595. Algimanto pamokomasis žodis – Siela – tai yra tiktai mūsų dvasinės asmenybės tapatybės augimo atitinkamas etapas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2024 01 21

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Prisistatau tiems, kurie žiūri yuotube galbūt pirmą kartą. Esu Kūrėjo – ambasadorius šitai planetai – Jėzaus, ir jo Partnerės – Nebadonijos – apaštalas. Įkūriau gyvąją šventovę, gyvąją apreikštąją religiją – vedu gyvąsias pamaldas, kuriose nėra ritualo. Ir dabar vyksta gyvosios pamaldos. Dalis mūsų – urantų – prisijungę per skaipą, o šiaip mes suvažiavome į Kauną – esame Kaune. Mes pagarbinom Kūrėją. Malda liejasi tiesiog iš Širdies – žodžiai ne mechaniškai išmokti, bet Širdies kalba tariami ir tuo pačiu juntami – juntami virpesiais.
Per garbinimą aš išgirdau, kaip viena urantė sako – nemirtinga siela – arba – aš myliu Tave visa savo dvasine asmenybe. Noriu išplėsti tas sampratas, nes jos ne visiškai atitinka Tikrovę, kad kontekstą jūs suprastumėte platesnį negu buvo, sakykime, pasakyti tie teiginiai. Jie ėjo iš Širdies, nuoširdūs, taip, bet Tikrovė yra platesnė negu yra tų urantų pakeltas vožtuvas, kad jau būtų Tikrovę atitinkantys tariami žodžiai ir gyvojoje komunijoje.
Mes turime labai smarkiai užterštą pasąmonę – užterštą per kartų kartas, dėl to mes ir įpratę dažniau girdėti – tie, kurie eina į bažnyčią – kad kalba apie sielą, kalba apie Jėzų. Apie dvasinę asmenybę ten nekalba. Kartais pasako žodį – dvasia – bet nedrąsiai. Tuo tarpu mes – urantai – jau turėdami kosminės Įžvalgos pradmenį – per atsivėrimą į mūsų jau viduje atrastą Kūrėją – mes galime pažvelgti plačiau. Mes jau žinome, kad po pažadinimo mūsų bus tolimesnis kelias – mūsų lavinimas, mūsų įvairių ydų, tai baimės, nepasitikėjimo, pykčio, susierzinimo, tokių apraiškų šalinimas – per mokymus – per tų mokymų pritaikymą praktiškai. Mokymai bus iš tų Mokytojų, kurie jau bus aukštesnio statuso.
Pasąmonę išvalyti sunku, nes ji priteršta per kartų kartas, todėl pasakymas, kad mūsų siela nemirtinga – Tikrovės nevisiškai atitinka. Juk mes ir dabar esame materialiame kūne, bet gi mes esame kas? Dvasios! Jau dabar esame dvasia, kuri yra Kūrėjo dovana – asmenybė! Tai yra gyvybės kategorija! Mes nesame gyvuliai, nesame žvėrys – mes esame asmenybės statuso gyvybė. Kūrėjas yra amžinas, ir dar daugiau – Jis yra Amžinybės Šaltinis – ir Centras – tai Jis tiesiogiai, betarpiškai negali padovanoti nieko, kas būtų mažiau kaip amžina! Bet Jis dovanoja tai ne sielos asmenybę arba sielišką asmenybę, bet dvasinę asmenybę – dvasinę! Reiškia dvasia yra nemirtinga – asmenybė yra nemirtinga! Siela – tai yra ne atskira kategorija, tai yra tiktai augimo mūsų dvasinės asmenybės tapatybės atitinkamas etapas! Po pažadinimo, kada mes dabar kaip dvasinės amžinos asmenybės turim materialų dar kūną, mus pažadins aukštesnių energinių dažnių morontiniu pavidalu – kūnu – be kaulų, be kraujo apytakos, be smegenų, bet su protu jau apvalytu – nevisiškai apvalytu, bet apvalytu nuo, sakykime, tokių žodžių, kurie mūsų aplinkoje vadinami keiksmažodžiais – kam jie reikalingi? Jie nereikalingi. Bet nuo ydų mūsų proto neapvalys. Mes žengsime vis tolyn, tolyn per mokymus, praktines užduotis ir tuo pačiu savo proto Išmintį visą laiką gilindami, patirdami Kūrėją vis aukštesniu ir aukštesniu laipsniu, ir patys save – vis stipriau pasitikėdami Kūrėju ir savimi. Kūrėjas nėra tas, kuris nepasitiki ne tiktai Savimi, bet ir mumis – Jis nėra tas, kad nepasitikėtų mumis. Reiškia, mes taip pat turime pasitikėti ir Kūrėju, ir savimi. O kaip gi tu pasitikėsi, jeigu, sakykime, mūsų aplinkoje žmogus bijo ištarti gražų žodį – jį pašieps, išjuoks. Aišku, tai formuoja nepasitikėjimo būseną viduje. O čia jau yra irgi yda. Tai siela, kadangi dažnai girdimas žodis bažnyčioje – apvalyk savo sielą, išgelbėk savo sielą, ir panašiai, iš tikrųjų mes esame gi amžinoji asmenybė – dvasia. Mes ir sakome jau suvokdami aplinką – kūrinijos Pamatas yra dvasinis, ne sieliškas – dvasinis. Dvasia yra Pamatas visai kūrinijai – visoms žvaigždėms, planetoms, kurios yra materialios, žvaigždės – dujinės, bet visa tai yra iš Kūrėjo Energijos – o Kūrėjas yra Dvasios Šaltinis! Reiškia siela negali būti nemirtinga – ji nemiršta, tai yra etapas pereinat nuo materijos prie dvasios – etapas! Bet kada mes turime tą jau dabartinę Įžvalgą, mes jau ir save laikome dvasine asmenybe nors apvilkta materialiu kūnu. Mes gi nesakome, kad dvasia turi amžių, mes sakome – ji yra amžina – o savo metus skaičiuojame, jubiliejų švenčiame! Tai atleiskite, mano mylimieji, tai kiek jums metų yra, kiek jums metų yra? Dešimt metų, vienuolika, dvidešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt – jums, ar kūnui šitam? – Urantai atsako – kūnui. – Tai kodėl jūs sakote – man – penkiasdešimt, man – septyniasdešimt, man – šimtas penkeri? Tai ne, tai mano kūnui tai yra – tai materijai, tam, sakykime, taip, na, augančiam, užgimusiam kūnui ir tuo pačiu bręstančiam. Bet gi asmenybė yra šitame kūne, taigi ji, kada ji gimė tarp kitko? – kada įvyko vyro ir moters, jūsų motinos ir tėvo sueitis, ir kai spermatozoidas pateko į išsiskleidusį kiaušinėlį, tada jau yra suteikiama dvasinė asmenybė. Ir nesvarbu ar įvyko persileidimas, ar gimė prieš laiką mažylis, ir paskiau, sakykime, per daug silpnas, ir iškeliavo – jau asmenybė užfiksuota, kad ji yra gimusi! Ir bus ta akimirka, kada tėvai paliks šitą pasaulį, tas kūdikis bus prikeltas gimęs kūdikiu, ko čia negalėjo įvykti. Bet asmenybė gi žinom – amžina – ji nesunaikinama! Tapatybę galima sunaikinti, ir tai, jeigu tiktai tas, kuris išreiškia savo laisvą valią – nebenori eiti Gyvuoju Keliu. Todėl, kai urantas ar urantė sako, kad aš myliu Tave visa savo dvasine asmenybe – palaukit, mylimasis, arba, kaip jums ten atrodo – savo asmenybe! Tai kaip tai išeina, kad ta asmenybė dar ne jūs patys? Nes jeigu sakai – mano – tai tau priklauso ta asmenybė. O tada, kas tu esi? Ne ta pati asmenybė? Tai jeigu tu esi ta pati asmenybė, tai ir sakyk – aš Tave ir myliu! Gali pasakyti dar jungtuką būdo – kaip – dvasinė asmenybė – myliu kaip dvasinė asmenybė – ne kaip materialus protas man diktuotų. Čia dar bus teisinga. Bet jeigu tu myli visa atsivėrusia savo asmenybe, tu save jau atskyri nuo tos asmenybės! Juk ir mes sakome – štai mano kūnas. Taip, nes mes kūnui nepriklausome – kūnas yra išnuomotas Kūrėjo laikinai tik šitam pradiniam pasauliui – o mes gi esame dvasia – tai esame to kūno viduje. Tai reiškia, kai aš sakau – myliu visa savo dvasine asmenybe – aš atskyriu save nuo asmenybės – aš esu kitas, o asmenybė yra kitkas, kaip kūnas yra viena, o aš esu kita. Tai štai, mano mylimieji, turėkite minty, ir tada sakykite – aš Tave myliu – myliu, kiek tik galiu, o noriu dar daugiau galėti. Ir bus gerai! Jeigu jūs net nepasakysite – kaip dvasinė asmenybė – jūs gi esate dvasinė asmenybė.
Ir Gyvasis Kelias yra suteiktas ne tik mirtingiesiems. Gyvasis Kelias – tai yra Tikrovė! Gyvuoju Keliu žengia ir Rojus pats – Kūrėjo Buveinė. Visi, kurie yra patekę į Rojų arba gimę tiesiogiai Rojuje – iš Rojaus Tėvų – Šaltinių ir Centrų – jie ir yra Gyvajame Kelyje. Mes žingsniuojame Gyvajame Kelyje, kai aplinkui yra ritualiniai klystkeliai – ritualiniai. Jie gali būti apibūdinami, kaip moksliniai, kaip maištininkų keliai, kaip religiniai susiskaidę sektantiški keliai – daugybė yra klystkelių! Gyvasis Kelias yra vienas – ir teisingas – nes jis yra Tikrovės Kelias – ir jis yra visiems! Ir po prisikėlimo mes žengsime toliau tuo pačiu – vieninteliu – Tikrovės Gyvuoju Keliu. Aišku, kodėl atsirado žodis – Gyvasis Kelias? Prasidėjo nuo to, kai aš įkūriau, iš pradžių dar vadinau bažnyčia, vėliau man bažnyčia tapo per daug slegiantis žodis ir aš jį pakeičiau – šventovė – kas yra daug, daug šviesiau ir švenčiau, ir kitą vertus nėra ritualų – tai yra Širdies gyvoji kalba, reiškia ir šventovė – gyvoji. Kol nėra aplinkoje, kad būtų taip – visos bažnyčios, visos cerkvės, visos mečetės – gyvos, ne ritualinės – tai štai ir mes turime ir Gyvąjį Kelią, ir gyvąją šventovę. Kada jau bus aplinkui daugybė urantų, kurie lankys gyvąją šventovę, tada atkris tas žodis sakyti – gyva – tiesiog kitaip ir negalės suprasti. Ateities kartos, tai jos ir net klaus galbūt – O kodėl jie vadino savo šventovę – gyvąja šventove, kodėl Tikrovės Kelią jie vadina Gyvuoju Keliu, o tai, koks tada yra miręs kelias, negyvas kelias? Jie gi aplinkui neturės jokių ritualinių apnašų, nebus pamaldų kokių nors be tų Tikrovės pamaldų – gyvo – kaip dabar mes sakome – komunijos ryšio su Kūrėju. Bus tas Širdies atvėrimas visiems suprantamas nuo pat vaikystės – ir visur – ar čia bus šitas kontinentas, ar kitas kontinentas – visur bus Tikrovė ir tų mirtingųjų gyvenimas Tikrovėje, kur Centras ir Pamatas, Pagrindas yra Kūrėjas – Kūrėjas – nes iš Jo yra ir dvasia. Reiškia, Pamatas ir Centras yra Kūrėjas ir dvasiai! Dvasia – kaip ir mes esame gi dvasios – asmenybės – tai mums Pamatas yra Tas Šaltinis ir Centras. Štai mes ir turime tą – gyvąją šventovę – kol kas aš tą sakau, kaip ir – urantas – tai yra tas laikinas žodis. Kada pradės garbinti Kūrėją kaip Keturias Asmenybes, kada bus gyvosios pamaldos visur, tada visi bus – urantai – ir mes tada jau nebegalėsime sakyti, kad yra urantijiečiai, tie, kurie gyvena kaip gyventojai urantijos planetoje – visi taps urantai, ir – urantijiečiai – žodis, tiesiog atkris. Tai yra Evoliucinis Procesas. Net kaip ir mūsų šventovė, juk anksčiau vadinosi – Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus. Ir tai aš dar ginčijausi su Tėvu, kada man pasakė, sakau – Ką aš padariau, kai Robertui pasakiau, kad įkurta šventovė Kaune – pasakiau bekąsdamas bulvinį blyną per vakarienę su juo. Tai buvo vidinis pliūpsnis, kai pasakė Tėvas – Gerai garbinti Tėvą individualiai, gerai melstis individualiai, bet to neužtenka, dar reikia garbinti Tėvą kolektyviai, ir melstis kolektyviai. – Ir štai tas teiginys – vienas teiginys – atvėrė vidų, kad nušvito viskas – nušvito – ir mano lūpos ištarė – Taip, jau bažnyčia įkurta – Robertui valgančiam kartu su manimi – mes dviese valgėme vakarienę pakeliui į Vilnių po susitikimo su tuo metu dar urantijiečiais, dar ne urantais. Kaune, Žinijos salėje prisirinkusių buvo apie gal tris-keturis šimtus – štai tokie skaičiai buvo. Vilniuje apie penkis šimtus ateidavo. Tai štai, ryte išgąstis apėmė – ką aš padariau, ką toliau daryti? Jokio supratimo neturiu. Ir dar ta mintis – tai kaip tą bažnyčią pavadinti? Ir štai tada vėl, milžiniška energinė virpesių banga – Tu ją pavadinsi – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus – vardu. – Aš išsigandau, sakau – Gal nereikia taip aukštai, gal nereikia Tėvo, gal galima paprasčiau, arčiau žmogaus, arčiau žemės? – Labai švelniai, bet tvirtai pasakė – Seniai laikas, kad bažnyčioje būtų Tėvo vardas. – Ir nieko daugiau. Štai pradinė sėkla buvo tas vienas epizodas Kaune per vakarienę – jis nebuvo tada, kada mes su urantais kažkur tris valandas bendravome – Robertas mano pakviestas pasižiūrėti, kaip urantai bendrauja – tada nebuvo – ir Roberto prašymas įkurti bažnyčią, ir Amerikoje, kai susitikome per Urantijos Knygos skaitytojų konferenciją, ir po to jam atvažiavus į tą šeimą, kur aš dar tris savaites praleidau, ir jis man sakė – viskas, įkurk bažnyčią! – Ne, ne, ne, tik švietimo paskaitos – kurias aš ir po visą Lietuvą važinėdamas pateikdavau. Štai, vienas – vienas impulsas – ir nušvitimas ateina! Ir vardas suteiktas, ne mano sugalvotas – Kūrėjo! Ir Tėvas paprašė užmegzti vėliau ryšį ir su Amžinuoju Sūnumi – bet jau po kelerių metų – nes reikėjo Tėvui duoti Priesaiką. Na kaip reikėjo? Jis man pasiūlė tapti Jo ambasadoriumi. – Bet – sako – Pagalvok ar sutinki. – Kai aš pasakiau – Taip, aš sutinku – tada sako – Turi prisiekti Man ištikimybę, pagalvok. – Ir aš prisiekiau Jam ištikimybę. O po kelerių metų Jis man pasiūlė – Užmegzk ryšį su Jėzumi, kad nemanytum, kad esu tiktai Aš vienas, kad yra ir su Jėzumi bendravimas. Su juo užmezgiau ryšį. Vėl nuostabus atradimas ir atsirado Kristaus apreiškimo Knyga – Kalbu Jums Vėl. Dar po kiek laiko Tėvas pasakė – Užmegzk ryšį ir su Amžinuoju Sūnumi, ne vien tiktai su Manimi kaip su Rojaus Trejybės Pirmuoju Šaltiniu ir Centru – ir su Antruoju Šaltiniu ir Centru. O kaip užmegzti? Na paskui toptelėjo į galvą mintis – na, taip kaip su Tėvu. Ir buvo – buvo patyrimai kitokie negu Tėvo, buvo – lengvumas, Tėvo Galia juntama, o čia – lengvumas, toks minkštumas. O paskui man kilo pačiam jau alkis užmegzti ryšį ir su Trečiuoju Šaltiniu ir Centru iš Rojaus Trejybės – ir tada kreipiausi aš ir į Begalinę Dvasią kaip Urantijos Knygoje skaitydamas žinojau tą įvardijimą. Ir vėl buvo kitoks pojūtis. Kai Jinai atsiliepė, tai buvo tarsi rūko skraistė apkabinanti viską. Ir štai man tada vėl, buvo išplėsta ir Įžvalga, viskas kitaip jau atrodė negu kai tiktai vien Tėvą aš buvau atradęs viduje. Ir po to man pasiūlė vėl kaip ambasadoriui atstovauti Rojaus Trejybei – Trims Asmenims – šitoje planetoje ir vėl prisiekti Rojaus Trejybei. Ir dar po kelių dienų Begalinė Dvasia sako – Dabar tu garbink Mus Tris ir mokyk kitus garbinti Mus Tris. Ir vėl pasiūlė prisiekti jau Rojaus Trejybei. Ir Šventovės pavadinimas pakito iš – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus, į – Rojaus Trejybės. O dar po kelerių metų, jau Visuminė Dievybė – AŠ ESU – Jinai su manimi užmezgė ryšį! Aš jau neieškojau, nes Urantijos Knygoje apskritai kalbama, kad AŠ ESU, tai yra koncepcija – tai yra tarsi Tėvo – Pirmojo Šaltinio ir Centro – koncepcinis tam tikras filosofinis supratimas, kad tai nėra net Asmenybė atskyrai nuo Tėvo. O Jisai ėmė ir užmezgė su manimi ryšį! Ir štai paaiškėjo, kad tai yra išplėtimas ir Urantijos Knygos, kad tai yra Tas Visuminis Asmuo Dieviškasis, kuris ir veikia – Save šiek tiek apribodamas – per Rojaus Trejybės Tris Šaltinius ir Centrus. O tai, ką mes dabar turime, štai yra dar išplėstas pavadinimas – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvoji šventovė. Tai rodo, kad nėra stagnacijos, nėra to kaip ritualinėse bažnyčiose – jeigu jau taip, tai tiktai taip ir ne kitaip. Čia yra vystymasis!
Tai štai mes dabar turime patį plačiausią Kūrėjo supratimą, patyrimą, ir tuo pačiu esame Naujo Visatos Amžiaus ištakos, nes mes garbiname dar materialiu pavidalu – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Keturias Asmenybes! Štai kokia yra ir atsakomybė! Mes nešime šitą Šviesą, jeigu turėsime pakankamai ryžto ir po prisikėlimo, nes kiti garbina tik Tėvą. Nors plėšinius mums praplėš anksčiau mūsų išėję urantai, jeigu jie turės drąsos ir sakys – o mes Urantijoje tai šitaip garbiname Kūrėją, ne vien tik Tėvą. Jeigu bus vožtuvas pakeltas tiek, kad pritekės iš Kūrėjo energinių virpesių, tada ryžtas bus pamokyti ir tuos, kurie yra jau seniai tenai – o čia atėjo naujokai ir jie dar drįsta kažko mums pasakyti naujo? Taip, o kodėl ne? Tą, ką junti viduje, gali pasakyti – priims, nepriims – nieko blogo. Taip, kad yra mūsų augimas ir dabar milžiniškas – milžiniškas. Ir tai tik pati pradžia, pirminis žingsnis. Todėl mes ir esame net ne sielos, mano mylimieji, o dvasios, ir nebijokime tą visą laiką ištarti žodį – Aš esu dvasia, aš esu asmenybė, aš esu aš! O kūnas? A, jis gali būti parašyta tiek metų turi, bet tai čia ne aš. Jūs gi turite tą sampratą, neskaičiuojat, kiek metų dėvite drabužį – na dėvite, dėvite, kol jisai dar tinkamas – tai ir kūnas yra drabužis – laikina priemonė. Todėl pasas, ir turi būti parašyta – amžinosios dvasinės asmenybės – Algimanto Jokubėno – materialus, laikinas – Kūrėjo išnuomotas drabužis – materialus kūnas – gimęs, vasario 2-ą dieną, 1953-iais metais, sulaukė – 71-erių. Kūnas! Mano mylimieji! Aš nesu kūnas. O mane Kūrėjas laiko tiek, kiek Jis numatė, o ne kiek, čia filosofai sako – čia ilgai gyvena, arba ten – aš dabar nenoriu dar daugiau tęsti.
Nevartokite žodžio – senjorai. Tai ne lietuviškas žodis! Čia gi vėl, kalba apie jūsų kūną – materiją! Jūs esate amžini. Ir kai aš girdžiu tą žodį, tuo labiau kad yra tas senjoras, tai yra ne visiems tinka – kai kurioms reikia sakyti – aš esu sinjoritė, dar netekėjusi – na taip išėjo gyvenime, na, nebuvo ištekėjusi – nors mano dabar tam drabužiui – kūnui – yra jau 99-eri. Na štai, senjorita. – Kodėl mano vardą vartoji? – paklausė viena urantė. – Kokį? – paklausė Algimantas. – Rita. – Algimantas ėmė juoktis – o, štai, prašau! Dėl to aš ir sakau – nevartokite žodžio – senjorai ir senjorės! Aš tą nuolat girdžiu, kai įsijungiu Pūko radiją ir kaip tik tuo metu būna tokia pažinčių dalis, tai čia senjorė norėtų susipažinti su aštuoniasdešimtmečiu senjoru, galvoju – tai kaip čia dabar, Lietuva, ne Lietuva – tik senjorai, senjorės? Tai štai, esate amžini, neskaičiuokite savo metų, o kūnas tegu gyvena savo gyvenimą – pasai jums netinka, nes jie įvardina jus kaip asmenį – o jūs gi žinote, esate dvasinis asmuo. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas