532. Algimanto pamokomasis žodis – Evoliucija neturi dviejų kelių, ji turi vieną – Tikrovės Kelią – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2023 04 01

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, sakau dvasinius mokymus tiek lietuviškai, tiek angliškai. Lietuviškai – gyvojoje šventovėje per gyvąsias pamaldas. Tai yra tokios pamaldos, vienintelės pasaulyje, kuriose nėra ritualų. Yra Širdies atvėrimas visa savo gelme, kiek tą akimirką mūsų dvasinis brolis ar sesė yra pajėgus atverti save Kūrėjui.
Tiek Biblija, tiek Koranas, kalba apie Kūrėją, kurio reikia bijoti. Štai – čia yra Koranas išverstas iš arabų kalbos į rusų kalbą, nors patys musulmonai laiko, kad bet koks vertimas, tai yra nuklydimas nuo Korano, ir tiktai arabų kalba Koranas yra pripažįstamas kaip tikras Koranas. Na, arabiškai aš neskaitau, tad man belieka paskaityti rusiškai. Ir tai, ką gaudavo anot Mohameto, Mohametas, apreiškimai iš Kūrėjo – iš Dievo – iš Alacho – buvo sudėlioti į atitinkamus skyrius, ir tie skyriai vadinami – suromis. Tai štai, antroje suroje eina kalba apie Koraną, ir sakoma – Alacho vardan, kuris yra gailestingas ir atleidžiantis, šita knyga be jokios abejonės yra vertingiausia, kadangi tai yra vadovas Dievo bijantiems, Dievobaimingiems. Apie Dievobaimingus-tikinčiuosius kalba ir Biblija. Ypač Senasis Testamentas, kad Dievo reikia bijoti, klausyti Jo, nes kitaip Jisai nubaus, sunaikins tiek visas tautas, rases. Todėl, iš tikrųjų, žmogus neturėjęs kitokių šaltinių, jisai per kartų kartas buvo mokomas bijoti Dievo, nes bausmė bus iš tikrųjų labai skaudi. Bet yra ir pasakymas – Dievo rykštė. Ir tai buvo suprantama, kaip iš tikrųjų esanti tokia Dievo rykštė. Ir kada pasąmonėje įsitvirtina tos klaidingos šaknys, tokių teiginių, per kartų kartas – jas išgyvendinti nepaprastai sunku. Tu negali taip paprastai, mechaniškai išrauti, kaip piktžoles išrauti. Net piktžolės, ir tai labai greitai vėl atželia. Tuo tarpu dvasioje esančias piktžoles dėl klaidingų vedlių, dėl klaidinančių mokymų, išrauti praktiškai, per kartų kartas, labai nepaprastai sunku. Tuo labiau, kad kiekviena religija dabar yra susiskaidžiusi į tūkstančius ir tūkstančius sektų. Tarp motininių religijų – islamo, krikščionybės, budizmo – nebėra, yra sektos. Natūralu, tos sektos viena nuo kitos ritualais skiriasi, nors vadovaujasi tais pačiais šaltiniais. Bet visos kalba apie baimę Dievui, Dievo baimę.
Štai šitas Epochinis Apreiškimas – Urantijos Knyga – pirmą kartą prabilo žmonijai taip lengvai ir tuo pačiu nuosekliai, sistemiškai, apie tai, kad Dievas negali nieko kito teigti, vien tiktai Meilę. Ir kada atskleidžiama kūrinijos struktūra, tų struktūrų kūrimas ir net vadovavimas toms struktūroms, tada tu supranti, kokia tai yra kūrinija ir koks laukia mūsų nuostabus kelias po prisikėlimo, palikus šitą pasaulį. Bet gi žmogus bijo ne tiktai Dievo, jis bijo palikti šitą pasaulį, nes jis galvoja pateks kažkur į pragarą, į kažkokią tamsą, o čia kabinasi iš paskutiniųjų, kad tiktai dar vieną dienelę pratemtų. Ir visiškai nesvarbu kokios kokybės ta diena, ar ji skleidžia meilę, Gėrį kitiems, ar priešingai – naikina bet kokį Šviesos daigą, užkrauna save kaip antstatą ant kitų žmonių galvų.

Mane žavi – aš jau jums sakiau, ne vieną kartą – Salomėja Neris, kaip poetė. Ir dabar aš skaitydamas jos raštus – vienu metu skaitau tris tomus. Tai štai, pirmajame tome aš užtikau tokį eilėraštį. Noriu dalį pacituoti. Nuostabus, urantiškas eilėraštis.

Aukšti, žvaigždėti bažnyčios skliautai,
Kvepia pušynai, rozetos, mėtos, varpeliai, giesmės.
Ant tako gėlės, po kojų gėlės,
O Kristaus akys – o Kristaus akys į mane žiūri.
Viešpatie leisk man greitai užaugti, nes aš pasauliui taip reikalinga,
Kaip sunkūs skliautai, rezetos, mėtos, smilkalo dūmai ašaras spaudžia.
Tos pačios akys – bijau žiūrėti.
Žinau, žinau – jos ašarų pilnos.
Dieve, atleisk man, taip nelaiminga, kaip sudraskytos gėlės ant tako.
Likimas skriaudžia, likimas plaka.

1927-ieji metai, balandis.

Štai, aš dabar turiu savo rankose Kristaus nuostabų portretą. Kristaus akys – apie kurias kalba savo eilėraštyje Salomėja Neris. Žiūrėkite – koks nuostabus portretas. Tai nėra tas, kuris būtų nukryžiuotasis, kuris išreikštų tą milžinišką agoniją, skausmą, kokį patiria žmogiškasis fizinis kūnas. Kristaus žvilgsnis, Kristaus akys, žvelgia tarsi skrosdamos gelmę. Gilus žvilgsnis, kupinas atvirumo, nuoširdumo, ryžto, meilės. Įsivaizduokite – čia yra nutapytas. Nutapytas Kristus. Ir šitą nutapė – Kristų – Akianė, paauglė turinti lietuviškų šaknų, Kauno šaknų. Ji dabar gyvena JAV, ir būdama paauglė nutapė tą portretą. Jos paveikslai yra dieviški. Ir tie, kurie žino Akianę, žino tų paveikslų prasmę, nes ji nori – nori – skleisti Šviesą savais paveikslais, šlovinti Kūrėją.
Ir štai, mes būdami Gyvajame Kelyje, šlovindami, garbindami Kūrėją, mes taip pat skleidžiame dieviškumą, skleidžiame ką sumanė mums Kūrėjas – Meilę – paties aukščiausio energinio dažnio virpesiais. Ir patys aukščiausi būna būtent per Kūrėjo garbinimą gyvojoje šventovėje. Kada mes dirbame gėrio išraiška darbus, tie virpesiai jau būna žemesnio dažnio, nes mes turime atlikti materialų tam tikrą veiksmą. Tuo tarpu šlovindami ir garbindami Kūrėją, mes iškeliami Kūrėjo į paties aukščiausio energinio dažnio virpesių lauko būseną savo viduje, savo asmenybėje. Ne šito kūno viduje – asmenybės viduje, kuri yra šitame kūne. Reiškia, asmenybė save pripildo paties aukščiausio energinio dažnio virpesių turiniu, dėl to ir yra tokios atvertos asmenybės sąmonė, patirianti jau dabar, turėdama materialų apvalkalą – ką žmonės vadina žmogaus kūnu, dvasinio Kūrėjo realų patyrimą. Tai yra realus patyrimas dvasioje, ir dvasinis patyrimas. Štai tokius energinio dažnio aukštus virpesius įmanoma išlaikyti, net ir bet kokioje kitoje maldoje, kur yra menkiausias prašymas, net ir gėrio prašymas. Bet mes būdami Gyvajame Kelyje, kuo daugiau prisipildome Kūrėjo aukščiausio energinio dažnio virpesių, garbinimo ir šlovinimo akimirką, ypač šventovėje, kada vyksta kolektyvinis garbinimas ir šlovinimas Kūrėjo, tuomet iš mūsų sklinda tie virpesiai daug aukštesnio energinio dažnio, ir galingiau. Ir kada mes jau po gyvųjų pamaldų sugrįžtame į aplinką, kuri toli gražu nėra ta, kurios mes trokštame, toje aplinkoje mes irgi skleidžiame aukštesnio energinio dažnio virpesius, bet jau jie bus daug kartų žemesni, negu buvo tą kolektyvinio garbinimo akimirką Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Ir kiek mes patiriame būsena tų virpesių gelmės garbinimo akimirką. Kiek mes būname stipresni aplinkoje, kuri mus veikia žemų energinių virpesių išraiška! Žodžiu, garbinimas stiprina ir mūsų buvimą toje aplinkoje, kad išliktume šviesūs, dori Kūrėjo sūnūs ir dukros. Kad stiprintume savo Įtikėjimą ir pasitikėjimą Kūrėju ir savimi. Visa tai yra Gyvas procesas. Jis nėra įjungiamas mygtuku, arba išjungiamas. Jis yra augimas, arba smukimas, per visą gyvenimą. Todėl, Evoliucija numato žingsnį į viršų. Evoliucija nenumato kritimų arba išklydimų iš Kelio. Tai jau yra laisvos valios pasireiškimas, kokį atlieka Kūrėjo sūnus arba dukra, patirianti problemų, sunkių akimirkų, nebeištverdama, arba neištverdamas, tos aplinkos spaudimo. Ir tada jis atsitraukia, ar ji. Pasuka iš Šviesos Kelio į klystkelį, jam taip lengviau. Nieko nepadarysi. Kūrėjas neturi jokių priekaištų, ir neturės. Bet tas mirtingasis, sunkaus jam akimirksnio patyrime, nubaus save. Jis klaidingai suvoks, kad jam lengviau be Gyvojo Kelio, bet po kurio laiko jis patirs daug skaudžių pasekmių, kurių būtų nepatyręs, būdamas dar giliau susiliejęs su Kūrėju, nes būtų viduje aukštesnio energinio dažnio virpesiai, ir jis nebūtų patekęs į tokias aplinkybes, kuriose atsidūrė, palikęs Gyvąjį Kelią. Tai yra tiesiog aksioma.
Kūrėjas numatė Evoliucinį Kelią judėjime į viršų. Vektoriumi į viršų. Ne statmenai, bet kylant vis laiptelis po laiptelio, nuosekliai – bet į viršų. Tai yra pažanga. Priešingas veiksmas – tai yra degradavimas. Yra leidimasis. Jeigu į šoną eini – taip pat tu eini leisdamasis, ne kildamas, nes Evoliucija neturi dviejų kelių, ji turi vieną – Tikrovės Kelią. Ir Tikrovės Kelias yra Kūrėjo nutiestas, ir jo pakeisti niekuo negali. Alternatyvos jam nėra. Yra tiktai Gyvasis Kelias, vienintelis. Jeigu kam nors sunku juo žengti, jis turi laisvą valią atsisakyti Gyvojo Kelio. Tą daugelis ir padarė. Liko mūsų saujelė – bet ji liko. Ir tada atitinkamai stiprina mūsų charakterį, pasitikėjimą Kūrėju ir savimi, nes mes išlikdami šitame Gyvajame Kelyje, veikiame ateities kartų labui. Kad jiems būtų lengviau, kad nereikėtų taip, kaip mums dabar sunku, kada iškyla įvairių problemų, abejonių. Kad mes galėtume išlikti Šviesos Kelyje savimi, su Kūrėju, atsirėmę į Kūrėją, ir tik į Jį. Tada ir ateities kartoms bus lengviau, nes jau bus visose tamsos džiunglėse ir brūzgynuose praskintas bent jau, kryptį rodantis takelis kur reikėtų žvilgsnį pasukti. O jame dar kai daugiau atsiras Dvasinių Mokytojų, štai jie tada ir padės, kaip tuo takeliu žengti, kad vis daugiau būtų žengiančių, ir tas takelis plėstųsi, ir tos tamsos džiunglės palaipsniui trauktųsi. O Šviesa vis stipriau, ryškiau įsiviešpatautų žmonijoje. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas