten knygų daug vežiau kaimynui, su juo susitikau. Ir kaip aš praeinu pro tą garažą ir nematau, kad durys atviros visos, užkeltos iki stogo – nes ne ten aš žiūriu – viduje aš žiūriu! Štai ta būsena, jinai man neleidžia daug ko materijoje prisiminti ir t.t. Bet aš dėl to nesuku galvos, aš neapkraunu savo smegenų – bet apsivertęs knygom, kurios yra, ką aš jums ir sakiau – Biblija, Urantijos Knyga, Koranas. Tai štai aš jau baigiau skaityti Urantijos Knygą. Bet skaičiau ją nuo pirmo puslapio iki paskutinio – garsiai ir anglų kalba. Ir štai aš perskaičiau visą Knygą garsiai anglų kalba. Tai yra tam tikras irgi pasirengimas, nes reikia įgarsint ir lietuvišką Urantijos Knygą, kad kiti galėtų pasiklausyti įgarsinto teksto – yra aklų, kurie negali skaityti, bet jiems turi būt irgi prieinama. Tai čia ateitis, kada bus galimybė techniškai tą padaryt – bet čia užims labai daug laiko. Tai bet aš turiu minty mintį, kad tai jau yra tam tikras pasitikėjimas formuojamas įgūdžio formavimu. Tai štai be šito pradinio žingsnio, kokį aš žengiau atėjęs į Mokytojų namus prieš sakant taip – 30-imt metų – kitų metų vasario 18-tą dieną – 30-imt metų – kaip esu su Urantijos Knyga, na, ne su Urantijos Knyga, bet skelbdamas viešai Urantijos Knygą – o su Urantijos Knyga dar anksčiau.
Tai štai dabar tas žingsnis jau yra žengtas – dabar viskas atsiremia jau į jus taip pat. Jūs jau esat atsakingi dėl savo veiksmų – iš jūsų jau pareikalavimas didesnis negu prieš tai, kada jūs nieko nežinojot, nei Urantijos Knygos, nei gyvųjų pamaldų patyrėt – dabar jau jūs su tokiu patyrimu esat Šviesos šaukliai. Ir nuo šito niekur negalit pabėgt – galit, aišku, savo valią nukreipt prieš Kūrėją. Bet jūs gi šito nepadarysit, nes viduje kuo giliau atsiveriat, tuo didesnis troškimas jau tęst tą Kelią – ir tada jūs jau galite čia užsilaikyti šitame pasaulyje ilgiau, kad dalintumėtės patyrimu su kitais beaugančiais, kurie visą laiką degraduoja ir grimzta į tamsą giliau, stipriau – juos jau bus sunkiau paveikt. Bet tai jūsų charakteriui yra dar geresnės aplinkybės, kad ateityje būtų tokia planeta, kur aš jums sakiau – be ligų, be tų vienišų žmonių, bet šeimose. Ir tai yra sveikas gyvenimas, ir iškeliavimas susiliejant su Minties Derintoju nepatiriant mirties – mirties nepatiriant – tos baimės agonijos, kurios čia bijo daugelis. Štai jau vyresnis amžius, tai jau čia.. Man tiek svetimi tie žodžiai. Kada jau pradeda apie amžių šnekėt, galvoju kaip jie nesupranta, kad jie kaip vaikai dar yra, kūdikio amžiuj, sako – man jau 85-eri – sakau – tai ką čia, dar kūdikystė galima sakyt tik prasideda. Tai štai, visa tai gi veikia pasąmonę – štai kryptis mąstymo ir yra kreipiama Kūrėjo – na, jūs nelaidokit patys savęs!
Aš dabar skaitydamas Salomėjos Nėries raštų jau du tomus – aš jų turiu šešis – tai čia Veronika man parūpino – nuostabios knygos. Bet jos poezija kokia nuostabi! Aš noriu, noriu, kai perskaitysiu visus raštus jos, tai apie Salomėją Nėrį jums papasakoti. Tai yra nuostabi poetė! Aš nežinau ar yra gilesnė poetė, ar buvo gilesnė poetė pasaulyje, kaip Salomėja Nėris! Bet ji, kaip urantė rašė – kaip urantė. Štai kaip, reiškia Minties Derintojo impulsai, ji užrašo – ji nežino, kaip tą ji užrašo būdama pati prie mirties slenksčio, nes ji sirgo džiova. Bet kiek joje yra Šviesos! Ir ją dabar drįsta apkaltint ten kažkokie bolševikai, kad ji ten išdavė Lietuvą, tai bepročiai taip gali tik sakyt! Juk kaltinimus pažert, tai turi žinot motyvus, kodėl ji darė, o ji visa .. Bet aš nebenoriu čia, čia jei pradėsiu kalbėt, tai iki vakaro nebaigsim.
Žodžiu, yra kryptis Kūrėjo sumanyta visumai, kad būtų Šviesa, kad šeimos gyventų Kūrėju – Kūrėju – žemiškieji tėvai vienas su kitu – jungtis per Kūrėją – vaikai su tėvais ir vaikais – per Kūrėją – jungtis. Tik taip bus Darna. Visuomenėje šeimos per Kūrėją susijungia tarpusavyje. Tik tokia gali būti kultūra ir civilizacija pagal Kūrėjo sumanymą – Evoliucinio Plano pasireiškimą kiekvieno iš mūsų įnešamu indėliu. Ir štai, kad taip būtų, dėl to ir atsirado iš Kūrėjo suteikta Gyvoji Šventovė ir Apreikštoji Religija. Štai ir ji neišnyks niekada, niekada! Viskas! Taškas! Tiksliau pasakius, taškas mano minčiai, o šventovei – daugtaškis! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas