592. Algimanto pamokomasis žodis – Šventovė yra Gyva, dėl to ji visą laiką prašo tiesiog – atverkit save – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 01 07

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, ruošiu pradėjęs juos ruošti nuo Lietuvos. Tai yra man suteikta Kūrėjo misija-užduotis, kaip Jo ambasadoriui, Jėzaus ir Jo Partnerės Nebadonijos apaštalui esančiam šitoje planetoje. Mes dabar esame gyvosiose pamaldose, Kaune. Gyvosiose – reiškia yra Širdies kalba, virpesiai energine išraiška. Nėra ritualų, nėra jokių išorinių veiksmų. Yra tiktai asmenybė, kuri palaiko ryšį su Asmenybių Šaltiniu – Kūrėju – Keturiose Asmenybėse. Gyvoji šventovė iš tikrųjų reikalauja Širdies atvėrimo. Dėl to tai yra sunkiausia, kadangi nebuvo Dvasinių Mokytojų, kurie aiškintų-mokintų, kaip gi atverti širdį, kaip gi atverti asmenybę. O aplinkui vyrauja ritualizmas. Nesvarbu kokia bus išpažįstama religija, kokioje sektoje, vis tiek yra ritualai. Ir jie labai dažnai atskiria net ir tos pačios religijos skirtingų sektų narius, ritualų išraiška. Kuo skiriasi, sakykim, Tikėjimo žodis nuo katalikų? Ritualais tiktai, nes jie tą pačią Bibliją studijuoja, tą patį Naująjį Testamentą cituoja. Žodžiu, šaltiniai yra tie patys. Musulmonai, šiitai, sunitai, tą patį Koraną, tą patį Mahometą vertina, bet jie vienas kitą šaudo, žudo materialia išraiška. Ir per mūsų šventovę perėjo daug urantų – perėjo. Ir net aš girdžiu dažnai maldose meldžiama, kad jie sugrįžtų atgal į šventovę. Ar sugrįš?

Aš skaitau – Levą Tolstojų. Nuostabus rašytojas, visiems rekomenduoju skaityti, ir skaityti rusiškai. Visas knygas rekomenduoju skaityti originalo kalba, nes tada juntamas tas rašytojo žvilgsnio gilumas kokiais žodžiais jis yra išreiškiamas. Vertimas jau yra su nuostoliais. Aš pats daug esu vertęs, dėl to tie nuostoliai yra neišvengiami. Skaitau apysaką, čia yra trečias tomas, o aš turiu dvidešimt tomų. Tai yra Veronikos dovana. Veronika neseniai iškeliavo į morontinius pasaulius, o man liko jos atsiųsta dovana. Ir skaitydamas Levą Tolstojų – nesvarbu ar jį skaitau, ar straipsnį skaitau, ar žiūriu filmą, ar klausau dainos – stengiuosi ir skaityti ir klausyti, ir žvelgti, Kūrėjo žvilgsniu ir žiūrėti kiek tai atitinka Kūrėjo Valią – kas yra dainoje sakoma, kaip dainuojama, ar su Kūrėjo Meile, ar mechaniškai, nuobodžiai. Ir štai, skaitydamas apysaką Šeimyninė laimė, aš matau jauną merginą – šeima bendrai gyvena ir Maskvoje ir atvažiuoja į kaimą. Tai yra dvarininkų šeima, čia devyniolikto amžiaus veiksmas – devyniolikto amžiaus vidurys, trys vaikai, jauni tėvai, bet kaime auginami tie vaikai, su gamtos poveikiu, su tarpusavio bendravimu. Jie turi ir tų baudžiauninkų, kurie jiems dirba. Jiems patiems nereikia tų darbų atlikti, fizine prasme darbų. Dėl to yra suėjimai, ten ir muzika, ir aišku lavinimas – yra prancūzų kalbos mokytojas, vokiečių kalbos mokytojas, ir vaikai lavinami. Ir toji mergina, vyriausioji dukra, septyniolikos metų, ji įsimyli tėvo draugą. Tėvui trisdešimt šešeri metai, draugui tiek pat. Tas draugas nevedęs, ir jis save laiko, viskas, jau gyvenimas praėjo, jis paseno, jau nebebus jam nei šeimos, nieko. Ir šitai septyniolikmetei merginai, tiesiog mintyse – ji nedrįsta išreikšti meilės, bet mintyse ji vertina tą tėvo draugą, kuris taip dėmesingas jai, aiškina daug ką, ko ji nesupranta, praplečia požiūrį, ir ji mąsto daug giliau, negu jos šeimos nariai. Net giliau negu tėvas, motina, būdama septyniolikmetė. Ir tie mąstymai yra tiesiog Minties Derintojo dovanos, kaip liejasi tas subtilus meilės jausmas. Praeina kiek laiko, motina palieka šitą pasaulį – tragedija, ji apmąstymuose. Ir tas tėvo draugas padeda per tokią sunkią akimirką. Ir tas draugas tėvo taip pat žvelgia į šitą merginą su subtilia meile. Bet jis nedrįsta jos pagarsinti, meilės, kad išpažintų jai. Jis mano, kad jis jau senelis, jisai nu, niekam tikęs. O ji besiskleidžiantis gėlės žiedas. Skirtumas yra – devyniolika metų. Bet taip subtiliai Levas Tolstojus atskleidžia tą psichologiją, tiek vyro, tiek moters, jausmų gamą, taip švelniai, kad tu negali atsitraukti. Tu geri kiekvieną žodį, skaitai, ir tu džiaugiesi, kad taip iš Minties Derintojo pats tas Levas Tolstojus gauna tuos teiginius, kurie tokie yra subtilūs, gyvi dvasiniai teiginiai, nors kalba apie čia esančius ir tiek aplinką, ir žmones, ir jų jausmus, požiūrį į juos. Ir kada išvažiuoja į Maskvą, galų gale taip pakrypsta įvykiai, kad prisipažįsta vienas kitam mylintys vienas kitą. Jie susituokia. Ir gyvenimas jų yra tarsi vienas kito papildymas. Tarsi vienas kito tęsinys. Tokia harmonija, toks mėgavimasis kiekvieną akimirką drauge, negali atsiskirti, neįsivaizduoja vienas be kito nė akimirkos. Ir atvažiuoja vėl į kaimą, kitą vasarą, kaimas atrodo visiškai kita šviesa. Jų vidinė harmonija dvasioje yra tokia nepaprasta, kaip žiūri žmogus savo samprata – tai yra dieviška. Ir meilė ta dieviška. Ir pasiūlo nuvažiuoti į Peterburgą, ten bus balius. Reikia ruoštis baliui. O tuo metu baliai tai buvo didžiuliai, aristokratų pramoga. Joms, ypač damoms, ir tualetai atitinkami, ir atitinkamos apkalbos – kaip atrodė, koks yra gražus vyras, kuris asistavo ir panašiai. Ir štai ji atvažiuoja į vieną balių, ją sužavi – sužavi ta šviesa, įvairiaspalviai drabužiai, frakai vyrų, karininkų uniformos, paauksuoti antpečiai, visa tai atsispindi jos širdyje. Antras balius. Kaimas ima apsitraukti voratinkliais, ir tarpusavio santykiai ima apsitraukti. Dar balius – pradeda kalbėti, kokia ji gražuolė, kiti ją iškelia – iškelia, kad tokios gražuolės nėra visam Peterburge. Ją pasiekia apkalbos, kad nėra visoje Rusijoje tokios nuostabios, gražios moters. Ir ji nustebusi, gimsta vaikas, bet du mėnesiai praeina, ir ji nori baliaus. Vaikas nutolsta. Ji analizuoja – kodėl? – ar aš nemyliu vaiko? Aš gi motina. Bet tas motiniškas instinktas tęsiasi du mėnesius. Paskiau įsiurbia baliai, įsiurbia aplinka ir atsirado pleištas ir vakuumas tarp to, kurį taip mylėjo, vyro ir jos. Gimė antras vaikas, o tuštuma neužsipildė. Baliai įtraukė-įsiurbė nors jis mėgino aiškinti, kad tai tuštybė, be prasmės visa tai kas vyksta. Bet atsakas buvo – tu man pavydi. Bet man ten patinka. Ir štai tas – man patinka – ėmė viešpatauti. Ir jai pradėjo atrodyti, kad toks ir turi būti gyvenimas, kai tavimi žavisi. Ir tas iš pradžių buvęs žiedas dvasinėje plotmėje, nulinko-nuvyto. O tas materialus, tai sakykim, plastmasinis tas pats gėlės žiedas – nebegyvas. Ir jisai yra toks, kokia yra plastmasinė aplinka. Lygiai tas pats su šventove. Kada paliko šventovę, žinokit tuos žmones įsiurbė aplinka. Jie čia buvo dvasinės gėlių žiedų išraiškos, paliko – tapo plastmasiniais žiedais. Pabandyk tu jį palaistyti vandeniu, viskas nuteka. Šaknų nėra. Gali nuspalvinta būti gražu to plastmasinio žiedo spalvinga išraiška, gali ji atrodyti kitiems irgi graži, bet kada visi plastmasiniai, negyvi, tai jie ir žavisi tuo. Ir tada yra tas gyvenimas, kurį ir pripažįsta – toks ir turi būti, man čia patinka. O kaip gi bus kitaip, jeigu pastangų nereikia dėti. Reikia tiktai įtikti tai aplinkai, kad ten kažką nustebinti, kad kažkas pasakytų kažkokį pagyrimo žodį – iš plastmasinio apie plastmasinį arba plastmasinę. Šventovė yra Gyva, dėl to ji visą laiką prašo tiesiog – atverkit save. Atverkit, kokie jūs esat nuostabūs, dvasiniai Kūrėjo sūnūs ir dukros. Atverkit save Kūrėjui, ir tuo pačiu jūs būsite tokie, kokius jums kaip dvasioms padovanojo amžinybę pats Kūrėjas – amžinybę, jau dabar. Ir tai yra ką suteikia kiekvienam Kūrėjas be jokių išlygų. Bet reikia tada atverti save, atverti Širdimi. Išėjai iš čia – nieks tau nepriekaištauja, bet tu nuskriaudei save. Tu nebesi gyvas žiedas, tapai plastmasiniu. Galbūt atspalvis yra ir ryškesnis, nes čia gyvas žiedas, jisai nėra toks ryškus, nes dar nėra tų veiksmų, kokius galėtų atlikti, nes aplinka nepriima, tai kur tu tą dėsi, na, gyvastį. Tiesiog tu gyveni Kūrėju ir atiduodi tai, kas yra tavyje – bet iš tavęs sklinda virpesiai. Dėl ko daugybė urantų paliudija – telefonu šneka ir sako, kaip man gera po tavo pokalbio, kaip aš apsiraminau. Virpesiai yra, sklinda to pokalbio metu. Tai yra gyvastis. Iš plastmasinio nesklinda tokie virpesiai. Gali būti gražūs žodžiai tariami, bet būsena Širdimi nėra patvirtinama. Širdis turi patvirtinti. Tą ką pasako liežuvis, tai smegenų veikla. Širdis turi savo dvasią. Ir kaip šita pati jauna moteris, žvelgdama į savo vyrą ir matydama ji suvokia, kada atsirado tuštuma, sako – mes esame tuose pačiuose namuose, kaimas tas pats, bet nebėra sielos. Sielos nebėra, kas buvo gyva. Ir ji kaltina savo vyrą, kad jis kitoks, ir dėl to viskas sugriuvo. Ir paskiau jaučia, kad ji turėtų atsiprašyti, bet jie vengia būti vienu du. Jiems anksčiau buvo palaima būti drauge, o dabar įtampa. Ir sako, aš džiaugiuosi, kai kas nors atvažiuoja į svečius, kad tada mes bendraujame per trečią. Tai štai ir su šventove lygiai tas pats. Kada iš gyvo žiedo tapo plastmasiniu, jis nebegali sugrįžti, jam nebepatogu, nes protas, kuris yra gyvulinės kilmės, jis labai ambicingas, jis nenuolaidus, ir jis negali sau pripažinti, kad reikia atverti save ir būti nuolankiam. Bet jis yra puikybės būsenoje ir jį palenkti į nuolankumą, nepaprastai sunku. Nebent gali ištikti kokios nors milžiniškos sukrėtimų akimirkos, kurios gali tai pakeisti. Dėl to melskit tie, kurie ir meldėt, kad sugrįžtų, nes iš jūsų sklinda aukštesnio dažnio virpesiai tuo metu, pasiekia tuos mirtinguosius, žadina juos, kad jie vėl taptų gyvais žiedais. Bet, aš dar nebaigiau šitos apysakos skaityti, nežinau kaip ten išsirutulios pabaiga. Dėl to aš nežinau kaip išsirutulios pabaiga ir su tais palikusiais šventovę. Galbūt jūsų maldos turės poveikio. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas