556. Algimanto pamokomasis žodis – Tikėjimas yra intelektualus, Įtikėjimas – iš Širdies – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 07 23
Mylimieji, esam Rojaus Trejybės-AŠ ESU, Kūrėjo vardo šventovėje. Sakau tiems, kurie žiūri YouTube, bet nelanko šventovės – Gyvosios – dėl to, kad joje nėra ritualų. O aš ruošiu Dvasinius Mokytojus. Dvasiniam Mokytojui reikalinga gyvoji komunija, ypač kolektyvinė.
Šitoje vietoje mes buvome galbūt net daugiau, negu dešimt metų. Šiandien paskutinis kartas, kada mes susirenkame šitose patalpose. Liūdna kraustytis iš vienos vietos į kitą, kaip kampininkui. Tu nesi šeimininkas, reiškia tu priklausai nuo kito. Ir įsivaizduokit, mes turim tą Šviesą – Šviesą – kokios neturi nė vienas visoje planetoje! O savo kampo neturime, kad šita Šviesa galėtume pasidalinti vienas su kitu atėję, pagarbinti kolektyviai Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, Keturis Šaltinius ir Centrus. Ir liūdna, kada ta Gyvoji Šviesa neturi galimybės skleistis, kad ją iš pradžių išgirstų, o vėliau ir patys patirtų kiti mūsų dvasiniai broliai, kurie lanko kitas, bažnyčias, cerkves, sinagogas, mečetes. Tarp kitko, šitas namas priklauso žydų religinei bendruomenei. Tai aš penktadienį nusprendžiau susitikti su tos religinės bendruomenės didžiausiu viršininku. Nežinau, kaip jis vadinasi. Ir ieškojau sinagogos. Suradau adresą. O kadangi aš žinau jau registrų centrą, nes reikėjo man paimti namo dokumentus užregistruotus. Pasirodo, visiškai šalia registrų centras – Ožeškienės gatvės 12, o sinagoga – 13. O kodėl velnio tuzinas? Jūs man pasakykit. Kodėl jie pasiliko šitą skaičių, kaip jo taip bijo. Tai štai, aš einu link to registro centro pasiimti dokumentų, jau pabeldęs į sinagogos vartelius, geležinius. Užrakinti. Aš dar taikiausi ateiti tada, kada jau tas viršininkas bus išsimiegojęs, iš ankstyvo ryto, bet jo nėra. Tai kur jį surasti? Skambinu, neveikia telefonas tas, kuris duotas internete. Ir aš galvoju, tai kaip surasti tą žydų religinį viršininką? Na, jeigu klausi gatvėje, tai niekas nežinos. Taigi, aš einu jau iš sinagogos į kurią nepatekau, ir sutinku moterį, kuri klausia – Kur yra notarų biuras? – Nežinau. Kažkur tai yra, akis buvo užkliuvusi, užrašas, notarų biuras. Bet iškrito iš atminties. O kadangi aš nesinaudoju tuo telefonu taip, kaip kiti, tai man iškrito iš galvos, kad aš galiu pasižiūrėti gi telefone, koks artimiausias notarų biuras. Bet aš pakeičiau tą kalbą, pasakydamas daug Šviesos minčių apie Kūrėją. Ir ta moteris sako – Aš į bažnyčią neinu, aš turiu savo Dievą. Ir aš su juo pasišneku, sako, į bažnyčią nueinu tiktai per didžiąsias religines šventes. Sakau, gerai, tu gali ir kreiptis kaip nori, savo vardu, svarbu, kad Širdimi tą darytum. Bet tu gali atrasti Kūrėją, kaip asmenybę savo viduje, jeigu tu ir atsiveri. Ir mes kalbėjome gal kokia dešimt-penkiolika minučių. Buvo nuostabus bendravimas, ir jis pranoksta tą sinagogos ritualinį susibūrimą, kada sueina – jeigu ten kažkas dar ir sueina, aš nežinau, gal Kaune tas tik viršininkas ir tebėra iš žydų. Nebėra gal nė vieno kito žydo, nes kam kitaip uždaryti tą sinagogą vidurį baltos dienos. Tai turi gi būti galimybė ateiti bet kada. Ir dabar, kada mes esame čia, paskutinį kartą, šitose mieluose patalpose, aš tikrai esu dėkingas tiems, kurie ištvėrė, lankė tiek atkakliai gyvąsias pamaldas, bet labai daug neištvėrusių yra, kurie pabėgo. Priežastis viena ir vienintelė, antros nėra – neatsiveria Širdimi. Širdis, tai yra ne intelektualus atsivėrimas. Širdis, tai yra asmenybės atsivėrimas. O asmenybė turi dieviškąjį Kūrėjo mums suteiktą protą, su visais Kūrėjo Charakterio Savybių potencialais – ir Meile, Teisingumu, Tiesa, Tikrove, Gailestingumu, Gėriu, Grožiu. Viskas yra jau toje asmenybėje, bet potencialiai. Ir kada išgirsta ir apie Urantijos Knygą, ir apie šventovę, kiek man skambina – oi, ateisiu, ateisiu. Neateina. Kitas dar pasako – aš nepasiruošęs, ar kita pasako, aš nepasiruošusi. Kaip tu turi pasiruošti? Ateik ir viskas. Jeigu aš pasakau adresą, paaiškinu kaip surasti tą vietą, koks gali būti pasiruošimas? Iš kurgi atsiras tas impulsas, jeigu tu neateisi čia, kur ir yra galimybė pajausti tą impulsą. Bet problema yra ta, kad mes negalime pačiupinėti dvasinio atsivėrimo – Širdimi, ir intelektualaus – protu tiktai, kuris turi gyvulinę kilmę, ne dieviškąją kilmę. Jis gali sėdėti, kaip išorinis pavidalas, ir sakyti gražius maldos žodžius – Širdis – nepajudinama. O Įtikėjimas yra, irgi, iš Širdies tiktai. Intelektualus yra – tikėjimas. Dėl to dauguma tikinčiųjų, kurie lanko pamaldas kitose religinėse bendruomenėse, atlieka ritualą ir jie nusiramina, kad štai aš jau esu tikintysis, musulmonas, ar krikščionis, ar budistas. Budistai dar arčiau yra Kūrėjo, kadangi jie panyra į meditaciją. Jie susilieja su visata. Tai yra iš tikrųjų, būsena, kada nurimsta lakstantis, gyvulinės kilmės nekantrus protas, ir tada skaidrėja mintis, skaidrėja būsena. Štai tokioj terpėj budistai, kurie neturi Kūrėjo, nes sudievino žmogų, Sidhartą Gautamą – Budą, pavertė jį tam tikru, kažkokiu viršžmogiu. Bet Budos mokymų jie nebeturi, iškraipė juos. Taip, kaip Jėzų iškraipė krikščionybė, konkretūs – apaštalas Paulius, iš Sauliaus persivertęs. Petras, Jonas, vis save laikęs mylimiausiu Jėzaus mokiniu.
Tai štai, budistai, jie turi tą meditaciją ir apraminimą, bet gyvo ryšio su Kūrėju, neturi. Jau nekalbu apie Kūrėjo atradimą savo viduje, kad tu patirtum Jį, kaip tavo tą Vedlį. Įtikėjimas yra būtent toji giluminė vaga, kai tu sieki ir nori patirti Kūrėją giliau, stipriau, ir ateiti čia, į šventovę. Bet Įtikėjimas dar nereiškia, kad tu Širdimi jauti Kūrėją. Širdimi pajausti Kūrėją, tai yra gyvenimas Jam, visą laiką. Gyvenimas, kitaip pasakius, gimimas iš dvasios. Urantijos Knygoj, jeigu tu pripažįsti evangeliją, jau laikoma, kad tu jau esi iš dvasios gimęs. Čia dar nėra gimimas iš dvasios. Gimimas iš dvasios, kai tu tampi, iš tikrųjų, netikėtai pats sau, turintis tas Kūrėjo Amžinąsias Charakterio Savybes ir Amžinąsias Vertybes, pavirtusias iš potencialo aktualiomis, tavo charakteryje. Ir tavo charakteris nebeturi ydų. Viskas, dingsta. Tu pasikeiti, tu kitoks tiesiog ir viskas. Tai yra kaip kūdikio gimimas šitame pasaulyje, materialia išraiška. Čia dvasios asmenybės gimimas. O juk dvasinė asmenybė, mes jau žinome puikiausiai, Kūrėjo amžinoji dovana. Kūrėjas nedovanoja nei pykčio, nei susierzinimo, nei nekantrumo, nei keršto. Tuo labiau agresijos, prievartos, išnaudojimo. Jis neturi tokių savybių. Tai mūsų charakteris ir pavirsta gimus iš dvasios, šviesiu, tyru, šventu, ką pasakytume – nors šventųjų nėra. Bet skirtumas milžiniškas yra. Dėl to ir pavadina, kad nuo aplinkos išsiskiriantis žmogus, šventas. Bet tai yra Tikrovės Šaltinio ir Centro Charakterio savybių pasireiškimas gyvenime to mirtingojo. Ir kada aš ėjau šiandien į Gyvąją šventovę, sutikau Adolfiną iš Vilniaus, atvažiavusią, ir sakau, tai kur Leonida, kodėl jos nėra? Tai sako, sūnus atvažiavo. Ne, mylimieji, sūnus ar motina, atvažiuos ir kitą kartą. O nėra gyvo ryšio gelmės Širdimi, ir bus kita priežastis, svarbesnė – ir sūnus, ir dukra, ir anūkė, ir anūkas, ir panašiai. Viskas yra nuoširdžiame, gyvame ryšyje su Kūrėju. Ir jeigu šitas gyvasis ryšys nėra Širdies vožtuvo pakėlimu pasiekiamas, o tiktai intelekto lygiu, neištvers šitame Gyvajame Kelyje tas, kuris yra Gyvajame Kelyje savo pavidalu, kurį mato materialus žvilgsnis.
Štai, kada per sunku tokiam mirtingajam žengti Gyvuoju Keliu, ir jis atsisako, o Minties Derintojas vis tiek kapsi į tą pačią pusę – sugrįžk ten, kur buvai. Čia klaida. O gyvulinis protas vis giliau įleidžia šaknis, nustelbdamas dvasinio ir dieviškojo asmenybės proto pasireiškimą toje asmenybėje. Ir štai tada gyvulinis protas vėl, visas gyvulines savybes – ir nepasitenkinimą, bet kokią smulkmeną, kokia pasitaiko gyvenime, kuris sujaukia tam mirtingajam vidų, jis puls dar kaltinti tuos, kurie čia, šventovėj buvo kartu su juo, kai jis dar lankė. Štai jie kalti, kad aš dabar tokioj atsidūriau padėtį. Susierzinimas bus nukreiptas kaip žaibai, tiems, su kuriais kažkada buvo, nes gyvulinis protas niekada nepripažįsta, kad jis kažką padarė, jis kaltina kitus, visą laiką. Čia aksioma. Nė vienas neturi išimties, kad prisiviliotų ir prisijaukintų savo gyvulinį protą, jį įvaldydamas. Neįvaldysi jo. Niekaip. Nei psichologai įvaldė, ir patys nežino kaip suteikti psichologinę pagalbą žmonėms. Nei mokytojai mokykloje įvaldę, dėl to konfliktai kils vis aštresni, nei bet kokia kita sfera. Štai dėl to Gyvajame Kelyje ir yra tik tie, kurie Širdimi atsiveria Kūrėjui.
Juk Kristaus žodžiai tai ne šiaip sau pasakyti – įkurkite dangaus karalystę Širdyje. Ne savo prote – jis nesakė savo prote įkurkite. Širdyje. Ta metafora turi milžinišką gelmę. Juk mes ir sakome, kad meilė kyla iš Širdies, ne iš proto. Bet Širdis pranoksta žmogiškąją logiką, kuria samprotauja protas. Meilės galia pranoksta bet kokią kitą galią, dėl to įsimylėjęs žmogus gali kalnus nuversti. Ir kita vertus, jisai tampa veiklesnis, aktyvesnis, nes tai yra Kūrėjo variklis iš vidaus. Energija užplūsta tą žmogų. Mąstymas tampa visiškai kitoks. Jis tampa tikresnis. Ir jam tada būna keista, tai kaip kiti nepatiria to, ką aš patiriu, realiai patiriu. O kaip jie patirs, jeigu visi jie subliuškę, užsisklendę, ir gyvena baimėje. O baimė yra meilės nuodas. Priešnuodis baimei yra meilė, nes tai yra Kūrėjo savybė, charakterio savybė. O ją gali patirti tik pats visu savo nuoširdumu atsivėręs Kūrėjui. Ne samprotaudamas, ne skaitydamas apie Kūrėją, atverdamas Širdies vožtuvą. Kito kelio nėra. Ir niekas negali šito padaryti, nors liežuvis gali tarti daug gražių žodžių. O čia turi būti asmenybė, prabylanti dvasia. Ir tada bus čia šviesa, bus daugybė mūsų dvasinių brolių ir sesių, kurie trokš, kad būtų Kūrėjo gyvoji šventovė šitame krašte. Ir ji, ateis akimirka, kai ji bus. O šiandien mes turėsime padėkoti šitiems namams. Kitą kartą aš kviečiu pas save susirinkti. O dar kitą kartą mes tada susirinksime jau – pasakysiu šitą po gyvųjų pamaldų, kur. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Brolškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas