Tėvo dvasios - Minties Derintojo projekcija į kitą planetą, 2009 12 19

Spausdinti
Dokumentų sąrašas
Mielieji, Tėvas mane jau gal porą metų moko matyti per atstumą. Šis mokymo procesas mano gyvuliniam protui yra dar toks neįprastas, tad suteikiamų vaizdo projekcijų negaliu pamatyti, kada tik šito pageidauju pats, kai tuo tarpu Tėvo mokymus išgirsti jau mano protas tiek įprato, kad toks abipusis ryšys man tapo kasdiene gyvąja duona.
Kai kuriuos projekcinius vaizdinius esu pateikęs mūsų Forume.
Dabar siūlau naują vaizdinį.
Jau kurį laiką po Rojaus Trejybės pagarbinimo ir maldos aš Tėvo prašydavau, kad jis man suteiktų projekciją į Mėnulį arba į Marsą. Tiesiog parūpo pasidairyti, kur gi pirmieji amerikonai astronautai, ATSKRIDĘ Į MĖNULĮ, pamatė atskridusius žmones ir iš kitų planetų, kas juos labai išgąsdino. Tad, kitaip sakant, ir aš panorau “apsidairyti“ vietoje. Kadangi Minties Derintojo projekcija yra tokia, jog pats AKIVAIZDŽIAI ESI TOJE VIETOJE, tai ir pojūčiai yra atitinkami. Taigi, panorau pasidairyti ir po Marsą, kas gi ten taip medumi patepta, kad taip visus – amerikonus, rusus, kinus – traukia nusiųsti kosmines raketas su žmonėmis.
Tačiau tokių projekcijų nesulaukdavau. Todėl šį kartą paprašiau projekcijos arba į vieną iš šitų planetų, arba BET KUR KITUR, tiesiog suteikti man tokią Minties Derintojo projekciją, kokią esu pajėgus priimti.
Ir netrukus aš ATSIDŪRIAU kažkokioje planetoje, kurioje gyvena žmonės. Buvau kažkokiame mieste. Labai švarios, tiesios, ir labai ilgos gatvės. Statiniai visi tarsi iš kažkokios žalsvos panašios į stiklą medžiagos, bet neperšviečiamos, nors atspindinčios nenusakomą blizgesį, tai tamsiau, tai šviesiau.
Sunku iš karto man apdoroti visą matomą vaizdinį, nes norėjau ir vienoje vietoje pamatyti, ir kitur akys krypsta, ir dar sukasi vėl kažkur, o DAR jausmas neapsakomo susižavėjimo, KUR AŠ ESU, IR KAS ČIA VYKSTA. Tarsi jaustum, kad stovi išsižiojęs ir netiki tuo, ką matai ir kur atsidūrei.
Kadangi jokio garso negirdėjau, taip pat jokio paaiškinimo negavau, todėl mano atpasakojimas gali skirtis nuo tos planetos tikrovės.
Kodėl? Todėl, kad tai, ką mačiau, aišku, kad nesupratau tų žmonių lygiu. O savo lygiu aš galiu padaryti visiškai klaidingus apibendrinimus, nes nesuvokiau jų aplinkos daugiau, negu galėdamas ją palyginti su mūsų aplinka.
Aš stoviu plačioje gatvėje, VIDURĮ GATVĖS. Tačiau nematau JOKIŲ ŠALIGATVIŲ. Nėra jokių automobilių, net keista, kad tarsi būtų negyvas miestas. Gatvė labai ŠVARI. Tokių mūsų miestuose nesu matęs.
Žiūriu į pastatus, ir pamatau, kaip prieš mane “atsidaro“ durys. Bet ne varstomos ir ne į šonus slenkančios durys, o tiesiog NETIKĖTAI ATSIRANDA TOJE VIETOJE NEBE SIENA, BET ERDVĖ, ir iš pastato išeina PO VIENĄ DU VYRAI. Ne iš karto, kaip eina drauge, bet vienas po kito. Labai aukšti, sakytum gal trijų metrų ūgio, labai liekni, ir labai elastingos laikysenos. Ūgis yra santykinis, nes galiu palyginti tik su pastatų aukščio proporcijomis. Tai jie neatrodo, kad būtų kaip skruzdėlės maži. Abu su kostiumais, su kaklaraiščiais, arba tai, ką aš palaikiau kaklaraiščiais. Tamsiaplaukiai, bet veido bruožų negaliu negaliu išsikirti. Noriu pamatyti ir juos, bet mano dėmesys pakrypsta ir į kitus dalykus, kurių labai daug, ir visus maga pamatyti geriau.
Pastatai GALBŪT atitiktų mūsų keturių-penkių aukštų namus, tačiau jie neturi matomų aukštų, nes visi iš žalsvos tarsi stiklinės medžiagos ir nėra jokių langų, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti aukštų skaičių. Iš pradžių dar mėginau tą daryti lygindamas su mano dabar matomais nuostabiais ir grakščios architektūros statiniais mūsų tokius sunkius ir niūrius statinius net ir naujosios architektūros, bet, vėl, kiti dalykai patraukė mano dėmesį.
Toli toli gatvėje, pamačiau kažkokį tamsų sviedinį, kuris pralėkė be jokio garso pro mano akis. Iš pradžių į tai nekreipiau tiek dėmesio. Net pamaniau galbūt man pasirodė, nes greitis buvo toks didelis, kad nespėjau ir suvokti – KAS TAI BUVO.
Mane stebino, kad nebuvo jokių praeivių, ir jokio eismo gatvėje. Aš galėjau stovėti vidurį gatvės be jokios baimės, kad kažkas gali mane suvažinėti. Net mintis nebuvo kilusi, kad gali kažkas užvažiuoti.
Tada kitas toks kamuolys, ar sviedinys netikėtai atlėkė man iš už nugaros ir be jokios INERCINĖS JĖGOS STAIGA SUSTOJO VIETOJE, ties pastato “ATSIDARIUSIOMIS DURIMIS“ ir vienas iš tų dviejų iš pastato išėjusių vyrų apėjo šį sustojusį kamuolį-rutulį-sviedinį, tiesiog stinga žodžių, kad įvardinčiau šį objektą. Vyras apėjo jį iš galinės pusės ir atsistojo tarp manęs ir šito objekto tiesiai prieš šį objektą. Labai netikėtai ir šitame objekte atsirado, ne atsidarė, bet TIESIOG ATSIRADO ĮĖJIMAS, kaip ir pastate, tiesiog ATSIRADO ĮĖJIMAS Į ŠĮ OBJEKTĄ. Vyras įėjo į vidų. Jis nesusilenkė, bet įėjo visu savo ūgiu. MAN BUVO TOKS VIDINIS JAUSMAS, KAD TEN GALI BŪTI DAR KELI ŽMONĖS PAGAL JO DYDĮ.
Ir mano dėmesį patraukė NEPAPRASTAAS VYRO JUDESIŲ GRAKŠTUMAS. Jis viską darė labai oriai, neskubėdamas, bet ir ne lėtai. Darė taip, tarsi jis GYVENTŲ VEIKSMU. JOKIŲ NEREIKALINGŲ JUDESIŲ IR JOKIOS DĖMESIO SKLAIDOS Į KITUS OBJEKTUS; VISKAS SUTELKTA Į VEIKSMO AKIMIRKĄ. IR JIS GYVENA TA AKIMIRKA JOJE VISAS PASINĖRĘS.
Tačiau aš jutau iš šito vyro VISO MATOMO elgesio nepaprastą ENERGIJĄ. JIS MĖGAUJASI AKIMIRKOS PROCESU. IR TĄ DARO NATŪRALIAI, GYVENDAMAS JA.
Lygiai taip, kaip netikėtai atsirado įėjimas į šį rutulį, taip greitai jis ir pradingo. Rutulys vėl buvo “pilnas“ – t.y. be erdvės, kad galėtum į jį įeiti. Ir man net aiktelėjus iš nuostabos jis per akimirką nuskrido kulkos greičiu be jokio įsibėgėjimo ir be jokio garso.
Aš negirdėjau jokio miesto triukšmo, mačiau tik vaizdą. Tačiau, kada šis rutulys nuskriejo, kad aš jutau, tarsi būčiau išsižiojęs iš nuostabos, kad taip be įsibėgėjimo galima tokiu greičiu skrieti, ir dar su keleiviu, ar net keliais keleiviais, ir mano viduje buvo ŽINOJIMAS-JUTIMAS, kad šis objektas skrieja be jokio išorinio garso.
Rutulys skriejo iš pradžių pakilęs virš gatvės paviršiaus galbtūt 2-3 metrus, ir per akimirką jis jau ėmė kilti ir net susiliejo su horizontu. Tuo pačiu metu iš to paties mano pastebėto labai ilgos gatvės horizonto, kuris jau buvo virš pastatų, ėmė artėti kitas rutulys, kuris taip pat be jokios inercinės judėjimo jėgos sustojo kitoje gatvės pusėje, šiek tiek tolėliau nuo manęs, kad man jau reikėjo žvelgti į priekį, kad pamatyčiau, kas bus dabar. Ten taip pat pasikarotjo ĮĖJIMO ATSIRADIMO reiškinys, kažkas išlipo, bet šitą pačią akimirką visiškai šalia manęs sustojo dar vienas toks rutulys, į kurį įlipo antrasis vyras, kurį mačiau išeinantį paskui tą pirmąjį vyrą, kuris ką tik nuskriejo.
Dabar mano dėmesį patraukė pats objektas. Jis atrodė tarsi būtų pagamintas iš akmens. Jo tokia buvo išorinės sferos struktūra. JOKIŲ LANGŲ, JOKIŲ RATŲ, JIS TIESIOG “KABO ORE“ GAL 10-15 centimetrų aukštyje.
Antrasis vyras lygiai taip pat labai elastinga eisena, be jokių nereikalingų galvos judesių į šalis, be jokio savo dėmesio išsklaidymo labai lengavai įėjo į šį rutulį.
Kadangi buvau visiškai greta, tai man parūpo pažvelgti į vidų. Ir tas mano PAPILDOMAS DĖMESYS UŽBAIGĖ VISĄ VAIZDINĮ.
Kol buvau kaip filtras, sugeriantys vaizdinį tokį, kokį mačiau, tol to jo projekciją ir mačiau, o kada tik atsirado per daug STIPRUS DĖMESIO SUTELKIMAS, tai jis ir užteršė mano filtrą – vaizdinio nebemačiau. Ir buvo KEISTA sugrįžti iš tokio puikaus miesto, kuriame apsilankiau, bet kurio veikimo principo paaiškinti negaliu. Suvokiau tik tiek, kad ten energijos įvaldymas yra tokio lygio, kad apie jokią miestų ar iš viso atmosferos taršą ir kalbos nebegali būti, kada nė dulkelės nemačiau visoje gatvėje. Jis tiesiogine prasme blizgėjo pažvelgus tam tikru kampu.
Lygiai taip pat suvokiau, kad tie žmonės negali turėti ir jokių ligų, sprendžiant pagal tų matytų žmonių kūno išsivystymą, jų eisenos lengvumą, laikyseną, dėmesio sukoncentravimą tam, ką tuo metu daro, nesiblaškymą, jokios įtampos neturėjimą.
Nė vienas žmogus rankoje nieko nesinešė. Mat, kada sustojo kitoje gatvės pusėjė toks rutulys ir kada išlipo gal du žmonės, jie rankose taip pat nieko neturėjo. Mane tai nustebino, kad labai jau dalykiška jų apranga, o rankos visiškai laisvos nuo bet kokio kompiuterio ar kokio nors dokumentų pluošto, ar šiaip, kokio nors krepšio, kuprinės, ar panašaus daikto, kur būtų sudėti kokie nors dalykiniai dokumentai. Ir tuo pačiu metu buvo toks jausmas, kad viskas vyksta labai SKLANDŽIAI, tarsi diriguojant nematomai rankai – ir transportas pasirodo laiku, ir keleivis nepatiria spūsties, ir jokių mašinų judėjimo, jokių transporto kamščių ir jų sukeliamų stresų, taršos, vėlavimų.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009 12 19


Algimantas
2009-12-19 20:23

Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal