547. Algimanto pamokomasis žodis – Šiandien Kūrėjo pasirinktoji tauta yra lietuvių tauta – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2023 06 11

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš sakau dvasinius mokymus lietuviškai – Gyvojoje Šventovėje. Štai čia susirinkę urantai, vyksta gyvosios pamaldos. Tarp Kūrėjo garbinimo ir prašymų maldos aš sakau pamokomąjį Žodį, specialiai atskirdamas garbinimą nuo prašymų maldos, kad įsismelktų į pasąmonę, kas yra garbinimas, kai net neužsimeni nieko apie kokį nors pageidavimą, norą, nes tada toji komunija – gyvoji malda – pavirsta iškart į prašymą, krenta energinių virpesių dažnis.
Šiandien, važiuodamas į Gyvąją Šventovę išgirdau per radiją – kalba eina apie tai, kaip vaikus išprašyt iš namų į aikšteles, kad jie pajudėtų, kad jie fiziškai patirtų aktyvų kažkokį bendravimą, kad stiprėtų kūnas. Ir aš prisiminiau save vaiką būnantį – mūsų neparvesi į namus, visą laiką gatvėje, lauke – judėjime! Reiškia, problema yra ne vaikuose, problema yra suaugusiuose – suaugusieji iškreiptai ugdo vaikų charakterį. Jie atiduoda į visokias na, sakykim, taip, uždraustas, galbūt Kūrėjo uždraustas sferas, įvairius prievartinius būrelius. Prievartinius aš vadinu, kur yra boksas, imtynės, karate, visokie ten rytietiškų kovos menų treniruotės, žodžiu, kitam sukelt skausmą, kad pats taptum čempionas, laimėtum pirmą vietą – tave visi pajaustų, koks tu stiprus. Tai yra prieš Kūrėjo Valią! Kūrėjas visada rodo – Glėbys Mano atviras visiems, Aš jus apkabinu visus. Reiškia, ir jūs turite būti mokomi tėvų, mokytojų apkabint vieni kitus! Aš dabar nustebęs – vaikai jau vienas į kitą kumščiais sumuša sveikindamiesi. Tai yra agresijos ženklas! Tu užsklendi save suspausdamas kumštį. Tu turi, kas anksčiau ir buvo įprasta, atviru delnu paspausti kitam. Paspausti gal ir nebūtina, čia yra tiktai mūsų tradicija – bet apkabinti, tai yra daugiau negu delnu paspausti – apkabint tą vaiką, arba vaikas apkabina savo tėvus, tėvai – vaikus, mokytojas – mokinius. Štai tokia tarpusavio bendravimo forma yra numatyta Kūrėjo, ir ji turi būti suaugusiųjų atskleidžiama vaikams – nekišti nuo pat mažumės kompiuterius, telefonus – ne, šito nereikia. Šitos priemonės, jau pasiekus tam tikrą supratimą, kaip reikia bendrauti prasmingai. Bendravimas yra tik tada, kai jis turi prasmę, o prasmę sudaro – Kūrėjo atradimas savo viduje, ir atsidavimas vedimui – bendraujant, ir bendradarbiaujant – būtent taip, kaip Kūrėjas sumanė, kaip Savo Atvaizdą, Savo sūnų ar dukrą, kad būtų Brolystės pasireiškimas Visumos Gerovei pasiekti, užtikrinti Visumos Gerovę.
Aš čia prieš porą dienų atidariau duris savo namo, žiūriu, į mane skrenda tiesiai lėktuvas, žemai virš manęs – gi ten ir nusileidimo trasa, skrenda lėktuvai nusileisti. Bet aš matau, tai ne keleivinis lėktuvas skrenda, ir galvoju – na, kaip nuo tokio pabėgti, nepabėgsi – karinis lėktuvas, amerikonų žvaigždė išpaišyta. Kas čia prašė virš mano galvos skraidyti amerikonų lėktuvams? Ar jie prašė mano leidimo? Aš nesutinku, kad virš mano galvos skraidytų amerikoniškas kažkoks karinis lėktuvas. Apskritai virš žmonių negali būti nei nusileidimo, o tuo labiau pakilimo trasos – ten, laukuose statykit savo aerodromus, kur nėra žmonių, kur laukai yra! Štai kada šitaip valdžia nemąsto, tada ir mokymo programos yra neišmintingos, tada ir vaikai nemokomi, kad tarpusavyje bendrautų, ir bendradarbiautų Brolystėje. Reiškia, turi būti mokymo programos atskleidžiančios, kaip gyventi. Jos turi ugdyti charakterio pasireiškimą Visumos Gerovei, ir tuo pačiu, žinoti, kaip reikia gyventi, nes kam reikalingi visi tie mokslai, jeigu žmogus baigęs mokyklą gyventi nemoka. Juk gyvenimas tai prasmę turi, kada tu kuri geresnę aplinką Visumai. Bet tą reikia diegti nuo mažumės šeimoje, o tada jau šalies vadovai, kurie turi būti šviesuliai, atradę Kūrėją savo Širdyje, ir Širdimi. Jie turi parengti ir programas, kaip ugdyti vaiko charakterį toliau, ką jis atsineša iš šeimos – jau atradusius Kūrėją savo Širdyje – kaip juos tarpusavyje didesniame kolektyve iš įvairių net gal miestų atvažiavusių, kaip juos tarpusavyje apjungti su Centru – Kūrėju. Kūrėjas turi būti ir vaikų bendravime Centras, Jis negali būti kažkur izoliuotas – Jo izoliuoti negalima. Bet šito reikia mokyti, kad jų mąstymo vektorius būtų visą laiką – Kūrėjas – visą laiką – ne taip, kad tiktai per religines šventes, ar kada ten eina. Ritualas, na, kvailas ritualas – pirmoji komunija.
Kas yra komunija? Tai ne to plotkelio-paplotėlio uždėjimas ant liežuvio – komunija – tai yra gyvas bendravimas su Kūrėju – bendravimas – koks yra bendrumas! Štai vaikas to turi jau puikiausius pamatus įgyti šeimoje, jisai šeimoje jau turi pasakyti – mama, tėti, aš atradau Kūrėją, ką jūs man aiškinote, aš dabar sakau – taip, tai Tiesa, ir savo broliui pasakiau – ar sesei, arba savo draugui, ar draugei pasakiau – atradau Kūrėją! – Štai, kas yra Tikra ir Prasminga! O jeigu šito nėra, yra kompiuteriai, telefonai – yra prieš Kūrėjo Valią! Tai yra savęs izoliavimas įnykus į ekraną, net į šeimos izoliaciją – tarp šeimos narių nėra tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo Visumos labui – Visumos – o ne savo šeimos ten kažkokiam materialiam gerbūviui sukaupti ir dar nedorais galbūt keliais. Štai tada nereikės kurti, kaip dabar sako klausant man šitos programos, važiuojant į Šventovę, įvairių žaidimų aikštelių vaikams, kad būtų tenai tokie prietaisai, kad patrauktų vaiką, kad jis norėtų toje žaidimų aikštelėje fiziškai pajudėti. Ir yra tų žaidimų aikštelių, kur yra atitinkama danga minkšta, kad tas vaikas neužsigautų – ant asfalto negalima tokių aikštelių įrenginėti. Kodėl negalima, kas atsitiks, kad nusibrozdins kelį ar alkūnę – kas čia, tragedija? Tai ir patyrimas, kaip gija žaizda – kaip Kūrėjas sumanęs, kad užtrauktų tą žaizdą, ląstelės atsinaujina. Tie patyrimai ugdo ir atsargumą. Ne, dabar paklokime tose aikštelėse brangiausius minkštus kilimus, kad tas vaikelis neužsigautų! Aš prisimenu, kada mes buvome vaikai, taigi mes nusibrozdindavome ten. Kitas prieina, sako – palauk – sako – aš gyslotį tau atnešiu, uždėsiu. – Atsiranda bendrumas ir bendradarbiavimas, gailestingumo pasireiškimas. O tie vaikai – aštuonerių, devynerių, dešimties, dvylikos metų. Jau vyresni, ten po šešiolika, jie tų mažesnių nepriimdavo, bet jie turėjo savo žaidimus – ir mes juos stebėdavome tuos didesnius, paskiau mes žaisdavome. Štai pats vaiko protas yra labai guvus! Jo nereikia užslopinti šeimoje kaip slopina, mokykloje nereikia užslopinti. Kur yra anksčiau buvę mokykloje įvairūs daržai, sodai, kur mokydavo auginti augalus? Nebėra šito. Tai ko tada jūs norite iš tų vaikų įkišę į saviizoliaciją tiesiogine prasme, į karantiną – nuo tikrosios vaikystės iniciatyvos! Vaikas nori būti bendrame kolektyve, bet jis pasirenka su tais su kuriais nori bendrauti – pasirenka. Ir jeigu jam nestabdyti to bendravimo, nevežioti į savo kažkokių tai draugų ratelį, kadangi ten yra jo visuomeninio statuso šeima ir vaikai, štai tegu tenai pabendrauja nors tai yra už keliolikos kilometrų, o čia, kaimynystėje vaikai – ne, ne to visuomeninio statuso! O dabar tai apskritai jie yra sulindę į savo narelius, kadangi pamatas yra be Kūrėjo, todėl programos yra netinkamos. Visos švietimo programos netinkamos, visa kryptis vaikų ugdymo yra netinkama – ją visą reikės keisti, kada urantai bus šalies vadovai, visą tą reikės pakeisti. Kūrėjas bus tada Vedlys – Kūrėjas! O Kūrėjas – tai Išminties Šaltinis – tai yra Evoliucijos Sumanytojas, Autorius, ir Režisierius – ir dar mums suteikęs Savo Dalelę – Savąją Dvasią – kad mes geriau suprastume Kūrėją, ir su Juo bendrautume. Štai tokiomis aplinkybėmis Kūrėjo mums suteikti Pagalbininkai kaip Apvaizda mums ir padės – padės parengti programas vaikams, kurti universitetus, kurie turėtų prasmę – ne šiaip sau prikimšti kažkokių tai pseudo prestižinių pseudo profesijų, kurios niekam nereikalingos – bet jos atneša pelną, vardan pelno. O žiūrėkit, dabar kaip, kaip ištvirkauja korporacijos. Jos kuria dabar įvairius produktus – automobilius, įvairią įrangą, buitinę įrangą, kuri turėtų kuo trumpiau tarnauti, kad ją reikėtų išmesti ir pirkti naują, ir tai korporacijai sumokėti didžiausius pinigus. Kainos tūkstančius kartų yra iškeltos negu jų yra vertė tų mašinų, įvairių televizorių, kompiuterių – tūkstančius kartų iškeltos! Tai yra centus kainuojantys kokie nors kompiuteriai ir kiti menki produktai, o kainos didžiausios. Šitaip neturi būti! Bet kada yra be Kūrėjo visa Evoliucinė kryptis, tada nėra atspirties.
Šiandien be manęs nėra kito, kuris galėtų šitą drauge su apvaizda, ir Kūrėju sutvarkyti – nėra, kad ir kur jūs ieškosit – Afrikoje, Amerikoje – nėra kito. Aš esu tam Kūrėjo parengtas. Bet reikia stabdyti tą gaivalą, kuris iš Amerikos ateina, iš Europos visų tų banksterių. O šito negalima sustabdyti mostelėjus vienu mostu, reikia ugdyti mąstymą – mąstymą! Jis turi būti atremtas į atrastą Širdyje, ir Širdimi – Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Tai ilgalaikis Procesas per kartų kartas užtruksiantis. Bet pradžią jis turi gauti, kad ateitų toji karta, kuri pasakytų – kaip gera gyventi, kada aš matau Brolystės pasireiškimą Lietuvoje. Materialus gerbūvis neatperka to, ką mes turime iš Kūrėjo jau dabar suteiktą, mūsų viduje – Išmintį – kaip mes galime tvarkyti savo gyvenimą ir turėdami Įžvalgą į priekį. Mes galime tarpusavyje sutvarkyti gyvenimą, kad Lietuva būtų spindinti Žvaigždė žmonijai, kitoms šalims, kurios trokštų pasižiūrėti – pasižiūrėti, kaip gyvena Lietuva. O dabar pabaigai pasakysiu – bet išgirskit tą dvasine klausa, ne intelektualiai.
Žydų tauta, jeigu jūs skaitote Senąjį Testamentą, visą laiką pakartojama, daugybę kartų – įvairių pranašų, Paties Viešpaties apreiškimuose – tai yra pasirinkta Mano tauta, Aš ją vedu, išvedžiau iš Egipto vergovės. Keturiasdešimt metų Mozė vedžiojo po dykumą, kad atvestų į pažadėtąją žemę. Prieš Mozę maištavo, kai jis vedė 600 000 tūkstančių žydų dykumoje, ne vien dykumoje, tai galima sakyti tyrlaukyje, įvairių buvo ten vietų. Ir maištai būdavo taip, kad žmonės tiesiog na, pavargsta – pavargsta. Mozė turi Įtikėjimą – jis gali pasakoti, ką reikia daryti, o kitiems – be Įtikėjimo, na, vargas. Metai eina, ir nėra tos pažadėtosios žemės. Bet jau tada Mozė visur ėjo su palapine, kur buvo garbinamas – garbinamas – Kūrėjas. Ir Kūrėjas prisakė – laikytis Mano įsakymų. Bet kada maištauja, tada nesilaiko, tada atsiranda didžiulis susipriešinimas tarp Kūrėjo ir tos pasirinktosios tautos, ir tada užleidžia skėrius, užleidžia sausras – užleidžia bausmę Kūrėjas. Tai nėra Kūrėjo taip sumanyta – bet patys žmonės savo energiniais virpesiais pažeidžia tą klimatinę pusiausvyrą. Bet tuo metu žmonės neturėjo tokios įžvalgos, kad jie galėtų suvokti, kad ne Kūrėjas juos baudžia, bet jie baudžia – nusigręžę nuo Kūrėjo. Jų virpesiai visiškai kitaip sumodeliuoja tada tuos trombus, kada sklandžios oro srovės nebegali judėti, ir tose vietose, kur turėtų būti ir lietus, yra sausra.
Tai štai, aš nesiplėsiu, pasakysiu dabar taip, Kristų kada nukryžiavo – ta išrinktoji tauta prarado savo statusą, kaip išrinktoji tauta. Ji išsklaidyta buvo, ir tuo pačiu fariziejai, rabinai užėmė hierarchines vietas, ir išliko tame statuse, kokį turėjo iki Kristaus – o iš tikrųjų ėmė vis daugiau degraduoti. Ir štai nebėra – nebėra tikslo tą tautą Kūrėjui atgaivinti, kada ji šitaip pasielgė su Sūnumi Kūrėju. Šiandien, kaip man Kūrėjas perteikė prieš kurį laiką, pasirinktoji tauta yra Lietuvoje – lietuvių tauta. Lietuvių tauta – ji yra užgrūdinta – užgrūdinta – kaip ir žydų tauta, ir tuo pačiu parengta, nes ji turi tikėjimą į Jėzų, turi tam tikrą ištikimybę bažnyčiai – bažnyčiai kaip institucijai. Ji turi tikėjimą net ir ta pačia, kaip jau prieš tai sakiau, pirmąja komunija, tuo ritualu. Ji švenčia tas religines šventes, ji neatsisako pagonybės, yra ir pagonys, bet ir nuspalvina religines šventes pagoniškais ritualais – Kalėdos, tai su Kūčiomis – tai yra čia pagoniškas ritualas – Kūčios – ne katalikiškas – bet jis yra sulietas į vieną. Reiškia, kada buvo pajungta Lietuva tiek caro imperijoje 200 metų, net ir kalba buvo draudžiama – ji patyrė daug vargo – Tarybų Sąjungos laikais irgi patyrė daug vargo, nes ji negalėjo išsiskleisti. Bet ji išsaugojo tą tikėjimą. Ir tai yra, kas palaipsniui atkreipė Kūrėjo Žvilgsnį iš įvairių tautų – musulmonų, budistų, visa Rytų planetos dalis – jie gyvena savoje terpėje, jie nekyla su Jėzumi – mūsų Sūnumi Kūrėju, mūsų Dvasiniu Broliu – jie nekyla, kaip reikėtų gyvai atsiverti. Ir štai ateina pagalba iš Apvaizdos žmonijai – Urantijos Knygos epochinis apreiškimas. Bažnyčia jį atstumia, Vatikanas jį atstumia. Jis leidžia egzistuoti nusistovėjusioms tradicinėms religijoms, nesipriešina, kad yra islamas, kuris irgi į sektas susiskaldęs, kaip ir krikščionybė – vienos sektos – ir katalikų, tai yra gausiausia sekta, pripažįsta ir kitas sektas. Juk ir katalikai savęs gi nevadina, kad tai yra religija, sako – katalikų bažnyčia, katalikų tikėjimas – jie bijo save įvardinti, kad jie yra sekta, kitus pavadina sektomis. Štai reiškia yra tam tikra dalis Lietuvoje ir tų tikinčiųjų, bet neįtikėjusiųjų, kurie ieško – bet ieško Širdyje – ieško kažko, į bažnyčią neina, o kiti ir eina į bažnyčią, bet ieško dar kažko daugiau, jie skaito. Ir štai jie, kaip pasirinktoji, ne, ne jie – bet lietuvių tauta, kaip pasirinktoji – ji ateis pas mane visa – ateis – nes mane Kūrėjas ir parengė nuo pat gimimo vesti – kaip Mozė vedė iš Egipto nelaisvės 600 000 judėjų – taip aš vedu lietuvių tautą, kuri ateis. Štai jūs esat tie pirmieji, kurie dar išsilaikote Gyvajame Kelyje.
Gyvojo Kelio pakeisti negalima niekuo. Jis neturi kopijos, jis neturi ritualo, jis neturi jokių išorinių švenčių. Gali jos kažkokios būti, bet vis tiek jose bus gyvas komunijos ryšys su Kūrėju – Širdies atvėrimas – to gyvojo dvasinio vožtuvo pakėlimas – ir gyvo patyrimo su Kūrėju, ir tarpusavyje – paliudijimas. Štai tik tai, kas užtikrina Evoliucinį Procesą visoje žmonijoje! Ir žmonija eis taip, kaip štai aš jums dabar aiškinu – ir jie visi ateis pas mane – visi iki vieno – ir musulmonai, ir budistai, krišnaitai, mormonai, tie patys kariaujantys tarpusavyje slavai, ir judėjai ateis, ateis. Bet užtruks tai daug kartų, nes tokia yra Kūrėjo man suteikta Misija. Žodžiu, aš vis atviriau jums kai ką galiu pasakyti, kad jūs turėtumėte šitą Šviesos sėklą, brandinamą pasąmonėje. Ji dabar jums pasėta, bet ji jums duos taip pat pamąstymui peno, ir tuo pačiu ir jūsų pačių įvairiems sprendimams, kiek jums tai bus aktualu jūsų asmeniniame gyvenime, nes gyvenimas kiekvieno asmens turi būti nukreiptas tiktai Kūrėjo vektoriumi, ir vardan geresnio gyvenimo kitoms kartoms – ateinančioms kartoms. Ir tik su Kūrėju mes šitą galime pasiekti – bendradarbiaudami ir su Apvaizda – tuo Kolektyvu, kurį Kūrėjas suteikia mums kaip dvasines Asmenybes ir Tarpines Būtybes, kurios veikia šalia.
Ir štai tada vaikams bus normalus vaikystės gyvenimas. Ir tie vaikai norės tarpusavyje bendrauti, ir vėl klegės ir miestuose, ir kiemuose vaikų balsai, o ne tai, kad tėvai bijo išleisti vaikus į gatvę, bijo, kad jie gali nesugrįžti, kažkas juos gali nuskriausti. Tai yra prieš Kūrėjo Valią! Ir jokie įstatymai negali pakelti moralės, jokie įstatymai negali sustabdyti nusikalstamumo – jis tik augs, kol žmogus neateis į Gyvąjį Kelią ir neatras Kūrėjo Širdyje, ir Širdimi. Štai didžiausias stabdis bet kokiam blogiui – Kūrėjo Meilė – ir Šviesa – Širdyje. Ir tas patyrimas kiekvieno bus paliudijamas – jis nebus taip, kad aš kalbu ir jisai tiki, ką aš sakau, ne – jis paliudys savuoju patyrimu, nes jis atras Kūrėją – ir būsena bus jo tokia, kad jis norės gyvenimą pašvęsti Kūrėjui, viduje bus tas milžiniškas apetitas – atiduoti save Kūrėjui vardan ateities kartų! Juk tai ir tavo šeimos labui, kaip mes suprantame šeimą biologine prasme. Bus geresnis gyvenimas, jeigu visoms šeimoms bus geresnis gyvenimas. Todėl reikia išplėsti mąstymą, išsiveržti iš tų rėmų kurt gerbūvį tiktai savo gatvėje, savo kiemui, savo šeimai, savo mokyklai, savo miestui, savo šaliai – projekcija turi būti į visą planetą, ir tai siaura – į visą kūriniją, nes iš jūsų virpesiai sklinda, ir jie vis aukštės į aukštesnį dažnį – visa tai pasklinda iki Paties Kūrėjo! Kada yra jūsų mąstymas šitaip nukreiptas į Kūrėjo patį energinių virpesių Centrą – į Rojų – į Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Keturis Asmenis – tai jūsų kiekvienas darbas, net ir darže ravėjimas, arba laistymas, jis tampa šventas.
Vakar, kada Vilniuje buvau, kada mes garbinome Kūrėją – Vilniuje, tai einame per Rapolo bažnyčios šventorių, ir ten – didžiulis toks rezervuaras ant kojų metalinių. Parašyta – šventas vanduo – ir kraneliai, ir lenkiškai – święta woda – kažkaip ten. Tai atsukom vieną kranelį, antrą – neteka, nėra švento vandens. Aš paėjau, atsukau – teka, pasiprausiau, sakau – va, šventuoju tapau! Tai kada, kada žmonės gyvena ritualais, tada reikia rezervuaro ir užrašo – šventas vanduo. Štai aš atsinešiau vandens iš krano mano – jis yra šventas – jis yra šventas, nes jis yra su Kūrėjo Meile pripiltas į šitą buteliuką. Jeigu jūs patikrinsite molekulės cheminę struktūrą, ji bus tokia, kokia turi būti – graži, simetriška. Šventumas yra nuo jūsų gyvo ryšio su Kūrėju, o jūs galite iš balos gerti ir jūs gersite šventą vandenį, iš pelkės galite gerti – tai bus šventas vanduo, kąsti duoną galit, kuri buvo purve – ji bus šventa duona. Svarbu, kas jūsų viduje yra. Ir jūs šventi, kada esate gyvoje komunijoje su Kūrėju. Gilinkit komuniją nuolat. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas