|
Algimantas:
Mano mylimieji, šitą Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės MOKYMĄ AŠ ATPASAKOJU, nes jį man suteikė, kada aš su ja bendravau eidamas Gedimino prospektu.
Jau po mokymo kilo mintis, kiek prisimenu, sėsti ant suolo ir užsirašyti, kad galėčiau pasidalinti ir su jumis, nes prieš pradedant šį bendravimą, nemaniau, kad juo dalinsiuosi su jumis, nes mažai ką prisiminsiu būdamas gatvėje.
Todėl ką prisiminiau, tą ir užsirašiau ant popiriaus lapo.
-------------------------------------------------------------------
Mylima Begaline Dvasia-Motina-Sese, aš kreipiuosi į tave dėl to, kad kai kurie mano sielos broliai negali suvokti Tėvo mokymo apie eutanaziją ir mano, kad tu suteiksi konkretesnį mokymą. Ką tu galėtum mums pasakyti apie eutanaziją?
Begalinė Dvasia-Motina-Sesė:
Mano mylimas sūnau, Tėvo suteiktas mokymas atspindi giluminę prasmę, kaip jūs turėtumėte žvelgti į gyvybę.
Net ir tie jūsų sielos broliai, kurie yra beviltiškoje padėtyje, kaip ją suvokiate šiuo metu jūs, yra mūsų gyvi vaikai.
Tik atsivėrę mums – Rojaus Trejybei – jūs pažvelgsite į aplinką, ir į tuos savo sielos brolius, gilesniu žvilgsniu ir matydami platesnį kontekstą.
Dabar jūsų samprotavimai niekaip neprives jusų prie bendro vardiklio, nes vieni, kurie esate Mums daugiau atsivėrę ir labiau Mumis pasitikite, prieštarausite priešlaikiniam ir dirbtiniam savo sielos brolių išėjimui; kurie Mums nesate atsivėrę, pasisakysite už eutanazijos taikymą tokiais atvejais.
Aš jus raginu vis labiau atsiverti Mums, kad savo nuoširdžia sielos malda padėtumėte savo sielos broliams, kurie, jums atrodo, yra beviltiškoje padėtyje. Papasakok savo sielos broliams apie savosios maldos poveikį tavo pusbrolio atžvilgiu, nes šis patyrimas buvo naujas ir tau.
O dabartinėje jūsų visuomenėje, kokį įstatymą jūs priimsite, vadovaudamiesi jūsų vadinamosios demokratijos principu, taip jūsų visuomenė ir vadovausis, nors jis galės ir prasilenkti su MŪSŲ VALIA, kaip su ja prasilenkia daugybė jūsų įstatymų, kai daugumos balsai nulemia jo priėmimą.
Net ir jūsų įstatymas, kuris atskiria valstybę nuo religijos, prieštarauja MŪSŲ VALIAI. KAIP GI JŪS GALITE ATSKIRTI TIKROVĖS ŠALTINĮ IR CENTRĄ NUO PAČIOS TIKROVĖS?
O Jūs savo veiklą įvairiose sferose laikote tikroviška, tuo tarpu religiją paliekate valstybės užribyje. Tačiau būtent ji ir remiasi į gyvą ryšį su Tikrovės Šaltiniu ir Centru.
Štai kodėl dabartiniai jūsų samprotavimai apie eutanaziją jūsų nesuartins.
O jūsų suartėjimas yra svarbi pagalba net ir jūsų supratimu beviltiškai sergantiems, kuriems jūs ir pageidautumėte eutanazijos taikymo.
Nėra nė vieno Mūsų vaiko, kuriam jūs negalėtumėte padėti savo nuoširdžia malda. Ir kuo daugiau atsivėrusių Mums jungsis į kolektyvinę maldą, tuo galingesnis bus poveikis ir tam sergančiajam, jūsų supratimu nepagydomai.
NĖRA NEPAGYDOMŲ LIGŲ.
Yra jūsų nesugebėjimas matyti jų gydymą per kuo nuoširdesnę ir kuo didesnį skaičių atsivėrusių Mums jūsų sielos brolių įtraukiančią gyvą maldą.
Štai jums įstatymas, kuriam nereikalingas joks balsavimas.
Dalyvaukite kolektyviniame MŪSŲ garbinime, melskitės kolektyviai už kenčiančius savo sielos brolius ir seses, ir jie sveiks, net tuo pačiu nustebindami ne tik jus, bet ir jūsų savanaudžius sielos brolius, kuriuos jūs vadinate gydytojais.
AŠ GYDAU VISUS.
Bet jūsų BAIMIŲ, viešpataujančių jūsų, kiekvieno, viduje, pašalinti negaliu. Jas šalinate jūs patys vien tik GYVU Mūsų GARBINIMU ir nuoširdžia prašymų malda visų labui.
Štai jūsų kelias, o ne eutanazija!
Algimantas:
Ačiū tau, mylima Begaline Dvasia-Motina-Sese, už tokį apšviečiantį ir sustiprinantį mokymą.
Vilinius, Gedimino prospektas,
2009 08 17.30
-----------
Tuo pačiu pasidalinsiu patyrimu dėl pusbrolio susirgimo.
Jam 65 metai. Gyvena kitame mieste. Dar jaunas būdamas susilaužė stubura, ir nuo to laiko nevaldo kojų, gali labai sunkiai ir labai netoli judėti po namus pasiremdamas lazda. O dabar kilo problema su ranka. Prieš trejetą metų staiga pakilo temperatūra virš 40 ir ištino visa ranka. Atvežė jį į Vilnių. Chirurgas padarė operaciją, bet ranka negijo, nes po pirmos operacijos kaulas vis gedo ir temperatūra laikėsi, nors ir neaukšta, ir negijo žaizda. Tada darė antrą operaciją, ir jau jos metu padarė sąnarį nelankstų. Po mėnesio jis grįžo namo.
Dabar, po trejų metų, vėl ta pati istorija – ranka ištino, temperatūra virš 40. Kreipėsi į tą patį chirurgą. Vėl padarė operaciją. Aukšta temperatūra nukrito, bet ne iki normalios. Padarė dar kitą operaciją. Praėjo mėnuo, temperatūra rytais dingdavo, bet vakarais pakildavo beveik iki 38. Vėl darė naują operaciją. Po mėnesio man paskambino jo žmona ir pasakė, kad jis yra ligoninėje Vilniuje. Nuvažiavau aplankyti ir pamačiau tokį sunykusį veidą, jog pamaniau, kad jam gali būti net kaulų vėžys. Patys daktarai nežino, kas jam vyksta, o kaulas genda.
Aš jį lankiau kas antrą dieną ir melsdavausi garsiai šalia jo, kad jis pajaustų pats maldos poveikį raminantį jo sielai, pasąmonėje, o namuose - kasdien ir po kelis kartus. Aš meldžiuosi už daugybę žmonių ir už jį taip pat ir daug metų. Tačiau dabar labai suintensyvinau savo maldas.
Kalbėdamas su Begaline Dvasia-Motina-Sese klausiau apie jo padėtį, ir ji man sakė, kad JI gydymą suteikia jam tokį, kokio aš negaliu net ir įsivaizduoti. Tačiau pusbrolio sveikata negerėjo, jis nyko dar labiau, ir vieną dieną man jis pranešė, kad gali tekti ranką amputuoti. Aš jam vis sakiau, kad viskas bus gerai, Begalinė Dvasia GYDO IŠ VIDAUS Dar po poros dienų jis pasakė, kad buvo gydytojų konsiliumas, ir jie pasakė, kad “Iškeliame rankas, padaryti nieko nebegalime.“ Visi priėjo vieningos nuomonės ranką amputuoti.
Toks jo pasakymas mane labai stipriai suglumino, ir aš net jaučiau viduje pasimetimą. Aš tik jam pasakiau, kad viskas bus greai. Tai jis manęs tiesiai pakausė: “Tai ką tau sako, bus gerai, kad nupjaus, ar bus gerai, kad nenupjaus?“ Aš virpančiu balsu netvirtai pasakiau, kad bus gerai, kad nenupjaus. Ir tada pajutau, koks mano yra silpnas ĮTIKĖJIMAS IR PASITIKĖJIMAS ROJAUS TREJYBE.
Prieš mane stovėjo visa medicina, visas mokslas, visa gydymo sistema, visi jų diplomai, visos jų disertacijos, praktikos, autoritetai, visi įgaliojimai GYDYTI SUTEIKTI MEDICINOS UNIVERSITETŲ, PASAULIO PRAKTIKOS. Aš tokioje padėtyje ir pajutau, jog teturiu vieną vienintelį savo netvirtą, abejojantį ryšį su Rojaus Trejybe.
Aš nepasitikiu tuo, ką man sako Begalinė Dvasia-Motina-Sesė, nes protas iškart, kaip kompiuterio programa, yra įpratintas labiau pasitikėti tuo, kas yra jau patikrinta, todėl atsakomybė yra milžinišką man, kada aš sakau pusbroliui, kad gydymas vyksta, viskas bus gerai, o pats sau keliu klausimus – o jeigu ne, jeigu jie nupjaus ranką vis tiek, juk tai ne kokia vidaus liga, kad gali nesutikti su gydytoju ir išeiti iš ligoninė, čia turi būti materialiai nupjauta ranka ir kuo skubiau, ir pusbrolis jau yra daktarų rankose, kurie sprendimą jau priėmė.
Paskambinau skyriaus vedėjui, norėdamas jam pasiūlyti pokalbį su daktarais, kaip jie galėtų su mažesnėmis lėšomis, daug greičiau, ir su mažesniu energijos praradimu pasiekti daug geresnių sveikimo rezultatų, ko negali jie niekur kitur paskaityti, tik iš manęs išgirsti. Sutarėme, kad aš jam paskambinsiu kitą savaitę. Aš jam pasakiau ir apie savo pusbrolio atvejį, kad jis taip ilgai nesveiksta. Man tuoj pat jis vėl patvirtino, kad buvo konsiliumas ir nuspręsta ranką amputuoti. Aš jo paklausiau, ar ne per greitai iškeliamos rankos, kada pasiduodama, galbūt vertėtų būti atkaklesniems, gal dar reikėtų pasikviesti papildomų galvų iš kitos ligoninės, juk tai būtų bendravimas ir bendradarbiavimas tarp gydytojų iš kitų ligoninių. Tada jis man pasiūlė pasikalbėti su gydančiu gydytojų, nors tai buvo jau pavaduojantis gydytojas, o ne tas, kuris darė kelias operacijas, nes šis gydytojas išėjo atostogauti. Aš jam atsakiau, kad informaciją žinau ir iš pusbrolio, o dabar su pavaduojančiu gydytoju nelabai verta ir kalbėti, gal geriau iš viso palaukti, kol grįš po atostogų gydantis gydytojas, tuo labiau, kad jis operavo ir prieš trejus metus. Jis vėl pasiūlė pasikalbėti su dabar gydančiu gydytoju ir davė jo telefoną. Kada paskambinau pavaduojaničam gydytojui, aš jo taip pat paklausiau, ar neskuba jie su savo rankų iškėlimu ir pasidavimu, juk nupjautos rankos, pasakiau, jau nebeatstatysi. Jis man tuoj pasakė, kad nemokyčiau jų gydyti. Paaiškinau, kad nemokau, o tik klausiu, ar neskuba jie su tokiu kategorišku sprendimu. Jis tuoj pat man metė, jog buvo konsiliumas ir jie žino, kaip gydyti, jeigu aš nepasitikiu jų gydymu, galiu ligonį pasiimti ir vežti ten, kur pasitikiu gydymu. Aš vėl jį liūliavau, kad nesakau, jog nepasitikiu, tiesiog keliu klausimus, jeigu buvo keturių daktarų konsiliumas, gal verta pakviesti, šiuo atveju, ir penktą ir šeštą, vis daugiau galvų, gal pasiūlys kokią naują gydymo idėją. Jis numetė ragelį. Taip ir pasikalbėjau su atostogavusį chirurgą pavaduojančiu gydytoju.
Ir vėl mintyse, juk toks gydytojas spinduliuoja savo žemo dažnio virpesius VISIEMS SAVO PACIENTAMS, IR TUO PAČIU APSUNKINA JŲ SVEIKIMĄ. IR ŠITO PATS NET NEŽINODAMAS.
Pusbrolis, vos mane pamatęs, tuoj paklausė: “Ką tu ten prišnekėjai daktarui, kad jis manęs klausė, ar turiu tokį pusbrolį. Sako su juo pasišnekėjome konfliktiškai.“ Aš jam atpasakojau pokalbį ir paaiškinau, kad konfliktiškai kalbėjo su manimi jis, o aš tik KLAUSIAU, žinodamas daktarų, kaip ir kunigų, ir mokslininkų, didžiausą ego.“ Jis apsiramino.
O aš meldžiausi visą laiką ir vis buvo nerimas, gal jau nupjovė? Todėl kiekvieną kartą ateidamas pas pusbrolį jaučiau, kaip daužosi širdis, bus ranka, ar nebe, nors Begalinė Dvasia man aiškino, kad viskas bus gerai, jis gydomas, tik jo vidinė baimė sulėtina gyjimą.
Meldžiausi šalia pusbrolio, ir vis jį mokiau melstis. Jis pradėjo melstis ir pats, tik sakė, kad jam neišeina. Aš jam aiškinau, kaip jis turi melstis, nes tik šitaip jis gali pasiimti jam suteikiamą pasveikimą, nes jame yra daug BAIMĖS. Jis tuo pat pripažino, kad labai bijo..
Ėjo dienos, žaizdos negijo, kasdien jam perišdavo žaizdas, dviem vamzdeliais pūliai tekėjo į du plastmasinius indelius, tačiau NEMATOMA JĖGA SUSTABDĖ IR KONSILIUMO PRIIMTĄ SPRENDIMO AMPUTUOTI RANKĄ ĮGYVENDINIMĄ. Po dviejų savaičių sugrįžo po atostogų gydantis pusbrolį chirurgas.
Amputacija tebekybojo.
Buvo padarytos dar kelios operacijos, nors man vedėjas buvo skaęs, kad jie laukti nebegali, nes kaulas tirpsta tiesiog akyse kiekvieną valandą, kaulo jau nebėra, o jeigu dar laukti, tai reikės amputuoti jau virš alkūnės, todėl amputacija būtina kuo skubiau, nes jie mato tolimesnes skaudžias pasekmes.
Ėjo ne tik dienos, bet ir savaitės, ir pusbrolio veidas ėmė įgauti spalvą.
Kartą Begalinė Dvasia-Motina-Sesė man pasakė, kad kitą savaitę, penktadienį, jis jau bus išrašytas iš ligoninės. Ir kada nuėjau aplankyti pusbrolio, jis man pasakė, kad daktaras jau užsiminė net apie išrašymą. Aš jam pasakiau, kad šitą naujieną jau žinau. Tačia jam nesakiau, kada jį išrašys. Kitą savaitę ketvirtadienį atėjau jo aplankyti, o jis man pasakė, kad rytoj jį jau išrašo. Aš jam pasakiau, kad ir šitą žinią, net ir išrašymo dieną jau žinojau praėjusią savaitę, tik jam nesakiau nieko.
Išvažiavo pusbrolis iš ligoninės su ranka, nors dar su metaliniu įtvaru, kol suaugs ir sutvritės kaulas, o daktarai net nesuvokia KIENO BUVO TIKRASIS GYDYMAS – NEMATOMO IR GYVO GYDYTOJO – ROJAUS TREJYBĖS IR JOS PAGALBININKŲ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
|
