560. Algimanto pamokomasis žodis – Kuo daugiau dedu pastangų bendrauti su Kūrėju, tuo daugiau patiriu, kad mane apleido Dievas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 08 12
Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, vedu gyvąsias pamaldas savo įkurtoje Gyvojoje Šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Keturių Asmenybių Vardą. Įkūriau Kūrėjo sumanymu ir pavedimu gyvąją, apreikštąją religiją taip pat Kūrėjo Vardo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją Religiją. Dabar taip pat vyksta gyvosios pamaldos. Jose nėra ritualų. Mes prisijungę per Skype’ą.
Kada susitinkame akivaizdžiai Kaune kas antrą sekmadienį, tada mūsų didesnė dalis žvelgia vieni kitiems į akis, gali pasidalinti savo patyrimu, jeigu pageidauja, kas yra jiems tas Gyvasis Kelias, Gyvoji Šventovė, gyvasis Įtikėjimas, gyvoji Religija, kuri apjungs visą žmoniją, nes ji yra Kūrėjo gyvoji Religija – apreikštoji – reiškia, perteikta per mane iš aukščiau visai žmonijai. Todėl tai, ką jūs dabar matote pasaulyje, tiek politiniame žemėlapyje – susiskaldymas į valstybes – tiek religiniai susipriešinimai tarp įvairių religijų, kurios taip pat visos yra suskilusios į daugybę sektų ir tarpusavyje nesutaria, visa tai išnyks, kadangi apreikštoji Kūrėjo Religija apims tuo nuostabiu dvasiniu glėbiu visas jas, priglausdama prie Kūrėjo, kiekvienam įgyvendinus manąją Evangeliją – manąją Evangeliją – Kūrėjas yra Realus, Tikras, ir Gyvas – kiekviename yra – ir Jį galima atrasti. Štai tada pasekmė yra pojūtis – pojūtis Brolystės, pojūtis gyvo dvasinio asmens – Kūrėjo sūnaus arba dukros – ir tas pojūtis auga, kyla noras vis daugiau atsiverti Kūrėjui, ir išnyksta – išnyksta – ta nepasitenkinimo akimirka, ir baimė, atsiranda Meilės impulsai. Ir toliau gilinant tą ryšį, įvyksta sūnaus ar dukros gimimas iš dvasios. Štai tada užplūsta vidų branduolinio sprogimo Meilės Galios šiluma, išsiveržianti ašaromis, bet čia yra – Gėrio, Meilės, ir dvasinio patyrimo ašaros, dėkingumo Kūrėjui ašaros už tokią akimirką, ir tada išnyksta tos skaudžiai veikiančios sūnų ar dukrą ydos, ir atsiranda Meilės potvynis.
Štai Meilė – yra iš Kūrėjo! Jis yra – Meilės Šaltinis! Todėl mes Meilės išmokti negalime! Mes Meilę galime gerti iš Kūrėjo, bet reikia patirti būtent tą gimimą iš dvasios.
Aš susirašinėju su kai kuriais studijuojančiais Urantijos Knygą Rusijoje. Man parašė Andriejus, aš jam atsakiau aiškindamas Jis labai pergyvena, kad tiek daug meldžiasi, tiek daug studijuoja dvasinius šaltinius, Urantijos Knygą, dabar labai susidomėjo vienu šventuoju iš Rusijos ankstesnių amžių, jo gyvenimu, ir mato daug panašumų savo gyvenime. Kaip ir tas šventasis, jisai sako, kad – Kuo aš daugiau dedu pastangų bendrauti su Kūrėju, melstis net ir per naktis iki ašarų, tuo aš daugiau patiriu, kad mane apleido Dievas! Kodėl taip yra? – Jis klausia, ar aš ką nors panašaus esu patyręs savo gyvenime. Aš jam atsakiau labai išsamiu laišku, bet jis to laiško neperskaitė Širdimi tiek, kiek aš jam išreiškiau savo Širdį. Ir jis man štai rašo – Kada tu rašai apie savo ryšį su Dievu, man tai taip suprantama ir artima, kadangi ir aš visa tai patyriau savo gyvenime, per valandų valandas bendraudamas su dangiškuoju Tėvu, būdavo ir naktimis iki aušros, kol iš nuovargio užsnūsdavau, tačiau viskas mano viduje vyksta dabar priešingai. Kuo aš daugiau gyvenu ir dvasiškai vystausi – skaitau, meldžiuosi, kariauju su savo trūkumais – tuo silpnesnis yra mano ryšys su dieviškąja Dvasia. O juk logiškai mąstant, viskas turėtų būti priešingai. Ir net Urantijos Knyga teigia, jog palaipsnis yra sielos vystymasis, ir perėjimas per septynis psichologinius apskritimus, kurie atitinka ir aukštėjančių virpesių lygį, ir tuo pačiu ryšio su Minties Derintoju stiprinimą. Štai būtent dėl to aš ir paklausiau tavęs – ar nebuvai ką nors panašaus patyręs, o konkrečiai, kad tave Dievas apleido. Kaip yra pasakyta Siluano Atoniečio, būtent to šventojo praėjusio amžiaus, jo pagrindinis šauksmas sieloje yra toks – Mano siela ilgisi Dievo, ir aš su ašaromis akyse Jo ieškau! – Štai dabar atsakydamas į tokį klausimą, ar jis iš tikrųjų patiria, kaip ir tas Siluanas Atonietis, jausmą, kad Dievas jį apleido, pirmiausia tai, kad yra vartojamas žodis Dievas, tai urantai jau puikiai žino, kad tai yra idėjos išraiška. Tai nėra asmeninis Kūrėjas, kuris būtų atrastas savo Širdimi, ir savo Širdyje. Tai yra – abstrakcija! Kūrėjas nėra abstrakcija! Jis yra – Asmuo-Asmenybė, ir asmenybių, visų asmenybių, Šaltinis ir Centras! Nesvarbu, kad Jis neturi formos, kūno, bet Jis yra Realus, Tikras, ir dargi Savo Dvasią pasiunčia mums, Minties Derintoju pavadintą, kad padėtų mums iš vidaus suorganizuoti visą mąstymo procesą, kad jis nebūtų pakrikęs, koks dabar yra. Ir štai Andriejus taip pat turi didžiulį pasimetimą! Jis deda intelektualias pastangas, kurias laiko dvasinėmis – meldžiasi, siekia studijuoti šaltinius, to Siluano Atoniečio gyvenimą, kuris jį labai patraukė, kadangi yra artimi pergyvenimai. Visa tai suprantama intelektualiu lygiu. Dvasia nėra atverta! Tuo labiau nėra atrastas Kūrėjas viduje, kuris pavirstų savo būtimi jo paties asmenybėje! Būtis – tai yra tas, kuo tu būni, kokios tavo yra vidinės būsenos. Ir, jeigu tu jau atrandi Kūrėją savo viduje, jis iš Dievo sampratos pereina į asmenį Kūrėją, o kadangi mes žinome, kad asmenis Kūrėjas yra Keturios Asmenybės – Rojaus Trejybės Trys Šaltiniai ir Centrai ir Visuminė Dievybė AŠ ESU – užrašyta vien didžiosiomis raidėmis – štai tie Keturi Asmenys simboliškai įvardijami vienu Kūrėju. Jie yra Asmenybės ir Asmenys – nėra šiaip abstrakti sąvoka Dievas. Šitas priimtina tiktai tam Kūrėjui sūnui ar dukrai, kuris jau atranda – atranda – Kūrėją savo viduje. Jis būsena patiria, kad atrado! štai Asmenį atrado! Ne šiaip tą idėją, kurią prieš akimirką nepatyrė tokio gyvo ryšio. Dėl to ir Siluanas Atonietis rašo, kad – Aš su ašaromis Jo ieškau, ieškau to Viešpaties – Dievo! – Reiškia, tos ašaros yra intelekto, skausmo ašaros, kad kiek beieškotų, dar neatranda, ir tas ieškojimas tęsiasi, ir tos ašaros yra ne džiaugsmo, ne atradimo ašaros, ne palaimos ašaros – jos yra kančios ieškojimuose, pasimetime, nežinant, kaip atsiremti į tą Kūrėją! Siela trokšta! Troškimas yra nuoširdus! Bet ji negauna to pasekmės atlygio dėl to, kad intelektas nustelbia pačios sielos menką sudygimą. Intelektas, valdomas gyvulinės kilmės proto, jis yra galingesnis už tą sielos pradinį dygstantį daigelį. Štai todėl nėra išsiskleisti dar galimybės tai sielai plačiu, aukštu daigu, kad iš jo iškiltų dvasios asmenybė, pasireikšdama drąsiai būsenos patyrimais, kad ji pareikštų – aš atradau, atradau Kūrėją savo viduje! Tai štai, kodėl nėra tokios būsenos – dėl to, kad yra didelis siekis rezultato, didelis siekis būtent to atlygio, kuris nustelbia net patį procesą, nėra išmintingo žengimo šituo Keliu, kad būtų kiekvienas patyrimas priimamas su pasimėgavimu, nesiekiant galutinio rezultato, kad rezultatas nebūtų stabdis. Kada nepasieki, štai tada ir atsiranda tos nepasitenkinimo, skausmo, kančios ašaros, ieškojimo ašaros. Jų geriau vengti! O gyventi natūralesnį gyvenimą – nealinant save naktinėmis maldomis per visą naktį iki aušros. Tai nieko neduoda! Tai yra kiekybinis savęs nualinimas! Tu gali skaičiuoti, kiek dienų praleidai besimelsdamas, bet tu nepatyrei toje maldoje palaimos ir pasitenkinimo būsenos. O malda, malda nebūtina, kad – kaip supranta net ir Andriejus – save išvarginti per dvasinius ieškojimus. Tai gali būti ir aplinkoje buvimas savimi, bendravimas su žmonėmis, ir tuo pačiu Šviesos paskleidimas savo vidumi, savo buvimu, žodžio neištariant, bet tas vidus turi būti su ta Šviesa, kurią teikia Kūrėjas, o Kūrėjas ir nori, kad tu gyventum palaimoje kiekvieną akimirką, kasdien, kad nebūtų skausmo akimirkos arba skausmo dienos, arba skausmo periodų.
Laukiniai žmonės būdavo kupini baimės patirti laimės būseną, nes jie jau buvo pastebėję, kad kuo didesnis laimės protrūkis, tuo blogesnė ateina nelaimė ar skausmas ir kančia, dėl to bijodavo būti laimingi ir manydavo, kad štai piktosios dvasios pavydi tos laimės ir iš keršto atsiunčia jiems kančią. Kūrėjas nenumatė, kad nors akimirka būtų kančioje! Jis ir davė visas priemones! Atverk savo Širdį – Širdį – ne intelektą – Širdį! Reiškia, tu turi panirti savuoju gyvenimu – gyvenimu – o ne maldų valandomis – gyvenimu tokiu ritmu, kokį tau sumanė Kūrėjas – nelėkti kaip patrakus, nesiekti materialių aukštumų, kurios kaip tikslas gali švytėti, tapti geriausiu kompanijoje, draugijoje linksmiausiu, kad sakytų – štai jis yra kompanijos siela. Čia yra lenktyniavimas ir savęs alinimas. Tai yra intelekto kelias. Jis niekada neatneš teigiamo rezultato. Bus akimirka, kai susižavės aplinka, bet tai yra žavesys, kuris nėra nugludinto deimanto spindėjimas, kad būtų tas mirtingasis kaip brangakmenis.
Gyvenimas turi būti Kūrėjo atkartojimas tokiu ritmu, kokį suteikia Pats Kūrėjas – neskubant, pasimėgaujant – pasimėgaujant savimi, esančiu toje aplinkoje, ir aplinka, kurią mato tavo žvilgsnis, atvertas Kūrėjui Širdimi.
Štai tada iš tikrųjų ir aplinka ima patirti poveikį tavo virpesių, tavo skleidžiamų realių energinių virpesių, bet tu nekuri plano, nekuri jokių darbų eigos, o stengiesi atverti save giliau Kūrėjui savo nuoširdumu, kad iš Jo pasiimtum tą Planą, kurį Jis tau yra sumanęs. Suplanavo Jis tau viską! Tiktai vykdyk! Gyvenk tą paprastą gyvenimą, ir patirsi ir Kūrėjo atradimą, ir gimimą iš dvasios. Taip ir ateis ta Brolystė, kad štai tokia būsena pranoksta ir islamą, susiskaldžiusį į sektas, ir krikščionybę, suskilusią į daugybę tūkstančių sektų, ir budizmą taip pat sektantišką, ir bus apjungta per gyvą Kūrėjo atradimą Širdyje, ir Širdimi.
Tik Kūrėjas suvienija! Tik Kūrėjas apjungia! Ir štai tik tada apreikštoji, gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU Religija per Kūrėją skleisis Brolystėje!
Ir išnyks valstybių sienos, nebeliks tų politinių vadovų, kurie mėgina kaip povai vieni prieš kitus pasidemonstruoti, pasirodyti, o paskiau apšnekėti vieni kitus. Bus tautų vedliai – tautų – kurie puoselės savąją kultūrą, savąjį kraštą, nelakstys į emigracijas, bet kurs ten, kur vyksta pats geriausias, suprantamiausias kiekvieno sūnaus ar dukros pasireiškimas Kūrėjo Atvaizdu gimtojoje aplinkoje. Tokia numatyta Evoliucija, nes būtent toje aplinkoje ir gali Kūrėjo sūnus ar dukra pasireikšti kuo geriau drauge su Kūrėju, atrastu Širdyje, ir Širdimi, ir atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus. Ir tada bus atsakyti panašūs, kaip Andriejaus, klausimai. O kils naujų klausimų. Natūralu. Bet vėl atsakymai ateis iš Kūrėjo, gilinant tą gyvąją komuniją su Juo, ir gyvenant su Juo, ir Jo Gerovei, ir visumos Gerovei, net visos kūrinijos Gerovei. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas