184. Algimanto mokymas - Kalėdos - 2023 12 25 Romainiai-Kaunas
Mylimieji, šiandien Kalėdos. Su šia švente sveikinu nuoširdžiai visus jus.
Kristus – simboliškai, kaip ir kasmet tarp krikščionių vėl gimė. Gimė vidurnaktį, Kūčių ir Kalėdų nakties sandūroje. Dėl to ir katalikų bažnyčioje tikintieji dalyvauja naktinėse Piemenėlių mišiose, kurios ir baigiasi jau po vidurnakčio, kad piemenėliai galėtų pamatyti iškilusią nakties danguje Betliejaus Žvaigždę, kuri rodo jiems kelią, kur gi gimė šio pasaulio žymiausia asmenybė – Kūrėjo Sūnus Jėzus. Piemenėliai, Jėzaus gimimas naktį, ir gruodžio pabaigoje, Betliejaus žvaigždė, trys karaliai – Kasparas Merkelis, ir Baltazaras – tai legenda, ir nesena. Kristaus gimtadienio niekas niekada nešventė, ir nenuostabu, nes tuo metu iš viso nebuvo mados švęsti kieno nors gimtadienį. Čia jau šių laikų, ne anų, dar Pauliaus sukurtos bažnyčios laikų, tradicija. Švęsti Jėzaus gimimą – tai jau sugalvota naujamadiška krikščionių šventė. O lietuviai dar sugalvojo prijungti ir pagonišką tradiciją – Kūčias.
Tų tikrųjų Kalėdų juk nebeliko iš viso. O kas gi yra KALĖDOS? Tai laikas, kada kunigai išvykdavo po savo parapijas ka-lė-do-ti – rinkti aukų savo pragyvenimui. Žmonės – aišku – nešdavo aukų ir eidami melstis į bažnyčią, bet per kunigų kalėdojimą, tikintieji parapijonys savo namuose laukdavo kunigo, ir jam suruošdavo geriausių valgių pamaitinti, ir paaukodavo jam gyvenimui. Lygiai tą patį darydavo – kalėdodavo – ir ubagai, eidami per žmones ir melsdami, ką nors ir jiems paaukoti, kad ir jie išgyventų.
Štai dėl to ir toks Kalėdų pavadinimas – nuo žodžio – kalėdoti – ubagauti, melsti aukų pragyvenimui. Ir tą darydavo tik ubagai ir kunigai. Ir tai ir yra ne šventė, o laikotarpis kunigų kalėdojimui. Štai ir visos kalėdos. O tas metas būdavo nuo saulėgrąžos – kada ima trauktis naktis ir sugrįžti diena, tai jau gruodžio paskutinė savaitė, ir iki Trijų Karalių – iki sausio šeštosios. Jokių ir naujųjų metų niekas nešventė.
Tikinčiojo auka kunigui jam kalėdojant ir atvykus pas tikintįjį į namus, yra ir jo auka Kūrėjui GERADARYSTĖ, kokią gali suteikti tikintysis, paremdamas kunigą, nes kunigas tik iš to ir gyveno.
Dar visai neseniai ir Lietuvoje buvo būtent tas kalėdojimas. Manau, kai kur dar jis ir tebėra. Prisimenu iš mažų dienų, kai Utenoje pas mus užsukdavo kalėdojantis kunigas. Ir jam mano močiutė duodavo auką.
O man jokių dovanų niekas nedovanojo, nes tokios mados mūsų aplinkoje – turiu minty, ir mano aplinkinius draugus – iš viso nebuvo. Kaip ir jokių gimtadienių per daug niekas nešvęsdavo. Kada aš pasiekiau šeštų metų slenkstį, man buvo pirmą – ir vienintelį – kartą suruošta gimimo diena – limonadas – obuolių ir kriaušių – ir sausainiai, kartu su mano pasikviestais draugais. Būdavo švenčiamos vardo dienos, ir ne bet kokios, bet vadinamųjų šventųjų – Petro ir Povilo, Jono, Antano, Onos – bažnyčioje būdavo atlaidai, kada suvažiuodavo per tas šventes daug tikinčiųjų iš kitų vietovių. Vėliau ėmė skaidyti atlaidus po įvairias bažnyčias, sakykim, Oninių atlaidai vyksta Vyžuonų bažnyčioje, o kitose bažnyčiose tik paprastos pamaldos, tai į tą bažnyčią, kur vyksta atlaidai ir suvažiuoja daugiau tikinčiųjų, ten ėmė atsirasti ir prekyba šalia bažnyčios – Šventoriuje – bažnyčios kieme prieš pagrindines duris į bažnyčią. Vėliau prekybą Šventoriuje uždraudė, tai ji persikraustė prie Šventoriaus vartų iš lauko pusės. Čia pardavinėdavo vadinamas mūkeles – nukryžiuotąjį – Jėzų ant kryžiaus, kurį gali pasikabinti ant kaklo, ar nusipirkti pastatomą ant stalo, ar paveikslėlį, visų jų būdavo skirtingų dydžių. Man labiausiai patikdavo ten, kur pardavinėdavo naminius čiulpiamus saldainius, kokių nors gaidelių formos, ar žvėrelių, bet ypač mane viliodavo ilgieji saldainiai, nors ir čia jie buvo skirtingų dydžių – trumpi, ilgi, labai ilgi, net gal po pusę metro, įvyniotų į specialų popierių dviem-trim sluoksniais iš labai plono ir šiurkštesnio paviršiaus, nors tai tik tokia popieriaus faktūra, popierius nebuvo šiurkštus, bet šiurkštesnis palyginus su blizgančiomis juostelėmis – baltomis, raudonomis, žydromis, geltonomis, žaliomis kurios panašios į labai labai ploną folgą, ir užvyniotos pakaitomis, kad matytųsi skirtingos spalvos, ir būtinai įstrižai, kad daugiau būtų matoma ryškios spalvos, o galuose susukta, bet dar palikta palaidos juostelės. Būtent jos ir traukdavo mano akį, ir būtent jų taip norėdavau, bet pinigų mano užtekdavo tik kokiai voverėlei, ar kitam mažam žvėreliui, vienam, ar gaideliui, irgi vienam nusipirkti. Todėl daugybę metų tų ryškiaspalvių saldainių ir neragavau.
Per atlaidus, liaudiškai vadintą – kermošių – galėjai nusipirkti ir maldaknygių, jei tavoji jau suplyšo nuo vartymo. Tuomet žmonės buvo maldingi, eidavo į bažnyčią ne tik sekmadieniais, bet KIEKVIENĄ VAKARĄ, o kai kurie ateidavo ir į rytines pamaldas, tad ir maldas skaitydavo tiek bažnyčioje, tiek ir būdami namie KASDIEN po daug kartų. Ir man būdavo prisakyta, kad tarmiškai sakant – JAg namĄ parAIčiau prEš bažnyčiŲ, I DA NUSMAZGOTJ SUSPĖČIA I PERSTAISYTJ. – kas nelabai suprato, išverčiu – jog namo sugrįžčiau iki bažnyčios, ir dar suspėčiau nusiprausti ir persirengti švariais drabužiais. – Ir taip kas vakarą su močiute eidavau į bažnyčią, netoli kurios ir gyvenome. Per pamaldas prieidavo pilna bažnyčia, vaikų irgi daugybė. Sekmadieniais tai nevisi ir sutilpdavo, o per atlaidus, tai ir Šventorius nevisus sutalpindavo. Vyrai stoviniuodavo atokiau, jau Šventoriaus pakraščiuose iš abiejų pusių, bet niekur neidavo iš Šventoriaus, kad sau pasakytų pasiteisinimui – ko man čia būti, vis tiek nieko negaliu išgirsti to, ką besimeldžiantys viduje iš maldaknygių skaito ar klausosi kunigo pamokslo. Tada jokių mikrofonų ir garsiakalbių bažnyčioje nebuvo iš viso. Kada jau ima giedoti visa bažnyčia, tada jau girdi ir tie Šventoriuje STOVINTYS. Atsisėsti nebuvo kur, ir bažnyčioje sėdėdavo tik mažuma.
Bažnyčioje žvakės tada degdavo tikros – vaško, ne elektros lempučių. O elektros lempučių iš viso nebuvo, dėl to pamaldų pradžioje žvakes uždegdavo, pabaigoje užgesindavo zakristijonas. Tam jis laikydavo medinę ilgą kartį, kad pasiektų aukštai pakabintas žvakes žvakidėse. Ir toji kartis turėjo specialų antgalį žvakei įstatyti, tad ją uždegdavo ir tada iškėlęs ištiestose rankose kartį su degančia žvake ją šiek tiek palenkdavo į nedegančios žvakės pusę, kad liepsna pasiektų dar neuždegtos žvakės knatą. Ne iškarto pavykdavo kiekvieną knatą uždegti, tai matydavau, kaip iš palenktos degančios žvakės varva skystas ir karštas vaškas. Ir taip po vieną uždegdamas jis apeidavo visą bažnyčią. Aš vis jį akimis sekdavau, kaip jis artėja iki manęs. Ir bažnyčioje nuo kiekvienos uždegtos žvakės vis pašviesėdavo – pradėdavo nuo altoriaus ir eidavo link pagrindinių durų bažnyčios pačiame gale, tad gerai matydavau, kaip vis didesnė ir didesnė dalis tikinčiųjų ir bažnyčios atsiduria žvakių šviesoje. O žvakės būdavo labai didelės – jos panašėdavo į deglus. Ir kada uždegdavo žvakes jau netoli manęs, užuosdavau vaško kvapą, kuris man labai patiko. Po pamaldų šis kvapas visoje bažnyčioje išsilaikydavo dar ilgai. O kada zakristijonas žvakes gesindavo, tada nešdavosi kartį su pritaisytu kaušeliu, ir juo užspausdavo liepsną, ir liepsna be oro užgesdavo. Ir palengva bažnyčioje šviesa susitraukdavo. Mes jau išeidavome, o zakristijonas vis gesindavo žvakes.
Šiandien diena apniukusi. Romainiuose daug namų išpuoštų su degančių lempučių girliandomis, medeliai – tujos, ar eglės, ar nedidelės pušaitės lauke irgi kai kur taip aprengtos dirbtinėmis švieselėmis. Atmosfera turėtų būti irgi šviesi ir šventinė, bet jos nėra. Stinga, labai stinga anų laikų KALĖDŲ, be išorinių papuošimų, bet su pilna nuoširdumo gausa.
Tačiau dabar net kalėdojantis kunigas, jeigu ir užklystų pas kurį nors, tokios nuoširdumo atmosferos nebesugrąžins. Kitos kartos, kitos dekoracijos, kiti siekiai, ir kitas mirtingasis savo nusistatymais, kuriuos pakeisti tegali tik Pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – iš vidaus pakeisdamas kiekvieną Savo SŪNŲ ar DUKRĄ. Bet tam dar reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad savo Gyvenimu su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, atrastu savyje, ir padėtų susiorientuoti ir dabartinei kartai Urantijoje.
Algimantas
2023 12 25 14:27:35