538. Algimanto pamokomasis žodis – Štai kokia mums yra ta parengta ateitis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2023 04 30

Labas! Kas žiūrite dabar tiesiogiai – matote mane. Kas žiūrės per Yuo Tube – vėliau taip pat matys tą patį vaizdą, ką urantai mato jau ir dabar šiuo metu.
Kada mes žvelgiame į aplinką – gyvuoju Kūrėjo Žvilgsniu – mes matome, koks yra kontrastas tarp mūsų – urantų – einančių Gyvuoju Keliu, ir aplinkos, kuri neina. Tuo labiau, kad mes pažįstam jau iš Urantijos Knygos epochinio apreiškimo ir Kūrėją, ir kūriniją – sisteminiu supratimu ir gilumine prasme – mes žinome, kas yra tas gyvenimas Gyvajame Kelyje po prisikėlimo. Mūsų pasaulyje tie, kurie netiki, dažniausiai jie sako – tai religija maždaug iliuzijų turi, pilna – ir visą laiką kreipia dėmesį, kad nukreiptų žmogaus protą štai į tą būsimąjį gyvenimą – dabar jūs pasikankinkit, bet už tai bus jums jau kitas gyvenimas geras. Žodžiu, palaiko iliuziją – nėra to Dievo, viskas yra, ką mes matom aplinkui. Ir jeigu mes pasiduodame religiniams svaičiojimams, tikėdamiesi, kad na, tikrai bus geriau kitame gyvenime, tai jūs nusivilsite. Tokio gyvenimo nėra – yra šitas vienintelis gyvenimas, ir mokslas irgi tą tvirtina.
Tai štai, kada mes jau žvelgiam Kūrėjo Žvilgsniu į aplinką – taip, yra tokių, pilna mūsų dvasinių brolių ir sesių, kurie šitokiomis sampratomis gyvena – ir ne tik gyvena, bet jas platina, ir tuo pačiu teigia įvairiomis formomis – įvairiais straipsniais, knygomis. Ir štai ateina tokios akimirkos, kada prasiveržia tokios nuostatos į politines institucijas, tada dar reikia įtvirtinti įstatymo keliu kažkokias nuostatas. Tai štai Europos Sąjunga ir atsisakė įtvirtinti savo toje pseudo konstitucijoje, kuri ten turi nežinau, kiek šimtų puslapių, kiti sako – iki tūkstančio puslapių ta konstitucija – kurios niekas neskaitė, nes ji niekam nereikalinga – tai štai atsisakė tie visi šėtonininkai įtraukti į tos konstitucijos įvadą Dievo sampratą – Dievo – nes jie neigia, jie yra šėtonininkai. Ir kadangi mes žinome iš Urantijos Knygos apreiškimo, iš Kūrėjo perteikiamų apreiškimų, iš Jėzaus apreiškimų knygos – Kalbu Jums Vėl – kas laukia po prisikėlimo – kad tokie, kurie neigia Dievo buvimą šitame pasaulyje iš tikrųjų po prisikėlimo pripažintų Tikrovę, kokia yra – Tikrovę – kurios Autorius yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tačiau gi pažadinimo akimirką nieko nesuteikia dvasinė Šviesa tam, kurį pažadina – nesuteikia jokio ūgtelėjimo, išskyrus vienintelį patyrimą – išėjimo iš tos planetos, ir prisikėlimo – tiksliau pasakius, mes ne patys prisikeliame, bet mus prikelia, pažadina, ir formuoja mums naują išorinį apvalkalą. Šitame pasaulyje, tai yra pati žemiausio energinio dažnio virpesių forma – materija – materialus kūnas – ką žmogus ir laiko žmogumi matydamas kūną. O žmogus yra tai, koks yra turinys tame kūne – kokia jo sąmonė yra, kokia švara yra, kiek jisai doras yra. Žmogus yra doras, teisingas, gailestingas, mylintis, stiprinantis kitus, apšviečiantis kitus, turintis Kosminės Įžvalgos užuomazgas, analitiškai mąstantis, susiejantis priežastį su veiksmu ir pasekme – kaip Kūrėjas sumanęs – nes tas žmogus yra atradęs Kūrėją savo viduje – savo Širdyje, ir savo Širdimi. Štai toks yra žmogus, kuris niekada nedaro kitam pikta, jis neturi tokios savybės – keršto, savanaudiškais būdais savų interesų tenkinimo – jis stengiasi kurti Visumai. Aplinka šitokiais motyvais negyvena. Po pažadinimo apvalomas mūsų protas tiktai nuo tokių sąvokų, žodžių, kurie yra kaip balastas – keiksmažodžiai, kokie nors visiškai bereikšmiai priežodžiai nieko nesakantys, kaip dabar panašu – karoče – mėgsta jaunimas sakyti rusiškus žodžius – nuo tokių apvalomas protas. Bet savybės, kokias yra tas mirtingasis įtvirtinęs savo charakteryje, jos yra tokios, kokias dėdamas pastangas mirtingasis ir įtvirtino, kad jos išreikštų Kūrėjo Charakterio Savybes. Tie, kurie šito nedarė, tie netikintieji – jų charakteriai yra ydų viešpatija – ydų – ne charakterio atvaizdo aido atsikartojimas gyvenime, bet ydų pasireiškimas. Štai tos ydos pirmiausia pagimdo, per kartų kartas įtvirtina, kad įsiviešpatautų viduje baimė – baimė – kam? Kad tiktai šitas kūnas nebūtų nors kokioje nepalankioje aplinkybėje, kad tik jisai būtų saugus! Ir žmogus tą net pavadina – aukščiausia žmogaus kaina ir pasiaukojimas, t.y., savosios gyvybės paaukojimas.
Kada nėra dvasinio apšvietimo, tada žmogus ir supranta, kad gyvybė, tai yra tik ta materija. O juk mūsų dvasinė asmenybė yra tame kūne! O dvasinė asmenybė, ji negali būti prarasta, išskyrus tiktai vienu atveju – jeigu tas pats mirtingasis galutinį priima sprendimą atsisakyti Dievo pripažinimo – atsisakyti – sąmoningai atsisakyti – ir tą padaro sprendimą įgyvendinęs. Štai toks mirtingasis nepažadinamas. Bet jisai šitą sprendimą priėmė pats savo laisva valia. O kadangi Kūrėjas, viską žinodamas nuo pabaigos, Jis žino, kad šitas sprendimas yra galutinis ir mirtingasis jo nepakeis – koks tikslas jį žadint? Kūrėjo sumanyta Evoliucija – ji turi vienpusį judėjimą į vis ryškesnę Šviesą, kuri atspindi – Paties Kūrėjo Šviesą – per kiekvieno Kūrėjo vaiko įnešamą asmeninį indėlį į tą Kūrėjo banką aukštai danguje. O indėlį mes įnešame Širdies būsena – Širdies būsena – priimdami sprendimus, įgyvendindami juos Visumos labui, ir Meilės motyvu – Meilės! Šitą diktuoja būsena! Tai kada pažadins mus – mes gi turim įvairiapusį patyrimą – intelektas mūsų per kartų kartas yra tiek priterštas pasąmonėje, sąmonės lygiu, natūralu, mūsų viduje daugybės – daugybės tų milijardų gyvenančių mūsų planetoje – ydos bujoja. Ir jas išgyvendint yra skirti po pažadinimo Septyni Pasauliai. Jie vadinasi – Gyvenamieji Pasauliai – kadangi mūsų Vietinė Sistema, ji turi Universitetus – atskyrus Pasaulius. Tai štai, tie Pasauliai, kur mus mokins, kaip mes turime tas ydas paversti Kūrėjo Charakterio Savybėmis, kad pavydas, pyktis, neapykanta, agresija, siekis savanaudiškai įprasmint savo interesus bet kokia kaina, kad pavirstų – Meile, Gailestingumu, Teisingumu – atradus Kūrėją viduje, ir plečiant Kosminę Įžvalgą, lavinat mūsų protą, ir jį pritaikant Brolystėje Visumos Gerovei. Kadangi įsišaknijusios ydos negali būti taip – štai buvo mokymai, mes tuos mokymus išklausėme, ir sakome – taip, aš tą suprantu, pripažįstu, ir dabar laikysiuosi tokių nuostatų, kokias aš išgirdau mokymo metu. Mes esame pažadinti, gavome aukštesnio energinio dažnio – morontinį – sielos tapatybės išorinį pavidalą – tai jau mes, jau žinome štai, kokia yra iš tikrųjų Tikrovės antroji pakopa – sielos tarpinė grandis tarp dvasios – kada pasieksime. Bet čia yra tiktai teorinis išklausymas mokymo, o savybės dar nepavirtusios, kad atspindėtų Kūrėjo Charakterį – dar vis tiek savanaudiškumas viduje kunkuliuoja! Kada tu esi ramybės aplinkoje ir kada ten mokosi visi, natūralu, daug lengviau tai įsisavint. Bet žiūrėk, kažkokia atsiranda akimirka, kur išsiskiria nuomonės ir jau prasideda savosios nuomonės primetimas kitam. Jau yra yda! Leisk kitam gyventi savuoju gyvenimu, savąja samprata, neužlipk ant jo galvos, neviešpatauk jo atžvilgiu! Ir taip ir kitas tavo atžvilgiu neturi daryt. Tai tam, kad tos ydos ir pavirstų Kūrėjo Charakterio Savybėmis, kurias patvirtintų būsena mūsų – būsena – tą turi patvirtinti, ir mūsų veikimas aplinkoje Visumos labui – tam ir reikalingi ne tik mokymai, bet ir pakopos žengiant iš pasaulio į pasaulį. Viename pasaulyje mes atsisakome arba atsikratome ydų kaip – agresijos, savanaudiško mąstymo, veikimo savanaudiško. Kitame pasaulyje, jau yra daugiau pasireiškimas bendradarbiavimo tarpusavyje, bendravimo, kad būtų broliškumas, pakantumas bendraujant. Kitas pasaulis – dar aukštesnis laipsnis – Brolystės pasireiškimas – jau suvedant mus su kitų planetų gyventojais – kad mes galėtume pažinti kūriniją plačiau – susipažįstam su tų pasaulių veikla. Žodžiu, visa tai organiškai iš mūsų išgaruoja – ydos – o per veikimą drauge su Kūrėju, mes įviešpatiname charakterį iš Kūrėjo savyje, kuris mums yra suteiktas, kaip potencialas asmenybei – bet paverčiame aktualu! Tai kadangi tai truks nei daug, nei mažai – šimtus metų – vieniems greičiau, kitiems lėčiau, bet eidami į amžinybę, mes jau laiko atžvilgiu esame laisvi. Tai štai tos savybės ir tampa viešpataujančios, ir protas išlavėja, kad mums suteikia kiekvienam po serafimų porą – mums – kad mus stiprintų tie serafimai. Ir mes susiliejam pasiekę Trečiąjį Apskritimą – Proto lavinimo Trečiąjį Apskritimą nuo Septintojo pradėję – pasiekiam susiliejimą su Minties Derintoju! O tai jau yra kokybinis pliūpsnis dar didesnio gyvo atsidavimo Kūrėjui, veikimo su Kūrėju, ir bendradarbiavimo tarpusavyje – Brolystėje – Meilės Galia! Mes tampame viena asmenybe – Minties Derintojas – ikiasmenis, ir mes, gavę iš Kūrėjo Asmenybės – amžinąją Dovaną – suteikiame savąją asmenybę Minties Derintojui. Dieviškumas kokybe kiekvieno Minties Derintojo toks pat, kaip Kūrėjo – analogiškas, kaip vandenyno lašas pasemtas į šaukštą. Ir mūsų viduje, mūsų asmenybės dieviškumas tampa vienas jau nebe dvasioje, bet viena asmenybe!
Štai kokia mums yra ta parengta ateitis, kur sako – na, taigi nėra to Dievo, ir čia iliuzijomis jus peni, dabar kentėkit, paskiau jums bus gerai. Ne, mano mylimieji, tie, kurie šitaip mąstot, kaip Koranas sako – Koranas sako – nuskriaudžiat save – o aš tą patvirtinu, kaip tvirtino ir Mohametas – nuskriaudžiat save! Ir dar papildysiu – ir mane nuskriaudžiat, nes jeigu jūs įtikėtumėte, kaip aš įtikėjęs esu, gyventumėte Kūrėjo labui tą būseną jausdami – ne dėl to, kad jūs girdite iš manęs tokį teiginį, bet – jausdami būseną – atradę Kūrėją viduje. Taigi mes daugiau galėtume padaryti Šviesos darbų – Teisingumo daugiau būtų! Jūs man padėtumėt! Padėkit! Tai sakau savo lūpomis – Kūrėjo jums teikiamą prašymą, kuris sako – AŠ ESU – AŠ ESU – neneik Manęs, patirk Mane atradęs viduje, netiki? Pabandyk pasišnekėt su Manimi. Amen. O gal ir iki pasimatymo.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas