628. Algimanto pamokomasis žodis – Ateinančiai kartai mes turime palikti geresnę aplinką nė, kad turime šiandien – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 06 23

Mano vardas – Algimantas. Aš taip pamąstau, kada mes esam dabar šventovėje – štai pasižiūrėkit, mūsų šventovėje minios, minios, prie durų dar netelpa visi, stovi. Kaip šiandien mačiau per YouTube Estijos mieste, Narvoj, kuris susisieja su Ivangorodo, Rusijoje, ten sutriko kažkokia pasienio praleidimo funkcija, tai didžiausios eilės per naktis stovi. Tai štai ir mūsų šventovėje yra – eilės. Na aišku, ne šiai dienai. Aš kalbu Tikrovės mastu, kada visa kūrinija yra Kūrėjo Tikrovė ir tuo pačiu garbina Kūrėją. O šiandien mes esame tiktai saujelė urantų, kurie atrado Kūrėją savo viduje. Kitaip pasakius, toje gyvastyje, kurią suteikia Kūrėjas, kaip dvasinę asmenybę ir patalpino į šitą kūną. Tai štai toji asmenybė pabudusi, atranda Kūrėją.
Dabar vyksta Gyvosios pamaldos, garbinam Kūrėją. Ir aš išgirdau, kaip sako viena urantė – Tu Kūrėjau pažįsti mus geriau, negu mes save patys. Kita urantė sako – mums niekur nereikia ieškoti Kūrėjo. Du teiginiai, vienas teisingas, kitas klaidingas. Kuris klaidingas, kuris teisingas?
Pirmas teiginys – iš tikrųjų Kūrėjas mus pažįsta geriau, nes Jis padovanoja tą dvasinę amžiną asmenybę su visais mūsų ateities įvykiais, visais charakterio iš Kūrėjo bruožais, kurie suteikti, kaip potencialai mūsų asmenybei. Kas iš mūsų iki Urantijos Knygos žinojo tą, kad mes turim Kūrėjo Charakterio Savybes? Niekas to nežinojo. Nė vienas iš tų aštuonių su viršum milijardų žmonių nežinojo. Dėl to ir reikėjo perteikti štai šitą dvasinį epochinį apreiškimą, du tūkstančiai šimto puslapių. Skaitykit. Tie kurie esate YouTube ir žiūrit mano mokymus. Skaitykit šitą Knygą, ji nepakeičiama. Ją galima išplėsti, bet jos negalima kuo nors kitu pakeisti, šiuo metu.
Antras teiginys, ar reikia Kūrėjo ieškot? Būtina – būtina ieškoti. Kas gi dabar yra tą Kūrėją atradę? Jeigu Jo nereikėtų ieškoti, tai visi jau su tuo Kūrėju ir vaikščiotų. Visi. Nebūtų jokių konfliktų. Pradedant viduje kiekvieno individo, šeima, visuomene, tarp valstybių. Bet reikia ieškoti ne šventose vietose, aukštuose kalnuose, Tibete, ar Indijoje, miškuose, vienuolynuose – viduje. Juk aš ką tik sakiau, tą asmenybę suteikia Kūrėjas, kuri patalpinta į šitą materialų pavidalą. Tai reikia tai asmenybei savyje ir atrasti Kūrėją, nes Kūrėjas suteikia mums, Jėzaus dėka, kiekvienam protingam, savo fragmentą Minties Derintoją, kiekvienam, nuo pat pirmo moralinio sprendimo. Vaikas pasidalino žaislu ar saldainiu su draugu, tą pačią akimirką šitas moralinis veiksmas įvertinamas Kūrėjo Rojuje. Ir tam vaikeliui suteikiamas Kūrėjo fragmentas, Minties Derintojas. O tas vaikas, trejų metų, ketverių metų, penkerių metų. Priklauso nuo to, kaip šeima su juo bendrauja, kaip auklėja. Tai įsivaizduokit, tas vaikas yra neužterštas, šviesi, šviesi asmenybės pusė, kaip ji lengvai pasireiškia Kūrėjo Charakterio Savybėmis. Pasitikėjimas vaiko yra kiekvienu. Pamok tu tam vaikeliui, jisai ropoja link tavęs. Tėvai užteršia vaikus pirmiausia, nes jie nėra atradę Kūrėjo savo viduje. Užteršia, nes jie nemoka su vaikais bendrauti, jų niekas nemokė, nes nebuvo Dvasinių Mokytojų. Ir tas vaikutis palaipsniui apsitraukia voratinkliais, ir charakterio savybės, kurios yra suteiktos paties Kūrėjo, jo asmenybei, kad pradėtų skleistis pumpuru ir pavirstų į žiedą dar pačioje vaikystėje, ankstyvojoje vaikystėje. Kūdikis, jisai skleidžiasi tuo žiedeliu, bet tėvai ima ir nuskina tą žiedą ir tada formuoja savo sampratas, savo nuostatas.
Štai šiandien, tėvai suformavę ir Lietuva turi šventę, pavadintą Joninėmis, arba, Rasų šventė. Nu kodėl šitaip reikia elgtis? Kam ji reikalinga, ta šventė? Gerti alkoholį ir atsipagirioti. Tam ji reikalinga. Atrastų Kūrėją savo viduje, jeigu būtų Dvasinių Mokytojų ir nebūtų tų pagoniškų švenčių, garbinti pagoniškas kažkokias rasas. Gamta yra mūsų aplinka, kurioje mes turime pasireikšti, pasireikšti kuo – Kūrėjo Charakterio Savybėmis, kurti Gėrį Visumai. Jeigu būtų Kūrėjas viduje, nebūtų švaistomi pinigai tokiam pseudomokslui, koks dabar yra. Ten vieni kasasi po žeme ir sugalvoja ten tunelį ir tą vadinamą kolaiderį, siunčia spindulius ir mėgina nustatyti tą didįjį sprogimą visatoje, kaip prasidėjo visata. Nu įsivaizduokit, nu, milijardus leidžia be prasmės.
Aš perkaičiau Respublikos portale – vienintelis kol kas portalas, kuris dar parašo, plius minus, kas vyksta Lietuvoje. Visi kiti, tai yra ruporai, ideologiniai. Visos televizijos, visi laikraščiai, kurie jau nebėra laikraščiais. Tai štai, sužinojau, kad vienas lietuvaitis dabar Marse atrado, ties pusiauju, užšalusį ledą. Koks pasiekimas, Marse atrado! Jis dirba kaip astrofizikas Jungtinėse Valstijose, kol gauna finansavimą, Europoje gali dirbti. Nu paskaitytų jis Urantijos Knygą, šitą šaltinį! Ieško gyvybės. Na nebuvo gyvybės Marse, ir nebus! Saulės sistemoje yra viena apgyvendinta planeta – tai mūsų planeta. Bet yra planetų, iš tikrųjų, septyni trilijonai. Arba kitas skaičius tą patį išreiškiantis – septyni tūkstančiai milijardų planetų su žmonėmis, kūrinijoje. Tai tie jūsų pinigai švaistomi astrofiziniams tyrinėjimams, štai čia paskaičius jums pasirodytų, kaip menkavertis apskritai, užsiėmimas. Nu subręskit galų gale, astrofizikai jūs, arba genetikai, kurie ten aiškina, kad mes klonuojame Doli avį. Klonuoti jūs negalite nė vienos zoologinės ląstelės. Negalit nė vienos. Kūrėjas jums nesuteikė tokios galios. Jūs kiek bebandytumėt įminti tą gyvybės pradžios mįslę – yra protoplazma, kiekviena gyva ląstelė skalauja protoplazmą. Jums reikia ištyrinėti protoplazmą, kad ją pasiekti, jūs turite padaryti pjūvį ir tuo pačiu nužudyti tą protoplazmą. Protoplazma ir gyva ir negyva sveria vienodai, bet kokybė yra ne ta. Tai dėl to genetikai niekada neįmins mįslės, kaip ta atsiranda gyvybė. Dėl to ir yra tas, na, sakykim, jumoristinis pasakymas – tai kas pirmiau atsirado, kiaušinis ar višta? Ir iki šiol neįmena tos mįslės, tai kas pirmiau atsirado? Kiaušinis, iš kurio išsirito viščiukas ir tapo višta, ar višta, kuri padėjo kiaušinį. Nėra be Kūrėjo, gerbiamieji genetikai, atrasto savo viduje – jūs esat irgi, kaip tie mažvaikiai, kurie švaistote milijardus. Bet yra ir artimesni dalykai, kurie svarbūs kiekvienam lietuviui – lietuviui – tai literatūrinė lietuvių kalba. Ji gyva jeigu mes taip pat puoselėjame ją su Kūrėju. Tik Kūrėjas mums suteikia išminties domėtis kalba, šnekėti raiškiai. Jeigu garbinat, tai garsiai garbinti! Nesusitraukus, kad įrašas visiškai būna bevertis, nesigirdi nieko iš jūsų. Taigi jūs turite dvasia pakilti, o ne murmėti po nosimi. Yra tai jūsų požiūris į kalbą, į jūsų pačių, kaip asmenybės pasireiškimą. Čia, Gyvojoje Šventovėje, jūsų pasireiškimas, kaip asmenybės, kaip Kūrėjo sūnaus ar dukros. Juk mes nuolat, kartoju, mes turime palikti geresnę aplinką ateinančiai kartai. Tai turi tada išgirsti mūsų maldas, kad jos taip pat būtų išgirdus įrašą, raiškios. O tai priklauso nuo jūsų atsivėrimo, kaip asmenybės atsivėrimo, Asmenybės Šaltiniui, Kūrėjui. Tada jūsų lūpomis prabyla Kūrėjas. Jums tada svarbu viskas.
Aš nežiūriu sporto varžybų, mane daugiau domina preskonferencijos, po varžybų, kada šneka treneriai ir aiškina, na, sakykim, kaip jie pasiekė pergalę, kodėl pralaimėjo, ir panašiai. Lietuvos Rytas šiais metais nugalėjo Kauno Žalgirį ir tapo krepšinio Lietuvos čempionu. Ir Ryto treneris per preskonferenciją, šitaip pasisakė – aš užrašiau nuotrupas. Būtų gerai tą visą interviu pasiklausyti. – Išėjo iš andardogo, būdami tikrai andardogai, sustraglinom pusfinalyje. Ir nereikia mums daugiau geldinti. – Supratot? – Ne. – Nu kaip nesupratot? Taigi lietuvis kalbėjo. Lietuviškai, visuomenei. Jis paaiškino, kaip jisai tą žaidimą organizavo. Tai ką rodo? Tai rodo požiūrį žmogaus į kalbą. Tada gali pasakyti apie žmogaus charakterį. Kūrėjo Charakterio Savybių, potencialiai esančių jo asmenybėje, aktualas neužfiksuotas tokiuose teiginiuose. Bet yra ir paprastesnių, negu šitas dalykų. Kada aš girdžiu per Pūko radiją dainuojant lietuviškai, mane stebina žmonių žodžių vartojimas, kirčiavimas, tarsi jie būtų visiškai nemokyti. Atsirado žodis – čionai. Tenai. Vienai. Nuo kada? Čionai yra tarmiškas žodis. Yra – čia, žodis, lietuvių literatūrinėje kalboje. Tenai – yra tenai, o ne tenai. Ne vienai, o – vienai. Ir Stakėnas pradėjo dainuoti, prieš keliasdešimt metų – vienai. Štai, darkoma kalba. Karoče – suprantat? Deja, yra tokia tikrovė, kad lietuvių kalba taip pat yra urantų rankose. Urantų. Kiti nekreipia dėmesio į tai. Jūs turit save pagauti, kaip jūs ką nors ištariat, kaip sukirčiuojat. Ir jeigu pajutot, kad tai yra netaisyklinga jau jums ištarus, mintyse ištarkit taip, kaip turi būti ištarta. Tai nėra idealus lietuvių kalbos žinojimas, bet siekinys turi būti – siekinys, dėti pastangas. O dabar atrodo urantai, nu ką jie čia daro, lietuvių kalbos mokytojai? Kam čia reikia stengtis šito. Ne. Be jūsų žlugs literatūrinė kalba. Ir tada bus taip, kaip yra Rusijoj arba Amerikoj, kur kiekvienas regionas turi savo tarseną. Ten nesuprasi. O negrai tai apskritai nesivargina žandikaulį per daug pražiodyti, kad ištartų garsus.
O kaip yra su rusų kalba? Visur šneka vienodai. – urantė paklausė. Todėl, kad ką tu klausai, tai ten yra jau šnekantis ne iš tolimosios Rusijos. O jeigu nuvažiuosi į kaimą, tu nesuprasi, kaip šneka rusiškai. Aš dabar Tolstojų skaitau, pjeses, tai man reikia žodyno suprasti, kokius žodžius sako. Bet svarbiausia, Tolstojus tą išsako raidėmis užrašydamas, ir tu nesupranti ką reiškia parašyta – tae – ir kas antras žodis. Tae. Nu toj aplinkoj tarmiškai taip šneka. Ir daugybė žodžių, nesuprantamų net pagal savo reikšmę. Tai štai, kada Tolstojus viską nugludina ir rašo literatūrine kalba, tegu ir bus devyniolikto amžiaus, taip, visi vienodai šneka, gražu. O kada jis paima ir atskleidžia tą žmogaus vidų ir kuris išsireiškia jau šnekta, štai tada jau reikia pasukti galvą net ir rusui iš kitos vietos, nes ten jau kitaip šneka. Tai juk literatūrinė kalba ir yra viena bendrinė kalba. Mūsų kalba, lietuvių kalba, yra suformuota sūduvių tarsenos pagrindu. Sūduvių. Ne suvalkiečių – nėra Suvalkijos. Urantai, žinokit, tai yra lenkų primestas lenkiškas žodis – Suvalkija, suvalkai. Yra sūduviai. Buvo sūduvių gentys ir Sūduva, arba Sūdavija. Nėra Dzūkijos – yra Dainava. Taip kad yra niuansai, kuriuos turėtų atkreipti dėmesį kas yra viršūnės tiek literatūros, tiek kalbos srityse, ir tuo pačiu politinėj viršūnėj. Juk nuo jų sprendimo priklauso. Jeigu aš būčiau šiandien toji viršūnė, politine prasme, nuo šios dienos nebūtų šitų žodžių jokiose oficialiose institucijose. O Algimantas Sūdavijos buvo kunigaikštis. Sūduvos. Skaitykit romaną – Algimantas – ieškokit, yra internete. Aš telefone perkaičiau šitą romaną. Skaitykit. Tai leis jums patirti nors dalelę tegu ir iškraipytos istorijos, bet jus perkels į tą kraštą. Skaitykit. Yra puikus irgi ištyrinėtas kūrinys, vadinasi – Žemaitija. Skaitykit jį. Taip kad urantams daugybė sferų atsiveria, kur gali jie realiai išplėsti savo akiratį, ir tuo pačiu žinojimą, kaip kitiems galima kai ką išsakyti. Kai ką.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas