588. Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjas suteikia visas galimybes, kad tiktai žmonija gyventų brolystėje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2023 12 23
Mylimieji, mano vardas – Algimantas, aš tą nuolat sakau. Kas būna šventovėje, gal jiems ir atsibosta kiekvieną kartą klausyti to paties prisistatymo, bet aš tikiuosi, kad jie kantriai išklauso ir dar kartą išgirdę tą patį, giliau pajunta virpesius, net ir iš to prisistatymo. Taigi, vyksta gyvosios pamaldos vienintelėje gyvojoje apreikštojoje šventovėje turinčioje Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Dabar esame prisijungę per skaipą, rytoj būsime Kaune, ir tuo pačiu jau betarpiškai garbinsime ir Kūrėją, ir bendrausime.
Šiandien ryte aš išgirdau dainą – jeigu tiksliai aš prisiminsiu žodžius, aš pamėginsiu pacituoti.
Leisk močiute nusiskinti man akacijų žiedų,
Puošiu savo mylimojo kapą,
Kad ilsėtis ramiai jis galėtų.
Žodžiu, susiderinimas yra žodžių – žiedų, ir, galėtų ramiai ilsėtis. Bet, ne čia esmė. Esmė tai, kad anūkėlė prašo močiutės nusiskinti darželį akacijų žiedų, nes jos mylimasis žuvo kare ir dabar reikia jai papuošti tą kapą, aplankyti, ir tuo pačiu palikti tų žiedų, turint jai širdies šauksmą – jam tai bus daugiau ramybės ilsėtis.
Štai, kada mes, urantai, girdime tokią dainą, mūsų dvasine kosminė Įžvalga, ir informacinės žinios – o žinios tai yra iš šito Epochinio Apreiškimo Urantijos Knygos, kur autorystė yra dvasinių asmenybių, daug aukštesnio už žmogiškojo proto asmenybės, kuriomis mes esame šiuo metu čia, šitame pasaulyje. Taigi šitoji šviesa iš Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo, mums sako, kad ir po pažadinimo, po prisikėlimo, mes nesiilsėsime, mes gyvensime tolimesnį gyvenimą gavę naują energinį apvalkalą – morontinį – ir žengsime sielos tapatybės etape būdami tos pačios dvasinės asmenybės, kokios ir šiandien yra štai šitame materialiame kūne, tas asmuo. Tačiau vis tik ta anūkėlė, kada nueina prie kapo, padėdama šituos akacijų žiedus, ji tą daro su meile. Ji tą daro, kaip per gyvąją urantų komuniją, net ir gyvojoje šventovėje, apreikštoje šventovėje – atveria širdį. Urantai – Kūrėjui, garbindami Jį, kaip ir šita kupina meilės anūkėlė, kreipiasi prie kapo į savo mylimąjį. Ji bendrauja širdimi, ir tai yra malda Kūrėjui. Nesvarbu kokius žodžius ji sako, bet ji sako meilės galia, iš širdies. Ir virpesiai pasiekia Kūrėją – virpesiai. Žodžiai, tegu neatitinka Kūrėjo Tikrovės, kad jos mylimasis niekur šitame kape neguli, čia liko tiktai materialus pavidalas. Tas įprastas žmogui kūnas, jisai žuvo, bet gi dvasinė asmenybė nesunaikinama. Tai Kūrėjo, kuris yra Amžinybės Šaltinis ir Centras, amžinoji dovana, mums kiekvienam, ir jos sunaikinti neįmanoma. Net pačiam Kūrėjui neįmanoma sunaikinti asmenybės. Jis gali išrinkti asmenybės tapatybę, bet pačios asmenybės sunaikinti Jis negali.
Štai dabar, kada mes turime jau ryškiausią Šviesą, kokią gali šiame sakykime, etape, patirti žmonija, iš Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo, iš mano priimamų Kūrėjo ir Jėzaus apreiškimų knygų, mes žinome kokia mūsų laukia po prisikėlimo įtempta kelionė pas mūsų Tėvą ir Motiną, Rojuje, užtruksianti milijardus metų, ir visą laiką įsisavinant naujus iššūkius, patiriant Kūrėją, ta pačia Širdies būsena – Širdies būsena. Nors po prisikėlimo mes neturėsime materialaus pavidalo, mes nebeturėsime širdies, to materialaus organo, kuris čia kaip, na sakykim, siurblys, stumdo visą kraują, maitina kraujas kiekvieną ląstelę. O tada nebus nei kraujo apytakos, nei skeleto, turinčio dabar kaulų sistemą, kad išlaikytų tą materialų žmogiškąjį kūną. Nebus ir širdies, ir smegenų nebus, kur dabar tai yra mūsų proto pasireiškimo centrinis pultas netgi valdantis centrinę nervų sistemą, kad mes patirtume daugybę iššūkių.
Tai štai, žinodami tą informaciją iš apreiškimų – o apreiškimai tai yra aukštesnių dvasinių asmenybių mums suteikiami mokymai, atskleidžiamas platesnis kontekstas, kuriame mes veiksime būtent ir po prisikėlimo. Todėl apreiškimų faktai, apreiškimų teiginiai, nors jie pralenkia laiką, bet jie yra svarbūs mums ir šiandien, kad mes pažvelgtume ir į Kūrėją, ir į save, į savo aplinką, Kūrėjo Žvilgsniu. Kad mes pamatytume jog iš tikrųjų mes kiekvienas turime daug savyje įvairiausių tamsių kampelių, kuriuose įsitvirtina baimės apnašos, ir kurios trukdo mums patiems patirti šviesą. Net ir tokią akimirką, kaip artėjanti nuostabaus grožio šventė, Kalėdos – Kalėdos, nuostabi šventė. Bet ji neatitinka Kūrėjo Tikrovės, nes Jėzus gimė tai vasaros mėnesį, rugpjūčio dvidešimt pirmą dieną. Tačiau juk ta kolektyvinė sąmonė yra tokia turinti gilias šaknis, kad švenčia apie pora milijardų žmonių mūsų planetoje Jėzaus gimtadienį, žiemą, gruodžio dvidešimt penktąją. Ir dar naktį, vidurnaktį, kad jis gimsta. Prakartėlėje atsiranda kūdikėlis. Ir aš turiu prakartėlę, aš pasidėsiu ant stalo prakartėlę per Kūčias, bet gi žinau, kad tai yra tiktai simbolinė duoklė atverti širdį. Širdis atveriama ir be simbolių. Bet man malonu ir tą simbolį turėti, kurį aš nusipirkau gal prieš dvidešimt su viršum metų. Gražus simbolis, iš molio išlipdytas keramika. Taigi, net ir atėjus prie kapo padėti žiedų, galima patirti tą atsivėrimą Kūrėjui, net ir nesuvokiant, nes ta anūkėlė nuo kapo eina daug ramesne širdimi. Ji patiria per atsivėrimą Kūrėjo Meilės virpesių aukšto dažnio antplūdį, ir ji pajaučia ramybę. Bet ji nežino, kad ta ramybė yra iš paties Kūrėjo. Kada pakeltas nuoširdumo vožtuvas, tuomet tie Kūrėjo aukšto energinio dažnio virpesiai ir įteka į mūsų vidų. Čia tik metafora, kad įteka į širdį, ir iš širdies. Ne. Viskas eina iš mūsų proto virpesių – proto. Bet reikia atskirti protą, kuris yra asmenybės pažadintas, dvasinis, ir turintis visus potencialus, kuriuos sudėjo į tą protą kaip asmenybei amžinąją dovaną, visas charakterio savybes, atspindinčias Kūrėjo Charakterio Savybes. Tai yra potencialai. Bet nepažadintas mirtingasis protas, jisai miega. Todėl žmonija nepatiria koks iš tikrųjų yra tikrasis žmonijos kiekvieno nario dieviškasis protas. Jie patiria, taip, proto pasireiškimą, bet tas protas yra gyvulinės kilmės, ne Kūrėjo suteiktas asmenybei, bet gyvulinės kilmės protas. O jis yra nekantrus, nepakantus, susierzinantis, kupinas įvairių baimių, kurios pavirsta į neapykantą. Ir labai dažnai pasireiškia toji neapykanta konfliktais, net tarp šalių, kariniais konfliktais. Štai, dieviškasis protas, tame pačiame asmenyje, jis kupinas Kūrėjo Šviesos, Meilės, Tiesos, Teisingumo, Gailestingumo, Išminties, Kosminės Įžvalgos, Kantrybės ir didžiulio noro gyventi Šviesos gyvenimą Visų Gerovei. Štai kokia yra Kalėdų Prasmė. Juk Kristus ir buvo atėjęs į šitą pasaulį, kad atneštų Tėvo Šviesą. Tada jis vadino Kūrėją Tėvu. Mes vadinam Kūrėją, jau Keturis Šaltinius ir Centrus – Rojaus Trejybę ir Visuminę Dievybę AŠ ESU – Tėvas ir Motina. Bet čia yra Motina ar Tėvas tai simboliniai, metaforiški vardai. O iš tikrųjų tai yra Šaltiniai ir Centrai, iš Jų teka Gyvastis, energiniais ir virpesiais ir energijos padovanojimu, kad tie energiniai virpesiai visą laiką būtų papildomi. Kūnas net ir darydamas Gėrio darbus eikvoja energiją. Bet tuo metu, kada iš širdies jie atliekami, pasikraunama Kūrėjo Energija. Kūrėjas sumanė ir siųsdamas savo Sūnų Kūrėją, kaip Jėzų iš Nazareto, žmones apšviesti ir tuo matomu materialiu pavidalu Mokytojo pasireiškimu tarp savo dvasinių brolių ir sesių. Kūrėjas suteikia visas galimybes, kad tiktai žmonija gyventų brolystėje, kad pasireikštų taip, kaip Kūrėjas sumanė savo Evoliuciniame Plane, Meilės Galia, Teisingumu, Gailestingumu, Įžvalga, ir tuo pačiu Kantrybe pripildyta Išminties. Ir dėl to aš labai džiaugiuosi, kad mes, urantai, esame toji Žmonijos Druska, tas suteikiantis mineralas, suteikiantis skonį-prieskonį tam maistui, ir ne tik maistui, bet taip pat išsaugantis maistą ilgam, kad jis nesugestų. Štai, mes turime tą dvasinės druskos skonį, skleisdami Kūrėjo Šviesą, atiduodami save aplinkai, visumos Gerovei. Net ir šita dvasinė komunija Gyvojoje Apreikštojoje Šventovėje, turinčioje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardą. Mes nuspalviname žmoniją druskos, kuriai ir suteikta tokia funkcija, prieskoniu, išsaugodami žmoniją Kūrėjo Meilės aukšto energinio dažnio virpesiais. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas