183. Algimanto mokymas - Šio vakaro halloween’as - 2023 10 31 - Romainiai, Kaunas
Ką tik atsisveikinau su paskutiniąja halloween’o lankytoja, paskambinusia man prie durų esančiu skambučiu. Prieš tai buvo labai gausios dvi delegacijos - apie penkiolika mažylių, gal šešerių-septynerių metų amžiaus, kartu stoviniavo ir jų tėvai, vaikams už nugaros, vis mindžiukuodami. Kita delegacija buvo jau vyresni - apie dešimt metų sulaukę, jau be tėvų palydos. Savarankiški. O paskutinioji atėjo vienui viena - juodais drabužiais, su juoda kauke, ištepliota baltais dažais giltinė, ir per juodo drabužio visą ilgį taip pat išdažyta baltais dažais ir neatsiejamas giltinės įrankis - dalgis - mirties įnagis.
Jauniausioji grupė buvo daugiausia veidais ištepliotais, kad atrodytų baisiau. Panašu, kad tėvų rankų darbelis, patys tokio amžiaus vaikai vargu ar taip sugebės išsitepti.
Vos man atidarius duris, tuoj išgirdau choru šaukiant - saldainių - iš pirmoje gretoje stovinčių mergaičių prie pat durų, jau ant laiptelių. Atsakiau, kad neturiu. - Kiti, stovėję tolėliau, gal nelabai išgirdo, tad sušuko stipriau - paukštis ar saldainis? - Klausiu, koks paukštis? - Ne paukštis, bet pokštas ar saldainis? - Sakau, jog pokštas. Tada taria mergaitė iš pirmos eilės visai greta - Tai mes tada išgąsdinsim. - Aš nebijau gąsdinimo. - Tai mes užkutensim. - Ir kutenimo nebijau. O kodėl jūs švenčiate ne lietuvišką šventę, jeigu esate lietuviai. Ši šventė iš Amerikos atvežta į Lietuvą, ir čia ją švęsti visai netinka, ypač dabar, kada turėtų būti ramybės metas. Tad jūs turite laikytis lietuviškų tradicijų.- Vienas tėvas tarstelėjo - Mes laikomės ir lietuviškų tradicijų. - Bet propaguojate amerikoniškas, ir dar platinate jas.
Vaikai jau apsigręžė ir nuėjo prie kaimyno durų, skųsdamiesi šalia jų einančiai motinai, užsidėjusiai ant veido juodą kaukę - Dėdė saldainių nedavė. - Nedavė? Gal čia gausit, einam.
Labai greitai iš kaimynų namo vaikai gavo saldainių ir pasuko atgal link gatvės. O einančiam iš paskos tokios vaikų gausios grupės tėvui tariau - Juk dabar kaip tik metas apmąstymams, apmąstymams apie savo gyvenimą, apie prasmę, kokia mūsų buvimo prasmė? Kaip ir šventės turi būti prasmingos. - Jis net nesiklausė, nuėjo su vaikų minia, kuri panašėjo į gaują, lengvai tėvų pasukamą į bet kurią pusę - Šviesos ar tamsos. Kadangi tėvai patys tamsūs, tai ir vaikus moko tamsių ir svetimų švenčių, kurios kerta lietuvių kultūros ilgaamžių tradicijų pačias šaknis - kerta bet kokią mintį puoselėti tradicijas, kuriose atsispindi ir pats Kūrėjas.
Aš vis mąsčiau, kokie vis tik mankurtai yra tėvai visai jauni - ir tokiais pat daro ir savo vaikus. Kokia tauta gali išlikti be savosios kultūros, be savasties - tokios tautos nėra. Išnyks ateityje valstybės, išnyks ligos ir kančios, karai ir konfliktai, nusikaltimai ir narkotikai, rūkoriai ir alkoholikai, o Kūrėjo Meilė visam laikui saugos TAUTAS, kurios gyvena ir kuria drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU - Kūrėju - atrastu savyje kiekvieno mirtingojo Širdyje ir Širdimi.
Taip man pasinėrus į tokius apmąstymus, netikėtai girdžiu beldimą į duris, ir tuoj pat skambutį. Atidarau duris, o ten stovi antroji delegacija - jau vyresnių vaikų. Su jais jau galima daugiau pasikalbėti, dėl to specialiai juos klausiu - Ar jūs lietuviškai kalbat? - Taip, kalbame. - atkartoja choru atsakymą.- Bet jūs ne lietuviai. - Lietuviai, lietuviai..! - vėl aidi choras daug drąsiau. - O jūs ar važiuojate dabar į kapines, ar jose uždegate žvakutes ant kapų? - Uždegame, uždegame. - Tai kodėl jūs ištepliojote savo veidus, kodėl švenčiate ne lietuvišką šventę, o amerikonišką, kuri Lietuvai visai svetima. Kai jūs ištepliojate savo veidą, tai kitiems baisu. - Čia berniukas vienas prataria su pasitenkinimu - Bet gąsdinti labai gerai, labai įdomu. - Jūs turite žinoti, jeigu kas nors jus išgąsdins, tai dėl tokio didelio išgąsčio jūs net užaugę galite susirgti tikra liga. O ji kils po daugybės metų dėl vaikystėje jūsų patirto išgąsčio. - Tas berniukas susidomėjo - O kokia liga? Pasiutligė? - visi nusijuokė. - Ne, ne pasiutligė, bet gali kilti tokia liga, vadinama depresija, kai niekas nemiela, nieko negali daryti, net su draugais kalbėtis. - Kažkas garsiai išsakė prašymą panašų į paliepimą. - Duokit saldainių! - Neturiu saldainių. - Visi ilgai nebelaukę man tarė - Viso gero. Kažkas dar palinkėjo gero vakaro, apsisuko ir nuėjo.
Taip jau išėjo, kad siūliau vaikams geriau važiuoti į kapines uždegti žvakučių negu švęsti svetimą Lietuvai ir lietuviams amerikonų halloween’ą.
Nepraėjo dvidešimt minučių - ir vėl skambutis. Už durų stovėjo vieniša mergaitė, sprendžiant iš jos balso, visa apsirengusi juodai, ir su juoda kauke apvedžiota baltais dažais giltinės kontūru, ir dar su juoda skarele ant galvos. - Pokštas ar saldainis? - klausia manęs. Jos balselis netvirtas, švelnus. - Vaikeli, neturiu aš tau saldainių. O ir šios svetimos amerikoniškos šventės geriau jau tu nešvęsk. Yra juk lietuviškų. - Ačiū. Gero jums vakaro. Viso gero. - Sudie. Ramaus tau vakaro.- Ir ji tyliai tarė dar - ačiū - ir ramiai apsisuko ir nuėjo - kaip giltinė.
Lietuvai kaip tyras oras reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Ypač vaikų tėvams, nes gi jie ir toliau kimš savo atžaloms tokius negyvus tamsos teršalus. O vaikai auga labai greitai, nespėsi apsidairyti, o jie jau ir politikai, ir daktarai, ir mokytojai, ir bet kas gali iš jų išeiti - tik viduje neturės Gyvosios Šviesos, kadangi jų niekas neapšvietė - nei namie, nei mokykloje. Dėl to ir jie toliau tęs blogio darbus, išmoktus iš kitų, kol išgirs Gyvąją Šviesą iš kurio nors uranto apie Kūrėjo buvimą ir jų viduje, ir net galimybę Kūrėją atrasti viduje ir jiems, jeigu šito norės, ir dės atkaklias ir nuoširdžias pastangas.
Tik šitaip išnyks ir halloween’as, dabar taip aršiai vis stipriau įsišaknijantis Lietuvoje - ir Lietuvai, ir Tautai kenkiantis. Tik šitaip išliks Kūrėjo PASIRINKTOJI TAUTA - LIETUVIAI - RODYSIANTI GYVĄJĮ ŠVIESOS KELIĄ IŠ KŪRĖJO VISOMS TAUTOMS PLANETOJE.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas