548. Algimanto pamokomasis žodis – Gyvoji Knyga sumanyta Kūrėjo! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 06 17

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, visai Urantijai, pradėdamas nuo Lietuvos. Lietuviškus mokymus, dvasinius mokymus, sakau per gyvąsias pamaldas vienintelėje Gyvojoje pasaulyje Šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Angliškai sakau kur nors gamtoje, mieste, kad būtų matomas tam tikras fonas – lietuviškas fonas – kad klausydami angliškai galėtų nors kiek pamatyti kokioje aplinkoje esu. Dvasiniai mokymai – dvasiniai mokymai atskleidžia – tam tikra prasme – Tikrovę platesniu požiūriu. Jie nėra tai, kad būtų kažkas ypatinga. Tiesiog mes paprasčiausia galbūt nekreipiame dėmesio į atitinkamus reiškinius, jų nesusiejame vieno su kitu, dėl to mums tas kontekstas labai dažnai būna suaižėjęs, sutrūkinėjęs, ir mes nematome viso bendro vaizdo.
Kada aš studijuoju jau ne pirmą kartą Koraną, štai šitą islamo pagrindinę knygą, studijos tai, natūralu, kas mane patraukia studijuojant, aš mėginu tą pažymėti žymekliu, kad ryškiau pamatyčiau tas vietas. Bet labai dažnai poveikis būna toks stiprus, kad aš noriu išreikšti ir savo kažkokį minties arba pagilinimą, arba išreikšti savo nuostatą, kuri nesutinka su ta Korano teiginio mintimi, štai tada paraštėse parašau savo komentarus, bet, kaip matote, čia yra pilna pažymėtų vietų, kur tiesiog matai, kad neįmanoma ką nors praleisti – visur svarbu, visur nuostabūs yra teiginiai. Štai rusiškas tekstas – aš skaitau Koraną rusiškai – čia parašyta – septinta sūra – Kliūtys – Преграды – rusiškai – Kliūtys – septinta sūra. Tą, ką Mohamedas, kaip jis teigė, gaudavo iš Alacho, štai ten visi tie mokymai suskirstyti į sūras. Jeigu mes paimsime Urantijos Knygos Epochinį Apreiškimą, štai šitą Apreiškimą, mes matome, kad tai yra irgi suskirstyti tekstai į dokumentus – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto suskirstyta į šimtą devyniasdešimt šešis dokumentus – Koranas suskirstytas į sūras. Mane stebino, kada prieš kiekvieną sūrą visuomet yra pašlovinamas Alachas – Aukščiausiasis, Visagalis, Gailestingasis. Kada pirmą kartą pradėjau studijuoti Koraną – tai buvo gal prieš dvidešimt su viršum metų – gilumine prasme aš jo negalėjau studijuoti, kadangi visuomet reikia susipažinti su šaltiniu, o susipažinimas negali iškart būti giluminis, jis būna paviršinis, vėliau prasideda gilesnės studijos. Ir štai man tada atrodydavo, kam prieš kiekvieną sūrą kartoti, kad Alachas yra Aukščiausiasis, Galingiausias, Gailestingiausias? Na, vieną kartą prieš pirmąją sūrą parašei, ir viskas tinka. Ne, visą laiką pakartoja! Ir galvoju, na, kaip neatsibosta tą patį kartoti? Reiškia, mano paviršinis žvilgsnis į Koraną buvo klaidingas. Bet tada jis negalėjo būti teisingas. Jis buvo toks, koks tuo metu buvo manosios tapatybės žvilgsnis, kaip aš supratau tokius dalykus. Šiandien, kada aš studijuoju Koraną, aš puikiai suprantu, kodėl tai yra iškeliamas, pašlovinamas Alachas prieš kiekvieną sūrą. Man šito jau maža! Aš noriu po atskiro kažkokio tai pastraipos teiginio vėl pašlovinti Alachą! Visa tai liudija vidus – būsena. Kada tu vis giliau atveri savo asmenybės tapatybę savajam Šaltiniui – Asmenybės Šaltiniui – Kūrėjui – natūralu, kad tada atsiranda poreikis, vidinis poreikis, apkabinti Kūrėją dvasiniu glėbiu, apkabinti, prisiglausti prie Kūrėjo, prisispausti prie Jo, ir tuo pačiu Jį šlovinti, garbinti, aukštinti Meilės Galia – Meilės Galia! Ne poreikis, pareiga tą daryti, ne! Meilės Galia iš vidaus, trykšte trykšta kaip fontanas! Ir tada tu supranti, kad Korane yra labai teisingas požiūris visą laiką priminti, kad Alachas yra – Visagalis, Gailestingasis, Teisingasis, Mylintis, nes skaitančiam be giluminių studijų Koraną, vis tiek tos mintys nusėda į pasąmonę. Kas skaito nuosekliai, perskaito ir tas eilutes. Tarp kitko, kada aš, kaip minėjau, pirmą kartą nagrinėjau Koraną, tai aš pradėjau pastebėti, kad kartojasi tie prieš sūras teiginiai, apibūdinantys Alachą, ir aš jas praleisdavau. Kam juos skaityti? Štai mano seklus matymas Korano tuo metu, ir nesuvokdamas tų pakartojimų prasmės, aš mėgindavau sutrumpinti studijoms skirtą laiką, tiesiog laimėti kažkokį segmentą akimirkos, bet aš nuskriaudžiau tuo metu tik save dėl neišmanymo, dėl nesupratimo, gilumine prasme nesupratimo, kaip vis tiktai reikia studijuoti Koraną. Ir štai, kada dabar aš žvelgiu tą patį, studijuodamas Biblijos tekstus, Biblijoje man stinga tokio Kūrėjo pašlovinimo, pagarbinimo, koks yra Korane. Čia yra aprašyta istorija ir pranašų, ir žydų, yra tas Kūrėjas atskleidžiamas, bet man stinga to sutraukto, kondensuoto, ir labai, labai glaustai išreikšto per daugybę pakartojimų Kūrėjo pašlovinimo. Prieš sūras tai yra iškelta į atskirą, sakykime, pavadinimą, po pavadinimo kursyvu išreikštas tas teiginys – pašlovinimo, pagarbinimo Alacho Biblijoje šito nėra, ir skaitant, tas Kūrėjas nėra pakartojamas, kad Jis išaukštinamas, kad Jis yra pašlovinamas, kad tas teiginys nusėstų į pasąmonę vis giliau, ir giliau, ir giliau per gausybę pakartojimų. Aišku, čia galima, leidžiant kitą leidinį, tos pačios Biblijos, tą įtraukti. Tai nebus Biblijos teksto pakeitimas, tiesiog tai bus perteikta šlovė, garbė Kūrėjui. Ir štai, ką aš dabar jaučiu, kada jau viduje yra tas giluminis supratimas ir dvasinių šaltinių, tada aš matau, kad ir Koranas kalba tais pačiais teiginiais, kaip ir Biblija, ir kaip Urantijos Knyga – Epochinis Apreiškimas – tais pačiais teiginiais – Kūrėjas yra Meilės Šaltinis, Kūrėjas yra Teisingumo Šaltinis, Gailestingumo Šaltinis, Kūrėjas yra Gėrio Šaltinis, Centras.
Kada žmonės, dirbdami įvairiose sferose, taip pat jaučia kažkokių Šviesos minčių, tos mintys taip pat yra iš Kūrėjo. Kada poetai apdainuoja gamtą, apdainuoja Meilę, tie žodžiai yra iš Kūrėjo. Jie visi nukreipti Gėrį, Grožį, Meilę iškelti, išaukštinti. Tie, kurie rašo tekstus tiesiogiai pašlovindami Kūrėją, jie apibūdina Jį gražiausiais žodžiais, gražiausiomis mintimis apipina. Reiškia, Kūrėjas, net ir tie, kurie Jo nepripažįsta, jie sako, kad čia žmogaus fantazijos, susigalvojimai, jie nepamąsto gilumine prasme, kaip visi tie žmonės, kurie yra skirtingų religijų, skirtingose vietovėse, skirtinguose kontinentuose, skirtingomis ekonominėmis, visuomeninėmis sąlygomis, aplinkybėmis, įvairaus statuso visuomenėje, turtinės padėties, vis tiek jie kalba ta pačia Gėrio ir Šviesos kalba, kada apibūdina Kūrėją. Niekur nėra teigiama, kad Kūrėjas tai yra tas, kuris nori tau pikto. Aišku, Biblijoje yra tie teiginiai, kad nepaklusniuosius Kūrėjas sunaikins – atskiras tautas, gentis – bet motyvas yra, kad būtų paklūstama Kūrėjo Gėrio, Teisingumo, Gailestingumo, Tiesos įstatams ir įstatymams, toms Kūrėjo nuorodoms. Natūralu, tie dvasiniai tekstai yra žmonių perteikti. Jie turėjo savas sampratas, gyveno toje aplinkoje, kuri buvo nepaprastai – nepaprastai – agresyvi. Suvaldyti tokią aplinką be baimės tiesiog neįmanoma. Todėl ir buvo iškeliama nuostata – reikia Kūrėjo bijoti.
Tai štai, jeigu ne Urantijos Knygos Epochinis Apreiškimas – jis vadinamas Epochinis – mes irgi nežinotume, kad Kūrėjas tai yra – Meilės Dievas, kad Jis neša Meilę, skleidžia Meilę. Tiesa, jau Sai Baba, būdamas mūsų planetoje, kalbėjo apie Meilės Dievą, bet jisai siūlė kiekvienam tikinčiajam likti savo konfesijoje. Jis neiškėlė aukščiau konfesijos to tikinčiojo, tik prašė, kad jis tikėtų nuoširdžiai ir išpažintų tą Meilės Dievą. Urantijos Knyga atskleidžia visą Tikrovę, kokia jinai yra, ir tada religijos, kokias mes matome šitame pasaulyje šiuo metu – jos visos yra evoliucinės, sumanytos žmogaus, kilusios iš žmogaus proto-mąstymo – reiškia, jos negali viena kitos apjungti, nes nebus nė vienos religijos, kuri sutiks įsilieti į kitą religiją. Sakys – tegu į mūsų religiją įsilieja! – krikščionybės sektos į islamo sektas arba atvirkščiai, sakys popiežius – Ne, tegu čia prie mūsų jungiasi! – Tai štai, tiktai Gyvoji religija, kurią aš įsteigti, įkurti buvau paprašytas Kūrėjo ir Jėzaus, ji yra – Apreikštoji, ji perteikta iš aukščiau – ir Kūrėjo, ir tų Jo dvasinių Vaikų sustiprinimo iš išorės – sustiprinimo, kad mes žengtume atverdami savo Širdį Kūrėjui, garbindami Jį ir tuo pačiu jausdami ir šituo patyrimu liudydami, Kad Kūrėjas yra – Realus, Tikras, Gyvas – viduje – ir Jį galima atrasti, ir kada atrandi, tu žinai – atradai – jau nebeieškai, tada gilini tą gyvą ryšį su Kūrėju. Gyvenimas tampa kokybiškas, prasmingas, ir tu nebešvaistai energijos į kairę, į dešinę, tu ją tausoji ir panaudoji prasmingai.
Štai tie laipteliai, kurie veda mirtingąjį iki Kūrėjo atradimo savo viduje, gali būti įvairūs – gali būti ir Biblija, ir Koranas, Mormono knyga, Sai Babos mokymai, Bhagavad Gita, gali būti Urantijos Knyga. Bet vis tiek turi būti gyvas Kūrėjo atradimas! Tik tada šitie šaltiniai pradeda susistyguoti, atsistoja į tas vietas, kurios ir tinka kiekvienam iš šitų šaltinių užimti, nes Didžioji Knyga yra Kūrėjo Tikrovė kiekvieno viduje. Štai šitą Knygą reikia ir pradėti skaityti! Gyvoji Knyga sumanyta Kūrėjo! Jis yra Evoliucijos Knygos Autorius. Mes, skaitydami šitą Gyvąją Knygą, versdami jos puslapius savuoju gyvenimu, mes dalyvaujame savuoju įnašu, savuoju indėliu į šitos Knygos įprasminimą, įgyvendinimą, kad ji taptų visiems matoma išorėje, ką junta kiekvienas toks Kūrėjo sūnus ar dukra viduje, ir įneša savo asmeninį įnašą visumos Gerovei Meilės Galia, ir Kūrėjo suteikta laisva valia. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas