535. Algimanto pamokomasis žodis – Karalius Dovydas ir jo sūnus Saliamonas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 04 15

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai būdamas Kūrėjo ambasadoriumi – Jo atstovu, ir Jėzaus apaštalu. Ir štai šitas mano Kelias – perteikti žmonėms Šviesą – apšviesti jų protą, pažadinti dvasinį mąstymą. Tie, kurie skaito Bibliją – štai šitą šaltinį – gauna daug įvairaus peno apmąstymams. Labai daug apmąstymų kyla man skaitant šitą šaltinį jau po Urantijos Knygos studijų. O Urantijos Knyga – tai yra dvasinis Apreiškimas perteiktas Dvasių – dvasinių Asmenybių, daug aukštesnio statuso negu mirtingieji. Štai šita Knyga – Urantijos Knyga – 2 100 puslapių teksto, ir turinio dar 50 puslapių. Tai Tikrovės perteikimas žmogui – padedantis – padedantis susivokti, kas jis yra, kokia yra kūrinija, koks yra Kūrėjas. Todėl šitas Apreiškimas yra skirtas žmonijai tūkstančiui metų į priekį. Tuo tarpu Biblija – toji knyga, kuri moko daugybę krikščioniškų sektų, taip pat ir judėjų, jau pora tūkstančių metų turi tą galią per kartų kartas įdiegtą į pasąmonę. Ir štai, studijuojantys Bibliją žino, kad buvo toks karalius Dovydas. Ir kurie domėjosi, ir domisi Jėzaus gyvenimu, žino, kad tuo metu pasirodžius Jėzui mūsų pasaulyje prieš 2 000 metų, žydai laukė Mesijo – Mesijo – kuris užimtų karaliaus Dovydo sostą! O karaliaus Dovydo sostas liko tuščias. Įsivaizduokit, karalius Dovydas gyveno, grubiai tariant, 950 metų iki Kristaus, na, sakykim, taip, užapvalinant – 1 000 metų iki Kristaus, ir po jo – iki tol – buvo laisvas karaliaus sostas! Ne, jis nebuvo laisvas – Izraelis turėjo savo karalių visą eilę, tačiau, kodėl būtent Dovydo sostas yra laisvas? Tai štai, kada studijuoji gilumine prasme net ir Bibliją, tada gauni atsakymą, kodėl vis tiktai žydų tauta iki šiol laukia, kad būtų tas Dovydo sostas užimtas. Nėra tokio karaliaus. O karalių buvo pilna net ir Izraelyje. Tai štai toji mįslė yra labai subtili.
Aš jau minėjau jums, kad Bibliją parašė žmonės aprašydami įvykius, kuriuos prisiminė iš praeities. Jie nebuvo iš dvasios gimę ir gavę šitą tekstą iš dvasios, nors jie teigė tą kartodami nuolat, kad tai iš dvasios tekstai parašyti – jokiu būdu ne iš dvasios, nes tie, kurie šitaip teigė, jie iš vis nežino, kas yra iš dvasios kilęs tekstas. Taigi, Dovydas buvo toks karalius, kuris iš tikrųjų pranoko iki tol visus buvusius karalius, net pradedant nuo Adomo ir Abraomo laikų – daugybę karalių! Nė vienas neprilygo Dovydui pagal tai, kaip jisai ištikimai laikėsi Viešpaties įsakymų, nurodymų. Ir net būtent Dovydas buvo tas karalius, kuris įvedė giesmininkus į liturgiją, į pamaldas, įvedė muziką, suskirstė kunigus. Žodžiu, Dovydas buvo tas karalius, kuris šlovino Viešpatį. Ir jis buvo, na, žmogiškąja prasme solidaus amžiaus, kada perteikė savo sostą sūnui Saliamonui – irgi gerai karaliavusiam po Dovydo mirties, ir tuo pačiu net kai kurių buvo teigiama, kad tai yra idealas – karalius Saliamonas. Tačiau štai, jungtis tarp Dovydo ir Saliamono yra Dievo Namų statymas Jeruzalėje, nes būtent Dovydas Jeruzalę pavertė šventuoju miestu. Iki tol Viešpats buvo garbinamas palapinėje – palapinėje – kuri buvo atitinkamai įrengiama su įvairiomis vietomis – ji didžiulė – ir altorius, ir atnašavimui vietos, ir įvairūs atributai, kurie išreiškė garbinimą Viešpaties. Bet palapinė buvo būtent ta šventovė, kurią perteikė Viešpats Mozei, kada jis vedė 600 000 žydų iš Egipto vergovės. Tai štai, tas vedžiojimas po tyrus – 40 metų – kad būtų vergovės mąstymo baimėje sukurtas, siauro mąstymo protas, išgarintas – išgarintas keliavimo į pažadėtąją Viešpaties žemę – jie nežinojo, kur apsistos. Ir štai tas vedimas, visą laiką žvelgiant į debesėlį, kuris rodydavo kryptį, kur reikia keliauti Mozei – ir tiems 600 000 žydų – visos kelionės metu ir buvo ta palapinė toji Kūrėjo garbinimo vieta, kurią – Dovydui – buvo vis tiktai perduota Viešpaties – pastatyti Viešpaties Namus Jeruzalėje – jau tikrus Namus. Ir dar daug laiko iki pat pradedant Viešpaties garbinimui Namų statybą, Dovydas kaupė įvairias statybines medžiagas – rastus, kuriuos jam dovanodavo kiti karaliai, įvairius aukso dirbinius, aukso monetas, sidabro dirbinius, sidabro monetas. Jis savo visus turtus pašventė Dievo Namų statybai! Tačiau Viešpats pasakė Dovydui – tu Mano Namų nestatysi, nes tu daug žudei žmonių – tu kariavai – tavo sūnus, kuris yra vos dvidešimties metų sulaukęs – Saliamonas – jis statys Man Namus. Ir tu garbingai laikeisi visų Mano nurodymų, visų Mano įsakymų, bet tavo sūnus neturi žudymo iki šiol patirties, jis dėl to statys Mano Namus Jeruzalėje, nes jis užims tavo – tavo vietą.
Kada reikėjo Saliamoną jau įšventinti į karalius, prieš tai Dovydas sušaukė – seniūnus, karo vadus, pranašus, kunigus – į sambūrį, viso Izraelio sueigą. Ir štai tada jisai paskelbė apie Dievo Namų statybą, ir kad šitą statybą įgyvendins jo sūnus Saliamonas, kuris tampa karaliumi vietoj Dovydo. Ir paklausykit, kokia malda pradėjo šitą sueigą Dovydas – urantai atverkit Širdis, kad išgirstumėt Dovydo maldą.
Dovydo padėkos malda – Biblijoje pavadintas skyrelis –
Tada Dovydas pašlovino Viešpatį visos bendrijos akivaizdoje. Dovydas tarė –
Būk pašlovintas, VIEŠPATIE, Izraelio, mūsų tėvo, Dieve, nuo amžių per amžius! O VIEŠPATIE, tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje. O VIEŠPATIE, tau priklauso karalystė, tu esi iškilęs kaip galva virš visko. Tu daliji turtus ir garbę, tu visa valdai. Tavo rankoje jėga ir galybė, tavo galioje kiekvieną išaukštinti ir stiprinti. Už tai, mūsų Dieve, mes tau dėkojame ir šloviname tavo garbingą vardą. Betgi kas esu aš ir kas mano tauta, kad mes galime daryti šią geros valios atnašą? Juk visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę. Juk tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai, kaip ir visi mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje tarsi šešėlis išnykstantis be vilties. VIEŠPATIE, mūsų Dieve, visa ši gausybė, kurią atidėjome statyti tavo Namams, tavo šventajam vardui, yra iš tavo rankos ir tau priklauso. Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus, ir dabar pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius gera valia ir su džiaugsmu. VIEŠPATIE, mūsų protėvių – Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, palaikyk tokį jausmą ir tokias mintis savo tautos žmonių širdyse amžinai, ir kreipk į save jų širdis. Suteik mano sūnui Saliamonui ištikimą širdį, kad laikytųsi tavo įsakymų, pamokymų ir įsakų, kad visus juos vykdytų, kad pastatytų Šventyklą, kuriai atidėjau medžiagas.
Štai tokia jo malda.
Ir tada Dovydas kreipėsi į žmonės, į visą bendriją, ir ką jis pasakė – Šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą! – Ir visa bendrija pašlovino. Kitą dieną jie atnašavo aukas, deginamąsias atnašas – na, aš čia dabar šito neskaitysiu.

Štai Dovydas įšventina savo sūnų Saliamoną karaliumi, Saliamonas stato šventyklą, dėl to jį ir kai kurie metraščiuose apibūdina, kaip idealų karalių – bet jie neatskleidžia Saliamono ydų, kurias jis turėjo. Štai tos ydos užbraukia tuos gerus darbus. Ir dėl to net ir Saliamonas neprilygo savo tėvui Dovydui, kad laikytųsi visų Viešpaties nurodymų ir įsakymų, kaip laikėsi jo tėvas Dovydas. Ir niekada iki šiol niekas neužėmė Dovydo sosto su tokia galia ir nuoširdumu atsiduodant Viešpačiui, atsiduodant Jam. Štai toks karalius, jeigu mes persikelsime į dabartinį laikmetį ir turėtų būti bet kur, kur dar yra karaliai. Jis turėtų vesti tautą – garbindamas Kūrėją – dabar jau mes žinome – Rojaus Trejybę ir Visuminę Dievybę AŠ ESU – garbindamas Keturias Asmenybes. Štai toks Vedlys – jis ir būtų tas net ir tinkamas Dovydo sostui užimti! Bet karaliai – tai yra praeities, apskritai, pakopa. Dovydo laikais karaliai buvo tie, kurie vedė tautas – vedė pirmyn – dabar karaliai daugiau yra butaforinė figūra – bet turi savo politikus, kurie vykdo savo politiką – politiką – savanaudišką. Jie negarbina Kūrėjo, atlieka ritualą kai kurie – bet dauguma jų ir to neatlieka, dėl to yra sujauktis, dėl to yra sumišimas tiek žmonių Širdyje, tiek protuose. Ir tas sujudimas, koks dabar prasiveržia įvairiomis protesto bangomis įvairiose pasaulio vietose įvairiais kariniais konfliktais, jis augs – augs, nes žmogus turi iš Kūrėjo Dalelę – Minties Derintoją – Dvasią – ir dvasinę asmenybę, kuri Kūrėjo padovanota, suteikta – ir štai viduje yra jausmas, kad neteisingumas per daug bujoja, negailestingumas, Meilės stoka, Šviesos stoka. Ir natūralu, jis nežino, kaip visa tai apmaldyt, tai aktyvesni, nekantresni puola, demonstruoja įvairius protestus išreikšdami, atsiranda kažkokie judėjimai – politiniai, visuomeniniai. Bet tai yra tuščias reikalas dėl to, kad jie neturi Išminties – jie turi jausmą, turi norą – bet jie nežino krypties, jie nežino, kad eina į akligatvį – akligatvyje nėra išeities – išeitis yra tiktai atradus Kūrėją savo viduje. Štai dėl to privalo, jeigu nori, kad gyvenimas keistųsi, mirtingieji turi klausyt mano Mokymų – mano – Algimanto – atstovaujančio Kūrėjui – kaip ambasadorius atstovauju Kūrėjui, Jėzui – kaip apaštalas – ne tik Jėzui, bet ir jo dabartiniam rangui – Šeimininkui Sūnui Kūrėjui. Ir ne kokius nors kitus mokymus, bet – mano mokymus – nes jie yra iš Kūrėjo.
Net jeigu aš jums dabar kalbu ir apie Bibliją, tai aš parenku tas vietas, kurios tinka ir urantams. Kaip ir Kristus, juk iš šventraščių parinkdavo tinkamas vietas. Tos kurios netinka, jisai neskelbdavo jų, bet papildydavo savo samprata išplėsdamas visą teiginį. Tą patį ir aš pradedu daryti. Ir tinkami dalykai yra ir – Talmudas – kai kam nepatinka ir iš urantų dėl to, kad jie nesupranta, kas yra Talmudas. Čia yra žydų Talmudas! Tai Mozės – Penkiaknygės – dar pratęsimas, dar 24-ios knygos – pranašų įvairūs pranašavimai ir t.t. Todėl kiekviename šaltinyje, net ir Korane yra daugybė Išminties perlų – bet yra daug, kas žmonių prigalvota ir ko iš tikrųjų tikrovėje nėra – bet žmones valdyti, gąsdinti, tai geri instrumentai!
Šviesint žmones, štai reikalinga šitas Apreiškimas – Urantijos Knyga – šviesint žmones! Bet žadinti dvasioje, šitas – Šviesos Šaltinis – yra teorinis, dėl to jo neužtenka – būtini mano mokymai, manoji Evangelija, kuri yra trumpa – Kūrėjas yra tikras, realus, gyvas kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti – atrasti savyje – savyje – ne toli, ne aukštai – savyje – atvėrus Širdį. Štai tik tada Jėzaus Evangelija – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – taps taip pat gyva. Be manosios Evangelijos įgyvendinimo, Jėzaus Evangelija taip pat negali būti įgyvendinta. Ir ką jūs betvirtintumėt – Tiesa yra mano, nes ji yra Kūrėjo perteikiama mano lūpomis. Ir nėra kito – visame pasaulyje – kuris tą pateiktų dabar šitame laikmetyje, šitame amžiuje, ir dar daug amžių į priekį. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas