534. Algimanto pamokomasis žodis – Velykos – tai yra žydų šventė. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 04 08
Aš – Algimantas. Esu Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo – ambasadorius šitoje planetoje, Jėzaus apaštalas – šeimininko Sūnaus Kūrėjo – kuris buvo įsikūnijęs šitame pasaulyje prieš du tūkstančius metų Jėzaus iš Nazareto tapatybe – apaštalas, prisiekęs Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir pasirinktas Kūrėjo, kad šviesinčiau žmoniją, ruoščiau Dvasinius Mokytojus – tą ir darau. Ir savo mokymus pateikiu angliškai bet kur gamtoje, mieste, patalpose, kur tiesiog tą akimirką Širdis nori, kad fone būtų tos aplinkos vaizdas. Tuo tarpu lietuviškai daugiausia sakau mūsų – vienintelėje pasaulyje – Gyvojoje Šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą. Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje – Gyvojoje Šventovėje – kurioje nėra nė vieno ritualo – yra Širdies atvėrimas – gyvas dvasinis sūnus ar dukra atsiveria savo dvasiniam Tėvui ir Motinai – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Energija, kurią jis gerte geria kaip Gyvąjį Vandenį, kanda kaip Gyvąją Duoną, sugrįžta, nuspalvinta kiekvieno Kūrėjo sūnaus ar dukros patyrimu, bet sugrįžta energiniais virpesiais.
Šiandien yra du tūkstančiai dvidešimt trečiųjų metų balandžio aštuntoji. Rytoj Velykos. Velykos – tai yra žydų šventė. Joje pažymima toji akimirka, kada Mozė išvedė žydus, nei daug, nei mažai – šešis šimtus tūkstančių – iš Egipto vergovės, iš Egipto nelaisvės, ir keturiasdešimt metų vedžiojo po dykumą, kad vergų mąstymas ištirptų – ištirptų – patyrimuose – patyrimuose, vykdant Viešpaties Valią. Ir, kada jis gaudavo apreiškimus ant Sinajaus kalno, kada jis gaudavo apreiškimus ir kitose vietose, viskas buvo sudėta į Penkiaknygę, ir toji Penkiaknygė sudaro Torą. Tai štai, toji akimirka, kada žydai buvo Mozės išvesti iš Egipto vergovės, ir yra vadinama žydų – Pesach. Rusiškai net yra iš esmės tas pats pavadinimas Velykų – Пасха – Pesach. Angliškai – The Passover – išėjimas – The Passover. Lietuviškai vadinamos – Velykos. Jos turi priemaišų iš pagonybės, ypač kiaušinių dažymas. Aš per Žinių radiją išgirdau etnologės pasakojimą apie Velykas, ir man buvo liūdna klausyti jos aiškinimo, kad svarbiausias Velykų atributas yra margutis, jo dažymas. Klausė žurnalistė – O kodėl mes dažome kiaušinius? – Dėl to, kad čia pavasaris, paukščiai padeda kiaušinius, o jie yra įvairių spalvų, įvairių dydžių, ir tada išbraižomi, išskutami paukštelių pėdučių pėdsakai ant kiaušinio. – Štai tam skyrė pusę valandos, nė žodžiu neužsiminė, kas yra Velykos. Čia – tiktai kiaušinis. Kokia Velykų prasmė? Tai štai, Mozė, kada vedė žydus – šešis šimtus tūkstančių – iš Egipto nelaisvės, ir gaudavo apreiškimus iš Viešpaties, jie tik vėliau buvo sudėti, prisimenant tuos Viešpaties Įsakymus, kaip Mozė juos pateikė, tik vėliau buvo sudėti į Penkiaknygę, į Torą užrašyti. Vėliau tai buvo pripažinta kaip Biblija – Senasis Testamentas – ir jį pripažįsta tiek krikščionybės sektos, tiek net ir musulmonai. Jie nelaiko, kad būtų kažkoks niekam tinkantis šaltinis – pripažįsta – tiesiog jie turi taikstytis su akivaizdžiu faktu. Koranas, štai šitoji knyga, kurią atseit gavo apreiškimus Mahometas, ji atsirado jau po Mahometo mirties. Tie vadinamieji apreiškimai, kuriuos gaudavo Mohametas iš Alacho – iš Dievo – buvo pavadinti sūromis, ir vieno karo vado, kuris surinko tuos ant atskirų lapelių užrašytus –Mahometo mokinio – nes Mahometas buvo beraštis vieno šaltinio teigimu – tai štai, jis surinko tuos lapelius ir sudėjo į vieną vietą, ir atsirado Koranas, ir būtent tie skyriai vadinami sūromis. Bet viskas iš tikrųjų, kada mes žvelgiame, kas yra tie dvasiniai šaltiniai, tada mes matome, kad šaltiniai tai yra įvairių kitų žmonių, turinčių jau savųjų interesų tam tikri aprašomi iš jų atminties išlikusieji įvykiai arba tam tikros nuostatos, kurios ir pavadintos tai pranašų kokiomis nors pranašystėmis arba Viešpaties-Alacho įsakymais, kaip gyventi, ką daryti vienokiomis ar kitokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Žodžiu, nei Koranas, nei Senasis Testamentas-Biblija, nei Naujasis Testamentas nėra dvasiniai šaltiniai, kurie būtų priimti, gimus iš dvasios, nors teigiama, kad tai yra iš dvasios gimusių žmonių dvasia perteikti šaltiniai. Nieko panašaus! Kodėl aš taip sakau? Todėl, kada aš studijuoju – labai atidžiai – ir Koraną, ir Bibliją, ir aš matau, kaip tai yra atpasakojama jau vėliau tie įvykiai, kurie jau praėję, ne prieš įvykius, kas būtų iš dvasios gimusiems, kurie mato perspektyvą į priekį, bet, kada kalba eina apie praeitį, ir tada, natūralu, yra ir baudžiantis Dievas, kadangi žmonės, gyvenę tokioje brutualioje aplinkoje, kurių negalima niekaip suvaldyti, išskyrus bauginant juos dar labiau, bet jeigu tu bauginsi, kad tave žmogus nubaus, jeigu tu blogai elgsiesi, stipresnis žmogus, stipresnė gentis, stipresnis klanas, tai neveiks žmogaus, bet, jeigu tu pasakysi, kad tave Dievas nubaus, tai ta jėga, prieš kurią esi bejėgis, tada žmonės ima susimąstyti, paklūsta tokiam įsakymui.
Ir tiktai šitas šaltinis – Urantijos Knyga – perduotas ne žmogaus, bet dvasinių asmenybių, yra toks Apreiškimas pirmas, perteiktas žmonijai kolektyvinių autorių – autorių – kurie perteikė žmonėms kūriniją pačiu plačiausiu mastu, kokiu šiandien mirtingojo protas daugmaž pajėgus suprasti. Ir šitas Apreiškimas taip pat nėra kilęs iš dvasios, bet jis yra atskleidžiantis Tikrovę platesniu mastu. Ir tų dokumentų autoriai atskleidžia Tikrovę, kurioje jie patys veikia, gyvena, ir kaip jie atsiranda, aprašinėja net ir dvasių kilmę įvairaus rango, statuso – vieni kilę tiesiai iš paties Kūrėjo Asmenybių, kiti kilę iš Vietinių Visatų Sukūrėjų Asmenybių. Štai toks Apreiškimas yra iš tikrųjų ne dvasinis, bet jis yra faktinis, atskleidžiantis kūrinijos faktus – kokia jinai yra, koks yra Kūrėjas, kaip Jis yra patiriamas. Ir, kada iš dviejų su viršum tūkstančių puslapių, kada atsiverti ketvirtąją dalį – Jėzaus gyvenimą ir mokymus – kuriuos, tarp kitko, perteikė patys žemiausi – Tarpiniai Tvariniai – tai yra net tarp materijos ir dvasios esantis statusas, jie arčiausia mūsų yra, nors mes jų materialiu žvilgsniu nematome – Tarpinės Būtybės. Tai štai, jie beveik aštuonių šimtų puslapių teksto – Jėzaus gyvenimo ir mokymų teksto – labai dažnai aprašinėja iki pat smulkiausių niuansų Jėzaus mintis, Jėzaus įvykius, Jėzaus aplinką, kad toks sujaudinimas kyla Širdyje, jog ištrykšta ašaros – jau yra pasiekiama energinių virpesių dažniu asmenybės pažadinimo lygis. Ir štai šitoji dalis yra pati jautriausia tam žmogiškajam protui, kuris yra gyvulinės kilmės, bet, kuris junta nuoširdumą ir nori sužinoti daugiau apie Jėzų. Ir štai toji etnologė, kuri pasakojo apie Velykas vien tiktai aukštindama kiaušinį, nė žodžiu neužsiminė apie Jėzų, net negalėjo paaiškinti ir kiaušinio simbolio!
Štai Sai Baba laiko kiaušinį rankoje. Šitą kiaušinį jis kasmet iškosėdavo kartą metuose. Tai yra lingamas – kiaušinis – simbolizuojantis Visatą – Visatą – ne gyvybę – siaurąja prasme – kaip supranta tą gyvybę, kad iš kiaušinio išsirita paukštelis, bet Visatą, kuri pati pulsuoja, ir joje atsiranda apskritai gyvastis įvairių kategorijų. Bet gi Sai Baba, rodydamas šitą lingamą tikintiesiems, kurie atvažiuodavo į Putapartį, kur jis gyveno, kalbėdavo jisai apie Meilės Dievą. Esmė – tai ne šitas lingamas. Lingamas – tik parodyti, kad su Kūrėjo – Dievo – Meilės Galia tu suformuoji iš energinių virpesių šitą Visatos simbolį – kiaušinį – ir iškosti, kad atkreiptum žmonių, to materialaus proto, dėmesį. Juk kiekvienas prisimins – Sai Baba iškosėjo – iškosėjo – kiaušinį! – Tai – netikėtas vyksmas! Niekas gi nesitiki, kad kažkaip iš burnos bus iškosėtas kiaušinis. Tai štai, tas netikėtumas labiau įsimintinas negu to lingamo-kiaušinio simbolis, kurį ir aiškino Sai Baba, atvesdamas palaipsniui prie mylinčio Dievo sampratos.
Ir štai mes turime Jėzų, per Velykas prisikeliantį, o penktadienį, kurį kažkodėl pavadino didžiuoju, šiandien šeštadienis – didysis šeštadienis. Kodėl Didysis? Juk penktadienį Kristus buvo nužudytas, nukryžiuotas! Tai koks čia Didysis penktadienis? Čia yra tragiškiausias žmonijos istorijoje penktadienis! Tas, kas yra tragiškas negali būti didysis! Tas pats ir šeštadienis – pasiruošimas Velykoms – Perėjimo šventė – žydų perėjimo šventė. Negali būti didysis šeštadienis! Žydams, taip, tai – šeštadienis, kadangi jie Sabatą švenčia – jiems tai svarbu, bet kuo dėti tie lietuviai, kad vadintų tą šeštadienį didžiuoju po paties tragiškiausio penktadienio? Jie yra patys mažiausi iš visų penktadienių ir šeštadienių, nes jų akimirka tai yra tragedija visai Visatai! Sudrebėjo Širdis tų Visatos tvarinių, kurie matė įvykdytą tvarinio nukryžiavimą tos Visatos vienam iš dviejų Sutverėjų – Sūnui Kūrėjui – atėjusiam į šitą planetą, atnešusiam Meilės Tėvo sampratą, kad visi pajaustų, kad yra to paties Tėvo Vaikai – broliai ir sesės! Štai, tvarinys nužudęs vieną iš dviejų Sukūrėjų, šitaip pasielgęs, sudrebina net dvasines asmenybes daug aukštesnio statuso negu mirtinguosius! Ir štai aš paskaitysiu Salomėjos Nėries eilėraštį –
Prie Kryžiaus
Prie kryžiaus prikalė rankas ir kojas –
Gyva tiktai Širdis.
Laisva tiktai siela sparnais plasnoja,
Ir deganti Širdis.
Norėjo jie ir Laisvą sielą numarinti –
Vinim prikalti sparnus.
Ir išvilioti paskutinę laisvą mintį,
Ir užgesint jausmus.
Prie kryžiaus – klūpau kojas apkabinus,
Bučiuoju kruvinas vinis – su juo numirt!
Jį žmonės nukankino! Man žmonės svetimi.
Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintųjų metų pabaiga. Salomėja Nėris geriau suprato šitą tragedijos epizodą, išliejo savo sielą šitame eilėraštyje. Nepaprastai giliame! O ta etnologė, pasakojanti klausytojams, kurių yra galbūt dešimtys, šimtai tūkstančių, neužsimena nė žodžiu apie Jėzų!
O gi Jėzus prisikėlė – prisikėlė! Jėzus gyvas! GYVAS!
Ir jo nereikia nukryžiuoti kiekvienais metais, ir gąsdinti žmones, arba pasakoti apie kiaušinį, kuris išskutamas, kad matytųsi paukštelio pėdučių žymės. Jėzus GYVAS! Ir įgijęs aukštesnį dvasinį statusą – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – kuris savo Vietinę Visatą, kurią organizavo su Partnere – Dukra Kūrėja – štai šitai Vietinei Visatai – Nebadonui – jis vadovauja savuoju vardu – savuoju vardu – kai iki šito paskutiniojo savo įsikūnijimo žmogiškuoju pavidalu, jis vadovavo Tėvo Vardu. Štai tas Sūnus Kūrėjas – koks atrodė jis žemiškuoju pavidalu – dabar yra Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, ir vadovauja šitai Vietinei Visatai drauge su savo Partnere – Dukra Kūrėja – Nebadonija. Ir jie gyvi! Ir nereikia kasmet to kryžiaus, kad būtų gąsdinami žmonės!
Reikia žengti į Šviesą, į priekį, ant aukštesnio stotis laiptelio, kad mes iš tikrųjų švytėtume ir Jėzumi, ir Kūrėju, kaip atvaizdu, savuoju gyvenimu, savo darbais, Brolyste, Dora, Ryžtu, Šviesa, Meilės Galia, ir laisva valia, kurios negali niekas apriboti arba sulaužyti, išskyrus, pats mirtingasis ar dvasinė asmenybė. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas