170. Naktinis pasivaikščiojimas Romainiuose, 2022 01 28
Naktinis pasivaikščiojimas Romainiuose, 2022 01 28
Šį vakarą, kada Romainiuose vakare prasidėjo pūga, nusprendžiau išeiti pasivaikščioti po Romainius ir pafotografuoti, kaip atrodo gatvės per pūgą. Kada pabundu, arba prieš užmiegant, per visos sienos langą prie pat lovos matau vieną gatvę su ant stulpų degančiomis gražiomis mėlynomis snaigėmis, kaip paprastai pasipuošia Kalėdoms. Būtent savo pasivaikščiojimą ir pradėjau nuo tos pusės, kadangi joje dar nebuvau. Puiki gatvė, tik man keista, kodėl ji turi kitą pavadinimą, o ne E.Levino, nors ji už sankryžos su Lubinų gatve pratęsia E.Levino gatvę, bet kažkodėl pavadinta Lubinų gatve, kai Lubinų gatvė už šios sankryžos eina tolyn, ir tiesiai tolyn. Taigi, čia man trūksta logiškumo ir išminties -. gatvė už sankryžos tęsiasi dar tris šimtus su viršum metrų, ir ten baigiasi devyniasdešimt devintuoju numerių, o kam nors reikalingas šimtasis, ar šimtas dešimtasis numeris, o ten jo nėra. O gi pasirodo jis yra, tik reikia sugrįžti tuos daugiau kaip tris šimtus metrų atgal, ir mano minėtoje sankryžoje pasukti kairėn, ir už šlagbaumo ir bus ieškomas namas, ar visi ieškomi namai virš šimtojo numerio.
Na, Kaune krepšinis yra išskirtinis. Ir toje gatvės dalyje yra puikūs namai, vienas sklypas dar tuščias, bet jame jau stovi krepšinio lenta, žiedas, tinklelis, žodžiu, naujo namo statyba prasidėjo nuo krepšinio lentos. Man labai patinka, kad Kaune daug tokių privačių namų, kurie yra papuošti lemputėmis, ištisomis griliandomis, net kiemai išpuošti, tiesiog kažkokia šventinė nuotaika formuojama šviesų pagalba.
Aš dabar į klausimą, kodėl persikrausčiau į Kauną, atsakau, jog užtenka gyventi ten, kur trūksta Lietuvos, atvažiavau į Lietuvą ir tuo labai džiaugiuosi, atvažiavau tiesiog į patį nuostabiausią pasaulio miestu, kuris yra LIETUVIŠKIAUSIAS. Taigi sugrįžau į Lietuvą.
Bevaikščiodamas vis fotografavau. Vienoje vietoje pamačiau išeinančią mažą mergaitę iš kiemo, ji nuėjo iki mano minėtos sankryžos ir įėjo į kiemą, matyt buvo pas draugę. Aplinkui nė gyvos dvasios, aišku, Apvaizda laksto pirmyn-atgal, vis dirba, vis pluša, vis mūsų labui. Ir man buvo smagu matyti tokią mažą mergaitę, einančią vieną, jau tamsiu metu, nors gatvė yra labai apšviesta, o dar baltas sniegas suteikia papildomo apšvietimo. O ir pūga suteikia kažkokio pasakiško užbūrimo iš pasakos akimirką, atrodo viskas taip gražu, ir taip tyra, jokio žmogaus nematyti, tik kelios mašinos pravažiuoja aną sankryžą jau tikrąja Lubinų gatve, o ne izoliuotu ir šlagbaumu atskirtų Lubinų gatvės netikru priedėliu, kuris yra gražus, tik jam reikia taip pat gražaus ir pavadinimo.
Aš klausiu tos mergaitės, ar nebijai, jog tave gali užpustyti, sako - ne, nebijau - ir įžengia į savo kiemą. Vaikas jaučiasi saugus, nes visa teritorija uždaryta šlagbaumu, ir niekas nepažįstamas čia nepateks. Dėl to ir jauki šiluma, net einant gatve, nes žmonės gyvena ramesni.
Grįžtu už sankryžos į savo gatvę - E.Levino, tai pat už šlagbaumo, taip pat saugioje aplinkoje. Tik čia žibintai papuošimų dar neturi. Einu tolyn šia gatve, pūga įsisiautėjo kaip reikiant, momentais vėjo gūsiai taip sniegu lipdo akis, kad net žiūrėti neįmanoma. Girdžiu kaip kažkas kieme valo sniegą. Aš vis fotografuoju namus. Artėju iki to kiemo, noriu jau pasisveikinti su man nepažįstamu vyru, kurį matau pirmą kartą, kai jis manęs pirmas paklausia - O kokiu tikslu jūs fotografuojate? - Aš jam sakau - Kad labai gražu, tai ir noriu nufotografuoti, sūnus prašė parodyti aplinką, mat aš čia apsigyvenau gatvės pačioje pradžioje, kur dar neužbaigti statyti šeši namai, tai mano vidurinis galinėje eilėje nuo gatvės.- Susipažįstame - pasisakau savo vardą, jis man savo - Darius. Jam irgi įdomu, kodėl iškeičiau Vilnių į Kauną. Stovim abu pūgoje ir kalbamės. Labai greitai aš jam pradedu aiškinti apie Kūrėją, apie Šaltinį ir Centrą, kur Jis yra, ir daug kitų dalykų. Jo protas dar labai nekantrus, todėl nespėjus man atsakyti į vieną klausimą, jis jau žeria savo nuostatas, kad jam labai priimtina rytietiška mąstymo filosofija, propaguojanti reinkarnaciją. Aš jam aiškinu, kad nėra reinkarnacijos, nes mes žengiame tolyn, į kitus pasaulius kaupti naujų patyrimų ten. Jam tiek įdomu, kad mūsų pokalbis pavirsta į šiltą bendravimą - jis man sako, kokia jūsų įdomi asmenybė, aš labai džiaugiuosi, kad jūs apsigyvenote būtent čia. Jis net patvirtina, kad dabar sugrįžęs sės skaityti Urantijos svetainę. Mūsų pokalbis užsitęsė, aš jau pradėjau ir žvarbti, nes stovėjau atvirame vėjyje, o juk kalbėjomės apie keturiasdešimt minučių, o gal ir daugiau. Jis būtų ir ilgiau dar bendravęs su manimi, tik aš jutau, jog turiu pasitraukti iš tos vėjuotos vietos, jam vėją užstojo gan aukšta tvora, o aš buvau atviroje vėjui vietoje, tad ir pūtė jis į mane. Darius atsisveikindamas išreiškė viltį, kad dar pasimatysime.
Grįždamas prieš vėją visai sušalau, mat ir pirštines buvau palikęs. Viduje džiaugiausi, kad atsirado dar vienas vyras, kuris nori - labai nori - skaityti ir Urantijos Knygą, ir svetainę. O juk tai buvo Apvaizdos dėka, kad mes susitikome - aš išėjau pasivaikščioti per pūgą, jis išėjo valyti kiemo irgi per pūgą. Ir šitaip pūgoje skleidžiau Kūrėjo Šviesą ir Tiesą nuoširdžiai ieškančiam Tiesos Dariui.
Grįždamas vis dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį patyrimą, nes dar niekada neteko per pūgą skleisti Kūrėjo Šviesos - per lietų, per karštį, per šaltį - teko, o štai per pūgą - pirmą kartą. Iki namų liko apie trisdešimt metrų, einu sustingęs, ir staiga paslystu ant po sniegu esančio ledo, ir dar nelygaus, nes statybos tebevyksta, ir trinkelės dar nepaklotos, tad daug kur nelygumai, ir būtent koja ir paslydo ant tokio nelygumo, kurio po sniegu nesimato. Griūnu ant šono ir verčiuosi ant nugaros, o gava trenkiasi į tą patį kietą ledą. Smūgis labai stiprus, ir apsidžiaugiu, kad buvau su kepure ir dar ant viršaus užleidau striukės kapišoną, kad apsisaugočiau nuo pūgos. Išvada - būks atsargesnis, po sniegu visko būna, ir būtinai dviračiu važiuok užsidėjęs šalmą - dažnai važiuoju be šalmo - nes akimirka, ir prarandi bet kokią kontrolę, o galva kaip valdymo centras, turi visada turėti apsaugą - ir patikimą apsaugą. Manau, kad ir Apvaizda pakišo savo ranką, nes nukritau labai minkštai, šiek tiek susitrenkiau į kietą ledą rankos plaštaką ir riešą nubraukiau į ledą, tad peršti jį dabar, bet juk tai ir buvo Apvaizdos man suteikta minkšta pagalvė.
Rankos nuo ledo visai sustingo, reiškia, kraujo apytaka visai sulėtėjo, sunku net raktus išsiimti iš kišenuko džinsuose, o dargi reikia suspėti atjungti namo apsaugos signalizaciją - per trisdešimt sekundžių. Viską padarau, ir laiku. Dėl tų sekundžių taip kaskart patiriu įtampą. Nusirengiu striukę, nusiaunu batus, imu sušilti. Ir tada pajuntu, kad neturiu telefono. Jis buvo striukės kišenėje. Patikrinu - nėra. Aišku, kad iškrito iš kišenės virstant. Reikia skubėti jo ieškoti. Vėl turiu apsirengti. Nueinu į mano avarijos vietą - telefonas manęs laukia, pakeliu, padėkoju Kūrėjui už visą patyrimą, sugrįžtu į savo namus, suvalgau du sausainius - kakavinį, ir kitą Suvorovo, su šokoladiniu glajumi. Viskas - diena baigta. Bet dar nevisai, dar einu daiktų išiminėti iš dėžių ir maišų.
Tuo tarpu iš karto po mūsų gyvųjų pamaldų vėl ėjau kasti skaldos, kad galėčiau su mašina įvažiuoti į garažą, kada jį išvalys nuo statybinių atliekų.. Man bekasant atvažiavo iš pradžių vienas kaimynas, su kuriuo susipažinau jau prieš kelias dienas, o netrukus ir kitas, su kuriuo susipažinau jau šiandien. Pirmas - Andrius - gana inteligentiškas, atvažiavo su žmona, o kitas kaimynas -Tomas - labai jau šnekus, šneka be perstojo. Atvažiavo elektrine mašina, kartu atvažiavo ir jo krikšto motina, kuri labai susidomėjo mano pasakojimu, kada ji iš pradžių pareiškė, kad mano balsas toks, kad aš turėčiau būti televizijos diktoriumi, nes jis yra televizijos balsas. Aš tada ir pasakiau, jog ir dirbau televizijoje, ir per Panoramą aiškindavau tarptautinius įvykius, o dabar einu dvasiniu keliu. Ji tiek susidomėjo dvasiniu keliu, kad net užsirašė svetainės pavadinimą - www.urantija.lt
Taigi, tokie mat Šviesos reikalai Romainiuose šiandien.
Tuoj pusiaunaktis, laikas į lovą.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir Sapnų Projekcijos iš Minties Derintojo, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas