536. Algimanto pamokomasis žodis – Be proto asmenybė egzistuoti negali! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 04 22

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos. Sakau dvasinius mokymus lietuvių ir anglų kalbomis. Lietuviškai – per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, vienintelėje pasaulyje, be ritualų, Gyvojoje Šventovėje, angliškai – natūralioje aplinkoje lauke, patalpose.
Aš prisimenu, kada pradžioje forume mane užsipuldavo, kad aš neigiu proto buvimą, kai kalbu apie Kūrėjo atradimą Širdyje-viduje, kai prašau, kad Urantijos Knyga būtų skaitoma Širdimi, o ne protu. Sako – Tu nepripažįsti proto! – Čia klaidinga nuostata dėl nesupratimo. Aš pavartoju metaforą – Širdies metaforą. Protas, natūralu, kad yra reikalingas. Tačiau ne šaltas intelektas, o Išminties protas, kurį Kūrėjas suteikia asmenybei – kiekvienai asmenybei – Savo sūnui ar dukrai, ir tada tas protas yra dieviškas. Tada jau nebereikia tokių metaforų, kokios reikalingos šiandien. Tada mes kalbame iš tikrųjų, kaip protu atrasti Kūrėją viduje, pajausti atradimo būseną – protas tampa vedlys. Šiandien, kada protas pajungtas materijos garbinimui, vartotojiškumui, natūralu, tą protą reikia apraminti. Bet, kaip pereiti prie to dvasinio, dieviškojo proto pasireiškimo? Šito be manęs niekas neaiškina. Reiškia, reikia paprastesnio tiltelio žmogui suprasti, kad Kūrėją reikia atrasti Širdimi, ne intelektu, ne visos informacijos sankaupa, kokia yra ir apie Kūrėją perskaityta, išgirsta, apmąstyta galbūt, apie kūriniją, kas yra ta kūrinija, apie savo gyvenimą. Štai tas intelektas – jisai dėlioja informaciją ir ją panaudoja savo labui ir dar kitų sąskaita, lipdamas per galvas. Štai toks protas – jis judrus, niekada neužbaigdamas minčių pradeda naujas, tiesiog toks protas kupinas nerimo, ir niekada jisai Kūrėjo neatras savyje! Niekada jis neišgirs Kūrėjo, kuris kalba jam nuolat! Tai štai, tokiam mirtingajam, gyvenančiam kupinu nerimo, nekantriu, ir net piktu intelektu, apraizgytam savanaudiškų interesų voratinkliu, ir panaudoju tą – Širdies – metaforą.
Mes esame Gyvajame Kelyje. Mes, jau būdami ne pirmi metai šitame Gyvajame Kelyje, jaučiame Kūrėjo būseną, atrastą viduje. Mes suprantame, kad Kūrėjas yra energinių virpesių veikimas mūsų viduje, bet vėl gi juk tą būseną jaučia ne, sakykime, raumenys, visas tas būsenos pojūtis yra per tą jau nušvitusį asmenybės dvasinį, dieviškąjį protą. Protas, kokį suteikia Kūrėjas savo Vaikui, padovanodamas asmenybės amžiną dovaną – pažadintas – jis iš tikrųjų energinius virpesius jaučia iš Kūrėjo subtiliai. Nors mes turime smegenis kaip valdymo centrą, kurį ir panaudoja protas kaip priemonę – panaudoja smegenis – kad patirtų šitą dvasinę būseną. Kada mes Gyvojoje Šventovėje garbiname Kūrėją – mes ta būsena pajuntame Kūrėją. Juk Kūrėjo negalima sutalpinti į mūsų vidų! Jis yra pasireiškiantis virpesiais. Sakykime, daugiau mes atveriame save, susiliejame su Kūrėju, savo Šaltiniu ir Centru, mus pripildo Jo Virpesių aukščiausio energinio dažnio, gilesnė banga užlieja, gilesnėje gelmėje mes atsiduriame, ir ta būsena būna stipresnė, o būsena keičia mūsų prote jau suteiktas potencialias savybes, Kūrėjo mums suteiktas – ir Gailestingumą, ir Taikingumą, ir Teisingumą, Tiesą, Tiesos pasireiškimą iš mūsų, iš mūsų lūpų, ką mes juntame, ir tuo pačiu Meilės pojūtį. Ir tą jaučia ne kas kitas – dieviškasis protas. Protas – jis yra kaip tas kapitonas, kuriuo remiasi asmenybė, bet asmenybė, kaip energinių virpesių sankaupa, kurią mums padovanoja Kūrėjas, ji turi savo vieningą sistemą. Negalima atskirti proto nuo asmenybės. Asmenybė ir protas – neatsiejami segmentai. Šita gyvoji sistema, kuria mes esame – asmenys, asmenybės – negali egzistuoti be proto.
Todėl niekada aš proto neneigiu, bet visuomet aš skatinau ir skatinu tą žemažiūrį gyvulinės kilmės žmogaus dabar panaudojamą protą savanaudiškų interesų tenkinimui, pakeisti į dieviškąjį protą, kupiną Išminties, kuris tyrinėja aplinką, pajėgus atrasti Kūrėją savo viduje, ir atranda Jį, ir būsena paliudija Jo atradimą, ir tada tas sukaupiamas žinias panaudoja visumos Gerovei, bet ne šiaip sau panaudoja, bet jausdamas Meilę, Meilę iš Kūrėjo. Tai yra aukštesnių energinių virpesių dažnio būsena viduje, kurią ir patiria tas pats dieviškasis protas. Protas – tai yra tas asmenybės vedlys. Asmenybė tai yra kaip visas sistemos darinys. Jeigu imsime automobilį ilga, ilgą vilkiką, jis veža daugybę ir krovinių, bet jis turi savo sandarą. Kad galėtų vežti tuos krovinius, jis turi turėti tą pagrindinį smaigalį – variklį. Bet variklis vienas to negali atlikti darbo – vežti krovinių. Reikalinga važiuoklė, ratai, visa pajungta vairavimo sistema. Visa tai vėl sujungiama su tuo pačiu varikliu, kad vienos formos eigos judėjimą būtų galima perduoti, mechaniškai jį transformuojant, į sukamuosius judesius, kuriuos gali priimti materialūs ratai ir stumti automobilį pirmyn, kad riedėtų su kroviniu reikalingų atitinkamų funkcijų įgyvendinimui – krovinio pristatymas įvairiems projektams, mirtingiesiems. Štai tas protas ir yra variklis – asmenybės variklis – kuris šitame pavidale turi – ir rankas, ir kojas, ir vidaus organus. Tai yra kaip atskiros detalės, kad veiktų dabartiniame pasaulyje asmenybė, kaip sistema. Šitas kūnas nėra būtinas asmenybei. Be šito kūno asmenybė gali funkcionuoti, ir ji funkcionuos po prisikėlimo nauju pavidalu. Tuo tarpu tas variklis – protas – jo niekada nebus įmanoma pašalinti iš asmenybės. Jis bus tiktai visą laiką tobulinamas, visą laiką suderinamas su naujo išorinio pavidalo galimybėm ir tuo pačiu veikimu. Štai tas išorinis pavidalas bus keičiamas, o protas visą laiką išliks – išliks – bet jis pats tobulės tiek, kiek atsigręš asmenybė į savo Šaltinį. Tiktai šitas atsigręžimas gali protą papildyti ir Šviesa, ir Teisingumo pasireiškimu, Meilės didesniu pojūčiu, Tiesos, Grožio, Gėrio sampratų skleidimu. Ir, kada šitas protas įsiviešpatauja Kūrėjo sūnuje ar dukroje, tiesiog jisai nebegali atlikti blogio veiksmo – blogio veiksmas jiems tampa kaip pražūtis. Taip kaip dabartiniu metu žmogus nenori, kad jam kažkas darytų blogą, bet jis nesupranta, kadangi neturi tiek viduje įsiviešpatavusio dieviškojo proto daigo, jis daro blogą kitam, kad gautų to veiksmo kažkokią pasekmę, kuri būtų naudinga jam, o, kad kitam bus gyvenimas apsunkintas, jo nelabai tai jaudina.
Štai dėl to mirtingasis turi dviejų pusrutulių smegenis, kurias protas ir panaudoja. Na, čia yra problema, kur yra trijų pusrutulių smegenys – kituose pasauliuose yra tokie žmonės-mirtingieji su trimis smegenų pusrutuliais – tai vienas iš jų numatytas dvasinei Šviesai, dvasiniam gyvenimui. Tokiems mirtingiesiems nekyla konfliktų. Mums kyla konfliktai, jeigu šitame prote viešpatauja materija, aplinka visa gyvena materija, reklama dar labiau skatina vartotojiškumą, siekdama didesnio pelno, ir tuo pačiu materijos atlygio, nėra galimybių dvasiniam protui kur pasireikšti, kur pritaikyti savo net ir mažytį siekį, kuris būtų gimęs viduje. Aš rodau į širdies plotą vėl tarsi metaforiškai suvokčiau, kad tas Gėrio daigelis yra iš Širdies, ne iš to intelektualaus, savanaudiško proto – iš Širdies – yra Meilės daigas. Aplinka nepriima tokių nuostatų. Tai dėl to mes turime vis tiktai dabar tiek tūkstantmečių – du šimtai tūkstančių metų – kai iškreipta Kūrėjo Evoliucija šitame pasaulyje dėl maišto prieš Tėvą, sukelto Satanijos Sistemoje, vadovo – Vietinės Sistemos – Satanijos – vadovo, Liuciferio, jo pavaduotojo Šėtono. Tai – Lanondekų kategorijos dvasinės asmenybės – Kūrėjo Sūnūs – ir mūsų planetos buvęs vadovas – Kaligastija – taip pat Lanondekų kategorijos asmenybė – prisijungė prie šito maišto, ir dar trisdešimt šešių planetų dvasiniai vadovai palaikė maištą – planetų, kuriose gyvena žmonės mūsų Vietinėje Sistemoje, nors tuo metu gyveno žmonės jau šeši šimtai devyniose planetose. Reiškia, trisdešimt septynių planetų dvasiniai vadovai buvo suklaidinti Liuciferio ir Šėtono. Tačiau daugiau negu penki šimtai penkiasdešimt planetų liko ištikimos. Štai tose planetose dvasinis augimas, dvasinis ir dieviškasis protas, jis nebuvo užslopintas. Evoliucija vystosi toliau tolygiai ir sklandžiai.
Mūsų pasaulyje ji tiesiog buvo sutraukyta, sulaužyta, ir mėginta ją apskritai užkasti – užkasti į gilų kapą. Tai dėl to pranašai ir ėjo – siuntė Kūrėjas pranašus per tūkstantmečius – siuntė, kad jie neštų nors mažytį Šviesos spindulėlį, kad Evoliucija nebūtų užgesinta visiškai, kad žmonėse rusentų dar Kūrėjo nors menka idėja, ir šito dar neužteko – Kūrėjas siuntė ir dieviškuosius Sūnus, kad jie galėtų šitame pasaulyje sustiprinti to dvasinio proto pabudimą. Dėl to, įsikūniję iš aukščiau atėję Kūrėjo Sūnūs – kaip Adomas ir Ieva, Makiventa Melkizedekas, kaip Sūnus Kūrėjas, turėjęs Jėzaus iš Nazareto tapatybę – jie nešė tą Šviesą, žadindami dvasinio proto daigelį mirtingojo viduje. Kūrėjas stengiasi visomis išgalėmis, kad būtų Evoliucinė Šviesa neužgesinta šitame pasaulyje. Net ir dieviškasis Apreiškimas – Urantijos Knyga – prilyginamas dieviškojo Sūnaus atėjimo Apreiškimui. Tai – kolektyvinis darbas įvairių dvasių nuo aukščiausio rango, tiesiogiai kilusių iš Kūrėjo, iki pačių žemiausių – Tarpinių Būtybių. Ir, tarp kitko, jisai išreiškia pačią giliausią, ryškiausią, sistemiškiausią Šviesą, kokios žmonija niekada neturėjo per vieno milijono metų istoriją. Žmonija egzistuoja šitoje planetoje, kada buvo užregistruotas Andono ir Fontos pirmasis Gėrio veiksmas palikti savo gimtąją gentį ir tėvus, ir kurti gyvenimą aukštesniu lygiu, nes jų gentis nesuprato jų net kalbos – jie pradėjo kalbėti sąvokomis, kai gentis net ir jų tėvai kalbėdavo tik garsais. Štai jie, priimdami šitą sprendimą Evoliucijos kryptimi, suteikė tą pradinį momentą, kada buvo registruota dangiškuose analuose, jog šitoje planetoje yra žmogus – Kūrėjo sūnus ir dukra, kurie panaudojo laisvą valią, iš Kūrėjo gautą, Evoliucine Šviesos kryptimi. Tai štai, per vieną milijoną metų istorijos Urantijos Knygos Apreiškimas yra pats giliausias Apreiškimas, nuosekliausias, apreiškiantis Kūrėją, kas yra Kūrėjas, kas yra kūrinija, kaip ji tvarkoma, kad padėtų atsiskleisti mūsų – mirtingųjų – tam dvasiniam protui, tam Šviesos protui, Išminties protui, mūsų asmenybės protui, kuris ir veikia šitame pasaulyje, šitame materialiame kūne smegenų – materialių smegenų – pagalba, bet jis ir toliau ves mūsų asmenybes per visą amžinybę, iš pradžių perėjus per Vietinę Visatą, Supervisatą, Havonos vieną milijardą pasaulių, pasiekus Rojų, ir toliau amžinybėje tas pats protas ves kiekvieną asmenybę, kaip Tėvo ir Motinos sūnų ar dukrą.
Taip kad, mano mylimieji, protas asmenybei yra vedlys. Be proto asmenybė egzistuoti negali! Be kūno – gali. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas