635. Algimanto pamokomasis žodis – Niekas neišliks be Šventovės! Niekas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 07 27

Mano vardas Algimantas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos vienintelėje pasaulyje Gyvojoje Šventovėje, turinčioje Kūrėjo Gyvą Vardą. Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje nėra ritualo, yra Širdies atvėrimas, o iš tikrųjų dvasinės asmenybės atvėrimas Dvasinės Asmenybės Šaltiniui ir Centrui – Kūrėjui – Tėvui, Amžinajai Motinai, Begalinei Motinai, ir Visuminei Dievybei AŠ ESU. Gera būsena! Pagarbinome Kūrėją! Iš tikrųjų ta būsena yra nepakartojama – ji patiriama. Jos negalima apibūdinti, kad būtų nors koks suvokimas šitokios būsenos nepatiriančiam. Dėl to mes ir esame tie urantai, vieninteliai pasaulyje, kurie jau atradome Kūrėją savo viduje – atradome, kaip Dvasinę Asmenybę, ne kaip šitas materialus pavidalas, bet kaip toji asmenybė-dvasia, esanti šitame materialiame žmogiškajame kūne, Kūrėjo suteikta mums. Dėl to mums ir yra Kūrėjas Tėvas ir Motina, nes Jis yra mūsų asmenybės Gimdytojas, Šaltinis, Suteikėjas.
Gera studijuoti tuos šaltinius, kokius mes turime – Urantijos Knygą, Epochinį Apreiškimą – didžiulė knyga, daugiau negu du tūkstančiai puslapių – nuostabus apreiškimas Kristaus – Kalbu jums Vėl knyga. Puikus! Akimirkos Amžinybė – Kūrėjo Apreiškimų knyga – Akimirkos Amžinybė – pirmoji knyga Kūrėjo Apreiškimų, antroji knyga – Gyvoji Tyla. Jūs tik pamąstykite – Gyvoji Tyla! Mes įpratę, kad gyvastingumas išreiškiamas kažkokiais garsais, veikla, o čia yra Gyvoji Tyla. Ir trečioji išleista Kūrėjo Apreiškimų knyga – Meilės Galia. Štai tie nuostabūs šaltiniai tinka visiems mirtingiesiems, nesvarbu kokios religijos bebūtų. Ir kada aš studijuoju tuos šaltinius – ir Sai Babos mokymus, ir Koraną, ir Bibliją, Bhagavad Gitą, Mormono knygą, mormono pranašo Juozapo Smito Jaunesniojo apreiškimų knygas – aš tais teiginiais iš tikrųjų žaviuosi, nes ten yra gyvi teiginiai. Bet yra daug ir perteikta siaurų teiginių, kurie iš tikrųjų tiesiogine prasme iškraipo Tiesą, iškraipo Tikrovę – Kūrėjo Tikrovę – ir juos reikia išplėsti, kontekstą paaiškinti, ir tas paaiškinimas prieinamas tiktai turint Dvasinį Mokytoją. Kitaip to šaltinio autoritetas nustelbia mirtingojo protą, kad jis galėtų pasakyti – štai čia yra netinkama arba teiginių kokia nors grupė, arba kokio nors teiginio kuri pradinė arba baigiamoji dalis – dalis teiginio yra teisinga, kita dalis jau neatitinka tikrovės. Dėl to tie šaltiniai turi daugiau negu tūkstantmetį suformuotų savo autoritetu, per kartų kartas perteikiamų, tam tikrą vertinimą, tam tikrą nuostatą ir tų pačių teiginių ir šaltinių atžvilgiu, ir tie, kurie turi savus šaltinius, jie taip pat panašaus nusistatymo yra savųjų šaltinių atžvilgiu. Dėl to musulmonai labai įsižeidžia, jeigu Koranas yra menkinamas. Tas pats ir su krikščionimis, jeigu Biblija menkinama. Žodžiu, kiekviena susiskaldžiusios žmonijos grupuotė, kokia ji bebūtų gausi, turi savo šaltinį, kurio laikosi tiesiog įsikabinę dantimis ir nagais. Štai šitas šaltinis pranoksta visus šaltinius. Kodėl aš tą sakau? Todėl, kad aš, norėdamas pažinti tai, ką teigia tie mūsų dvasiniai broliai, besivadovaudami kitais šaltiniais, aš ir pradėjau juos studijuoti. Jau daugybę metų juos studijuoju. Dėl to aš jau žinau ir galiu teigti, kiek anie šaltiniai ir kur prasilenkia su Tikrove, kurią pateikia plačiausia išraiška štai šitas dvasinis šaltinis – Urantijos Knyga.
Dabar aš, studijuodamas Urantijos Knygą, atsiverčiau dokumentą, kaip Jėzus ir dvylika apaštalų keliauja į tabernakulių šventę Jeruzalėje, ir jiems tenka žingsniuoti per Samariją. Samarija – tai tas kraštas, pagonių kraštas, kur jautė didžiulę neapykantą žydams, o žydai samariečiams. Tai štai, Jėzus, žengdamas per Samariją, išsiuntė savo du apaštalus – Motiejų ir Pilypą – surasti, kur nors apsinakvoti, nes kelionė truko keletą parų. Ir kada šie du apaštalai nuėjo į kaimelį, pradėjo klausti ar negalėtų apgyvendinti Jėzaus ir jų, dvylikos apaštalų, samariečiai įsiuto! Ką?! Jie nebuvo apie Jėzų beveik nieko girdėję! Bet kada jie sužinojo, kad tai yra žydai, jie kategoriškai atsisakė suteikti apgyvendinimą. Ir tada šitie du apaštalai, Motiejus ir Pilypas – jie gi gyveno su Jėzumi, jie žinojo jau savo Širdimi, kas yra Jėzus, nors ne iki galo dar, bet jie matė, koks yra Jėzus – ir tada jie sako – Kaip jūs atsisakote suteikti prieglobstį nakčiai Izraelio šventajam? – Kada jie išgirdo dar ir tokį pasakymą, jie tiesiog lazdomis, akmenimis išgujo šiuos abu apaštalus iš kaimelio. Ir kada sugrįžo apaštalai ir papasakojo ir Jėzui, ir kitiems apaštalams tokį nutikimą kaime, tai du apaštalai, Zebediejaus sūnūs, Jokūbas ir Jonas, sako – Leisk mums iškviesti iš dangaus žaibus, kad jie samariečius nutrenktų! – Ir Jėzus apramino juos – Dangaus Karalystė neturi keršto! Nėra keršto! Negalima šitaip reaguoti į tai, kas yra net ir ne priimtina! – Ir pasiūlė apaštalams žengti toliau ieškoti, kur pernakvoti kitur. Kada aš skaitau Urantijos Knygą toliau, kada jau po tabernakulių šventės Jėzus iš tikrųjų buvo atstumtas, net ir pavojų kėlė tas apsilankymas Jeruzalėje jo fizinei gyvybei, jis po šitos šventės nukeliavo į Betliejų, susitiko su Abneriu. Tai – Jono Krikštytojo apaštalų vadovas. Su juo jis bendravo ruošdamas jau tai akimirkai, kada jisai paliks šitą planetą, kaip apjungti šitas dvi apaštalų grupes – Jėzaus ir Jono Krikštytojo. Jono Krikštytojo apaštalai nelabai pripažino Jėzų. Jie pripažino Joną Krikštytoją – jo tą tokį tvirtą charakterį ir grubią jėgą, kokią demonstravo Jonas Krikštytojas, ir prakeiksmus, gąsdinimus – Jūs angys lėkite krikštytis! Jau yra šalia ta Dangaus Karalystė! Ateis tas, kuris pakeis mane, nes aš krikštiju vandeniu, jis dvasia jus krikštys! – Bet jis tą darė stipriai, galingai, paveikė daugybę žmonių protų. Ir štai tokioje įtakoje Jono Krikštytojo apaštalai negalėjo priimti to Jėzaus minkštumo, kuris viską, dėdamas nuoširdžias pastangas, mėgino iš savo apaštalų taip pat irgi ištirpinti tą milžinišką keršto, kaip žydams buvo įprasta – akis už akį. Tai štai, ir Jokūbas su Jonu norėjo keršto tiems nedėkingiems samariečiams, kurie nesuteikė nakvynės – reikia juos nutrenkti žaibais, sunaikinti! Tai būtų priimtina ir Jono Krikštytojo apaštalams, o Jėzaus nuostata priešinga. Nieko nereikia šitaip daryti – kerštauti, priešpastatyti jėgą grubiai fizinei jėgai taip pat dar didesne grubia fizine jėga. Nereikia šitokio veiksmo! Ir kada po bendrų jau su Jono Krikštytojo apaštalais užsiėmimų, kuriuos organizavo Jėzus po tabernakulių šventės Betliejuje, kur buvo Abneris įkūręs savo būstinę, tie mokymai, kuriuos suteikė jau visai apaštalų grupei, bet tiktai Jono Krikštytojo apaštalų grupei, pakeitė tas nuostatas ir Jono Krikštytojo apaštalų. Ypač prisidėjo prie to ir paties Jėzaus elgesys, kada jis buvo tabernakulių šventėje, rizikuodamas savo fizine gyvybe, nes jau buvo nuspręsta, kad jį suims, Sanhedrinas buvo priėmęs maždaug tokią nuostatą, ir, aišku, tada bus teismas. Ir jo didele dalimi Sanhedrino narių nuostata, na, jis turi būti nužudytas, kadangi jis šventvagiauja prieš Jahvę, prieš Dievą. Ir štai po Betliejaus, išsiskyręs su Abneriu ir jo apaštalais, Jono Krikštytojo apaštalais – Abneris tiktai buvo vadovas šitų apaštalų – tai su Abneriu jis sutarė, kad vis tik iki jo išvykimo iš šito pasaulio turi būti suvienyti apaštalų du šitie korpusai ir Jėzaus apaštalų, ir Jono Krikštytojo apaštalų dvi grupės po dvylika kiekvienoje sujungtos į vieną. Apie tai niekur nėra užsimenama Naujajame Testamente, nė vienoje Evangelijoje to neužsimenama, nors tai – Jėzaus ir Abnerio susitarimas, kuris buvo įgyvendintas! Tuo labiau, kad Abneris pasiuntė daugybę mokinių į pasaulį – Dvasinių Mokytojų – savo mokinių, nes Jonas Krikštytojas jau daug anksčiau buvo suimtas ir greitu laiku nužudytas. Tai štai, Abneris veikė labai stipriai, ir prisidėjo prie to, kad daug žmonių vis tiktai priėmė Dangaus Karalystės nuostatas. Ir net Jėzus galėjo atvykti į tabernakulių šventę į Jeruzulę ir dėl Abnerio pastangų, nes buvo daug žmonių, kurie atvažiavo iš įvairių imperijos vietų į tabernakulių šventę į Jeruzalę. Tai štai, tos Abnerio pastangos sėti sėklą žmonėms, suteikiant mokymus apie Dangaus Karalystę, irgi davė tam tikrą vaisių, kad nebuvo tokios milžiniškos priešiškumo nuostatos, ir net Jėzus taip pat gi veikė ir su savo apaštalais. Tai dalis net Sanhedrino narių jau turėjo kažkokių abejonių dėl savo nuostatų Jėzaus atžvilgiu, kad jos buvo jau nebe tokios priešiškos. Ir, natūralu, tada atsiranda galimybė ir Jėzui dalyvauti tokioje šventėje. Bet didžiausias akibrokštas dėl to, kad niekas nesitikėjo, kad, kai pavojinga Jėzui rodytis, jis ateina į tą patį centrą, į Jeruzalę – ateina drąsiai ir viešai moko sinagogoje! Įsivaizduokite! Tai apakina net ir Sanhedrino narius, kurie valdė Jeruzalės sinagogas. Ir štai po šitos šventės, Jėzus susitinka su Lozoriumi ir jo abiem seserimis, Morta ir Marija, Betanėje, na, nuo Jeruzalės ten kokie gal keturi-penki kilometrai. Ir štai epizodas, kuris labai yra reikšmingas ir tinka mums. Marija ir Morta, kaip ir Lozorius, buvo įpratę klausyti Jėzaus, kada jie atvykdavo, nes jie bendravo ne vienerius metus, ir kada tiktai apsilankydavo Jėzus, jie klausydavosi jo mokymų. Kadangi žydai buvo, sakykime, įpratinti per kartų kartas rodyti svečiui vaišingumą, tai Morta pradėjo šeimininkauti – jų tėvai jau buvo iškeliavę iš Urantijos, tai Morta tvarkė tą ūkį daugiau – ir Marija klausėsi Jėzaus mokymų, o Morta, beruošdama valgį, visą laikė viduje jautė nepasitenkinimą Marija – na, kodėl ji neateina paruošti svečiui valgyti, kodėl ji turi viena viską daryti? Ir kada ji jau pateikė valgį į stalą, tada pasakė – Mokytojau, pasakyk, kad Marija turėtų irgi man padėti. – Ir Jėzaus atsakymas buvo, kuris tinka mums – Marija panoro išgirsti tai, kas yra svarbiau, ji nesiblaškė į smulkmenas, į šalutinius dalykus. Ji norėjo išgirsti, kas yra Šviesa, kas yra vertingiausia. O kiti dalykai tai yra dėl blaškymosi. Jie yra antraeiliai. Ir aš negalėjau atimti iš jos šito troškimo, noro, ir nepatenkinti jų. Reikalingi prioritetai! Pirmiausia skiri tam, kas yra svarbiausia, o visa kita yra antraeiliai ir nereikšmingi dalykai! – Dabar mes, gyvendami jau dvidešimt pirmame amžiuje po Jėzaus, šituo teiginiu turime vadovautis patys – urantai. Yra prioritetas – mes turime vadovautis, kas yra svarbiausia. Visa kita yra antraeiliai dalykai. Šviesa, kaip ir Marija, kuri siekė, aišku, tai gi pamaitinti tai yra svarbu – na, iš pradžių pamaitinkime svečią, o paskiau jau mes komfortiškoje būsenoje galėsime pašnekėti ir apie dvasinius dalykus, apie Šviesos dalykus. Ne! Tai yra antraeilis dalykas – pamaitinimas. Pirmiausia – kas yra Šviesa!
Reiškia mūsų darbai, kokie bebūtų, duonos kąsnį, kokį mes turime užsidirbti, yra antraeilis dalykas. Pirmiausia mes turime siekti Šviesos ir Kūrėjo atradimo savo viduje! O kaip mes sieksime? Reiškia, mes turime klausyti Dvasinio Mokytojo. Jeigu mes neturime Dvasinio Mokytojo, mes turime tada ieškoti Dvasinio Mokytojo, kad išgirstume, kad sužinotume, jog tai, ką darau aš šiandien, ne konkrečiai aš, bet – aš – kiekvienas, tai yra svarbu, uždirbant sau duonos kąsnį, bet svarbiau yra mano viduje, kas atitinka tą sąžinę, ką mes įpratę vadinti, nuoširdumą, teisingumą, ką vidus jaučia. Tai yra dar nežino tas žmogus be Dvasinio Mokytojo, kad tai yra jo dvasios-asmenybės, kuri yra dvasinė, tam tikros nuotrupos, kurios turi susiausti į nuostabų ir raštuotą audinį, audeklą. Bet šito negali jis padaryti, nes neturi Dvasinio Mokytojo! Pats jis negali susisteminti visko, nes jis vadovaujasi ne dvasiniu mąstymu, o gyvuliniu. Dėl to ir yra prioritetai kiekvienam skirtingi – skirtingi.

O turi būti tiktai vienas prioritetas, vienas vienintelis – Šventovė, Šventovė, ir dar kartą Šventovė! Šventovės be Kūrėjo nėra! Atsivėrimo be Šventovės taip pat nėra!

Jūs galite būti pavieniui, kur norite, neatsiversite taip, kaip atvažiavę į Šventovę. Čia – aksioma, įrodymo nereikalauja. Bet jūsų vidus yra pasiekęs tokią aukštumą, kad jūs pasitenkinate ja. Jinai jums komfortiška. O Evoliucija numato vis augimą, ne sustojimą komforte. Komfortinėje būsenoje augimo nėra. Pradeda įsismelkti degradacija, bet jūs to negalite pastebėti, nes gi jūs nepakilote į aukštesnį laiptelį, neatvažiavę į Šventovę. O savyje jūs nuraminate – aš tą žinau, aš darau su Kūrėju, ir man šito užtenka. Ne, mano mylimieji! Neužtenka! Pastangos – tai yra mūsų indėlis į Kūrėjo Banką, ir jis liks ateities kartoms! Mąstykite plačiau, giliau, ir viduje bus tas pojūtis, ir tas pojūtis bus iš jūsų dvasinės asmenybės. Ji trokš, trokš kelionės – trokš kelionės – trokš kelionės į Šventovę, ir ją įgyvendins. Bus iš jūsų vidaus, kada jūsų viduje pagilės dvasinė asmenybė gyvoje jungtyje su Dvasios ir Asmenybės Šaltiniu. Nėra kito Kelio! Jeigu negilinsite, nedėsite pastangų, komforto būsenoje degraduosite, ir nepastebėsite. Taip daug degradavusių yra, ir dar bus.
Aš esu tam, kad Šventovę puoselėčiau. Aš nematau kitokio prioriteto, kaip Šventovė! Nėra kito prioriteto! Be Šventovės negali būti civilizacijos! Yra griovimas, naikinimas. Niekas neišliks be Šventovės! Niekas! Bus sugyvulėjimas, surobotėjimas, suzombėjimas. O kiekvienas turi tą patirti iš vidaus – iš vidaus – kad tos kartos, kurios bus visame Urantijos šitame gaublyje, bus urantai. Ir bus Šventovėje! Šventovėje garbins Kūrėją!

Būkite tokiais jau dabar!

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas