590. Algimanto pamokomasis žodis – Studijuodamas šitą Epochinį Apreiškimą, aš atrandu tų vietų, kurių, atrodo, nebuvo tada, kada verčiau – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 12 30

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Vyksta gyvosios pamaldos Gyvojoje, vienintelėje pasaulyje, Šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Čia nėra ritualų. Mes dabar prisijungę per Skype‘ą. Minties Derintojai – tai yra Kūrėjo Dvasia – mus suvienija dvasioje per atstumus. Nesvarbu, kokie būtų – net ir šviesmečiai! Esame iš tikrųjų nuostabūs Kūrėjo Sūnūs ir Dukros. Šiaip jau tai yra tiktai Kūrėjo Sūnūs. Visi mirtingieji yra – Kūrėjo Sūnūs. Nesvarbu, kad yra moteriška lytis, moteriška giminė, bet mes esame visi – Kylantieji Kūrėjo Sūnūs. Angeliškosios gyvybės kategorijos yra Dukros, bet mes nesame angelai. Beje, yra urantė, kuri save laiko angelu – serafimu. Šito būti negali! Na, jinai šitaip įsivaizduoja, bet Tikrovėje mirtingasis negali būti serafimu. Kita vertus serafimas negali įgauti materialaus pavidalo – žmogiškojo materialaus pavidalo. Tai yra tiesiog suklydimas ir nesupratimas, menkas Urantijos Knygos studijavimas.
O Urantijos Knyga tai yra tas Epochinis Apreiškimas – jis ne toks jau plonas – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto. Studijuodamas jį jau daug kartų, o prieš tai išvertęs šitą knygą iš anglų kalbos į lietuvių, natūralu, kad aš kiekvieną žodelį glamonėjau, glosčiau, ir dabar, studijuodamas šitą Epochinį Apreiškimą, aš atrandu tų vietų, kurių, atrodo, nebuvo tada, kada verčiau šitą Apreiškimą. O gi skaitau dabar, sakykim, tiek angliškai, tiek lietuviškai, ir randu nuostabią – nuostabią – vietą! Apie ją būtent ir norėčiau pakalbėti. Mes, mirtingieji, turime milžinišką pagalbą Paties Kūrėjo – tai yra Jo Fragmentas – Minties Derintojas yra mūsų prote, mūsų protą apšviečia – apšviečia, kad mes bustume, kaip dvasinė asmenybė, o ne kaip materijos apvalkalas, kuriam rūpi tiktai savų troškimų patenkinimas vardan savo malonumo. Yra taip pat Sūnaus Kūrėjo, dabar jau Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe mūsų pasaulyje prieš du tūkstančius metų, po misijos užbaigimo išlieta Tiesos Dvasia. Ji taip pat kreipia mūsų mąstymą į tai, kad tai, kas yra dvasinė, Kūrėjo mums suteikta, dovana – asmenybė – ji yra pati svarbiausia, ne materialus apvalkalas, bet dvasinė asmenybė, esanti šitame apvalkale. Ir tuo pačiu mes turime ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo Partnerės – Dukros Kūrėjos – šių dviejų Asmenybių, sukūrusių mūsų Vietinę Visatą ir dabar jai vadovaujančių, pagrindinių Vadovų, taigi štai Jėzaus, kad būtų suprantamiau, Partnerės – Dukros Kūrėjos – išlieta Dvasia yra – Šventoji Dvasia. Ji pažymi Vietinės Visatos ribas šitame dangaus skliaute, kurį mes dar ne visą aprėpiame, yra šimtas tūkstančių Vietinių Visatų. Štai tiek yra ir Sūnų Kūrėjų, kurie drauge su savo Partnerėmis kuria Vietines Visatas. Mūsų Nebadonijos Šventoji Dvasia – ji prasiskverbia visur, kur yra erdvė. Reiškia, ji yra ir mūsų kūne, nes vyksta judėjimas – ir ląstelėje, ir atomo viduje elektronai skrieja aplink protoną – branduolį – ten irgi yra erdvė – vyksta kraujo cirkuliacija. Jeigu nebūtų erdvės, negalėtų vykti kraujo cirkuliacija.
Štai, žodžiu, skaitydamas tą nuostabų Epochinį Urantijos Knygos Apreiškimą, kuris yra kolektyvinių autorių – šimtas devyniasdešimt šeši dokumentai – yra skirtingų kategorijų autorių bendras kolektyvinis kūrinys. Ir kada aš skaičiau Galingojo Žinianešio dokumentą apie mūsų – apie mūsų – žengimą Gyvajame Kelyje, jis aiškina vienoje vietoje, kad mes turime ne tik pagalbą iš išorės, iš vidaus, kad mes dvasingėtume, kad mes stiprėtume savo žengimu Gyvajame Kelyje, ir tuo pačiu būtume labiau pasitikintys ir Kūrėju, ir savimi, bet yra ir tas materialus protas – tas materialus protas, kuriam yra, sakykime taip, viskas, kas žmogiška – nesvetima. O kaip mes suprantame tokį pasakymą? Na, mes galime daryti nuodėmes, galime daryti ir klaidas, ir piktus darbus! Šituo pasakymu mes tarsi pateisiname save. Na, mes gi žmonės! Tai yra tas teiginys, kurį aš noriu pacituoti, ir tas teiginys išreiškia, kad – Gyvulinių būtybių normalūs akstinai ir fizinės prigimties natūralūs troškimai ir impulsai nekonfliktuoja net su aukščiausiu dvasiniu pasiekimu. – Štai tie visi mūsų troškimai fiziniam pavidalui, jie nekonfliktuoja, nes yra ta pagalba mums teikiama dvasiniu būdu, ir ji taip pat veikia mūsų protą, dėl to ir atsiranda moraliniai standartai, atsiranda tam tikri moralinių patyrimų viduje įsiviešpatavimas tarp nuoširdžių vaikų. Bet šito teiginio pabaiga yra tokia – šitie dvasiniai dalykai nekonfliktuoja su materialaus tvarinio troškimais, ir taip, kaip jisai gyvena – Išskyrus tada, kada jie būna neišmanančių, blogai mokytų arba nelaimei perdėtai skrupulingų asmenų prote. – Štai tokie troškimai tampa iš tikrųjų pavojingi – pavojingi, kada atsiranda troškimas populiarumo, valdžios, kada atsiranda tarp tų nemokšų siekimas garbės, to tuščiagarbiškumo, kada atsiranda siekimas rodyti savo valdžią paminant kito laisvą valią, kurią suteikia Kūrėjas, o ne šiaip sau jinai yra žmogaus sau priskirta. Tai Kūrėjo dovana asmenybei! Ir jeigu tokie nemokšos, jeigu tokie, aš sakyčiau, nusikaltėliai prasimuša į valdžios viršūnę, jie tampa iš tikrųjų maištininkais prieš Kūrėją, prieš Evoliucinį procesą. O juk mes žengiame taip, kaip veda Kūrėjo – štai mano prieš tai minėtos – dvasinės, mums teikiamos, realios įtakos, poveikiai iš tų realių esybių – Šventosios Dvasios, Tiesos Dvasios, Minties Derintojo, ir dar Septynių Pagalbinių Proto Dvasių. Ir štai tie, kurie yra nemokšos, ir kurie yra savo troškimais nustelbę tų dvasinių poveikių bet kokį impulsą savo viduje, jie iškreipia civilizacijos vystymosi kryptį, jie iškreipia Evoliuciją, kaip aš sakiau, eina maištaudamos prieš Kūrėjo Laisvą Valią, eina prieš pažangą, eina prieš visumai geresnio gyvenimo aplinkybių kūrimą ir panaudojant tą visuomenę, panaudojant visumą, ir tą atliekant drauge su Kūrėju, su Jo suteikiamomis ir jų pačių, tų nusikalstančių grupuočių, esančių valdžioje, įvairių partijų vadovų galvose, jiems taip pat teikia paramą tie patys dvasiniai Kūrėjo sumanyti pagalbininkai.
Štai mes, eidami Gyvuoju Keliu, kada išplečiame savo kosminę sąmonę, kada išplečiame kosminį protą, mes tada iš tikrųjų ir atliekame tuos nuostabius Šviesos veiksmus – dvasinius veiksmus. Ir tie veiksmai yra diktuojami Širdies. Jie nediktuojami kokių nors intelektualių išvedžiojimų. Tai yra – Širdies Vektorius. Ir tai demonstruoja asmenybės, kuri yra dvasia, budimą. Ir kada Galingasis Žinianešys sako – Mes įsivaizduojame, kaip dvasinė asmenybė, kuri turi savo formą, na, kas atitiktų mūsų atžvilgiu, kūną, jūs gi įsivaizduojate, kaip kūnas jūsų turi dvasią. Štai visiškai kita samprata yra, kita sampratos kokybė, kitas sampratos mastas ir mastelis žvelgti į save kaip į dvasinę asmenybę, kaip į dvasią, kuriai suteiktas tam tikras dvasinis kūnas, ta forma. O dabar, kada mes pažvelgiame į savąjį požiūrį, taip, mes ir sakome, kad mūsų viduje yra dvasia, bet taip sakome netvirtai, taip sakome tyliai, abejodami, su virpančiu balseliu – mūsų viduje yra dvasia. Bet kas tokį teiginį galėtų pasakyti? Tas, kuris yra jau nuoširdus, ir yra Gyvajame Kelyje. Bet gi tokių tai iš tikrųjų yra vienetai. O žmonija absoliučia dauguma bijo net pasakyti, kad jų viduje yra dvasia. Reiškia, tas protas yra nemokytas. Jisai žvelgia siaurai į kokį nors savo gyvenimo fragmentą ar segmentą, ir jame kunkuliuoja, jame jisai gyvena, jis nenori išsiveržti iš to kiauto. Ir vėl problema ta pati – jo protas nemokytas! Kaip jis gali išsiveržti? Jis nežino nei kaip išsiveržti, nei kur veržtis!
Štai Dvasinio Mokytojo vaidmuo yra nepakeičiamas! Tai yra Kūrėjo sumanymas, kad kiekvienas pasaulis, kiekvienas atitinkamas kūrinijos segmentas turėtų savo dvasinio lygio Mokytojus, kad aplinkoje visą laiką būtų stiprinama tas, kas jau sukurta, kad būtų dar aukštesnių energinių virpesių kūrybiniais veiksmais pastiprinta, išplėsta, išaukštinta, ir vis glaudžiau suliejant su Kūrėju, ir tarpusavyje visą gyvą kūrinijos sistemą. Štai dėl to mes ir esame Gyvajame Kelyje – urantai – turintys jau tokį kosminį, aš sakyčiau, supratimą, kokio neturi nė vienas, kitas mūsų planetos mirtingasis. Mes turėtume įdėti didesnes pastangas, kad galėtume savuoju gyvenimu, ne moralizavimais, bet savuoju gyvenimu, mūsų veiksmais savajame gyvenime pasireikšti, kad tie veiksmai būtų matomi, kad mūsų būsena būtų Ramybės, ir tuo pačiu Tvirtumo, Ryžto. Ir neužmirškite – Išminties pasireiškimas! Visa tai – kaip sankaupa – yra mūsų veiksmai, o veiksmas būtent mus ir apjungia arba atskiria. Dėl to mes ir dabar matome, kad mums primetami tam tikri sprendimai neatitinka mūsų būsenos, neatitinka mūsų Kosminės Įžvalgos, neatitinka Kūrėjo Evoliucinio Plano, neatitinka Evoliucijos Vektoriaus! Tai yra iškreipimas! Tai yra korupcinis mąstymas ir veikimas arba korupcinis – suterštas, iškreiptas – gyvenimas tų, kurie tokius sprendimus mėgina primesti visai visuomenei. Visuomenė – jūs turite suvokti esminį dalyką – pati savaime nėra išmintinga! Tam reikalingi dvasiniai Išminčiai, Dvasiniai Mokytojai. Visuomenė tai yra amorfinė masė. Kad ji taptų Šviesos visuomenė, turi būti tam tikri Vedliai. Dėl to aš ir kalbu apie Dvasinio Mokytojo nepakeičiamą vaidmenį!
Urantai – nepakeičiami! Jų negalima niekuo pakeisti! Štai dėl ko mes ir esame taip saugomi, globojami, kaip ir mūsų šeimų nariai, kad šita Šviesa, kokią mes jau patiriame savo viduje – Širdyje ir Širdimi – stiprėtų, ir kad mūsų gyvenimo veiksmai žmones taip pat apšviestų. Mes esame vienintelis, paskutinis Gelbėjimosi Šiaudas, kurį teikia Kūrėjas, kaip matomus Materialius Savo Vaikus, kad kiti pamatytų mūsų veiksmus, mūsų gyvenimą. Nes priešingu atveju laukia milžiniški sukrėtimai, ir dar gilesni bedugnės, tamsios bedugnės, kraštai. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas