620. Algimanto pamokomasis žodis – Sako – Tavoji valanda dar neatėjo. – pasitikėk šiuo sakymu. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 05 18

Taigi, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Lietuvoje Dvasinius Mokytojus visai planetai, atstovauju Kūrėjui šitoje planetoje ir šitai planetai. Dabar vyksta gyvosios pamaldos Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Nepasakiau žodžio – gyvojoje šventovėje – nes šventovė negali būti negyva. Tada ji ne šventovė – ritualo kažkokio vieta. Ši Šventovė yra Kūrėjo Vardo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tikra Šventovė, atveriant savo asmenybę – savo asmenybę – kuri yra šitame materialiame pavidale. Tai yra Kūrėjo Dovana, patalpinta į vidų. Mes jos nematome, bet būsena patiriame.
Skaitau aš Urantijos Knygos Epochinį Apreiškimą. Apie jį jau girdėjote ne vieną kartą. Ir štai, kada Jėzus sako – Manoji valanda dar neatėjo. – iš kur jis žino, kokia ta valanda, jo valanda? Juk tai nėra laikrodis, kuris galėtų pasakyti, štai dabar atėjo ta valanda, kai reikia pradėti veikti, nes tokia valanda paskirta. O jis sako – Manoji valanda dar neatėjo. Imkimės darbo. – Štai jis sėda prie savo darbų – gamina valtis Kapernaume su Zebediejumi ir jo sūnumis. Pas Jėzų ateina aplankyti, sužinoję, kad jisai yra Kapernaume, du jo broliai, Jokūbas ir Judas – ateina pasitarti su savo vyresniuoju broliu, Jėzumi, ar jiems eiti pas Joną pasikrikštyti, kuris vis garsiau ir garsiau skelbia apie artėjančią Dangaus Karalystę, ir visiems įsakmiai įsako – Atgailaukite! Eikite ir krikštykitės! – pas jį, pas Joną, Joną Krikštytoją, ir eina tūkstančiai žmonių! Jis keliauja palei Jordaną prieš srovę. Ir štai Jėzaus biologiniai broliai ateina pasiklausti vyresniojo brolio – ar jiems eiti pas Joną pasikrikštyti, ar ne? Jėzus sako – Palaukite dar, palaukite manęs, aš jums atsakysiu, atsakysiu greitai, bet ne šią akimirką. – Ir ta akimirka, pasirodo, ateina labai greitai iš tikrųjų. Jėzus mėgsta viską daryti pagal atitinkamą tvarką – kada valgyti, kada poilsiauti, kada dirbti. Tai – lengviausia, kada tu turi tam tikrą dienotvarkę. Prie jos prisitaiko ir šitas materialus kūnas, bet viską reguliuoja viduje esanti asmenybė. Kuo jinai daugiau pažadinta, tuo tas ritmas ir dienotvarkės atitinka Kūrėjo Valią. Ir štai, kada atėjo jau pietų metas, Jėzus nusiėmė savo darbinę prijuostę ir trims darbininkams, kurie dirbo kartu, valtis dirbdami, tarė – Manoji valanda atėjo. – Jis nevalgė ir paliko valčių dirbtuves, nuėjo pas savo brolius, Jokūbą ir Judą, ir pasakė – Manoji valanda atėjo. Eikime kartu pas Joną. – Štai jie trise išėjo pasikrikštyti pas Joną Krikštytoją Jordano upėje – jis jau buvo pasiekęs Pelos vietovę. Tai iš kur jis žinojo, kad jam jau rodo tą valandą, kad ji atėjo? Štai čia ir yra tos viduje esančios asmenybės energinių virpesių pojūtis. Kada jisai iš pradžių savo broliams pasakė, kad – aš jums atsakysiu, palaukite, ne dabar, netrukus – tai visą naktį jis bendravo su Tėvu. Praktiškai nemiegojo. Bendravo. Štai tas bendravimas virpesiais jį pripildė tuo žinojimu, dvasinės asmenybės žinojimu, ne šitų materialių mąstymo, sakykime, smegenų impulsų dėka, ne, dvasinės asmenybės bendravimu su Pačiu Kūrėju. Todėl jis ir galėjo pasakyti taip. Nusiima darbinę prijuostę ir sako – Manoji valanda atėjo – Būtent tą akimirką pajuto virpesius. Ne tada, kada jis bendravo su Tėvu naktį, ir iš pat ryto, kada atsikėlė – na, dar, sakau, beveik nemiegojo naktį, nebuvo kaip ir atsikelti – bet, kad iškart išaušus, jis pasakytų – štai jau pabendravau su Tėvu ir Jis man pasakė – viskas, pradėk savo viešą misiją – ne. Jis pajuto, dar valčių dirbtuvėje dirbo, ir prieš pietų metą štai būsena paliudijo – viskas, manoji valanda atėjo!
Tą patį aš, bendraudamas su Mūsų Rojaus Tėvais, juntu, kaip viduje – viduje – kyla noras aktyviau veikti, padedant Lietuvai, kuri dabar yra visa sujaukta, sumišusi, pasimetusi, valdžia nežino, ką daryti, į kurią pusę žiūrėti, išskyrus Vašingtoną, ir klausyti viena ausimi, ką sako Briuselis, tada, ką Vašingtonas. Tai yra pasimetimas! Todėl ir norisi ir jiems paaiškinti, tiems, kurie yra Briuselyje, kurie Vašingtone. Ir aš kreipiuosi – kreipiuosi – į Rojaus Tėvus – Tai, kaip man panaudoti tą milžinišką sukauptą patyrimą ir tą Tavo jau suteiktą dvasinį potencialą, kuris jau pavirtęs aktualu, kaip jį išreikšti, kai jis viduje kaip ugnikalnis kunkuliuoja? O man tvirtai, ramiai pasako – Tavoji valanda dar neatėjo. Ruoškis, ruoškis, dirbk, ką dirbi, studijuok, ateityje tai pravers. – Reiškia, kaip ir Jėzui tas vidinis impulsas, jam pojūtis – ta valanda dar neatėjusi – reiškia, jis dirba, dirba, stato tas valtis. Man pasako, kadangi aš dar neturiu to pojūčio, klaidingai galiu interpretuoti. Tai aš klausiu tada Rojaus Tėvų ir man pasako – Tavoji valanda dar neatėjo. – Ir tai yra iš tikrųjų dvasinės asmenybės atsivėrimo pojūtis, virpesių vidinė būsena. Kuo gilesnis pasitikėjimas ir Kūrėju, ir savimi, tuo didesnis ryžtas, kurį skatina gilesnis įtikėjimas – įtikėjimas į tą Patį Kūrėją. Dėl to tada būna teisingesnis sprendimas. Bet, kada tu gali kreiptis į Tėvus bet kurią akimirką – turiu minty Rojaus Tėvus – nesvarbu, kur bebūsi, ir tu gauni iš Jų paaiškinimą, kuris yra logiškas, bet tau dar nėra tiek galbūt priimtinas tą akimirką. Tau norisi veiklos! O Kūrėjas tau sako – Ruoškis, tavoji valanda dar neatėjo, ugdyk kantrybę. – Štai net ir kantrybės ugdymas yra tavo veikimas, taip, veikimas – kantrybės ugdymas. Ir iš tikrųjų nekantrumas tai yra milžiniška žmonių yda! Tai eina iš materialaus gyvulinės kilmės proto, iš smegenų centro, į visą centrinę nervų sistemą, pasiekia sąmonę ir sąmonės lygiu asmuo priima sprendimus – nekantrius – reiškia, klaidingus. VISUOMET NEKANTRUMAS ATVEDA Į SUKLYDIMĄ! Nes tas mirtingojo gyvulinės kilmės materialus protas nori iškart rezultato! Sprendimas, greitas veiksmas, rezultatas! Kantrybės nėra! Klaidų pilna! Pasekmės skaudžios! Jos gi yra ne vien tiktai tam, kuris atlieka tuos veiksmus, bet ir aplinkai. Tai štai, kantrybės ugdymas yra nuostabiausia asmenybės dvasinio charakterio gludinimo, tobulinimo reali išraiška – kantriai, kantriai ar atlikti kokį darbą, ar laukti to darbo atitinkamų aplinkybių, kad jis būtų atliktas.

Kantrybė – yra dieviška charakterio savybė!

Todėl ir Jėzus, kada jį, net jau veikiant su apaštalais, vis klausdavo, kai jau jie išgirdo Jėzaus mokymus – ir apie Dievo Tėvystę, žmonių Brolystę, ir apie Dangaus Karalystę – jie nekantriai laukė ir visą laiką skatino Jėzų – Einam greičiau į Jeruzalę skelbti Dangaus Karalystės! – skelbti viešai žmonėms, kad jie išgirstų apie tokią Dangaus Karalystę, nes dabar žydai laukia mesijo, kuris užimtų laisvą karaliaus Dovydo sostą ir išlaisvintų juos iš pagonių, tai yra romėnų, jungo, romėnų priespaudos. O Jėzus sakydavo ir jiems – Manoji valanda dar neatėjo! – Kada jis prieš krikštą Jordano upėje, prieš nueinant pas Joną su savo biologiniais dviem broliais, Jokūbu ir Judu, sakė – Manoji valanda dar neatėjo. – jis turėjo minty tiktai, kada bus tinkamas momentas ateiti pas Joną Krikštytoją, kuris jau ir buvo pradėjęs skelbti – Aš krikštiju jus vandeniu, bet ateis tas, kuris krikštys jus dvasia! – Jonas ruošė kelią Jėzaus atėjimui viešojoje tarnystėje, kad jis paskelbtų aukštesnę Šviesą, ryškesnę Šviesą ir su Galia. O čia jis sakydavo apaštalams, ypač Petrui, tam nekantruoliui – Manoji valanda dar neatėjo. – net ir priekaištavo Petrui ne kartą – Tu nevesk manęs į pagundą! Tu man trukdai įgyvendinti mano misiją šitaip nekantriai mane gundydamas kuo greičiau skelbti tą Dangaus Karalystę Jeruzalėje! – Štai tas nekantrus, pilnas ydų gyvulinės kilmės materialus protas, jis nori, kad ne tik jis pats ką nors nekantriai atliktų, bet kad ir kiti tą darytų – greičiau, greičiau. Jeigu jie išgirdo iš Jėzaus mokymą apie Dangaus Karalystės kūrimą, tai jie nori iškart, kad jis tą greičiau darytų. Jie dar nesupranta, kokia tai Dangaus Karalystė, ir kaip ji atrodys, bet jau jie mąsto apie tai, kokie bus postai toje Dangaus Karalystėje kiekvienam iš jo apaštalų. Juk jie su juo gyvena, tai jau turėtų iš tikrųjų gauti gerus postus – kiekvienas turi savo vilčių ir siekių toje pačioje Dangaus Karalystėje. Jėzui reikia aiškinti – Manojoje karalystėje nėra tokių postų! Visi yra priimami! – Ten tiktai Pats Tėvas yra sprendėjas, ne Jėzus. Jis postų nedalina. Štai tas pasakymas – manoji valanda dar neatėjo – tai ir rodo, dar nėra to vidinio energinio būsenos pojūčio gilumos, kad jau pradėtų veržtis tie virpesiai, kad štai jau čia yra toji akimirka, tas pojūtis! Arba priešingai – yra pojūtis didžiulis, bet jis eina iš materialaus, gyvulinės kilmės, proto žemo energinio dažnio virpesių – greičiau lėkti ir kažką aiškinti. Štai tada kaip tik verta kreiptis – kreiptis į Kūrėją nuoširdžiai, svarbu nuoširdžiai, kad apramintų nuo to pojūčio lėkti, nes tai bus klaidingas sprendimas.
Juk, kada dar prieš savivaldybių rinkimus, anksti pavasarį, praėjusiais metais, man atrodo, aš labai norėjau nueiti pas merą ir paaiškinti, kokia yra, žodžiu, mano nuostabi jam siūloma mintis, kad šviesti savivaldybės darbuotojus, dvasinti juos, kad jie suvoktų, kad kiekvienas jų veiksmas, sprendimas yra registruojamas! Ir ateis akimirka, kada visa tai bus parodyta jiems jau po prisikėlimo. Todėl bet koks savanaudiškumas, siekimas kyšių, siekimas postų savanaudiškai, veikimas ne visumos gerbūviui, bet kokio projekto nugnybimas didele dalimi ir įsidedant pinigus sau į kišenę – visą tai bus parodyta po prisikėlimo! Ir kokia bus vidinė diskomforto, susitraukimo būsena sąmonės lygiu – nejaugi aš galėjau šitaip pasielgti? Tai štai, turint tokią informaciją žinoti, kaip viskas yra susieta Kūrėjo į vieną vientisą, gyvą visos kūrinijos bendrą Šeimą, kuri veikia visumos Gerovei be korupcijos, be kokios nors savanaudiškos pakraipos. Ir tada sutaupoma energija ne tik vidinė, bet reali – net elektros energija – geriau atliekamas darbas, atsiranda tarpusavio harmoningas bendravimas ir bendradarbiavimas, ir tuo pačiu veiksmingiau atliekami kokybiški fiziniai darbai. Ir minties nebekyla, kad galima palikti gatves duobėtas, kad galima nepilnai pakloti tokią asfalto dangą, kokia turėtų būti paklota. Visa tai būtų visumos Gerovei arba, kitaip tariant, būtų atliekami darbai taip, kaip jie turi būti atlikti, kaip numatyta Kūrėjo šitoje vietoje, šituo metu. Ir aš klausiau tada Kūrėjo, mūsų Rojaus Tėvų, ar man eiti pas merą, ieškoti kelių, kad galėčiau pateikti šitą idėją, ir klausiau ne vieną kartą. Jis man visą laiką sakydavo – Ne, tavęs nesupras, nereikia tau ten eiti. – Bet vieną kartą aš atsidūriau prie savivaldybės, ir galų gale aš užėjau į tą skyrių, kuris priima pareiškimus, pageidavimus, ir aš pasakiau, kad noriu su meru susitikti. – Dėl ko? – Sakau – Tai aš jam ir paaiškinsiu. Idėja čia yra, pokalbio metu maždaug per pusvalandį pabandyčiau atskleisti tą idėją. – Tai jūs parašykite, ką nors. – Sakau – O kur man parašyti? – Davė man tokiais specialiais pažymėtais blankais ir visomis tomis rekvizito regalijomis keletą lapų. Aš tiesiog ranka parašiau tą idėją, na, ne idėją, bet, sakau, aš paaiškinsiu, kada mes susitiksime kokiam pusvalandžiui ar valandai. Ir po kurio laiko, gal greičiau negu po mėnesio gavau laišką, kad jokie susitikimai mero su gyventojais nebeorganizuojami paties mero įsakymu. Viskas! Nebeorganizuojami! Kai man sakė Rojaus Tėvai, kad nereikia eiti, štai aš primečiau savo valią Jo Valiai. Ir ko aš sulaukiau? Atstūmimo! Tai visuomet reikia pajausti kuo aukštesnio dažnio virpesius savo būsena, kad pajaustum, jog toks sprendimas primesti savo valią, net, ir atrodo, visumos Gerovei, visų labui – netinkamas sprendimas! Ne tas metas. Lygiai tą patį man sako, kad ir aš būsiu nesuprastas, ir dar išjuoktas, jeigu aš mėginsiu patekti pas prezidentą, į parlamentą apšviesti parlamento narius, ir į vyriausybę, ne.
– Tavoji valanda dar neatėjo. Ruoškis. Dirbk, ką dirbi. – Štai būtinas ryšys su Kūrėju kuo gilesnis, ir kuo didesnis pasitikėjimas Pačiu Kūrėju ir tuo pačiu savimi. Ir, aišku, padarius klaidą, jos nekartoti. Paskubėjai – kitą kartą labiau pasitikėk Kūrėju. Sako – Tavoji valanda dar neatėjo. – pasitikėk šiuo sakymu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas