612. Algimanto pamokomasis žodis – Dieviškoji meilė tai nėra poetinė metafora, tai Tikrovės Šaltinio energinių virpesių pojūtis viduje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2024 04 13

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš atstovauju Kūrėjui šitoje planetoje. Esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – ambasadorius ir Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos, Dukros Kūrėjos, apaštalas, taip pat šitai planetai. Ruošiu Dvasinius Mokytojus, pradėjęs nuo Lietuvos. Įkūręs gyvąją šventovę Kūrėjo nurodymu, vedu gyvąsias pamaldas. Ir dabar vyksta gyvosios pamaldos gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Mes prisijungę per skaipą šiandien. Rytoj susirinksime į Kauną, jau akivaizdžiai, betarpiškai.
Aš jums visą laiką sakydamas koks unikalus yra šitas apreiškimas, Urantijos Knyga, noriu atkreipti dėmesį, kad šiandieninėje žmonijoje nėra antro tokio šaltinio, kuris prilygtų šitam šaltiniui. Tai yra įvairių kategorijų dvasinių asmenybių perteikti mokymai-apreiškimai, skirti visai žmonijai, visoms rasėms, visų religijų tikintiesiems, ir ateistams, ir komunistams, ir bet kokiems diktatoriams, visiems skirta be išimties. Urantai, vieninteliai visoje žmonijoje, kurie paėmę Urantijos Knygą jau ir seniai pradėjo skaityti ir studijuoti ją gilumine prasme. Gilumine, tai reiškia ne intelektualiai, bet širdingai, nuoširdžiai. Matydami ne vien tik kas parašyta, bet gilesnę prasmę. Ir šito taip pat mokau urantus ruošdamas juos kaip Dvasinius Mokytojus, nes šitas žvilgsnis, giluminis žvilgsnis į Epochinį Urantijos Knygos Apreiškimą, neateina savaime. Aš ir mėginu urantus šito mokyti, kad jie galėtų pamokyti kitus, kaip skaityti tokį Apreiškimą. Kada aš skaitau nuostabias Levo Tolstojaus knygas, aš tiesiog negaliu nesižavėti šituo, tokiu gigantu rašytoju, carinės Rusijos imperijos laikais, devynioliktame amžiuje rašiusiu. Ir dabar skaitau, jau užbaigiau – pradėsiu skaityti ketvirtą tomą Karas ir Taika, didžiulio romano. Vieną epizodą aš noriu iš tos trečiojo tomo pateiktos medžiagos, paskaityti. Bet prieš tai aš jums atskleisiu kontekstą.
Sunkiai sužeistas Borodino mūšyje, kuris vyko netoli Maskvos tarp prancūzų ir rusų kariuomenių, vieno pulko vadas, pulkininkas, kunigaikštis, Andrejus Bolkonskis, dar prieš šitą karą, jis pamilo Natašą Rostovą. Natašai šešiolika metų, Andriejui, trisdešimt septinti metai. Nuostabi meilė, kaip nuostabiai aprašyta, poetiškai, kaip giliai, kaip švelniai, tyrai, Tolstojus atskleidžia tą nuostabų meilės žiedą. Bet, aplinkybės susiklostė tokios, kad galų gale jie nors ir tapo sužadėtiniais, bet nesusituokė. Buvo didžiulis sukrėtimas abiem, ir Andriejus išėjo į karą. Ir štai, Borodino mūšyje kaip tik, sunkus sužeidimas. Sužeidimas į vidaus organus, į žarnyną. Žodžiu, daktaras pasakė, kad merdi jisai. Sutvarstė jį, išgabeno – tais laikais, arkliais – vežimu į Maskvą. O iš Maskvos, kadangi visi gyventojai buvo išprašyti nelikti Maskvoje, kad atiduoti Napoleonui visą miestą tuščią, paėmė ir sužeistuosius. Ir taip Levas Tolstojus kreipia įvykių seką, kad į tą gurguolę, kur buvo sužeistieji, jisai suvedė ir Rostovų šeimos narius, paliekančius Maskvą. Ir dabar, naktį, kada jie nakvojo toje vietoje kur buvo laikina priedanga, nes toliau keliaus, tolyn. Štai Andrejus, kartas nuo karto atgaudamas sąmonę, mąstė savo viduje. Prieš Borodino mūšį, iš esmės jis buvo netikintis. Netikėjo į Dievą. Ir štai, jo mintys tokios. Aš bandysiu iš rusų kalbos, ekspromtu versti.
Taip, meilė – galvojo vėl jis, visiškai aiškiai tą jausdamas. Bet ne toji meilė, kokia mylima ką nors už kažką, arba, dėl kažko. Bet toji meilė, kurią aš patyriau pirmą kartą gyvenime, kada mirdamas aš pamačiau savo priešą, ir vis tik jį pamilau. Aš patyriau tą jausmą, meilės giluminį jausmą, kuris sudaro sielos pačią esmę, ir kuriai nereikia jokio paaiškinimo. Ir dabar aš patiriu šitą palaimos jausmą. Mylėti artimus, mylėti savo priešus, tokią meilę aš patiriu. Mylėti viską. Mylėti Dievą visuose Jo pasireiškimuose. Mylėti žmogų, kuris yra brangus, galima žemiškąja meile, bet priešą galima mylėti tiktai dieviškąja meile. Ir dėl to aš patyriau tokį džiaugsmą, kada pajutau šitą meilę tam žmogui. Tam buvusiam savo priešui. Kas dabar atsitiko su juo? Ar tebėra gyvas? Mylėdamas žemiškąja meile, galima nuo meilės pereiti prie neapykantos. Tačiau dieviškoji meilė, negali pasikeisti. Niekas, nė mirtis, nieko negali jos sunaikinti. Ji yra sielos esmė. O kiek aš gyvenime daug žmonių nekenčiau. Ir iš visų žmonių aš nieko nemylėjau, ir taip smarkiai, kaip jos. Ir lygiai tiek pat nieko taip nekenčiau, kaip jos nekenčiau. Ir jis taip akivaizdžiai ir gyvai ėmė įsivaizduoti Natašą. Bet ją įsivaizdavo ne tokią kokią anksčiau, savo nuostabiu grožiu, tokią džiaugsmingą sau pačiai. Ne. Pirmą kartą jis ją įsivaizdavo kaip jos sielą. Ir jisai suprato jos jausmą, jos kančias, jos gėdą ir jos atgailą. Ir dabar jis pirmą kartą suprato kaip žiauriai jisai pasielgė atsisakęs jos. Jis matė šitą žiaurumą, nutraukus savo ryšius su ja. Ir jam kilo mintis – kad dar kartą galėtų, nors kartelį, pažvelgti į jos akis.
Štai ką sako sunkiai sužeistas pulkininkas Andrejus, pulko vadas, apie meilę. Žmogiškoji meilė, ne ta kokia yra žmogaus įsivaizdavimu ir pojūčiu. Bet toji, kuri myli priešą, kuri myli visus, nereikalaudama nieko. Ir ne už ką, ir ne dėl ko nors. Tiesiog yra pats jausmas, savaime, pripildytas iš Kūrėjo. Štai tokia yra žmonijos ateitis. Tolstojus, jis yra urantiškų nuostatų. Aišku, jo gi viduje taip pat veikia Kūrėjo dvasia, Minties Derintojas, ir jam suteikia tokias nuostatas, kurias mes skaitome, štai, Epochiniame Urantijos Knygos Apreiškime, išleistame dvidešimto amžiaus viduryje, anglų kalba. Į lietuvių kalbą išversta du tūkstančiai ketvirtaisiais metais, atspausdinta. Tolstojus aprašinėja tuos teiginius, meilės sampratą, dieviškosios meilės sampratą, devyniolikto amžiaus viduryje. Reiškia dvasiniai dalykai neturi amžiaus ribos. Jie yra tokie pat aštuonioliktam amžiuje, devynioliktam amžiuje, net tegu ir pirmam amžiuje. Juk Kristus, sakykim, tą patį sakė, kad reikia pamilti savo priešus. Jis gi atnešė tą naują nuostatą, kad nereikia tiesiog, neiginių, nevok, nemeluok, neliudyk teisme neteisingai, neturėk daug Dievų tiktai vieną. Jis mokė teiginio – mylėk, mylėk visus, ir savo priešus, net taip, kaip aš myliu. Dėl to tai yra esminis dalykas. Meilė, dieviškoji, tai yra virpesių būsena viduje. Jos negalima įsivaizduoti, įsiteikti sau. Ji ateina per Kūrėjo Asmens Gyvą atradimą savo viduje. Tiesiog iš Kūrėjo priteka tie aukšto dažnio energiniai virpesiai ir jie paveikia žmogaus protą, per smegenų veiklą, tiek, kad staiga jis prabyla, kaip ir Andrejus tą naktį prabilo, mintyse – pirmą kartą aš myliu ne žmogiška meile, dieviška. Bet kokiomis aplinkybėmis – sunkiai sužeistas, kančiose, skausmuose, fiziniuose. Bet viduje juntantis vidinę dvasią ir tuo pačiu norą dar pažvelgti į Natašos akis, į jos sielą. Štai kas išsprendžia visas problemas, visas priežastis pašalina, kurios kelia agresiją, konfliktus, karus, visas priežastis, kurios neleidžia nusiraminti, žmogus junta nuolatinę įtampą. Dėl ko? Nėra dieviškos meilės aplinkoje. Visos institucijos veikia be meilės. Ir tai dar, kiek jos veikia. Todėl dieviškoji meilė nėra šiaip poetinė metafora, tai yra Tikrovės Šaltinio ir Centro skleidžiamų energinių virpesių pojūtis viduje. Tai yra toji Galia, kuri paverčia ir žmogų Bendrakūrėju su pačiu Kūrėju. Visagaliu padaro žmogų. Bet ne žudyti, ne konfliktuoti, bet mylėti, veikti visumos Gerovei. Ne tuščiai šnekėti apie Gerovę, bet tiesiog ją kurti savuoju gyvenimu, kurti, bendradarbiaujant su Kūrėju.
Štai tie nuostabūs teiginiai, kurie yra skleidžiami Urantijos Knygos dėka, dabartinei žmonijai, yra ne šiaip sau teiginiai teorijoje, jie yra privalomi, kad būtų taikomi kasdieniame kiekvieno gyvenime. O tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad aiškintų kaip atrasti Kūrėją savo viduje, savyje. Nebijoti Jo, bet atsiduoti Jam nuoširdžiai, atveriant save, atveriant savo dvasinę asmenybę, savo tą esmę. Ir šitoks Kelias yra Kūrėjo sumanymas, Evoliucija – Evoliucija. Darvinas, kuris, sakykim, mokslo pripažįstamas kaip tas pagrindinis evoliucijos skelbėjas, Darvino evoliucinė teorija, ji yra ne nuo pradžios, ir ji neturi tęsinio, nes reikia remtis į Kūrėją ir tada pripildyti visą evoliucijos procesą Kūrėjo Dieviškąja Meile, gyvais energiniais virpesiais. Visus, ir žvėris, ir paukščius, ir augalus, iš savęs paskleidžiant tuos virpesius, kurie yra ne mūsų virpesiai – Kūrėjo mums per Jo esančią kiekvieno iš mūsų viduje dvasią, Minties Derintoją, perlieti į mūsų vidų, ir mūsų smegenų – materialių smegenų – dėka, dvasinė asmenybė pajunta, ne smegenys pajunta. Smegenys yra tiktai priemonė. Pajunta šitame materialiame pavidale esanti dvasinė asmenybė, kuri yra Kūrėjo mums suteikta Amžinoji Dovana. Štai tas meilės virpesys, kaip pirmasis pavasario vyturys, pažadina veiklai. Pažadina veikimui visumos Gerovei, nes šita meilė nėra vardan ko, arba konkrečiai kam. Ji yra visai kūrinijai ir Pačiam Meilės Šaltiniui, Kūrėjui, nes ji yra iš Kūrėjo. Ir štai tada Evoliucinis procesas vyksta be sutrikimų ir būtent taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus, kiekvieną iš mūsų. Ir kiekvienas jausdamas šitą būseną, tiesiog nebegali konfliktuoti, nebegali, jis nepajėgus konfliktuoti, jis nepajėgus įsižeisti dėl kažko, ir kitą įžeisti. Tokia yra ateitis. Ir pradžia nuo Lietuvos, dabartinėje žmonijos kartoje.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas