181. Algimanto mokymas – Įtikėjimas tiek duoda kokybiškai milžiniškos prasmės bet kokiam asmeniui – įtikėjimas! – pasakytas po gyvųjų pamaldų Kaune, 2023 09 03
Taip, iš tikrųjų tai yra gyvas patyrimas – kolektyvinis Kūrėjo garbinimas. Tų virpesių prisipildymas – visa tai stiprina mus. Tam Šventovė ir sumanyta. Dėl to kolektyvinio garbinimo niekuo negalima pakeisti – yra nepakeičiama visose visatose, visuose pasauliuose. Būtent dėl to ir yra pasirūpinama Tėvo Šventovės statiniu, kad jis būtų tiek morontinis, tiek materialus, tiek dvasinis, priklausomai nuo pasaulio, kuris yra kokio lygio visatoje. Ir per visą amžinybę mes vis daugiau patirsime tų Šviesos akimirkų.
Dabar mūsų pasaulyje yra iškreiptas vaizdinys. Mes esame tamsoje Šviesa! O iš tikrųjų mes esame Šviesoje Šviesa, bet šito pasaulio iškreiptas Evoliucinis procesas, kol kas, šėtoninių jėgų viešpatauja – viešpatauja – bet mes jam turime priešpastatyti savo Šviesą savuoju gyvenimu. Tai nėra taip paprasta. Bet tai yra mūsų priedermė. Be mūsų nebus kam to padaryti. Intelektualiai svarstant čia yra daug matančių, kad kažkas negerai – daug, bet jie nežino išeities į tą tikrąjį sprendimą. Tik Kūrėjo atradimas viduje, asmeniškai, garantuoja bendradarbiavimą su Rojaus Apvaizda. Tik Apvaizdos dėka mes galime šitame pasaulyje pasireikšti, kad turėtume poveikį tiems šėtonininkams. Mes turime savo Vedlį – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Sūnų Kūrėją, Šeimininko statusu jau esantį, jo Partnerę, Dukrą Kūrėją, jų suteiktas Dvasias – Tiesos Dvasią, Šventąją Dvasią. Ir būtent Sūnaus Kūrėjo atsilaikymas prieš Šėtoną, jau prieš Šėtono asmenį, ant Hermono kalno prieš du tūkstančius metų, kada Kristus atsisakė bet kokios dieviškos paramos, net iš jį lydėjusio angelo, kad jis būtų tikrai kaip žmogus, bet ne kaip Sūnus Kūrėjas, tik šitaip jis galėjo užbaigti oficialiai du šimtus tūkstančių metų trukusį Liuciferio maištą Satanijoje, Kaligastijos maištą šitame pasaulyje, ir kitų trisdešimt šešių Planetos Princų prisijungimą prie šito maišto būtent Nebadono Visatoje, Satanijos sistemoje, bet tai – tiktai politinis sprendimas. Maištas užbaigtas, atsispyrus Šėtono gundymams žmogiškuoju pavidalu, atsilaikius Jėzaus protu. Bet nuo to visi tie, kurie palaikė iki tol maištą, jie gi niekur nedingo! Jie turi valdžią, jie turi savo finansus, visą galią.
Du šimtus tūkstančių metų, įsivaizduokite, Kaligastija mokė per savo materialią šimtinę, kaip pagerinti tą žmogaus gyvenimą – mokė tarpusavio santykių, kad jie nekariautų, tarpgentiniai santykiai, kad būtų vystomi taikingai, kad žmogus prižiūrėtų ir šitą savo kūną, higienos mokė, tuo pačiu mokė kaip apsaugoti save nuo įvairių bakterijų, atliekas užkasti, sudeginti, kad nebūtų atviroje vietoje ir nesidaugintų, mokė amatų, statybos, mokė ekonominių pradmenų, ir, kas svarbiausia, mokė kaip galima išsilaisvinti iš natūrinių mainų, kad žmogui būtų ekonomiškai paprasta, patogu, panaudojant ir kreditus. Prieš pusę milijono metų išmokė tas pats planetos Princas, Kaligastija, Šviesos viduje įsiviešpatavimo, atradus Tėvą, garbinant Tėvą! Pirmieji septyni vadinamieji Dievo įsakymai buvo Kaligastijos. Tarp jų buvo ir garbink Tėvą – garbink – mylėk Tėvą, nemeluok, nežudyk. Ir tas vyko tris šimtus tūkstančių metų šviesinimo! Kaligastijos iš tikrųjų prasmingas darbas! Planetos Princas rodė pavyzdį, nors jis buvo planetai, mirtingiesiems, nematomas, bet jo šimtinė buvo matoma – jie buvo žmogišku pavidalu. Jie turėjo savų palikuonių, ir visi dirbo harmoningai visų gerbūviui, kad kiekviena karta turėtų geresnį gyvenimą negu turėjo praėjusi karta. Tai štai, ką reiškia, kai stinga įtikėjimo! Tų trijų šimtų tūkstančių metų šviesinimo pats planetos Princas prisijungė prie maišto! Juk jo supratimas, kas yra Kūrėjas, tai daug aukštesnis negu čia gyvenančių mirtingųjų! Jo bendravimai su kitais Planetos Princais turėtų gi – iš šešių šimtai šešių tuo metu buvusių Planetos Princų tik trisdešimt septyni prisijungė prie maišto – reiškia, net logiškai, jeigu jis būtų mąstęs – tai kodėl kiti neprisijungė prie maišto, ką jie kvailesni? Kodėl jis turėjo šitą kvailystę padaryti, kai Gabrielius su Liuciferiu metų metais vedė debatus Jeruseme, Satanijos sistemos sostinėje, idėjų lygiu! Liuciferio idėja – paremianti kiekvieno asmenybės laisvę, ir Sūnų Kūrėjų – jo samprata – atskleidžiamą manipuliavimą jų protais, prisidengiant tariamo kažkokio tai mistinio Tėvo asmeniu, kad galėtų kitus valdyti. Tai štai, kol kiekvienas priėmė savąjį sprendimą paremti maištą ar būti ištikimu Tėvui, tam nematomam Tėvui, tol vyko debatai Gabrielio ir Liuciferio – idėjų kova argumentais. Tai nebuvo vienkartinis vyksmas! Tai buvo procesas, užtrukęs metų metais! Ir Kaligastija nesugebėjo giliau įtikėti į tą nematomą Tėvą – realų, tikrą – kad išliktų ištikimas Kūrėjui-Tėvui, kad jis nupuolė į beprotybę, jau nekalbu, kad tai nuvedė ir daugybę kitų, suklaidinęs šitoje planetoje veikusių jo pagalbininkų iš tos šimtinės. Didžioji dalis prisijungė prie maišto! Ir Tarpinių Būtybių didžioji dalis prisijungė! Trys šimtai tūkstančių metų buvo nubraukti to šviesinimo darbo per dešimt tūkstančių metų! Viskas prarasta buvo! Du šimtai tūkstančių metų visą laiką buvo žmogus tada engiamas, spaudžiamas! Jokios paramos nebėra iš Apvaizdos! Planeta yra – kaip sukilusi prieš Kūrėją – izoliuota! Jokio patarimo negali gauti niekas – niekas! Aukštesni protai tapo nebeprieinami! Norite jūs tokio gyvenimo, Kaligastija turi savo valdžią šitai planetai, prašau, tvarkykis, bet jau tiktai savo proteliu, kuris išskystėja visiškai. Bet gi kenčia ir tie, kurie priklausė nuo jo sprendimų, taip, kenčia. O kaip apsaugoti savo didesnį darinį, jeigu yra šeši šimtai šešios planetos su mirtingaisiais, trisdešimt septynių planetų dvasiniai vadai beprotybėn puolė? Kad ta bacila nesklistų, na, tai reikia izoliuoti! Tai yra logiškas sprendimas – ligonį izoliuoti karantinu! Ligonį! Ne sveikąjį! Neizoliavo tų likusių planetų, kurios sveikos, bet tas, kurios sukilo!
Ir dabar reikėjo laukti iki Kristus priėmė sprendimą, būdamas Sūnaus Kūrėjo statusu. Prieš keturiasdešimt tūkstančių metų jis pasirinko – dar prieš Adomo ir Ievos pasirodymą planetoje – pasirinko šitą planetą savajam padovanojimui žmogiškuoju pavidalu. Štai jau tada jisai mąstė, kaip jam reikės užbaigti oficialiai šitą maištą, nes vienintelis kelias užbaigti maištą, kilusį Visatoje, yra per Sūnaus Kūrėjo arba Sūnaus Arbitro atėjimą žmogiškuoju pavidalu, gimstant bejėgiu kūdikiu. Tai yra, įgyvendinant savęs Padovanojimo misiją, kad tas kūdikis būtų taip, kaip ir mirtingasis, gimęs, išugdytas, išauklėtas tėvų šviesoje, ir tuo pačiu galėtų užbaigti šitą maištą, kad jis parodytų ištikimybę Tėvui, tam nematomam, kuris iš esmės ir buvo pagrindinė priežastis tam neįtikėjusiam Vietinės sistemos vadovui, Liuciferiui, sukurstyti maištą. Jeigu būtų jis įtikėjęs nuoširdžiai, jis būtų pažabojęs savo puikybę, nes iš dešimt tūkstančių, sakykime, pasaulių, tai yra iš dvylikos milijonų Lanonandekų, kurie yra Vietinėje sistemoje, tai Liuciferis buvo pagal savo intelektą pirmajame šimtuke. Reiškia, intelektualiai jis buvo labai ryškus. O įtikėjimu jis nusileido net mirtingajam Urantijos planetoje, kurie liko ištikimi.
Štai įtikėjimas tiek duoda kokybiškai milžiniškos prasmės bet kokiam asmeniui – įtikėjimas! Intelektas dar neatstoja įtikėjimo, ir įtikėjimo pakeisti negali niekas! Be įtikėjimo atsiranda baimė, kuri užvaldo protą, ir tada žmogus arba dvasia neatsilaiko. Net ir tas intelektas be įtikėjimo neišmąsto logine seka, kad toks sprendimas ir toks kelias yra klaidingas, kurį jis pasirenka. Reiškia, įtikėjimas yra tie energiniai-dvasiniai virpesiai, kurie išskleidžia dvasios sparnus, kad ji galėtų sklęsti dvasinėse oro srovėse, Kūrėjo Šviesos srovėse! Be įtikėjimo intelektas neišgelbsti!
Štai dėl ko Šventovė, tai yra nepakeičiama vieta gilinti įtikėjimą, kad mes patirtume, kaip dvasinės asmenybės, kokia yra mūsų viduje tų energinių virpesių pilnatvė, kuri atlygina mums, gyvenant šitame pasaulyje, ir ateityje atlygins per mūsų veikimą drauge su Kūrėju visumos Gerovei. Šitame pasaulyje tai atsispindi ir mūsų fizine išraiška, mūsų pajėgumu, fiziniu pajėgumu, ir intelektualiu sugebėjimu. Visa tai yra Kūrėjo mums teikiama. Už pastangas mes galime gauti tą atlygį. Pastangų nėra, įtikėjimas silpnas, tada baimė viską ima griauti!
Tai štai, mes esame tie vieninteliai, kurie turime šitą beprotybę – dabar vis daugiau pasireiškiančią jau pasauliniu mastu, nebe atskirose šalyse, nebe atskirame kažkokiame pakraštyje ir toli, bet jau mūsų, čia Lietuvoje – stabdyti – stabdyti! Tai yra milžiniškas iššūkis kiekvienam! Be jūsų nesustos jinai! Ta tamsa – ji yra kaip viesulo gaivalas, viską šluoja po savim ir vis atviriau! O mes turime Apvaizdą, Kūrėją, Šeimininką Sūnų Kūrėją, jo Partnerę, atsiuntusius savo Dvasias, mes turime tie tikrąją Galią, ir mes turime tą milžinišką kolektyvą – Dvasinę Šeimą – kuri teiks mums pagalbą, paramą! Pasitikėkite savimi, ir Kūrėju svarbiausia – Kūrėju! Būkite drąsūs, ryžtingi! Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas