593. Algimanto pamokomasis žodis – Niekas nekalba apie tai, kokia žala padaryta Lietuvai dėl televizijos užgrobimo. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 01 13

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos, mes prisijungę per Skype‘ą. Mūsų Gyvoji Šventovė, turinti Kūrėjo Vardą, Rojaus Trejybės – brūkšnelis – AŠ ESU gyvoji šventovė ir tokia pati gyvoji religija – Apreikštoji – vienintelė pasaulyje, be ritualų, turinti tiktai gyvą atvėrimą savęs, kaip Kūrėjo mums suteiktos amžinosios dovanos – asmenybės – atvėrimą. Ir kam asmenybė atverta? Kūrėjui! Tam Asmenybės Šaltiniui! Štai mes pagarbinome Kūrėją – Keturis Šaltinius – pagarbinome iš Širdies! Tai yra mūsų kalba virpesiais. Mums nereikia teksto, kurį turėtume išmokti mintinai ir mechaniškai atkartoti, kaip yra bažnyčiose. Eina virpesiai iš Širdies, ką mes tą akimirką juntame Širdimi ir atiduodame Kūrėjui – Kūrėjui – siųsdami savuosius virpesius, ir nieko neprašydami. Štai yra Kūrėjo garbinimas, išreiškiant mūsų dėkingumą Jam.
Šiandien sausio tryliktoji, du tūkstančiai dvidešimt ketvirtieji metai. Praėjo trisdešimt treji metai nuo sausio tragiškų įvykių. Iš tikrųjų tie įvykiai tada, kada aš jau buvau verpete, dirbau televizijoje, ir dar dirbau su užsienio televizijos kompanijom, nes vadovavau savo įkurtai užsienio ryšių ir reklamos direkcijai – Baltai – kurią aš pats buvau ir įkūręs, tai štai, mes dirbome su užsienio televizijos kompanijom, dėl to per tuos įvykius turėjome nepaprastai daug darbo, ir netekę buvome savo patalpų – televizija buvo užgrobta tarybinių karių, saugoma. Niekas nekalba apie tai, kokia žala padaryta Lietuvai dėl televizijos užgrobimo. Galima suminėti faktą, taip, buvo užgrobta televizija, buvo užgrobtas ir televizijos bokštas. Tada mes važiuodavome su užsienio televizijos kompanijom į Kauną, iš Kauno buvo perduodami video reportažai į pasaulį apie tuos įvykius. Tačiau, net ir tiems įvykiams pasibaigus, žala nebuvo atitaisyta, ir šitą žalą, kaip pasekmes, mes juntame ir šiandien. Ką aš turiu omenyje? Lietuvos televizija ir radijas neteko visų sukauptų iki tol video ir audio fondų, o ten – gausybė įvairių laidų įrašų – prasmingų laidų – spektaklių, kino filmų, koncertų, įvairių pokalbių su to meto inteligentijos atstovais – rašytojais, poetais, mokslininkais – jumoristinių laidų! Kokia buvo populiari Petraičių šeima per Lietuvos televiziją! Visa Lietuva žiūrėdavo! Bet tuo metu buvo prasmingos laidos – ne ideologinės, ne propagandinės – bet bendražmogiškos. Netekus šitų fondų, jų negalima buvo atkartoti. Tie fondai buvo sukaupti per penkiasdešimt beveik metų, radijo tai net daugiau negu penkis dešimtmečius, nes nuo trečio dešimtmečio jau radijas veikė. Štai ta netektis neleido žmonėms matyti laidų, kurios lavintų mąstymą, lavintų kultūros lygį, lavintų žmogaus vidų. Nebūtų atsiradę tokie sarkastiški arba, sakyčiau, net ciniški Dviračio šou pseudoherojai. Tai ne jumoro laidos, tai yra ciniškos laidos, kurios žemina žmogaus orumą! Bet nebuvo jokio pakaitalo. Viskas buvo sunaikinta! Pastatus sugrąžino, o fondai buvo sunaikinti. Ir štai šita pasekmė šiandien yra tokia, kad mes turime tokią tautą, kuri buvo išvyta iš savo Lietuvos. Tauta, netekusi daugiau negu pusę savo narių, ji nebėra ta tauta! Ji – pilna baimės! Ir dar, kai įsileido dabar daugybę kitataučių, kurie turi savas kultūrines šaknis, savas tradicijas, jie sujaukia – sujaukia – tą tautą, kuri yra ir negausi, ir pati su sutrūkinėjusiomis šaknimis. Ji neturi į ką atsiremti! O juk čia turi būti Vedlys, kuris rodytų kryptį! O Vedlio nėra! Vedlys turi remtis į Kūrėją! Kūrėjas yra Evoliucijos Šaltinis ir Centras! Tik su Juo mes galime būti STIPRŪS net ir būdami maža tauta! Tam tikra prasme mes esame net ir privilegijuoti. Būdami maži mes galime greičiau tarpusavyje sutarti ir susitarti Juk net ir per sausio tryliktosios nakties įvykius žmonės iš visų Lietuvos kampelių važiavo ginti ir televizijos bokšto, ir parlamento, ir Lietuvos televizijos ir radijo – važiavo – nes tada tikėjo, ką daro! Buvo vienovė! Žmonės kreipėsi į Kūrėją! Ir bažnyčia taip pat buvo vieninga su tauta! Ji rodė kryptį! Pamaldos būdavo kasdien daugybėje, daugybėje ir bažnyčių, ir gatvėse vyko pamaldos tose miniose, ir šeimose žmonės meldėsi. Ir tuo metu net buvo tokia vienovė – vyravo vienovė virpesiuose, tarsi jie sklandė ore, dvasinės vienovės virpesiai. Net nusikalstamos grupuotės nustojo dariusios nusikaltimus. Tai buvo irgi keista. Dabar tai aš jau tą matau – energinių virpesių poveikis ir Apvaizdos veikimas, ir sausio įvykius iš tikrųjų reguliavo Apvaizda, kad jie neišsilietų į dar didesnę tragediją negu trylika paaukotų Lietuvos sūnų ir viena dukra – Loreta Asanavičiūtė. Tautai, šaliai, istorijai tai – nedaug. Bet tiems, kurie buvo savąją gyvybę paaukoję, tai yra netektis viso pasaulio, to patyrimo, kokį jie galėjo čia patirti šitame pasaulyje, ateities neužbaigtumas, ir kančia – kančia – tėvams, motinoms, sūnums, dukroms, likusiems čia. Ir kada buvo laidotuvės, mes filmavome laidotuves, tarsi buvo visa Lietuva suplaukusi atiduoti pagarbą tiems žmonėms, kurie paaukojo save. Įvairios aplinkybės juos privedė, bet iš tikrųjų viduje buvo priimtas sprendimas – eiti – kam prie televizijos, kam prie seimo, kam prie televizijos bokšto įnešti savo indėlį, kad nebūtų paminama mažos tautos teisė gyventi laisvai. Tai – milžiniškas sprendimas! Bet tai buvo sprendimas laisva valia. Deja, po šitų įvykių, jiems nuslūgus, viskas pradėjo keistis – keistis į tamsos pusę, ne į Evoliucijos vystymosi, Šviesos ir Kūrėjo sumanymo – Evoliucinio Plano – įgyvendinimą, bet priešingai – prieš Kūrėjo Valią, prieš Kūrėjo Evoliucinį Planą! Todėl palaipsniui atsirado tokie žmonės prie valdžios, kurie neturėjo būti, bet jie atsirado, reiškia, tas gyvulinis protas mėgsta ir moka prislinkti per įvairius veiksmus, per apgaules, per padlaižiavimą.

O juk Evoliuciją, kurią sumanė Kūrėjas, įgyvendina tiktai DRĄSŪS ŽMONĖS!

Štai tie paaukojo savo gyvybes – jie įnešė savo indėlį tiek į istoriją, tiek į Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimą. Jie atidavė aukščiausią savo, nenoriu sakyti – auką – bet vertybę, savo vertybę – gyvybę, kuri šitame pasaulyje dabar yra tiek nuvertinta! Milžiniška infliacija – gyvybės infliacija!
Štai, mano mylimieji, esame Gyvajame Kelyje mes, urantai, kad naujasis Dvasinis Atgimimas neiškryptų, kaip iškrypo politinis atgimimas – iškrypo – nes tie nuoširdūs Sąjūdžio pirmeiviai susiskaldė, Kūrėjas nebuvo tas Centras, kai turėjo iš tikrųjų pripažinti ir išaukštinti Kūrėją. Jeigu ne Apvaizdos įsikišimas, būtų labai lengvai nuslopinta ta visa Sąjūdžio įskelta kibirkštis, pavirtusi į liepsną, bet ji buvo gesinama per sausio tryliktosios naktį – tarp sausio dvyliktosios ir tryliktosios. Bet Apvaizda įsikišo! Štai turėjo būti visą laiką centre kiekvieną kartą išaukštinamas, pašlovinamas, pagarbinamas Kūrėjas, kad tiktai Jo dėka Lietuva tapo laisva! Žmonės tuo metu, net nesuvokdami, įgyvendino Kūrėjo Evoliucinį Planą! Bet Kūrėjas yra Tas, kuris vedė tuos nuoširdžius Lietuvos žmones, iš vidaus vedė! O kada prasidėjo skaldymasis, tai jau buvo prieš Kūrėjo Evoliucinę Tėkmę priimami, irgi laisva valia, sprendimai, ir vis daugiau grimzdo Lietuva į bedugnę, kurioje yra tamsi naktis.
Žmonės išvažiavo iš Lietuvos, netekę darbų. Šalis, kurioje yra nors kokia emigracija, rodo, kad ji nesveikuoja. Neturi tauta važiuoti gyventi į kitą šalį – neturi – jeigu ši tauta turi vedlius, kurie rūpinasi, kad čia būtų – ir darbo, ir švietimas, ir dvasinimas Kūrėjo Pamatu, Kūrėjo Pagrindu. Jeigu šito nėra, tauta pasmerkta! Ji išsilakstys! Tie, kurie sugebės išvažiuoti, išvažiuos. Taip, kad dabar galbūt ir mažiau negu pusė buvusių beveik keturių milijonų Lietuvoje gyvenusių mirtingųjų, dabar gal liko pusantro milijono, gal ir ne. Statistikos kaip tokios nėra. Yra tai, ką sako valdžia, bet tai – netiesa! Apskritai statistika niekam ir nereikalinga, nes ji tapo ideologijos instrumentu – ja patikėti negalima.
Štai urantai ir yra toji dabar paskutinė viltis, net ir Kūrėjui, išsaugoti šitoje planetoje, kurioje buvo įsikūnijęs ir Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, kaip Jėzus iš Nazareto, ir įsikūnijęs ne šiaip sau, bet tam, kad užbaigtų Šėtono-Liuciferio-Kaligastijos maištą. Ir užbaigė, atsilaikęs prieš Šėtono gundymą. Juk jokia evangelija neaiškina – o kodėl gi įvyko tas gundymas, kodėl Jėzų turėjo gundyti Šėtonas ant Hermono kalno? Būtent, kad jisai užbaigtų šitą maištą, trukusį du šimtus tūkstančių metų! O šiandien tie, kurie liko, turintys maišto geną, toliau iškreipia, kaip Šėtonas, kaip Kaligastija, kaip Liuciferis kreipė Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimą, jie ir toliau nutolo nuo sausio tryliktosios visų įvykių ir dar daugiau krenta į tamsos bedugnę, ir skandina visą tautą. Dėl to urantai ir yra toji gelbėjimosi viltis ir Kūrėjui, kad nereikėtų visos žmonijos dematerializuoti čia. Na, kaip materializuoti? Tiesiog palikti ją, kad ji ir toliau, be vedlių, naikintų tiesiog save iš vidaus. Dar yra viltis – urantai – kad Evoliucinis Planas bus įgyvendintas šitoje nuostabaus grožio planetoje taip, kaip sumanė Kūrėjas iš pirmo karto, įdiegus čia evoliucinę plazmą, kad nereikėtų kartoti evoliucinio dublio vėl įterpiant naują gyvybės plazmą, kada žmonija susinaikins, ir vėl mėginti evoliucinį procesą užsukti antru mėginimu. Štai, kokia yra urantams dabartinė akimirka.
O šiandien – sausio tryliktoji, du tūkstančiai dvidešimt ketvirtieji. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas