546. Algimanto pamokomasis žodis – Laisvos valios pasireiškimas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2023 06 10

Mylimieji, mano vardas Algimantas, aš ruošiu Dvasinius Mokytojus. Atstovauju Kūrėjui, kaip Jo ambasadorius, šitai planetai skirtas ir Jėzaus Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos, Nebadonijos, apaštalas. Gera klausyti, vyksta pamaldos, gyvosios pamaldos, be ritualo, atsivėrimas dvasine asmenybe. Ir ypač patiko, kada per skaipą prisijungusi Julija meldėsi rusiškai, ir uogelę ant torto uždėjo gaidžio giedojimas. Tiesiog gamta šaukia, gamta yra gyva.
Prieš pamaldas Evaldas manęs paklausė, ar aš galėčiau apie laisvą valią pakalbėti. Štai, čia ir yra nuostabus dalykas, kad laisva valia turi tam tikrų pasireiškimo niuansų. Mes esame asmenybės kategorijos gyvybė. Turim laisvą valią rinktis gėrį, blogį. Galime mes eiti net ir pasirinkę gėrį, lėtesniu žingsniu, taip, kaip mus veda Kūrėjas iš vidaus – galime žengti sparčiau, daugiau dėdami pastangų. Žodžiu, tai mūsų laisvas sprendimas. Mes esame tokia gyvybės kategorija, asmenybės lygiu, pačiame tolimiausiame nuo Kūrėjo pasaulyje, Urantijoje. Esame mirtingieji, dar turintys materialų pavidalą, šitą kūną. Turime daugybę iššūkių, kurių mes nematome dvasine prasme, nematome dvasiniu žvilgsniu. Net ir intelektualiu žvilgsniu mes matome labai siaurai, todėl ta asmenybė turinti laisvą valią, ji nėra iš tikrųjų laisva. Tokia laisva, kokią sumanė Kūrėjas.
Įsivaizduokit, Kūrėjas sumanė asmenybės gyvybės kategoriją, kuri savo pasirinkimu gali atsigręžti į Kūrėją, gali susilieti su Kūrėju arba gali maištauti prieš Kūrėją. Gyvūnija šito padaryti negali. Ji turi Evoliucijos Autoriaus, Režisieriaus – Kūrėjo, kuris sumanė evoliuciją, vienintelį būdą pateikti tam tikrą išorinę aplinką asmenybėms, gyvenančioms toje planetoje, kad asmenybės su tais gyvūnais bendrautų ir bendradarbiautų. Ir štai, mes būdami pasaulyje, kuris yra toliausia nuo Kūrėjo buveinės Rojaus, kuris yra visos kūrinijos centre, viduryje, štai, mes esame patyrę dar didesnį sukrėtimą, maištą prieš Kūrėją – maištą, kurį sukurstė aukštesni Kūrėjo sūnūs negu mes, mirtingieji, dar turintys materialų pavidalą. Ir mūsų dvasinis vadovas taip pat buvo prisijungęs prie maišto. Reiškia, mūsų laisvą valią labai stipriai apriboja aplinkos poveikiai. Mes neturėjome tokių dvasinių Vadovų, kad apšviestų mūsų mąstymą, mūsų protą, kad mūsų protas būtų veikiamas Kūrėjo dvasios, ne mūsų intelekto, kuris linkęs ieškoti tiktai patogaus sprendimo sau, savo asmens atžvilgiu, o kitiems nesvarbu. Tuo tarpu Kūrėjas sumanė mūsų dvasinį, dieviškąjį protą ir asmenybę, kaip dvasinės gyvybės kategoriją, kad sau būtų tiktai tada, kada patenkini poreikį visumai, kada atiduodi save visumos gerovei, kada visuma tau tampa štai tas siekinys, ir toje visumoje tu esi Kūrėjo sūnus arba dukra, veikianti pagal Kūrėjo vedimą iš vidaus. Štai ta laisvoji valia, ji turi daug sluoksnių, kada dvasinė rega gilėja, platėja, skvarbėja. Mes tada suprantame, kad auga ir noras savąją dvasią atiduoti Kūrėjui, savąją asmenybę pašvęsti Kūrėjui, savąją valią sulieti su Kūrėjo Valia.
Jeigu tu išreiški tokį pageidavimą – tesusilieja manoji valia su Kūrėjo Valia – reiškia tu jau, kaip asmuo esi subrandinęs save iki tokio lygio, kad tu atsiribosi nuo kitų kokių nors malonumų, poreikių, ir viską pašvęsi susiliejimui su Kūrėjo Valia. Aukščiausia valia, kurią tu pripažinsi, bus tik Kūrėjo Valia, ne tavo valia. Jeigu tu šitaip paneigsi savąją valią, iškeldamas-išaukštindamas Kūrėjo Valią, tai bus tavo dvasinio laiptelio augimas. Bet ateis dar aukštesnė asmenybės pasireiškimo laiptelio forma, kada tau nereikės savosios valios paneigti, pripažįstant Kūrėjo, aukštesnę Valią. Tiesiog, kada tu susiliesi su Kūrėjo asmenybe, per susiliejimą su Minties Derintoju – tai yra Kūrėjo dvasia, esanti mūsų prote, mąstymo procese – kada tu atrandi Kūrėją savyje, štai tada tu savo valios jau nebe paneigi išaukštindamas Kūrėjo Valią, bet tu apkabini Kūrėją tuo dvasiniu noru. Kitaip ir būti negali – aš noriu, kad manoji valia būtų susiliejusi su Kūrėjo Valia. Ne aš sutinku savąją valią suspausti, paneigti, bet, aš trokštu iš meilės Kūrėjui, kad manoji valia susilietų, kad niekas negalėtų perskirti Kūrėjo ir manęs. Štai tas laipsnis laisvosios valios pasireiškimo yra jau Kūrėjo dvasinis pojūtis toje asmenybėje, pabudusioje, atradusioje Kūrėją ir savo gyvenimą pašventusio Kūrėjui, kadangi toji asmenybė supranta evoliucijos prasmę aukštesniu supratimu, negu prieš tai, kada ji buvo žemesniame laiptelyje, nors taip pat buvo Gyvajame Kelyje, bendravo su Kūrėju, pripažino Kūrėją, atsidavė Jam, bet dar kiti interesai viešpatavo. Kūrėjas būdavo epizodinis, arba, jeigu ir ne epizodinis jau, gan dažnas, vis tiek Jisai nebuvo įsigalėjęs tokiu laipsniu, kad Kūrėjo virpesiai nustelbtų visa kas buvo šitame asmenyje, Kūrėjo sūnuje arba dukroje, kad Jo vaikas trokšte trokštų, nepajungdamas savo valią Kūrėjo Valiai, bet trokšte trokšdamas susilieti su Kūrėju visumos labui – visumos – kad galėtų geriau save išreikšti, visumoje. Štai toji laisvoji valia turi įvairių niuansų, kaip ji gali pasireikšti. Ir tiktai pats asmuo gali apspręsti, kiek jisai nori, šiandien, kiek jisai nori save padovanoti Kūrėjui, ar tiesiog sulieti save su Kūrėju, ar nori apskritai, ištirpti Kūrėjuje. Visa tai yra tam tikri gradavimai asmenybės santykio su Kūrėju, ir tą apsprendžia būtent laisva valia. Niekas neprievartauja, niekas neliepia atsiduoti Kūrėjui, tiktai pats asmuo, kuo labiau junta Kūrėjo dvasią savo viduje, tuo jisai labiau junta tų virpesių realų pasireiškimą toje savo asmenybėje. Jame, viduje yra būtent tas energinis virpesių pulsavimas. Juk viskas yra iš energijos, absoliučiai viskas. Nieko nėra be energijos. O Šaltinis, Jisai iš savęs ją ir skleidžia. O mes esame jau Kūrėjo vaikai, asmenybę gavę iš Šaltinio, kuris yra ir Energijos Šaltinis. Tai mes, būdami vaikai To ir Energijos Šaltinio, natūralu virpesiais ir pajuntame Kūrėją. Ir štai, mes savo laisvą valią nebesuvaržome, mes tiesiog ją kaip griuvusi užtvanka, tiesiog veržiasi iš mūsų. Mes veržte veržiamės į Kūrėją, susilieję dar giliau, gausiau. Ir toji valia tampa viena. Niekas negali jos nei pažeisti, nei paveikti, nei anuliuoti, niekas. Štai, toji laisvoji valia iš tikrųjų įgyja laisvę. Ji sugrįžta meilės galia į savo Šaltinį, į Kūrėją, kuris yra Laisvos Valios Šaltinis ir Centras. Štai tas sugrįžimas, tai ir yra tas mūsų ėjimas. Jau dabar prasidėjęs sugrįžimas valios yra ankstesnis, negu mūsų pačio asmens sugrįžimas į Kūrėjo buveinę. Valia susilieja daug anksčiau, ji susilieja kiekvienam individualiai, bet ji jau gali susilieti šitame pasaulyje. Štai, kada įvyksta ir gimimas iš dvasios, nebėra ką veikti šitame pasaulyje. Štai tada tiesiog įvyksta arba transformacija – paimamas mirtingasis iš šito pasaulio ir perkeliamas į kitą, arba jisai – štai mano atžvilgiu – jis buvo sulaikytas, kadangi tas dvasinis susiliejimas buvo atidėtas, kol aš užbaigsiu savąją misiją šitame pasaulyje. Tai natūralu, tas dvasinis laiptelis, susiliejus valiai su Kūrėjo Valia, įvykęs šitame pasaulyje, o jau susiliejimas su Kūrėju pasiekus buveinę, įvyks po milijardų metų. Valia susiliejusi, ir ji visą laiką vis stipriau jaus trauką, kurią diktuoja Kūrėjas saviesiems vaikams, asmenybės lygiu. O asmenybė jausdama tuos virpesius vis aukštesnio energinio dažnio, ji vis giliau ir giliau junta ir patį Kūrėją ir skvarbiu išminties protu mato kaip rentgene ateitį, pasaulį, kūriniją, ir taip viskas vyksta tiktai laisvos valios pamatu. Niekas tau per prievartą šitų dalykų neperša. Vidus viską diktuoja, noras, troškimas. Ta Šviesa, kurią Kūrėjo sūnus junta, ji yra pasireiškianti viduje iš Kūrėjo, ir visa tai yra gyva, visą laiką pulsuoja energiniais virpesiais.
Štai kodėl laisva valia, tai nėra paprastas dalykas. Tai nėra linijinis dalykas, tai yra sferinis dalykas. Jis turi savo aukštį, plotį, turi savo įžvalgą į ateitį, ir tuo pačiu amžinybės pulsavimo pojūtį, nes ji negali būti be asmenybės. Laisvoji valia tiktai asmenybei prieinama. Gyvūnija jos neturi, dėl to mes ir turime, kaip asmenybės gyvybės kategorija su aplinka bendrabūviauti, kad keistume net ir gyvūniją be laisvos valios pasireiškimo – turiu minty gyvūnijos laisvos valios – jie neturi laisvos valios, kad ta gyvūnija keistųsi priklausomai nuo mūsų energinių virpesių dažnio. Kad mes apramintume plėšrūnus ir jie taptų romūs kaip avinėliai. Visa tai yra Kūrėjo Evoliucinis sumanymas, ir visa tai įvyks. Nesvarbu, kad šiandien tai nėra matoma, bet ateitis Kūrėjo sumanyta, kad būtų Rojaus sodai, kad būtų iš tikrųjų, atšvaitai gamtos, gyvūnijos, ir Kūrėjo vaikų laisvos valios pasireiškimo darnoje, harmonijoje, kiek gali toje aplinkoje būti harmonijos pasireiškimas, nes viskas gi vystosi, nestovi statiškai, statika tik yra Rojuje, bet Rojus yra Kūrėjo energinių virpesių sankaupos buveinė. Todėl, mūsų tai yra tikrieji namai. Štai, mes ir turime orientuotis į Kūrėją, savąją valią suliejant su Kūrėjo laisva Valia, kad mes stipriau jaustume tą būseną energiniais virpesiais, kurią suteikia pats Kūrėjas savo sūnui ar dukrai, kad mūsų laisva valia gauta iš Kūrėjo, kuo stipriau pulsuotų visumos gerovei. Ir kad mes ištirptume šitame pulsavime susiliedami su Kūrėju, kad mums nebūtų ir minties, kad galėtume būti kaip nors kitaip pasireiškiantys – tiktai ištirpdami Kūrėjuje. Mūsų valia turi su didžiausia meile ir didžiausiu troškimu būti sulieta su Kūrėjo laisva Valia. Kūrėjas, Laisvos Valios Šaltinis, neturi pasirinkimo, išskyrus tai, kad jisai skleistų Meilę, Šviesą, Gailestingumą, Gėrį, visas Amžinąsias Vertybes. Ir nėra nė vieno šešėlio blogio. Tai reiškia, ir Jo sūnus ar dukra turi jau šiandien galimybę – tegu iš pradžių teoriškai, bet vėliau ir praktiškai vis stipriau – sulieti savąją valią su Kūrėjo Valia, kad prarastų bet kokią galimybę pasireikšti ydoms ir liktų tiktai gėris, ir dar daugiau gėrio. Pasirinkimas tarp gėrio, ir dar daugiau gėrio, meilės, ir dar daugiau meilės – visiems – žvėrims, paukščiams, žuvims, gamtai, tiek gyvajai gamtai, tiek ir žmogiškąja samprata kalnams, visam materialiam planetos masyvui, ir kitoms asmenybėms. Štai, toji galia pasireikšti užkerta kelią rinktis tarp gėrio ir blogio, kokį blogį dabar supranta mirtingasis – kenkti kitam, o mūsų samprata – kenkti sau, pirmiausia. Nes tu kenki, jeigu tu nevykdai Kūrėjo tau suteikta laisva valia, laisvos valios pasireiškimo, visumos gerovei. Nes tik šitaip evoliucija ir gali pasireikšti – visą laiką visumos gerovei. Štai mes ir esame Kūrėjo sūnūs ir dukros asmenybės statusu, vaikai, kad neturėtume jokio pasirinkimo, tiktai vienintelį, kaip vienpusio veiksmo gatvėje – eismas pirmyn, ir tik pirmyn – negalima atgal pasukti. Štai tada yra tikroji laisvoji valia. Asmenybė tiesiog pripildyta Kūrėjo energiniais virpesiais, ji trokšte trokšta pasireikšti dar stipriau Šviesos, Gėrio, meilės, darnos, harmonijos labui, ir pati tampa tuo pačiu harmoningesnė, geresnė, labiau spindinti. O mes spindėsime virpesius, kurie bus matomi, ir iš to bus galima spręsti tai koks jo yra statusas. Nes pavyzdžiui, iš Rojaus atskrendančios asmenybės, jos atspindi tokią išraišką šviesos, kad akina ta šviesa – jų statusas aukštesnis, jų viduje pulsuoja gilesnė, aukštesnė įžvalga. Mes tai sakome, meilė – o iš tikrųjų tai energiniai aukščiausio dažnio virpesiai.
Tai štai, laisva valia tai nėra toks linijinis, plokščias dalykas, kad jį galėtum laisvai apibūdinti. Ji turi daugybę niuansų, klodų. Tai pradžiai štai, pamąstykite apie tai, ką išgirdote dabar. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas