553. Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo yra vienas Įstatymas – atrask Mane, patirk Mano virpesius. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 07 09
Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Čia mes esame gyvosiose pamaldose – mano apranga tokia, nes aš atvažiavau į gyvąsias pamaldas su dviračiu. Lietuvoje šalmas dviratininkui yra, sakykime taip, nuo aštuoniolikos metų laisva valia pasirenki, o iki aštuoniolikos metų yra privaloma dėvėti dviratininko šalmą, kaip apsaugą. Tai štai, saulėta diena Lietuvoj, Kaune, dabar apie dvidešimt laipsnių. Dieną bus dvidešimt penki. Tiesa, šiandien ir lietus, turiu ir striukę nuo lietaus.
Dabar vyksta gyvosios pamaldos, gyvojoje šventovėje. Joje nėra ritualų, yra Širdies atvėrimas komunijoje – komunijoje – tai yra pačiame intymiausiame bendravime su Kūrėju. Ir yra nuostabu patirti tai, ką mes skaitome dvasiniuose apreiškimuose, kaip Kūrėjų – Rojaus Trejybės Asmenų ir Visuminės Dievybės AŠ ESU – mokymus, mums perteikiamus, kada tu jau kai kuriuos teiginius imi patirti, čia, šitame gyvenime. Ir tada stiprėji – stiprėji – pasitikėjimu Kūrėju, ir savo jėgomis. Bet nauji iššūkiai tam ir sumanyti, kad jie būtų įveikiami gilinant pasitikėjimą. O kadangi tam iššūkiui įsisavinti būtinas naujo lygio pasitikėjimas, t.y. aukštesnio lygio pasitikėjimas, natūralu tada yra abejonės, kaip pavyks tą iššūkį įsisavinti. Ir tai susieta su visomis sferomis. Nesvarbu, ar bus švietimas, ar bus kokie nors fiziniai pratimai, ar sveikatos, fizinės sveikatos, psichinės sveikatos kokie nors kliuviniai, kuriuos patiria mūsų materialus kūnas, bet patiria per ką? Per smegenis. Skauda koją, bet skauda dėl to, kad smegenys jaučia šitą skausmą. Ne dėl to, kad koja tenai skausminga. Jeigu smegenys nejaustų, tai ten skausmas būtų praktiškai, nejuntamas. Dėl ko žmogus dažnai įvedamas į komos būseną po įvairių sunkių traumų – dėl to, kad jis ištvertų tą skausminį šoką, kurį patiria sąmonės lygiu. Tai reikia sąmonę atjungti, ir galima komos būsenoje laikyti ilgai. Yra ir natūrali komos būsena, kada tiesiog dėl traumos atjungiama sąmonė. Tada reikia vėl rūpintis daktarams, kaip sugrąžinti tą mirtingąjį į sąmonės būseną.
Taigi, šitas materialus pavidalas, jis turi mums daug iššūkių. Ir tie iššūkiai, kuo daugiau suvoki per Kūrėjo gaunamus apreiškimus, kad jis paklūsta dvasiai – dvasiai – kaip Kūrėjo pamatui. Štai tada tu jauti tvirtesnį pasitikėjimą ir Kūrėju, ir savimi, kad galima sureguliuoti visas energines problemas, kurios iškyla ir kurias žmogus vadina, net ir mokslininkas, ligomis. Tai yra energiniai sutrikimai. Nesvarbu ar tai bus virusų, sakykim, priežastis, kad buvo tas pažeistas energinis balansas, koks Kūrėjo numatytas šitam kūnui, šitoje kartoje. Tai štai, mes kada suvokiame, kad šitas kūnas tai yra pavaldus dvasiai, reiškia, mes turime ir gilinti komuniją su Kūrėju, kad mes viduje prisipildytume kuo aukštesnio energinio dažnio virpesių. Tai yra realus – jeigu jūs paimsite baloną, bet ne balioną – na, balioną irgi tinka – skirtumą jūs žinot, kas yra balonas ir balionas? Balonas, ten kur yra dujų kažkoks rezervuaras. Balionas yra tas lengvas, žaisti arba skraidyti balionas, kur pakelia su karštų dujų spaudimu į orą turistus, arba oreivius. Štai, jeigu baloną, tuo pačiu ir balioną, pripildysite vis daugiau ir daugiau energinių virpesių aukštėjančio dažnio, kada kritinė riba bus pasiekta, kad gale šitų virpesių dėl milžiniško spaudimo į išorę – ji gali susprogdinti visą tą metalinį korpusą, laisvai. Bet, viduje, kada mes prisipildome Kūrėjo energinių kuo aukštesnio dažnio virpesių, mes juntame neapsakomą galią, pasitikėjimu – pasitikėjimu savimi, ir Kūrėju – kad bendrų pastangų dėka, Kūrėjo ir kiekvieno iš mūsų, mes įveiksime šitą iššūkį – įveiksime. Ir net atsiranda alkis, taip, aš noriu šitą iššūkį įsisavinti, aš pasitikiu – kol nepradedi priėmęs sprendimą, jo įgyvendinti. Tada, kai jau priimi sprendimą ir reikia įgyvendinti, ateina – kaip yra tokia stadija, ilgų nuotolių, maratone – tokia mirties fazė visam kūnui, kai jis bėgo, bėgo, bėgo ir staiga subliuško, nebėra energijos. Ar ilgos distancijos dviračiu važiuojant, ar plaukiant, ar bėgant, ar einant, ir viskas atrodo. Tada reikalingas kažkoks impulsas, kuris apramintų tą centrinę nervų sistemą. Ar koks nors gabaliukas cukraus, ar datulė. Žodžiu, reikalinga, kad gliukozė patektų į organizmą, nors kiek, kad pasijustų energijos mažytis pliūpsnis, arba koks nors postūmis, pajuntamas iš Kūrėjo, kad pavyko – pavyko, koks nors pratimas, kurį atrodė neįmanoma atlikti, ir išėjo atlikti, net nesupranti kaip išėjo atlikti. Atsiranda pasitikėjimas. Jis kyla dėl to, kad apsiraminimas ateina viduje, centrinės nervų sistemos apraminimas, sąmonės lygiu ir pasąmonės. Nes ten to gi visko mirtingasis nejaučia, jis tiktai pajunta pasekmę. O koks mechanizmas visą šitą atlieka, jis nežino. Bet kaip mes iš tikrųjų žinome šituos dalykus, tai tada mes galime iš anksto pasirūpinti, kad nepatektume į tą mirties fazę, kai pradedame įgyvendinti mums teikiamą naują iššūkį. Ir čia vėl, priklauso nuo to, kiek mūsų viduje yra pripildyta energinių virpesių iš Kūrėjo. Jeigu mūsų pasąmonė apvalyta, jeigu mūsų sąmonė apvalyta, jeigu mes bendraujame gilumine prasme su Kūrėju, mes tada Jį griebiame per garbinimą ir maldą. Štai mūsų energinis sustiprinimas, net ir sunkiomis aplinkybėmis. Jeigu šito nėra, tada jau ką intelektas mūsų padiktuoja. Vienam reikalinga sustoti, galbūt, akimirkai, kitam gal reikia kažkokio kąsnio – fizinio maisto, trečiam dar kažko, kad įveiktų šitą stadiją. Kiti gali ir neįveikti, ir pasitraukti nuo to iššūkio. Viską lemia protas. Kas yra tas protas? Vėl, atitinkamai Kūrėjo teikiamų energinių virpesių suvokimas. Bet jau nebe tai, kad tai yra energiniai virpesiai iš Kūrėjo, bet kaip tavo viduje funkcionuoja mąstymas – mąstymas. Kaip supranti aplinką, kokia tavo savimonė, kaip tu pajunti ryšį su aplinka, ar tu joje pasimeti, ar tu jos bijai, ar tu nori ją įveikti, pasidemonstruoti jai. Žodžiu, visa tai tavo protas ir tau suteikia tam tikrą kryptį, priimti atitinkamą sprendimą. Ir vėl, visa tai yra dėl to, kad mes gyvename visuomenėje – visuomenėje. Jeigu mes esame, santykinai, izoliuoti, mūsų mąstymas yra visiškai kitoks, nes mes gyvendami visuomenėje, mes prisitaikome prie visuomenės, mes jos negalime pastumti. Tada mes galime tik save sulenkti, suspausti, ir šitokiu būdu išvengti konfliktų. Priešingu atveju, mus sumaitos, tiesiogine prasme, suės. Oi, suras įvairių būdų tą padaryti. Tai išmintis diktuoja – nestabdyk traukinio, pasitrauk nuo bėgių. Visuomenė yra traukinys. Ji manipuliuojama, o tai yra traukinio vis didėjantis greitis. Mašinistas, ne visuomenė. O mes neturime poveikio tai visuomenei. Jokio. Jokio mes neturime, nes visuomenė yra traukinys. Bet jis važiuoja ant ne tų bėgių. Taigi mes nelipsime į tą traukinį, nes žinome – bėgiai tai ne tie. Tai dėl to mes turime gyventi išmintingą gyvenimą, kad tie, važiuodami traukiniu, matytų mūsų gyvenimą, kurį mes gyvename būdami net ne traukinyje. Mes gyvename tą izoliuotą gyvenimą, nors esame toje visuomenėje. Yra visuomenei, sakykime – tame traukinyje sako, va dabar mes organizuojame rinkimus į pirmąjį vagoną, ten bus elitas. Kiti sako, o mes organizuojame rinkimus į keturioliktą vagoną, ten bus savivaldybės. Kiti sako, mes organizuojame rinkimus į dvidešimt septintą vagoną, ten bus įmonių vadovai, ir panašiai. O visuomenė yra šimtas septynioliktam vagone, ir dar žemyn, žemyn, žemyn. Tai štai, mes būdami tarp tų, kurie juda savo sistemoje, mes stengiamės save išlaikyti gyvoje komunijoje su Kūrėju, bet ne šiaip komunijoje, kada mes ateiname į šventovę, bet – gyvenimu – komunijoje su Kūrėju. Štai čia ir yra didžiausias iššūkis.
Žiūrėkit, kiek mūsų šiandien mažai yra. Kodėl? Dėl to, kad palaiko komuniją nenuoširdžią. Ir nėra to juntamo energinių dvasinių virpesių impulso sąmonės lygiu, kad pajaustų troškulį – na aš negaliu gyventi be Kūrėjo kolektyvinio garbinimo. Tai yra dėl to, kad atsivėrusi gelmė Kūrėjui, Širdimi, tiesiog iškelia. Štai tas vidinis pripildytas Gyvas turinys – jis tave iškelia. Tu nebegali išlikti tas apsunkęs. Tu išlieki jau kita kokybe. Juk mes esame pati žemiausia – kada mes žvelgiame į gamtą, į gyvūniją, tai mes suprantame, ai čia va toks, kaip beždžionė toks. Mes šituo sumenkinam, ai, kaip beždžionė. Reiškia mes nevertinam tos beždžionės. Tai mes esame visi, kaip beždžionės, kitos, aukštesnės stadijos gyvybei, morontinei ir ypač dvasinei. Tai jeigu dvasinė gyvybė savaime junta tą poreikį palaikyti kolektyvinę dvasinę komuniją su broliais ir sesėmis dvasioje, komuniją, garbinant Tėvą Vietinėje Visatoje, Supervisatoje, Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, tai negi manote jie yra durnesni už mus? Bet jie eina į kolektyvinį garbinimą. Mes, būdami beždžionės lygyje – jų gradavimu – pagal gyvybės kategoriją ir Kūrėjo suvokimą, patyrimą, supratimą savo prasmės visuomenėje, kūrinijoje – jie žiūri į mus – kodėl jie neina garbinti? Kas čia per nuosmukiai tokie? Negi jie proto neturi? Bet jų gi nepriversi. Čia jau nebe tas Senasis Testamentas, kad sakytų – sunaikinsiu, nubausiu tave, kaip Jahvė, žydams, arba Alachas, musulmonams. Ne, tiktai per patyrimą savo viduje to impulso. Reiškia, tos pastangos iš pradžių turi nusėsti per dvasinius mokymus, juos studijuojant nuoširdžiai – ne intelektualiai, bet nuoširdžiai. Jie atskleidžia giluminę klodų – ne šiaip teiginių, bet teiginių klodų tikrovę, tiesą ir teisingumą. Bet kol jūs nepajuntate to impulso viduje, kad jus pripildė, ir tas jūsų viduje balonas, kaip asmenybę – jis jau trūkti turi, ir jūs tada ateinate į šventovę – ateinate. Ir bus tokia akimirka, kada neliks jokių religinių švenčių, nes šventė bus – kolektyvinė komunija. Poilsis yra – kolektyvinė komunija. Juk, nu, esam mes protingiausi aišku. Vieninteliai. Nu bet yra ir protingesni už mus. Tai tie protingesni, laisvalaikį pašvenčia Kūrėjo garbinimui. Per laisvalaikį jie bendrauja tarpusavyje ir garbina Kūrėją, kolektyviai. Šiaip užsiima įvairia veikla. Reiškia, poilsį teikia – garbinimas, ir prasmingas tarpusavio bendravimas. Vėl, Kūrėjo pamatu – Kūrėjo – ne šiaip sau bele ką plepėti, ir savo ten kažkokius demonstruoti žinojimus, sugebėjimus, ne. Čia yra puikybė. Nuo tokios reikia apsivalyti. Bet Kūrėją išaukštinant per bendravimą, ir patiriant tuos apreiškimų ir kitų aukštesnių dvasinių brolių ir sesių mokymo teiginių tikrovę, savuoju lygiu, kad jie pasitvirtina. Ir Kūrėjas suspindi dar ryškiau, kiekvieno individo viduje.
Štai, mano mylimieji, norite, kad nebūtų korupcijos Lietuvoje, nu ką reikia daryti? Lankyti šventovę. Lankyti. Bet ne dėl to, kad tą aš sakau, bet dėl to, kad impulsas viduje turi būti pajaučiamas. Korupcija, tai kas yra? Tai yra suterštas mąstymas, protas, suterštas, korumpuotas, netikras, iškreiptas. Čia klaidingai supranta korupciją, kad korupcija, tai kur kyšius ima, kur savo postų galios dėka kažkam užsakymus teikia. Ne. Korupcija – suterštas mąstymas. Korumpuotas gali būti vaikas, ir jis yra korumpuotas, nes jo mąstymas suterštas. Mokytoja, korumpuota – jos mąstymas suterštas. Daktaras, korumpuotas – jo mąstymas suterštas. Visi korumpuoti. O dabar sistema sako – ne, tiktai tie kurie kyšius duoda, arba kurie pagaunami, kad įstatymą pažeidė. Prikuria įstatymų, irgi, korumpuotų įstatymų, suterštų. Kūrėjo yra vienas įstatymas – atrask Mane, patirk Mano virpesius. Gyvenk taip, kaip Aš tau vedu pagal savo sumanytą Evoliuciją, visai kūrinijai ir šitam pasauliui. Gyvenk ryžtingai, drąsiai, visumos Gerovei. Viskas. Visi įstatymai telpa į šitą vieną. Visi kiti nereikalingi. Ir tada kariuomenė nereikalinga. Nato nereikalingas. Ginklų pramonė nereikalinga. Alkoholis nereikalingas. Visi kontrolieriai, mokesčių inspekcija, kokia nors ten statybos inspekcija ir t.t. – nereikalinga – nes yra Kūrėjas, kuris viską Meilės Galia daro taip, kaip turi būti pagal šitą Kūrėjo Valią ir daroma. Ir ne kitaip. O kada mes atrandame Kūrėją, štai Jis ir yra mūsų Mokytojas, Variklis ir Vedlys. Ir viskas. Tada yra toks mokytojas, toks prezidentas, toks yra tas, kuris ką tik užgimė dvasioje. O jis gali būti bet kokios profesijos, specialybės, Kūrėjo sūnus ar dukra. Ir viskas tada susistyguoja, per Kūrėją. Kito kelio nėra. Tada traukinys bus ant tų bėgių, kuriuos numatęs yra Kūrėjas. Ir tada tas, kuris turi Šviesos daugiau, jis bus Vedlys. Nes visuomenė suvokia savo prasmę, ir Vedlio prasmę. Ir korumpuoto mąstymo, jau sumažėja. Su tuo ir sveikinu. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas