171. Vasario šventės man prieš dvidešimt septynerius metus, 2022 02 16

Mielieji, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt penktaisiais metais per vasario šešioliktąją, kuri taip pat buvo be jokio sniego, ir netgi lijo lietus, aš atėjau prie Vilniaus mokytojų namų, kad pasižiūrėčiau, ar lietus nenuplovė dailininkės parašyto skelbimo apie Lietuvoje iki tol dar negirdėtą renginį – mano pirmąjį pasakojimą apie Urantijos Knygos apreiškimą, įvyksiantį vasario 18 dieną 18 valandą Mokytojų namų didžiojoje salėje. Kaip ir šiandien, taip ir tada vasario šešioliktoji buvo trečiadienį. Ir tuo metu jau visą savaitę buvo dailininkės puikiai parašyti net keturi skelbimai – vienas iškabintas Mokytojų namų lange, kitas – taip pat viduje – skelbimų lentoje, trečias – ant išskleisto ir prie pagrindinio įėjimo pastatyto stovo, o ketvirtas – net gretimoje – Pylimo – gatvėje, kur yra Mokytojų namų skelbimų stendas su stiklinėmis durelėmis, kad apsaugotų skelbimus nuo darganos.
Didžioji salė talpino apie penkis-šešis šimtus žmonių. Ir ją direktorius – Timukas – man suteikė nemokamai. Štai koks buvo jo požiūris į dvasinius dalykus – juos paremti. Ir kol jis buvo šitame pasaulyje, tol didžioji salė kelerius metus man buvo suteikiama nemokamai. Ir užsiėmimai vykdavo beveik pilnoje salėje kas savaitę. Žmonės trokšte troško dvasinės informacijos. Tuo labiau, kad tokios informacijos apie Dievą – Kūrėją, apie Jėzų, apie kūriniją, apie Kūrėjo dvasinę Šeimą, apie prisikėlimą, apie sielą ir dvasią, apie gyvenimo prasmę šiame pasaulyje, apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus Lietuvoje dar nebuvo iki manęs pateikęs niekas, todėl susirinkusiųjų gausi auditorija buvo dėmesinga, ir net labai kantri, be pertraukos išsėdėdavo po tris valandas. Būdavo ir tokių užsėmimų, kada budinti prieš dešimtą valandą įeidavo į salę ir duodavo ženklą, jog dešimtą valandą Mokytojų namai baigia darbą ir visos durys užrakinamos. Tačiau žmonėms dar kildavo daug klausimų, tad jie ir toliau dar būtų klausęsi manųjų aiškinimų.
Aš savęs tuo metu irgi paklausdavau – o kelis užsiėmimus man vertėtų tęsti, galbūt jau ir pakaks kokių dešimties tokių mano susitikimų. Juk žmonėms, kurie nuolat lankosi ir klausosi manųjų aiškinimų, atsibos klausytis jau girdėtų teiginių, o ką gi aš galiu pasakyti naujo, kai taip sunku prisiminti tiek daug informacijos iš Urantijos Knygos epochinio apreiškimo, nes tuos teiginius, kuriuos pakartoji nuo pirmojo užsiėmimo ir prisimeni geriausiai. Tai negi pradėsi čia gvildenti visą Urantijos Knygą, kai ir pats jos nesuprantu tiek, kad galėčiau ją gvildenti.
Tuo metu Urantijos Knyga man buvo neįveikiamas kalnas, ištisas kalnų masyvas – neaprėpiamas, neįveikiamas – tad ilgai tęsti užsiėmimų nemaniau, kad man pavyktų, net jeigu ir norėčiau. Aš neturėjau jokio supratimo, kas manęs laukia šitame kelyje. Būtent todėl ir keldavau sau šitą mintį – ko gero reikia jau eiti į manųjų užsiėmimų pabaigą, tuo labiau, kad ir atėjęs pavasaris jau net ir baigiasi, prasidės vasaros atostogų metas, ir patys Mokytojų namai matyt atostogaus, kaip atostogauja ir mokytojai mokyklose. Štai ir tau puiki proga – užbaigti mokslo metus ir rudenį nebepasirodyti.

Tokia buvo man 1995-ųjų vasario 16-oji, ir ypač vasario 18-oji, ir po jos prasidėjęs Urantijos Knygos pagrindu mano užsiėmimų trumpas ciklas. Trumpas, kaip man atrodė tuomet.
Taigi, mano mylimieji, su vasario dvigubomis šventėmis visų Šviesos labui sveikinu jus visus.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas