555. Algimanto pamokomasis žodis – Lazdynų Pelėdos aprašymas – tai toji beveik dviejų šimtų metų senumo įžvalga į šią dieną – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 07 22

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai – pradėdamas nuo Lietuvos – jau pradėjęs – trisdešimt metų tą darau.
Dvasinį Mokytoją parengti yra nepaprastai gilus ir sudėtingas dalykas, nes nėra prieš mus parengtų Dvasinių Mokytojų kartų. Mes nežinome, kokia yra Dvasinio Mokytojo – atsidavimo Kūrėjui, ir bendradarbiavimo su Apvaizda – patirtis – kuri perteikiama kitoms kartoms, kitų kartų Dvasiniams Mokytojams. Todėl mano tas pojūtis, kurį aš jaučiu iš vidaus, kaip mane veda Kūrėjas – aš tą viską ir atiduodu – atiduodu tiems, kurie nori gerti šitą Šviesą – gyvąją Kūrėjo Šviesą – kurią aš gaunu tiek iš Kūrėjo, tiek iš dvasinių Apreiškimų, kurie yra paversti knygomis – ir Kūrėjo apreiškimų knygomis, ir Jėzaus Kristaus – Kalbu Jums Vėl – apreiškimų knyga, ir ypač epochinio apreiškimo – Urantijos Knyga – giluminės informacijos perteikimu. Atiduodu visa tai jums, kad jūs tiktai gertumėte ir pajaustumėte viduje – didesnį troškimą ir alkį – gyventi būtent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, atradus Kūrėją – savyje – Širdimi.
Aš dabar skaitau Lazdynų Pelėdos raštus. Lazdynų Pelėda yra – čia jos laiškai, čia raštų vienas tomas – Lazdynų Pelėda yra šitos rašytojos slapyvardis – jos tikrasis vardas – Sofija – Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė. Ji gimusi 1867 metais, reiškia – devynioliktas amžius. Ji rašo apie labai sunkų paprasto vargdienio žmogaus gyvenimą kaime, dvare – kaip jis yra engiamas, išnaudojamas. Ji neatskleidžia vidinių, psichologinių gelmių, bet ji taip taikliai pavaizduoja kaimo gyvenimą, dvaro gyvenimą, santykį tarp pono, ir to, kurį jisai išnaudoja ir kuris jam uždirba turtus materialia prasme. Tas taiklumas, ir net tragiški kai kurių vaikų gyvenimo epizodai pasibaigiantys fizine mirtimi, tų vaikų fizine mirtimi, tiesiog jaudina gelme viduje, iki ašarų jaudina – ir ašaros užplūsta skaitant Lazdynų Pelėdos apsakymus. Aš noriu trupučiuką paskaityti, ką aš skaitydamas pasižymiu, pasibraukiu – ir ką aš persikeliu į dabartinį laikmetį – kaip Lazdynų Pelėdos aprašymas yra tiesiogine prasme tarsi ta įžvalga, beveik dviejų šimtų metų senumo, šios dienos. Aišku, ji turėjo Minties Derintoją, kuris švietė ją iš vidaus nors ji nieko nežinojo apie Kūrėjo dvasią jos viduje. Bet gi visa tai pasireiškia jos kūryba – jos kūryba, kuri iš tikrųjų jaudina, kai skaitai Širdimi – ne šiaip akimis ir intelektualiai perbėgi eilutėmis – bet kada atveri Širdį – tai yra dvasine Įžvalga, kada skaitai. Štai toks epizodas aprašinėjamas – žmonės neturi ko valgyt, neturi ko valgyt, visiškai neturi ko valgyt – keletą bulvių. Žiema, šaltis, nėra malkų pasikurt krosnį. Miškas šalia, bet ponas draudžia kirst, draudžia net sausuolius pasirinkt ugniai susikurt – ne, neleidžia. Ir štai prieš Kūčią – kaip Lazdynų Pelėda rašo – Kūčia – vienaskaitoje, mes sakome – Kūčios – dabartiniu metu – taigi prieš Kūčią buvo nukirsta eglė, ir leido tiems varguoliams eiti ir nusilaužti šakas, tik šakas! Ir priėjo dvaro žmonių gausa, ir vaikai, priėjo, laužė šakas, kad turėtų kuo pašildyt bakūžę suvargusią, pilną plyšių, vėjų išpūstą. Ir štai, tas ponas, leidęs nusilaužyti šakų, stebi tuos žmones, priėjusius ir laužančius šakas – stebi, o jis yra vokietis –

Gražus reginys, tikrai gražus! Gailiuosi, kad nemoku teplioti, kitaip, nepaisydamas šalčio, pasistatyčiau staliuką! Kiek gyvybės, kiek čia tipų, ir kokių tipų – lumpenproletariat visu savo gražumu! – tvirtina storas vokietis, leisdamas tumulais iš trumpos pypkelės dūmus. Visą rytą aš žiūriu į juos, ir atsižiūrėti negaliu – juokingų būna scenų, juokingų scenų, stebėkit tiktai! Tyčia neleidžiu jiems kirvio imti, cha, cha, cha.. Tegu rankom plėšia šakas, be kirvio – kadangi suteiks daugiau pasitenkinimo akimirkų. Ir stebi visi trys ponai susisiautę meškėnomis, apsimaustę ausėtomis, kailinėmis kepurėmis – stebi, ir dažnai pilvus susiimdami juokės balsu. Iš tikro buvo ko juoktis. Panašias scenas tenka matyti žiemos laiku ne tik žmonių tarpe. Kartais kviečius bevežant praplyšta maišas, ir šit, sugeltonuoja grūdai ant sniego, tada alkanų žvirblių būrelis čirškėdamas puola, ryja godžiai kiekvienas stengdamas savo mažu kūneliu kuo daugiau grūdų užtūpti, ir sukasi rydami, kapodami kartais aplink puolančius paukštukus, kartais piktai susipeša. Kiek tai piktumo ir neapykantos turi alkanas dėl alkano! Taip ir čionai buvo vargšų būrelis, prispito gausiai, daugiau žmonių kaip šakų buvo – senių, senikių, vaikų begalės, o visi pikti, šiurkštūs, vienas kito neapkenčia – plėšė, rovė, draskė šakas kniežiukais pjaudami, atstumdami, ir kumščiuodami silpnesnius, kurie priversti atsitraukti nuo gulinčių pušų, rinko nuo žemės nulaužtus kankorėžius ir nutrūkusias šakutes, dėdami jas į krepšelius.

Ir štai Lazdynų Pelėda pastebi – ponas buvo gan diktas, pagyvenęs žmogus, dideliais, juodais ūsais, kurie susukti siekė akis, kumpą nosį apžabojęs pensne, kaktą suraukęs, lūpas išpūtęs, atsivertęs, suleidęs rankas į kelnių kišenes vaikščioja išilgai kambario. Tai buvo ypatingas kvailių tipas, tų kvailių, kurie savo povyza, mostais stengiasi pridengti abejotiną savo asmens vertę, tipas piniginio aristokrato, pažįstančio savo kišenės vertę. Ir ji net pavadina kai kurių ponų pavardes, kaip, pavyzdžiui, prasminiu žodžiu – ponas Durnelevičius – Durnelevičius.

Štai, mano mylimieji, šiandien, kada pasaulis yra pavergtas piniginės sistemos – piniginės sistemos, kuri yra praktiškai pajungta kelioms šeimoms – kelioms šeimoms – įsivaizduokit, tai ir Golmaniai, Saksai, Rokfeleriai, Lechmenai ir Kiunai, Liobai iš Niujorko, Rotšildai iš Paryžiaus, Londono, Varburgai iš Hamburgo, Paryžiaus – Lazardų šeima, izraeliečio Mozės Seifo iš Romos šeima. Tos šeimos – tai klanai – tarpusavyje jie turi visą finansinę sistemą – pasaulio sistemą! Būtent jie, kaip tie ponai, kurie žiūri į tuos vargdienius, laužančius nukirstos eglės šakas, kad galėtų pasikurti, ir besijuokiantys iš tų vargšų – šąlančių ir šitaip siekiančių save išsaugot šaltyje – šitaip stebi ir pasaulį tie piniginiai ponai, kai pasaulis rangosi tiek pseudokarantino, pseudopandemijos sąlygomis, tiek pseudokaro Ukrainoje sąlygomis. Visa tai yra žaidimas jiems – žaidimas, kuris iš tikrųjų veda į pragaištį, deja – nes žmonija yra perdėm tamsi, nesidominti niekuo daugiau, kas yra toliau – toliau nosies. Niekas nesigilina į tai, kad plėstų savo pasaulėžiūrą, kad suprastų – o kas jie yra iš tikrųjų, o kokia jų gyvenimo prasmė ir priedermė šitame pasaulyje, negi jie yra tokie beverčiai – kaip gyvuliai, žvėrys? Pagal savo elgseną, taip, jie prilygsta gyvuliams, ir labai dažnai žvėrims, kovojantiems dėl savo kąsnio – pikti, negailestingi, kerštingi, ir net žudantys! Ir šituo visu paveikslu mėgaujasi tie, kurie stebi – stebi planetą iš savo turtais materialia prasme aptekusių įvairių dabartinių nebe dvarų, bet jau metropolijų valdžios – tariamos valdžios metropolijų – nes valdžia vis tiktai yra iš Kūrėjo – Kūrėjo – kuri turi būti tvarkinga – tvarkinga – turinti kiekviename pasaulyje savo Šviesos vedlius – Šviesos – reiškia – Kūrėjo vedlius – kurie tiesiogine prasme patys atsidavę yra Kūrėjo vedimui.
Vakar mane Kūrėjas atvedė į Kauno savivaldybę. Aš nežinojau, kad ten atsidursiu, atsidūriau – atsidūriau – dabar laukiu, kada bus paskirtas man pasimatymas su Kauno meru – kad keistųsi šitas miestas į Šviesą taip, kaip sumanė Kūrėjas – kad jis būtų Šviesos miestas, kad šita savivaldybė būtų Šviesos savivaldybė! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas