624. Algimanto pamokomasis žodis – Žmonijai reikalingi dvasiniai šaltiniai – ir Kūrėjas tuo pasirūpina – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 06 08

Mano vardas – Algimantas. Ruošiu aš Dvasinius Mokytojus, įkūriau gyvąją, apreikštąją – Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – religiją, ir gyvąją šventovę. Dabar vyksta gyvosios pamaldos – gyvosios – nes nėra ritualo. Už manęs yra Kūrėjo simbolinis ženklas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Trys rožiniai Žiedai, tai Trys Rojaus Trejybės Šaltiniai, ir Centrai, ir nuostabus fonas – tai yra Visuminė Asmenybė AŠ ESU.
Praėjusį savaitgalį buvau Utenoje, ir už Utenos, Pakalniuose – devyni kilometrai už Utenos, tenai vedžiau gyvąsias pamaldas. Džiaugiausi pamatęs tiek daug suvažiavusių urantų. Ir aišku, visa tai virpesiais juntama visur – visur – tiek aplinkoje, tiek kūrinijoje – iš mūsų pasklinda energiniai virpesiai, ir tie, kurie žino apie energinius virpesius ir jaučia aukštesnio dažnio virpesių pojūtį, natūralu, jiems tai yra sustiprinimas, kad jų mintys šviesėtų, darbai stiprėtų ir atsivėrimas Kūrėjui gilėtų. Tie, kurie to nežino, virpesių nejunta, jiems jokio skirtumo, tiesiog ritasi į bedugnę tamsos, degradavimo, ir mano, kad tai yra natūralu toks gyvenimas. Nevisiškai. Jeigu tai būtų natūralu, tada mes – mes nesutiktume nuoširdžių žmonių, kurie nori sužinoti daugiau.
Net ir grįždamas iš Utenos, o aš važiavau motociklu, mano kaip motociklininko patyrimas dar neturi ir dviejų mėnesių, tai ta kelionė man buvo milžiniškas iššūkis – ir nuvažiavau tą dieną šiek tiek daugiau negu 300 kilometrų. Niekada tiek buvau per dieną nenuvažiavęs. Grįždamas patekau į liūtį – tokią liūtį, kad net ir mašina sunku būtų važiuot, o aš motociklu ant dviejų ratų! Sustojau apsirengti neperšlampama striuke ir kelnėmis, ant batų užsimauti tokius neperlyjamus antbačius. Sunkus, sunkus tas liūtyje rengimasis, bet tai yra patyrimas, ko gali sulaukti kelyje, ir paskiau važiavimas, kai tave pralenkia vilkikai ir aptaško visą – visą šalmo stiklą – o valytuvų tai nėra! Ir pagalvojau, kad kaip gera būtų, jeigu mintimis galima būtų nuvalyt tą stiklą, tiesiog energiniais virpesiais ėmei ir nuplovei, nes važiuot ant dviejų ratų, kai nematai, kur važiuot, viena, dėl liūties, antra, dėl purvo užtaškomo iš po ratų vilkiko, kur jis važiuoja ir per liūtį nemažindamas greičio. Žodžiu, kada aš jau išlindau iš to debesies po keliasdešimties kilometrų ir dar neprivažiavęs Jonavos, nusprendžiau vis tiktai sustoti, nes visą laiką važiuoti toje pačioje kūno pozoje jau virš valandos, tai nėra taip paprasta. Jeigu šiaip pabandytumėte išsėdėti vienoje pozoje, pamatytumėte, kiek jūs galėtumėte išsėdėti joje, o dar čia reikia važiuoti tokiomis sąlygomis, ir neįgudusio. Taigi nusprendžiau sustoti, kada pamačiau ženklą – poilsio aikštelę. Užsukau. Ten stovėjo vienas vilkikas lenkiškais numeriais, pavėsinė, sėdi raudona su balta striuke siluetas. Kadangi aš arti nevažiavau, ten toks takas veda iki tos pavėsinės, man pasirodė, kad tai yra galbūt moteris, gal kartu važiuoja su tuo vilkiko vairuotoju, nes jis vėliau priėjo, pradėjo šnekėti. O aš nusprendžiau užkąsti, išsitraukiau bananą ir grikių trapučių. Taigi suvalgiau tą bananą, nusirengiau tą neperšlampamą striukę ir kelnes. O ir kada jau pamačiau, tas vilkiko vairuotojas grįžta prie vilkiko ir vėl sugrįžta prie to su kuriuo šnekėjosi, ir nešasi kažką rankoje – jis pradėjo maitinti iš kažkur atsiradusį šunelį, maitina – tas sėdėjęs, pasirodo, tai smulkaus sudėjimo vyras – atnešė iš kažkur indelį. Žodžiu, tą šunelį pamaitino. Ir po to jie praėjo pro mane eidami link vilkiko kabinos, kažką padavė vairuotojas jau aukštai sėdėdamas kabinoje stovinčiam ant žemės tam vyriškiui, ir jisai, nešdamasis jau atgal į tą pavėsinę, praėjo pro mane ir mane pasveikino – Tai, kur dabar baikeriai važiuoja ir iš kur važiuoja taip, iš toli galbūt? – Sakau – Važiuoju iš Kauno į Kauną. Buvau Utenoje, dar už Utenos vedžiau gyvąsias pamaldas. – A, tai jūs priklausote sektai? – Sakau – Čia tokia sekta, kad ji yra iš kūrinijos. Visa kūrinija yra šitame Gyvajame Kelyje, ir visa žmonija bus šitame Kelyje. – Aš jam pradėjau aiškinti tą Gyvojo Kelio esmę apie Kūrėją, kuris yra ir jo viduje, ir jį galima atrasti, ir savais žodžiais galima į Jį kreiptis. Susipažinome. Jo vardas – Saulius. Sakau – tai va gali ir šiandien tu pradėti kreiptis į Kūrėją kaip į Asmenį, sakyti – sutikau Algimantą, jis sakė, kad galiu aš į bažnyčią ir nevažiuot, o tiesiog namie kreiptis į Tave – ir pamatysi, pamatysi viduje būsenos pokytį, tą pačią akimirką pajausi – nes jis sakė rytoj važiuosiąs su dviračiu į bažnyčią, paklausiau – ar toli jinai? – Sako – dvylika kilometrų. – Kur – sakau – tu gyveni? – A, čia – už tokių krūmų parodė ten. – Ir sakau – Tai tau ir nebūtina važiuot, rytoj pranešė lietų, tu taip pasišnekėk su Kūrėju nuoširdžiai.
Epizodas iš tikrųjų šviesus. Nei iš šio nei iš to, tas vyras užkalbino mane, jis gal būtų neužkalbinęs, jeigu aš stovėčiau su mašina, bet kada dabar su motociklu – aš stoviu ant žemės, motociklas šalia, na, natūralu, jam. – O – sako – vakar buvo čia tiek tų baikerių, kokie motociklai! – Ir natūralu, dabar mato irgi motociklą, tai asociacija su vakarykščia patirtimi jam leido viduje pajausti tokią aukštesnę energinių virpesių dažnio impulsą viduje, ir natūralu, jis išdrįso pats užkalbinti. Ir gavo tą atsakymą, koks jį ilgai ir persekiojo viduje, kaip rasti tokį atsakymą, kaip? Sako – aš ir į kapines važiuoju, į bažnyčią važiuoju tuo dviračiu – ir dabar sužino, kad jis gali ir savo namuose, nebūtinai bažnyčioje bendrauti su Kūrėju. Iš tikrųjų, tai yra jam milžiniška Šviesa ir Geroji Žinia!
Po kelių dienų aš nuėjau į Šilainių turgų, ten aš turiu tokią pardavėją, kuri, na, gal jau aštuoniasdešimt metų amžiaus, ir labai, labai, sakykim, taip, nuoširdi palyginus su kitomis pardavėjomis, aš iš jos visuomet stengiuosi pirkti daržoves, žalumynus, obuolius. Taigi, aš prisipirkau svogūnų laiškų, prisipirkau ir obuolių lietuviškų – dar ji išsaugojo lietuviškų. Kai paklausiau, kokios rūšies, sako – panašūs į kriaušinius, tikriausiai kriaušiniai. Žodžiu, skanūs obuoliai. Ir užėjau perskaitęs užrašą šalia, kad Lietuvos ūkininkų produkcija – pamačiau, kad varškės yra, galvoju, nusipirksiu varškės paragauti ir grietinės galbūt nusipirksiu paragauti. Tą ir padariau. Ir klausiu – Iš kur šitie produktai? – Oi – sako – iš Suvalkijos. – Sakau – Iš Lenkijos? – Ne, ne – sako – iš Suvalkijos. – Aš juokais su ja norėjau taip pabendraut, sakydamas, kad gal ir pati esi lenkė. – Ne, lietuvė. – Tai kodėl – sakau – tu lietuvišką kraštą vadini lenkiškais žodžiais – Suvalkija, tai čia gi iš Suvalkų, čia lenkiškai – o čia nėra Lietuvoj Suvalkijos. – Tai yra Suvalkija. – Sakau – Yra Sūdavija Lietuvoje, ir buvo tokios gentys – baltų gentys – sūduviai. Tokių suvalkų genčių nebuvo, čia lenkų – slavų. O – sakau – žinai, kas buvo Sūdavijos kunigaikštis? – Ne. – Algimantas buvo Sūduvos, arba Sūdavijos kunigaikštis. Todėl – sakau – reikia puoselėt lietuvių kalbą, lietuviškai kalbėti. – Sako – Aš neturiu kada domėtis tokiais dalykais. – Tai – sakau – tu atrask Kūrėją savo viduje, ir tada sutaupysi energijos, tą patį darbą atliksi ir turėsi geresnį rezultatą, mažiau išeikvosi energijos. – Kokį Kūrėją? – Na – sakau – Aukščiausiąjį. – Kokį Aukščiausiąjį? – Dievą. – Eikit jūs! Neturiu aš čia kada domėtis – sako – man dirbt reikia! – Taigi aš – sakau – ir aiškinu, kaip tu galėsi viską atlikti greičiau, geriau, ir mažiau išeikvosi energijos, mažiau pavargsi. – Nenori ir klausyt!
Du epizodai, vienas – tas nedidelio ūgio, sudžiūvęs vyriškis galbūt penkiasdešimties metų, bet jisai matosi pagal veido bruožus gal ragavęs ir kalėjimo – ir tatuiruotė ant kaklo iš šono ir per petį einanti iš atsegtos apykaklės matosi, visas rudo įdegio, bet jis nuoširdus. Ir jisai klausėsi mano aiškinimo. Ir jis mąsto – mąsto, sako – ateina, ir į bažnyčią ateina, bet jie – sako – Širdyje nėra geri. Reiškia jis jaučia tuos energinius virpesius ir atskiria žmogų, kuris yra dviveidis. Šitoji moteris, jinai dirba tą švarų darbą, bet ji nenori apie Kūrėją išgirsti, nenori nieko, laiko neturi!
Štai žmogus sėdi ant šakos ir pjauna šaką ant kurios sėdi. Ir kada tu jam sakai, na, nepjauk, taigi nukrisi – neturiu kada klausyt tavęs, netrukdyk – man reikia pjaut, man už tai pinigus moka!
Štai gyvename tokiame pasaulyje, kur viskas yra sujaukta, kai žmogus nenori būti žmogumi. Iš tikrųjų tada iškyla problema ypač mažiems kraštams, kaip išsaugot savo tapatumą. Rimtesnės tautos turi savo Šaltinius – dvasinius Šaltinius – sakykim, Rytų kraštai – Indijos – štai turi tokią knygą – Bhagavadgitą – ir daugybę kitų Šaltinių. Čia yra Vedų santrauka, nes Indijoje tarp įvairių tautų Vedos puoselėjamos tūkstantmečiais – Algimantas parodė minėtą knygą, o paskui tęsdamas savo mokymą rodė ir kitas dvasines knygas.
Yra, sakykim, Šventasis Raštas krikščionims – Šventasis Raštas – Biblija, Senasis Testamentas. Pirmosios penkios knygos yra pripažįstamos visų žydų. Ir krikščionys remiasi šituo Šaltiniu, bet jie dar turi Naująjį Testamentą. Šitame Šventajame Rašte yra abu – ir Senasis, ir Naujasis Testamentai – šitie Raštai moko, kaip gyvent.
Žydai turi Talmudą. Čia irgi yra Penkiaknygė – Mozės Penkiaknygė – yra penkios knygos, kurias pripažįsta visi žydai, o toliau yra jau, kas sudaro Talmudą, kitos knygos, ir čia yra paaiškinimai, kaip reikia taikyti tuos teiginius. Tai šitą Šaltinį ne visi žydai pripažįsta, bet vis tiek, tai yra tam tikra nuostata per daugybę šimtmečių perteikta, kaip gyvent tautai kartu su Kūrėju.
Štai arabai turi Koraną – Mahometo mokymus – yra svarbus dalykas visiems, visiems musulmonams. Tai irgi mokymai, kaip gyventi kasdienį gyvenimą islamo religijos tikinčiajam. Bet visa tai pateikiama nuo mažumės ir mokyklose.
Yra krikščioniškos, Pauliaus sukurtos religijos daugybė sektų. Viena iš jų dvidešimtame amžiuje, pradžioje, atsiradusi Mormonų, arba Jėzaus pastarųjų dienų apaštalų bažnyčia. Tai štai Mormono knyga ir Juozapo Smito jaunesniojo apreiškimų knyga – Mokymas ir susitarimai, ir Didžiosios kainos perlas – tai yra mormonams pagrindinė dvasinė knyga, kaip gyventi kasdienį gyvenimą. Ir jie labai iš tikrųjų tikintieji, tie kurie įtikėję laikosi šitų nuostatų.
Sai Babos pasekėjai turi Sai Babos mokymus, ir jie renkasi į savo organizacijos įvairiuose kraštuose įvairius sambūrius, gieda badžanas, kalba apie Sai Babą, dalinasi savo sampratomis apie Sai Babos mokymus, ir jie stengiasi jais gyvent.
Yra tų, kurie netiki Kūrėju, kokį propaguoja bažnyčia. Tai štai, Rusijoje yra šaltinis – Levas Tolstojus – jo knygos, tai yra giluminiai apmastymai ir apie Kūrėją. Jie perteikiami per įvairių charakterių, kurie aprašomi jo romanuose tam tikras nuostatas, poelgius, gyvenimą – tai yra paties autoriaus mintys, perteiktos per tuos charakterius. Bet Levas Tolstojus išsako savo sampratas ir apie valstybę, ir apie karą, ir apie gyvenimą – gyvenimą šeimoje, meilėje. Žodžiu, tai yra mokymo knygos.
Dabar mes turime nuostabiausią apreiškimą – Urantijos Knygą – epochinis apreiškimas, kokio žmonijoje nebuvo, čia dėl to ir vadinamas – penktasis epochinis apreiškimas. Pirmasis epochinis apreiškimas buvo, kada prieš pusę milijono metų buvo atsiųstas – Kaligastija – planetos Princas, Lanonandekų kategorijos dvasinė asmenybė – lavinti, šviesinti žmonijos. Ir 300 000 metų jis nuoširdžiai vykdė savo misiją. O prieš 200 000 metų jis nuklydo į dvasinę beprotybę, prisijungė prie Liuciferio – tuometinio Satanijos Vietinės Sistemos Vadovo – sukurstyto maišto prieš Tėvą. Prie jo prisijungė ir jo pavaduotojas Šėtonas. Visi trys asmenys buvo to paties dvasinio statuso – Lanonandekų kategorijos asmenybės. Tai štai pirmasis epochinis apreiškimas, kada perteikiamas žmonijai – ryškesnė Šviesa iš Aukštesnių Šaltinių, ne žmogiškųjų Šaltinių iš tikrųjų žlugo.
Prieš 38 000 metų tas pats įvyko su Adomo ir Ievos misija. Adomas ir Ieva savo misiją sužlugdė skubėjimu, nekantrumu, nesugebėjimu įtikėti gilumine prasme, kad ištvertų toje tamsoje, kadangi maištas buvo jau pusantro šimto tūkstančių metų kaip pasiekęs apogėjų – visos ryšio grandinės nutrauktos, dvasinių mokymų nėra, jokių aukštesnių jėgų pagalbos sulaukti nei Adomui, nei Ievai nebuvo iš ko, vieninteliai dvasiniai asmenys buvo vienuolika Melkizedekų, kurie globojo tuo metu planetą vietoj Kaligastijos, kuris buvo jau nušalintas planetos Princas ir tuo pačiu Serafimų-Angelų, žemiausio – žemiausio statuso – arčiausia Adomo ir Ievos – tai yra materialūs Sūnūs ir Dukros – tokia kategorija esančios dvasinės asmenybės. Tai štai daugiau iš niekur nebuvo įmanoma jiems gauti dvasinės Šviesos. Žlugo misija, bet jie nebuvo apkaltinti, kad būtų prisijungę prie Liuciferio, Šėtono ir Kaligastijos maišto prieš Tėvą – jie liko ištikimi – tik jie buvo degraduoti į mirtingojo statusą – jiems buvo suteikti Minties Derintojai ir tada jie žengė kaip eiliniai mirtingieji, patyrę materialią mirtį. Ir dabar, tarp kitko, yra pilnateisiai atitinkamo komiteto-komisijos – Keturių ir Dvidešimties nariai – jie abu pilnateisiai tų planetų, kurių dvasiniai vedliai prisijungė prie Liuciferio ir Šėtono sukurstyto maišto prieš Tėvą. Tai tie izoliuoti pasauliai dabar gauna paramą ir iš tos komisijos, iš to komiteto, kurį sudaro Keturi ir Dvidešimt narių-asmenų. Tai štai Adomas ir Ieva, jie reabilituoti ir dabar yra šito komiteto pilnateisiai nariai.
Trečiasis apreiškimas – epochinis – yra Makiventos Melkizedeko įsikūnijimas prieš 4 000 metų, t.y. likus 2 000 metų iki Jėzaus pasirodymo materialiu pavidalu, mūsų Sūnaus Kūrėjo ir mūsų dvasinio Brolio atėjimo į šitą planetą – Jėzaus iš Nazareto tapatybe. Makiventa Melkizedekas – jis pasirodė kaip suaugęs mirtingasis, visiškai subrendęs. Tai buvo Išminčius iš Salemo, jį vadino Išminčiumi iš Salemo. O Salemas, tai buvo ta vietovė iš kurios vėliau išsivystė ir miestas, kuris vadinosi Jobus, o dar vėliau jis gavo Jeruzalės pavadinimą. Tai štai maždaug iki 94 metų sulaukęs Makiventa Melkizedekas vykdė savo misiją, ruošė Dvasinius Mokytojus. Ir jų paruošė apie 15 000 – pasiuntė į įvairias pasaulio vietas. Jo misija buvo kaip nors išsaugoti vieno Dievo sampratą, kuri buvo jau prarandanti visiškai pačią tą sampratą, idėją – daugybė, daugybė įvairių Dievų ir dievybių buvo, kuriuos garbino mirtingieji šitame pasaulyje.
Ketvirtasis epochinis apreiškimas buvo paties Sūnaus Kūrėjo pasirodymas – Jėzaus iš Nazareto – tapatybe, gimstant bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių.
Štai yra keturi epochiniai apreiškimai – iki penktojo – Urantijos Knygos – epochinio apreiškimo pasirodymo, kuris unikalus dar tuo, kad tai yra kolektyvinis darbas įvairių kategorijų dvasių – dvasinių asmenybių – pradedant nuo paties aukščiausio rango, kurios tiesiogiai yra kilusios iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Rojuje – ir Vietinės Visatos įvairių dvasinių asmenybių – ir Lanonandekų, ir Serafimų, Archangelo statuso, ir Tarpinių Būtybių – tai yra žemiausia kategorija net nesiekianti dvasinės, dvasinės pirmosios pakopos, kurią sudaro Serafimai. Tai štai Urantijos Knyga taip pat mums atskleidžia tą mūsų gyvenimą, tą mūsų tiesiogine prasme kelią, kokiu mes turime žengti eidami į Rojų – visos kūrinijos – ir Kūrėjo – Centrą! Štai, Rojus čia – Algimantas parodė kūrinijos sisteminio vaizdo nuotrauką – čia mūsų Supervisata – visas dangaus skliautas, kurį mes matom pakėlę į dangų akis, ir mūsų planeta yra pačiam pakraštyje.
Taigi visam kam reikalingi dvasiniai šaltiniai – ir Kūrėjas tuo pasirūpina ir suteikęs Urantijos Knygą, suteikęs mums Gyvąją Šventovę, ir mus – urantus – kad apšviestume žmoniją!

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas