626. Algimanto pamokomasis žodis – Bus tokia akimirka, kai gali visiškai netikėtai įvykti jūsų gimimas iš dvasios – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 06 15

Mano vardas Algimantas. Aš atstovauju Kūrėjui šitoje planetoje, o taip pat Jėzui ir jo partnerei, Dukrai Kūrėjai – Nebadonijai – kaip jo apaštalas šitoje planetoje. Ruošiu Dvasinius Mokytojus. Įkūriau Gyvąją Šventovę ir Gyvąją Religiją – apreikštąją – tai yra perteiktą iš Paties Kūrėjo, be jokių ritualų materialia išraiška. Ir dabar vyksta pamaldos. Per skaipą (Skype) mes esame prisijungę, būdami įvairiuose kraštuose savo fiziniu pavidalu, bet dvasioje suvienyti per Kūrėjo Dvasios – Minties Derintojo – veikimą, ir tuo pačiu mes esame suvienyti ir su visa kūrinijos dvasine Šeima. Virpesiai neturi apribojimų, kurie sklinda iš mūsų, o iš tikrųjų tai yra tie virpesiai iš Kūrėjo, kuriuos mes, atverdami save Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – išspinduliuojame būseną į aplinką, ir tuo pačiu mes susaistome save su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ir su visa kūrinija. O žmonija, šita planeta, yra mažytis aguonos grūdelis dabar besiplečiančioje, ir žymiu mastu besiplečiančioje kūrinijoje.
Prieš pamaldas Evaldas paprašė paaiškinimo-mokymo, kaip gi žengiant tuo dvasiniu keliu, kada Kūrėjas yra nematomas, kada apkabini matomą pavidalą, materialų pavidalą kito žmogaus, tu žinai, kad apkabini, junti tą apkabinimą, o su Kūrėju, kuris yra nematomas, taip daug sunkiau, ir kada aplinka diktuoja savas sąlygas, taip pat ir fizinės reikmės yra kiekvienam individualios, kaip visa tai suderinti – suderinti ir dvasinį žengimą, ir tą fizinį, materialų poreikį, kaip patenkinti net ir, sakykime, tą gyvenimo gerbūvį?
Tie dalykai mums yra neįprasti, kadangi mes neturėjome patyrimų. Jeigu mes užeisime į bet kurią bažnyčią, visur yra tiktai išorinis ritualas. Nėra gyvo dvasinės asmenybės – tai yra Kūrėjo amžinosios dovanos – gyvo, nuoširdaus atvėrimo Kūrėjui. Nesvarbu, ar Jį įsivaizduotų kaip Jėzų Viešpatį, ar kaip Tėvą, svarbiausia yra liežuviu ir balsu perskaityti kokią nors ištrauką iš Evangelijos arba iš Senojo Testamento, ištarti kokį nors iš maldaknygės teksto fragmentą, kitiems kolektyviai atkartoti, atitinkamu momentu atsiklaupti, persižegnoti. Dvasios-asmenybės tai nepažadina! O kaip gi gyventi, kada yra ir materialūs poreikiai kiekvienam? Tai yra – ir stogas virš galvos, ir maistas, palaikyti fizinę gyvastį šito materialaus pavidalo, ir tuo pačiu noras kažkoks atsiranda – jau viduje – sužinoti, ir kokia yra Kūrėjo Valia, kad jai nenusižengti, ir ją vykdyti? Kaip visa tai suderinti, kada nėra to materialaus, matomo objekto? Protas pranoksta materiją – pranoksta ta prasme, kad jis, kada jau pajunta impulsą, jog yra Kūrėjas, nesvarbu, kaip Jį pavadintų – Aukštesnis Protas, Aukštesnė Išmintis, Energijos Šaltinis, Jėzus, Dievas, Tėvas, Alachas – žodžiu, čia ne esmė, bet kada atsiranda toks impulsas viduje, kad jis nori dar daugiau kažko sužinoti apie tai, ką jis laiko Aukščiausiuoju, yra po trupučiuką asmenybės dvasinis žadinimas. Reiškia, jau atsiranda noras sau – tiesiogine prasme – apmąstyti kažką daugiau negu jis mato aplinkoje įvairius objektus, kuriuos galima paliesti, kurių galima ir siekti, kad pagerinti savo gerbūvį, kad būtų patogesnis komfortas ir kūnui, bet jis jau jaučia tą impulsą, jis nori kažko daugiau, ir konkrečiu kažkokiu tai būdu sužinoti. Tai yra Septynių Pagalbinių Proto Dvasių impulsai, kuriuos pasąmonei išreiškia energine išraiška Septynios Pagalbinės Proto Dvasios. Ir dar aukštesniu lygiu išreiškia Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – kaip ir Jėzaus Tiesos Dvasia, ir Jėzaus partnerės, Nebadonijos, Dvasia – Šventoji Dvasia. Visos šitos dvasinės agentūros yra nukreiptos į tai, kad tas mirtingasis šitame pradiniame pavidale, turinčiame materialų vadinamą žmogaus kūną, mąstytų aukščiau, giliau, plačiau negu šitas materialus pavidalas, kad jis pajaustų, jog jis yra viduje tikrasis, o ne išorėje matomas asmuo, jis yra nepažeidžiamas, nesunaikinamas, jis yra amžinas. Šitokį teiginį gali kažkur perskaityti atsitiktinai, gali išgirsti irgi atsitiktinai, bet viduje, kad tai taptų gyvu įsisąmoninimu ir dar patyrimu, turi nužengti tas mirtingasis nepaprastai ilgą kelią. Kada mes kalbame apie materialius dalykus, protas labai lengvai gali patikrinti ar tai yra tiesa, ir tada jais patikėti, arba išgirsti iš kažkokių žinomų ir pripažįstamų autoritetų, taip pat patikėti, net ko ir pats nepajėgus suprasti, ką mėgina pateikti įvairiais pavidalais mokslas. Bet dvasiniai dalykai mūsų planetoje yra iš esmės neatskleisti – neatskleisti – dėl to mes, kokį bežiūrėtume šaltinį – ar Bibliją, ar Koraną, ar dvasinius Budos mokymus, ar bet kurias kitas knygas – mes negalėsime suprasti, kas yra Kūrėjas, kokia yra kūrinija, kokia yra mūsų planetoje gyvybės genezė, pradžia ir likimas? Kur baigiasi šitos gyvybės kelias po šitos planetos, kada palieka šitą planetą? Kaip nugyventi šitą gyvenimą, kai nėra dvasinių nuoseklių mokymų, na, sakykime, nebuvo iki dvidešimto amžiaus vidurio? Štai turime mes Urantijos Knygą, vienintelį tokį Apreiškimą, kuris nuosekliai atskleidžia, kas yra Kūrėjas, kūrinija, koks yra mūsų likimas, kaip mes turime gyventi šitą gyvenimą šitame pradiniame pasaulyje. Bet pasakymas, kad jūs turite vykdyti Dievo valią, jis nepaaiškina, tai kaip visa tai patirti, kai aplinka spaudžia, materialūs poreikiai sunkiai patenkinami.
Yra vienas esminis dalykas – Evoliucinė Kryptis-Vektorius yra sumanytas Kūrėjo, ir jam turi paklusti vedlys. Vedlys! Visos žmonijos Vedlys! Deja, mes turime tokią aplinką, kurioje esantys bet kurioje šalyje vedliai daro priešingai, negu numato Kūrėjo Evoliucinis Planas. Ir tada tokiomis aplinkybėmis tie, kurie jau pajunta viduje impulsą iš Kūrėjo, ir jie jau pradeda patirti Kūrėją viduje – atrastą Kūrėją – ir nori vykdyti Jo Valią – nuoširdžiai nori – jie junta, kad galimybės yra labai siauros. Kaip uždirbti pragyvenimui duonos kąsnį? Kaip suderinti tarpusavio ryšius, santykius su aplinka, kuri nežvelgia į Kūrėją viduje? Vėl aš turiu pabrėžti, ne taip, kaip ritualais bažnyčiose, Kūrėjo tariamai vykdo Valią, bet natūraliai, kaip sumanytas Kūrėjo Evoliucinis Planas, kad kiekviena karta paliktų geresnį gyvenimą ateinančiai kartai – gyvenimo sąlygos turi gerėti kiekvienoje kartoje. Tai štai, tokiomis aplinkybėmis suderinti visa tai reikia kam? Protui reikia visą tą išmintingai suderinti – įvairius prieštaravimus. Ir tam Kelias yra vis tiek vienintelis – turi atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus – atsiduoti. Be jokių išlygų! Juk ne šiaip sau yra pasakyta ir evangelijose, ir Naujajame Testamente, Senajame Testamente, kad būtina vykdyti Kūrėjo Valią – būtina. Ir jeigu kažkas trukdo tą daryti, net ir labai artimas žmogus, palikite jį – palikite tėvą, motiną, sūnų! Tai negi jūs manote, kad čia pasakyta šiaip sau, kaip metafora. Tai tiesiogine prasme pasakyta. Sprendimas yra milžiniškas! Pasirinkimas yra iš tikrųjų toks radikalus, kad žmogaus protas nori išvengti, ieško įmanomo kompromiso, mėgina susaistyti nesusaistomus dalykus. O atsidavimas Kūrėjui yra – praktiškai beribis! Ir niekas negali atsistoti tarp Kūrėjo ir to mirtingojo! Niekas! Net ir biologinėje šeimoje patys artimiausi žmonės – nei žmona, nei vyras, nei vaikai negali atsistoti tarp jų. Jeigu taip diktuojamos tokios sąlygos, tai ir lieka tada tos nuostatos įgyvendinimas – atsiriboti nuo jų.

BET NIEKADA NEATSIRIBOTI NUO KŪRĖJO!!!

Nors tai gali kainuoti – įvairiomis prasmėmis – gyvybę fizine išraiška – gyvybę šituo materialiu kūnu šitoje planetoje. Bet sprendimas turi būti vis tiek Kūrėjo labui, ir Kūrėjo linkme! Jis sumanė Evoliucinį Procesą! Ir jeigu kažkas trukdo Jam įgyvendinti Evoliucinį Planą per kitų Vaikų pasireiškimą – NIEKADA NEPALIKITE KŪRĖJO, mėgindami padaryti kompromisą – kompromisą prieš tuos asmenis, kurie jums kelia kažkokias sąlygas arba, jeigu aplinka jums kelia sąlygas – tos sąlygos gali būti įvairios ir labai pelningos, bet pažeidžiančios Kūrėjo Valią – nepriimkite tokių pasiūlymų!
Juk Kristus, kada buvo gundomas Šėtono ant Hermono kalno, jam siūlomi buvo įvairūs puikūs pasiūlymai, ir visada į tuos pasiūlymus Jėzaus buvo vienas atsakymas – Tebūnie Tėvo Valia! – Taip ir jūs turite Tėvo Valią – Kūrėjo Valią – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Valią – laikyti aukščiausia Valia asmeniškai sau! Bet šitą gali suprasti intelektualiai protas. Tada jūs neišdrįsite gyventi Kūrėjo Valia be kompromisų. Tada jūs lankstysitės. Tam būtinas dvasios gimimas! Tai yra – asmenybės gimimas dvasioje! Tik tada asmenybė, kuri neturi baimės, ir ji nėra šitas pavidalas, tik tada jūs patirsite Laisvę – Laisvę nuo aplinkos suvaržymų. Jūs žinosite, kad aplinka gali sunaikinti tik jūsų šitą išorinį pavidalą, o jis jums nėra svarbus palyginus su tuo, kad dvasinė asmenybė būtų visą laiką tame Kūrėjo vedime iš vidaus, ir šitame procese ji turi būti aktyvi. Tą jau pajausite savo būsena, energiniais virpesiais, ne intelekto dėka, bet vidinės būsenos, pažadintos asmenybės, o asmenybė, natūralu, turi ir intelektą-protą, bet jis jau yra Išminties lygio. Intelektas, kuris neturi Išminties dar to laipsnio, jis yra tiktai pabirių žinių, segmentuotų įvairiose sferose, nesusietų į visumą, sankaupa. Išmintis, kaip tas žinias susisteminti, susieti su Kūrėju, su visa kūrinijos gyvąja Šeima ir gyventi būtent šitos Šeimos labui. O Kūrėjo Evoliucija ir numato, kad Jo Valia būtų vykdoma visose visatose – visose – visuose pasauliuose! Reiškia, ir čia kompromisų negali būti! Mes turime atitikti Kūrėją Valią, bet tą turime paliudyti būsena! Ir kada mes pajuntame būsena šitą, kad tegu dangus prasiskiria, tegu žaibai skrodžia viską iki pat žemės, man Kūrėjo Valia yra aukščiausia! Tą sako vidinė asmenybė. Ir niekas negali pajudinti šitokios nuostatos. Štai tada atsiranda milžiniškas Išminties proveržis dieviškojo proto pasireiškimu. Ir sprendimai, kaip susaistyti savo materialius poreikius su dvasiniais tiek pasireiškimais visumos labui, tiek Kūrėjo Valios vykdymu, o geriausia su pojūčiu Kūrėjo vedimo iš vidaus, tampa vis akivaizdesni, dažnesni, ir bekompromisiai. Ir tada jau Kūrėjas suteikia tą milžinišką pagalbą per Apvaizdos pasireiškimą, ir tie poreikiai yra patenkinami taip, kaip niekada nebuvo patenkinami iki tol, kol ta dvasinė asmenybė nebuvo pažadinta. O siekimas, įvairiausių planų kūrimas buvo milžiniškas! Tai štai, ta akimirka, kada pabunda, o iš tikrųjų gimsta ta dvasinė asmenybė – dvasinė – ir įsiviešpatauja tas dvasios dieviškasis protas, yra pati nuostabiausia, ką gali patirti žmogaus sąmonė šitame pasaulyje! Tai yra išlaisvinimas iš ydų! Išlaisvinimas iš tų milžiniškų fantazijų, svajonių kūrimo, ko jiems trūksta, ko jiems reikia! Atsiranda tiesiog Laisvė bendravimui su Kūrėju! Ir troškimas kuo giliau atsiverti Kūrėjui ir veikti, kaip Kūrėjas veda, panaudojant savo, jau Kūrėjo mums suteiktą dieviškąjį protą, ir drauge su Kūrėju atsiranda bendradarbiavimas ir su Apvaizda. Ir štai tada yra kolektyvinės bendros pastangos. Ir tik šitokiu būdu yra įmanoma tą paribio konfliktą, kuris šiandien urantus – visus be išimties – tiesiogiai veikia, ypač tuos, kurie dar turi veiklą materialia išraiška. Pagal jų amžių jie neturi to nepriklausomo šaltinio – finansinio šaltinio. Tai štai, visas šitas Vektorius yra nepažeidžiamas. Anksčiau ar vėliau gims dvasinė asmenybė. Iki to laiko dėkite pastangas tuo pačiu vektoriumi, atsiverdami Kūrėjui, ir visą laiką kreipdamiesi į Kūrėją prašydami, kad jūsų fizinį, intelektualų, ir dvasinį poreikį užtikrintų Kūrėjas per Apvaizdos veikimą, kad jūs sutinkate savo valią sulieti su Kūrėjo Valia. Jeigu dar šito nepajuto jūsų asmenybė būsena, savo energija, tai jūs intelektualiai tą išsakykite, ir nesvarbu, kiek užtruks šitas kartojamas išsakymas. Gali užtrukti metus, dvejus, dešimt metų, dvidešimt, trisdešimt metų, nesvarbu, anksčiau ar vėliau dvasinė asmenybė patirs gimimą – gimimą iš dvasios dar šitame materialiame pavidale. Tada bus jūsų išlaisvinimas – intelektualus išlaisvinimas – iš jūsų įvairių materialių poreikių suderinimo su dvasiniais troškimais. O kol šito nėra, Vektorius yra tas pats – tik su Kūrėju viską daryti, ir stengtis, net jeigu ir nepavyko jums kreiptis į Kūrėją, kai jūs atlikote kokį nors darbą, prieš tai priėmę sprendimą, ir paskiau prisiminėte, kad man gi reikėjo tą padaryti su Kūrėju, reikėjo kreiptis, būtų geriau pavykę. Nesvarbu! Kreipkitės po šito sprendimo įgyvendinimo! Kreipkitės vėl į Kūrėją! Paaiškinkite – Na, buvau tiek atsidavęs tos problemos sprendimui, kad tiesiog nepagalvojau kreiptis, savo jėgom, savo valia mėginau spręsti tas problemas, net ir fizinio gerbūvio sukūrimo problemas. – Bet Vektorius nepajudinamai turi būti jūsų viduje, asmenybėje, orientuotas tik į Kūrėją, ir nė į ką nors kitą! Ir tada palaipsniui jūs prieisite prie tos akimirkos, kada gimsite iš dvasios. Bet tai priklausys nuo jūsų nuoširdaus, atkaklaus, ryžtingo atsidavimo šitam Vektoriui. Pastangos yra kiekvieno asmeninės. Čia negalima pasakyti kiekvienam individualiai. O į Vektorių orientuotis – PRIVALO VISI! VISI! VISA KŪRINIJA! VISA DVASINĖ KŪRINIJOS ŠEIMA! Nėra išimties nė vienam! Ir nėra stebuklo! Bet dvasinis augimas yra labai palaipsnis. Jis yra labai ilgas pastangų – realių, materialių, intelektualių, dvasinių – dėjimas realiai, ne apmąstant apie tokių pastangų būtinumą, bet jau tas pastangas dedant. Ir Kūrėjas visą laiką jus iš vidaus veda link to paties Savojo Vektoriaus. Jį stiprina Apvaizda, ir serafimai, ir sanobimai, stiprina jūsų tokį intelektualų kryptingumą, ir aplinkybes taip pat mėgina jums taikyti kuo palankesnes. Visa tai nematoma, bet visa tai daroma jūsų – kiekvieno – labui, nes jūs turite angelus-sargus – po porą sargų – kiekvienas iš jūsų, ir jie stengiasi daug aukštesniu lygiu negu mes esame dabar, turėdami materialų kūną, mums palengvinti tą žingsnį, kurį jie supranta, kaip mums sunku jį žengti. Todėl ir mes kuo nuoširdžiau atsiduodame šitam žingsniui, ir jį žengiame nors ir abejodami, nors ir jausdami vidinę nerimo būseną, bet, kada žengiame, mes patiriame po šito nužengto žingsnio, kad jis mus sustiprino, kad jis buvo vertas mūsų žengimo, ir šitaip taip pat po krislelį stiprėja mūsų dvasinio proto pasireiškimas materialaus proto atžvilgiu. Ir tada mažiau juntama nerimo būsena – tai yra žemi energiniai virpesiai – ir daugiau Kūrėjo Šviesos ir aukštesnio dažnio energinių virpesių išraiškos būsena, stiprėja dvasinis dieviškasis protas. Visa tai, kaip vientisa sistema, kuri mūsų viduje veikia per centrinę nervų sistemą materialių smegenų pasireiškimu, ir mus, kaip dvasinę asmenybę taip pat iš vidaus kelia – kelia – kiekvienas toks patirtas būsenos pasireiškimas mūsų viduje. Ir tie priimti sprendimai ir jų įgyvendinimas mus stiprina, kaip Kūrėjo sūnų ar dukrą, ir tada viskas sluoksniuojasi.
Nesiekite rezultato! Nesiekite jokių tarpinių kažkokių tai finišo tarpsnių! Tiesiog dalyvaukite šitame procese! Palikite rezultatą Kūrėjui! Bus tokia akimirka, kai gali visiškai netikėtai įvykti jūsų gimimas iš dvasios – netikėtai – prieš akimirką jo nebuvo ir mintyje. Bet tada jūs patirsite, kad jūs žengiate nuosekliai, neskubėdami, bet visą laiką tuo pačiu Kūrėjo Vektoriumi.
Štai Kelias be stebuklų, bet jis yra nuostabus! Ir tada visi darbai, visi poreikiai, ir ta aplinka, kurioje jūs ir duonos kąsnį uždirbate, bus jums priimtini, kaip jūsų charakterio formavimo atitinkami aplinkos pasireiškimai, ir už juos jūs dėkosite Kūrėjui, kad tai buvo jums taip reikalinga tokia aplinka, ir jūs įgijote Kūrėjo didesnį pasitikėjimą. Paprasta? Bet pačiupinėti to negali. Viską atskleidžia vidinė jūsų asmenybės būsena.
Būkite su Kūrėju! Ir tik su Juo! Ir su niekuo daugiau! Visa kita sutelpa į vidų ir pasireiškia išorėje Kūrėjo Išmintimi per jūsų dvasios dieviškąjį protą ir veikimą pagal Kūrėjo vedimą iš vidaus visų Gerovei.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas