28. Tėvo mokymas apie Jėzų, perduotas mūsų šventovėje - Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje - per gyvąsias Kalėdų pamaldas, 2007 12 25

Vilnius 2007 12 25
Tėvo mokymas, perduotas per Kalėdines ryto (9val.) pamaldas Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje.
PRIEŠ TAI BUVO TĖVO GARBINIMAS IR PRAŠYMŲ MALDA.

Algimantas: Sūnau Kūrėjau, Jėzau, Vietinės Visatos Motina Dvasia, Šventoji Dvasia, Tėve, ačiū Tau, kad kalba mūsų atsivėrusios sielos, kalba virpesiais, kreipiasi į Tave DAUGIAU šviesos, DAUGIAU meilės , DAUGIAU ryžto, DAUGIAU patyrimo. Jos siekia GĖRIO, jos siekia daugiau ATSIVERTI TAU, PAJAUSTI TAVE.
Dėl to aš ir meldžiu, kad mūsų sielos broliai ir sesės, kurie jau pajuto Tave, esantį TIKRĄ, GYVĄ, kad jie DAR DAUGIAU palaikytų šitą nuostabų ryšį, ir šituo ryšiu naudotųsi, kada šviečia savo sielos broliams ir sesėms, kada jie neša savo meilės virpesius, nuspalvintus savuoju patyrimu, darydami gerus darbus kasdien, ir visur.
Aš meldžiu, kad mes taptume RYŽTINGESNI eidami šituo Šviesos ir Meilės keliu, kada aplinkui – tiek daug tamsos ir savanaudiškumo, kad mes NEPASINERTUIME į šitą liūną, į šitą pelkę, ir, RIEŠINGAI, eitume TAVUOJU mums parinktu keliu, eitume DRĄSIAI, ir kada drąsos stinga, kad kreiptumės į TAVE SUSTIPRINIMO, kad šitas žingsnis visą laiką būtų užtikrintas, dėl to, kad jis atsiremtų į TAVE, į Tavąjį vedimą iš vidaus.
Aš meldžiu, kad mes šituo keliu eidami, pajustume DAR DAUGIAU dvasinės brolystės aplinkoje, ją PATYS skleisdami.
Aš meldžiu, kad mes eidami šituo keliu, savo patyrimą NEBIJOTUME PAGARSINTI kitam sielos broliui ar sesei, nes, galbūt, jiems stinga šito patyrimo, kad jis pats pasirinktų ŠITOKĮ kelią, nes dabar jis NEMATO jo, nes jis nėra kaip tas, prieš akis matomas asfaltas, bet yra patikimesnis ir tvirtesnis kelias negu pats stipriausias materialus kelias, kurį gali jausti tiktai kojos.
Mylimas Tėve, Tu man sakei, paprašyti, kad čia ateitų mano sielos broliai ir sesės, būtent šią dieną, kada tradiciškai švenčiam Sūnaus Kūrėjo gimimą žmogaus pavidalu, Jėzaus iš Nazareto atėjimą tarp mūsų, ir aš Tavo prašymą perdaviau.
Kitą kartą Tu man pasakei, kad Tu pats norėsi kalbėti, ir aš dabar esu pasirengęs. Jeigu Tu dabar nori panaudoti mane, kaip instrumentą, kuris perteiktų Tavo žodžius mano sielos broliams ir sesėms, aš esu pasirengęs.
-------------------
Tėvas: Mano mylimieji vaikai, Aš visus jus giriu, kad susirinkote šį rytą išreikšti savo meilės, išreikšti tai, ką jaučia jūsų sielos mano Sūnui Kūrėjui, jūsų Jėzui.
Kada drauge su Savo Amžinuoju Sūnumi Aš kūriau šitą Sūnų Kūrėją, Aš jau tada žinojau, kad jisai patirs labai skaudų likimą šitame pasaulyje. Jau jis tada bus toks patiriantis fizinę kančią, Mano Sūnus Kūrėjas, visatos Sutvėrėjas. Jis patirs tą kančią dėl tos tamsos, kuri nustelbia žmogaus mąstymą, nustelbia tą gyvybingumą, kurį turi skleisti siela.
Ir jau tada Aš žinojau, kad šitas Mano Sūnus Kūrėjas nušvies visą visatą tokia šviesa, kokia nenušvietė jokioje kitoje Vietinėje Visatoje joks kitas mano Sūnus Kūrėjas.
Ir dėl to Aš jums dabar sakau, mano mylimieji vaikai, jūs turite patį nuostabiausią Vadovą, nors visi Mano Sūnūs Kūrėjai yra nuostabiausi Vadovai, bet jūsų Šeimininkas Sūnus Kūrėjas įgijo tokį patyrimą, kokio neįgijo nė vienas kitas visatos Sutvėrėjas, kadangi jis vienintelis buvo pažemintas taip, kaip nebuvo pažemintas joks kitas Vietinės Visatos Sutvėrėjas.
Jį patį jo paties patys žemieji tvariniai nukankino, pakabindami ant kryžiaus. Nukankino pačia brutaliausia, ir pačia žemiausia, ir skausmingiausia mirtimi, kokia, tuo metu, egzistavo tarp jūsų, Mano vaikų, ir jūsų sielos brolių.
Bet aš jums noriu pasakyti, kad Mano šitas Sūnus Kūrėjas, kuris tuo metu dar nebuvo atėjęs tarp jūsų, jau tada išreiškė savo gailestingumą, nes jis turėjo didesnių savybių Mano Partnerio, Amžinojo Sūnaus, negu Mano, kaip Tėvo, savybių. Jis daugiau pasireiškė gailestingumu ir kantrumu, nors kantrumas ir gailestingumas, viskas, išplaukia iš Manęs, kaip Pirmojo Šaltinio ir Centro, bet vis tiek tam tikri bruožai atsiskleidžia kiekviename Sūnuje Kūrėjuje, valdant Vietinę Visatą. Ir jūsų Sūnus Kūrėjas daugiau išreiškia motiniškąjį gailestingumą, negu Mano tėviškąjį tvirtą valdymą, koks yra įprastas jūsų žmogiškuoju vertinimu žmogiškojo tėvo vertinimas žmogiškoje šeimoje.
Dėl to, jūs turite suvokti, kad jūs turite patį nuostabiausią savo Sūnų Kūrėją, kuris buvo tarp jūsų kaip žmogus, ir gyveno žmoniškąjį gyvenimą, atsiverdamas Man.
Tačiau, jo atsivėrimas nebuvo toks, kaip jūs galėtumėte įsivaizduoti – akimirksniu – ir turintis iškart pripildytą Mano meilės pilną, kupiną, sklidiną jo sielą, kad jis taptų iškart toks geras žmogus, kurį visi pamiltų.
Jo šitas kelias buvo pilnas skausmo ir kančios, abejonių, apmąstymų, neužtikrintumo ir, netgi, abejojimo dėl Manęs, dėl Mano egzistavimo, nes toji aplinka, į kurią jis buvo pasinėręs, buvo pilna tradicijų, kurios neturėjo nieko bendro su Mano meilės virpesių paskleidimu ir pasireiškimu aplinkoje.
Dėl to, jis negalėjo atsiremti į tas tradicijas, į tą dogmatinę tamsą, o kito šaltinio, kito pagrindo jis nebuvo dar atradęs.
Dėl to, tos dvejonės, tie sunkūs apmąstymai jį nuolat graužė iš vidaus, ir tas graužimas jam kėlė daugiau nerimo negu ryžto eiti šitokiu Tiesos, Šviesos ir Meilės keliu, kuriuo jis jautė, jog turi eiti.
Turi eiti, kadangi kažkas viduje jam tokį žingsnį diktavo. Tačiau, jis negalėjo suprasti, kas – Tas diktuojantis.
Tačiau, aplinka, kuri visą laiką spaudė tomis negyvomis tradicijomis ir ritualais, ji turėjo suvaidinti savo vaidmenį. Savo vaidmenį, kad šitas mažas, gimęs žmogus, galėtų pavirsti ta milžiniška Dvasine Šviesa, net Liepsna, kuri uždega žmogaus atsivėrusią sielą, jo širdį, kad tas žmogus nustoja savo gyvulinių polinkių, nebetenka savo ydų, prisipildo Manosios meilės virpesių ir pats tampa šviesus.
Jam reikėjo atlaikyti tą nepaprastą spaudimą, kokį diktavo aplinka ir lygiai taip pat, neturint atramos viduje, nepaslysti, neišsukti iš šito kelio.
Aš negalėjau jo paveikti niekaip kitaip, kaip ir jūsų negaliu paveikti, veikiau tik iš vidaus, kaip ir kiekvieną iš jūsų veikiu tik iš vidaus, nes Aš jam suteikiau laisvą valią, kaip ir jums kiekvienam, ir jis nėjo tuo užburtu, stebuklingu keliu ir žingsniu.
Jis ėjo tokiu pačiu klupinėjančiu žingsniu, kokiu einate ir jūs, kiekvienas. Jis turėjo savo sampratas, kurios nebuvo teisingos, ir jis vadovavosi savo sampratomis. Kada pateikdavo savo motinai, arba tėvui savo sampratas apie Mane, tos sampratos toli buvo nuo teisingų sampratų apie Mane, kaip apie Meilės Šaltinį.
Jisai valėsi labai palaipsniui, ir šitas valymasis jam užtruko ne vienerius metus. Tačiau, net ir toks valymasis, jo pasisakymai savo tėvams, sukeldavo šoką. Dėl to jis neturėjo ir savo šeimoje ramybės, nes jis bijojo prasižioti. Kiekvienas jo stipresnis žodis iškart sukeldavo nerimą ir susierzinimą tiek motinos, tiek tėvo širdyje, ir, aišku, tai pavirsdavo barniu, o tas barnis visuomet trikdydavo patį Jėzų, ir jis palaipsniui ėmė užsisklęsti, užsisklęsti savyje, kad nekiršintų savo tėvų, kad jų laidomos strėlės nežeistų jo širdies.
Jis užsisklendė savyje. Ir šitas užsisklendimas, tai buvo atsigręžimas, palaipsniui, į jo viduje esančią Mano suteiktą Dvasią, Minties Derintoją, kokį ir jūs turite kiekvienas.
Dėl to toji aplinka, kuri buvo jį labai smarkiai suvaržanti, spaudžianti, atstūmė, atstūmė tiek, kad jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip žvelgti į savo vidų, bendrauti su savimi, kalbėti su savimi.
Ir jam buvo šitaip lemta išgirsti mano mokymus, kurių iš pradžių nesuprato ir negalėjo patikėti, kad tie mokymai yra, ateinantys per Mano Dvasią, tiesiai iš Manęs.
Jis manė, kad tai yra jo paties samprotavimai, jo paties išmąstymai, tiktai šviesesni, pranokstantys aplinką, tačiau, tai buvo suteikti Mano mokymai jam, kad juos jis labai atsargiai pasiimtų, laikydamas, kad tai yra jo paties samprotavimai.
Ir šitas kelias, kurį nužengė jūsų Jėzus, Mano Sūnus Kūrėjas, buvo lygiai toks pat kelias, kokį žengiate jūs.
Ir šitas kelias jam tiek daug kainavo, kad jis negalėjo, atsiverdamas, visapusiškai bendrauti su kitais žmonėmis. Jis visą laiką turėjo stebėti savo žodžius, savo mintis, kad tik nepasakytų per daug, kad tie žmonės neįsižeistų, ir neapaktų nuo jo minčių šviesos.
Jis taip turėjo nugyventi VISĄ gyvenimą.
Jūs, nė vienas, negalite suvokti, ką tai reiškia nugyventi suspaustame, suvaržytame sielos kevale, kada siela trokšte trokšta apkabinti kiekvieną, išreikšti tą meilę, atsiduoti tos meilės nešimui. O reikia visa tai suvaržyti, suvaržyti per savo valinį sprendimą, nes kitaip gali sukurstyti neigiamas emocijas tų, su kuriais bendrauji.
Ir šitoji per visą gyvenimą suspausta siela negalėjo laisvai ir skambiai dainuoti Mane šlovinančios giesmės.
Jis galėjo jūsų pasauliui suteikti daug didesnę šviesą, jeigu jūsų sielos būtų pritarusios jam.
Jeigu jūsų sielos būtų atsivėrusios Man, jūs dabar turėtumėte visiškai kitokį gyvenimą. Tačiau jūs turite tai savo pasirinkimu ir laisva valia, per jūsų ankstesniąsias kartas, kiekvieno iš jūsų protėvio priimto laisva valia asmenio apsisprendimo dėka.
Ir tuo metu, kada gyveno jūsų Jėzus žmogiškuoju pavidalu, šitoji aplinka buvo dar tamsesnė, nors nebuvo tokia sumaterialėjusi, bet ji buvo kupina baimės, baimės dėl įvairių gamtos reiškinių, baimės dėl Mano bausmės, dėl Mano pykčio, įniršio, kuris gali prasiveržti bet kokiu kerštu, jeigu jūs pažeisite bet kokią nustatytą dogmą, arba bet kokią žydų, tuo metu egzistavusio, rašto pateikiamą nuostatą.
Tačiau dabar jūs, žengdami nuostabios civilizacijos keliu, puolėte į kitą kraštutinumą. Jūs iš viso nustojote į Mane kreipti dėmesį!
Jūs pavertėte materialų siekį savo dievišku siekiu!
O tai nėra tas pats, kas buvo Jėzaus laikais, kada Mano, nors ir baimės samprata, egzistavo tarp žydų, ir ji stabdė blogio prasiveržimą.
Dabar nebeegzistuoja nei gėrio, nei blogio sampratos Mano atžvilgiu.
Jūs tiesiog užmiršote Mane!
Atiduodate savo duoklę tam ritualui, kurį nustatė viena ar kita bažnyčia ir, šitą ritualą atlikę, jūs nusiplaunate rankas, kaip Pontijus Pilotas, ir toliau gyvenate tą gyvenimą, tarsi, visiškai ir nebūtų atėjęs Jėzus į jūsų pasaulį, ir nebūtų atnešęs tos Šviesos, kurią atnešti Aš jį ir buvau pasiuntęs tarp jūsų, ir kaip vieną iš jūsų.
Jėzus, augdamas, jis, iš tikrųjų, žingsniavo Manuoju žingsniu, bet žingsniavo prieš visą žmoniją, žingsniavo taip, kaip jūs neįsivaizduojate, kaip gali žingsniuoti.
Įsivaizduokite, kada žengia sutartinai kariuomenė, ir kiekvienas moja dar kardu, ir Jėzui reikėjo eiti prieš tą, sutartiniu žingsniu žygiuojančią, kariuomenę, ir tarp mojamo kardo ašmenų.
Tai buvo TOKS pasipriešinimas, ir jis tą pasipriešinimą sutiko, sutiko, atsiverdamas Mano meilei, apribodamas savo sielos meilės pasireiškimą aplinkai. Sutiko, nes jautė Mane savo viduje, būdamas vienas su Manimi dvasioje.
Ir šitas buvimas, vieno su Manimi dvasioje, jį visą laiką vedė šituo keliu, kad jis galėjo net ir ant kryžiaus ištverti tą fizinę kančią, jausdamas Mano meilės virpesius, kurie ir nustelbė jo fizinį skausmą per atsivėrimą Man. Ir net ant kryžiaus jis galėjo mylėti aplinkui esančius budelius, ir jiems taip pat atleisti, ir prašyti iš Manęs jiems atleidimo.
Dėl to ir jūs, Mano mylimieji vaikai, Aš jus labai giriu už kiekvieną žingsnį, kokį jūs tik žengiate Šviesos ir Meilės keliu ir vardan Šviesos ir Meilės. Koks bebūtų žingsnis, net ir pats mažiausias, Aš žinau, koks milžiniškas jis jums yra asmeniškai.
Jis prilygsta Jėzaus žingsniui.
Jėzus ėjo šituo žingsniu, nes jis nešė visą visatą, ir nešė visą šitą Šviesą visai visatai.
Jūsų pečiams yra užkraunamas tiktai jūsų asmeninis žingsnis, bet jūs taip pat turite įtakos ir visos visatos šviesėjimui, Jėzaus visatos šviesėjimui, ir net Mano visos kūrinijos šviesėjimui, jeigu jūs šviesėjate asmeniškai, kad ir kokį menką žingsnį bežengtumėte link Meilės ir Šviesos, nuoširdžiai atsiverdami Man.
Aš jus stiprinu. Ir tą sustiprėjimą jūs pajusite, kaip ir jūs dabar juntate tuos virpesius, kurie eina iš Manęs. Jie nėra sugalvoti, nėra jūsų įtaigos, ar hipnozės dėka. Jie yra iš Manęs – Gyvi, nes jūs esate aprimę, atsiveriantys Mano Dvasiai, kuri kiekviename iš jūsų – Gyva, ir siekia šito gyvo ryšio su jumis. Tik jūsų aplinka, kaip ir Jėzui, nori primesti tamsą.
Jėzus parodė, kad šitas kelias yra vienintelis, kuriam jūs galite atsiduoti, ir nepatirti tamsos gniuždančio poveikio.
Lygiai tas pats – ir jūsų tamsi ir sumaterialėjusi aplinka, kupina savanaudiškumo ir fizinės prievartos – jus spaudžia, bet jūs lygiai taip pat turite tokį patį Gyvą kelią savyje, kokį turėjo ir Jėzus prieš du tūkstančius metų.
Atsiremkite į Mane, esantį jūsų viduje, ir jūs pajėgsite eiti taip, kaip ėjo Jėzus, ir kaip eina Mano Sūnus Kūrėjas dabar.
Aš, Sūnus Kūrėjas, ir KIEKVIENAS iš jūsų esame VIENA DVASIOJE.
Ir šitą jūs patirsite patys, atsiverdami Man.
Nebijokite šito kelio. Ženkite šituo keliu, nes tai yra vienintelis Gyvas Kelias.
Tai esu AŠ.
Algimantas: Ačiū Tau, mylimas Tėve.
Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
---------------------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas